- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- 2S-2613-260/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17113-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei DNB bankas
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo A. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo civilinėje byloje Nr. 2-24100-924/2017 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas (nuo 2017 m. spalio 2 d. – Luminor Bank AB) dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. K. 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė teismo pripažinti atsakovo AB DNB bankas vienašališką 2007 m. lapkričio 21 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu; pripažinti, kad kredito teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsiasi; priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas A. K. 2017 m. rugsėjo 22 d. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 21 d. ieškovui buvo įteiktas antstolio V. Z. patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo, kuriame nurodyta, kad vykdant Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), bus pradėta priverstinio turto realizavimo procedūra parduodant areštuotą turtą varžytynėse. Nesant išnagrinėtam klausimui dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, jau pradėta priverstinio turto realizavimo procedūra, parduodant ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą – dviejų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Laikė, jog nekilnojamojo turto realizavimas iki klausimo dėl vienašalio kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo akivaizdžiai pažeis ieškovo teisėtus interesus bei lūkesčius. Šis būstas yra ieškovo paskutinė turima gyvenamoji vietą. Todėl realizavus nekilnojamąjį turtą teismo sprendimas realiai nebegalės būti įvykdytas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atmetė ieškovo A. K. prašymą.
Teismas nurodė, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, kyla abejonių dėl ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Tarp šalių (duomenys neskelbtini) sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kredito grąžinimo terminas 2047 m. lapkričio 30 d. Ieškovas iš esmės neginčija skolos buvimo fakto, mokėjimų, kurių terminai suėję praleidimo fakto, nekvestionuoja sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo. Ieškovas paskutinę įmoką pagal Kreditavimo sutartį sumokėjo 2015 m. lapkričio 20 d. Šiuo metu būdamas suimtas negauna pajamų, tačiau duomenų, jog yra pateikęs prašymus bankui dėl paskolos ir palūkanų mokėjimo sustabdymo ar atidėjimo, nepateikė. Kadangi ieškovas nemokėjo įmokų nustatytu laiku, bankas 2016 m. balandžio 22 d. kreditavimo sutartį nutraukė.
Teismas laikė, jog aplinkybė, kad Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro 2017 m. kovo 23 d. vykdomasis įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) yra pateiktas antstoliui ir pagal jį pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, nors ir teisiškai reikšminga, tačiau nagrinėjamu atveju neturinti lemiamos reikšmės vertinant galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad išieškojimas atliekamas pagal 2017 m. kovo 23 d. išduotą vykdomąjį įrašą, kuris įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir galioja. Neegzistuojant bent vienai iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, nėra teisinio pagrindo taikyti teises ir interesus varžančius apribojimus. Teismo vertinimu, sustabdžius vykdymo veiksmus hipotekinio kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą.
Teismas atkreipė dėmesį, jog vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas bei deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisinga, neteisėta, priimta nepakankamai įsigilinus į byloje pareikštus reikalavimus, pažeidžianti teisę į efektyvią teisminę gynybą, todėl turi būti panaikinta. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju negalima priimti ieškovui palankaus teismo sprendimo. Tačiau teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, apskritai būtų eliminuota galimybė tęsti vykdymo veiksmus pagal išduotą vykdomąjį dokumentą.
Atsiliepimas
Atsakovas Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarties panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su ieškovo skunde pateiktais argumentais, mano, kad jie yra nepagrįsti ir nenuoseklūs. Kauno apylinkės teismas tinkamai vertino ir ištyrė byloje pateiktus įrodymus, ieškinyje pateiktus ieškovo argumentus bei paaiškinimus, ir priėmė teisingą bei teisėtą nutartį. Ieškovas nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde neįrodo nė vienos būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo argumentai dėl egzistuojančios grėsmės yra nepagrįsti. Nesąžiningais tikslais pareikšto ieškinio užtikrinimui taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir tokiu būdu riboti kreditorių teises, nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Ieškinio pareiškimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015).
Siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jame numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti su atsakovu sudarytos Kreditavimo sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu, pripažinti, kad kredito teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsiasi. Kadangi Kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, atsakovas pradėjo negrąžinto kredito išieškojimo iš įkeisto turto procesą, kurį vykdo antstolis. Todėl ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimo procesą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Be to, teismo atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas su atsakovu 2007 m. lapkričio 21 d. sudarė Kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 35 333,64 Eur kreditas, 33 306,30 Eur kredito dalis buvo suteikta buto įsigijimui, o 2 027,34 Eur kredito dalis buvo suteikta perkamo buto remontui iki 2047 m. lapkričio 30 d.. Pagal sutartį ieškovas privalėjo mokėti atsakovei periodines įmokas ir palūkanas, tačiau ieškinyje pats pripažino, jog dėl finansinių sunkumų (suėmimo) nuo 2015 m. lapkričio 20 d. (paskutinės įmokos sumokėjimo) nebegalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Todėl atsakovas 2016 m. balandžio 22 d. nutraukė Kreditavimo sutartį, kreipėsi į Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarę R. B. dėl vykdomojo įrašo, kuri 2017 m. kovo 23 d. priėmė vykdomąjį įrašą dėl 29 641,09 Eur skolos, užtikrintos UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimo sutartimi, ir 1 246,25 Eur skolos bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo išieškotos bendros 30 887,34 Eur skolos sumos išieškojimo ir pradėjo išieškojimo procesą. Sutarties nutraukimo metu ieškovas buvo skolingas atsakovui 429,64 Eur suteikto kredito, 89,13 Eur palūkanų ir 38,97 Eur delspinigių. Ieškovas nenurodė, jog yra atstatęs savo mokumą, jog jam pavyko atsiskaityti su atsakovu, kokias pajamas jis gauna, ar turės realių galimybių toliau vykdyti Kreditavimo sutartį. Esant pagrįstoms abejonėms dėl ieškovo galimybės tęsti sutartinius santykius, pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas preliminariai neįrodytas.
Pagal Kreditavimo sutartį atsakovas savo prievolę perduoti sutartyje nustatytą kredito sumą yra įvykdžiusi tinkamai, šiuo atveju savo sutartinės prievolės – periodinių įmokų ir palūkanų mokėjimo – tinkamą vykdymą ar galėjimą vėl tinkamai vykdyti ateityje turi pagrįsti ieškovas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo preliminariai vertinti atsakovės veiksmų dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Atskirajame skunde nurodytos ieškovo aplinkybės, susijusios su šalių bendradarbiavimu, tinkamu sutarties nutraukimu, gali būti tinkamai įvertintos tik nagrinėjant bylą iš esmės, bet ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Preliminariai įvertinus, jog ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.