Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Ginčas byloje kilo dėl Sutarties nutraukimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas Sutarties nutraukimą pripažino teisėtu. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad Sutartis negalėjo būti nutraukta dėl dviejų priežasčių: pagrindo Sutarčiai nutraukti nebuvimo ir įstatyme įtvirtintų procedūrų nesilaikymo (netinkamo ieškovo informavimo apie Sutarties nutraukimą). Įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo teisinį santykį ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Dėl pagrindo Sutarčiai nutraukti egzistavimo

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar egzistavo pagrindas Sutarčiai nutraukti. Vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ką vertina kaip esminį Sutarties pažeidimą, suteikiantį galimybę kredito gavėjui nutraukti Sutartį, šalys įvardijo Sutarties (b. l. 8–16) Bendrosios dalies 46–48 punktuose. Šalys susitarė sutartinių įsipareigojimų pažeidimus vertinti pagal tai, koks kreditas (vartojimo ar ne) kredito gavėjui suteikiamas. Tiek Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos CK 6.886 straipsnio 3 dalies 1 punkte, tiek ir nuo 2011 m. balandžio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos netaikomos kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka. Sutarties Specialiosios dalies 10.1 punkte nurodyta, kad kredito grąžinimas yra užtikrintas įsigyjamo buto įkeitimu. Dėl nurodytos priežasties šiai Sutarčiai taikyti vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo.Vadovaujantis Sutarties Bendrosios dalies 46.1 punktu, Sutarties nutraukimo pagrindu įvardinta situacija, kai kredito gavėjas Sutartyje nustatyta tvarka negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų. Aiškindamas tokio pobūdžio sutartinę sąlygą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tokia sąlyga prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą kredito gavėjo nenaudai, todėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumas tokiu atveju turi būti vertinamas pagal tai, ar sutartinių įsipareigojimų pažeidimas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus esminio pažeidimo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Nagrinėjamu atveju vertinant pažeidimo pobūdį dėmesys atkreipiamas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, kaip teisingai nurodo atsakovė, Sutartis su ieškovu nebuvo nutraukta po to, kai ieškovas vėlavo mokėti vieną įmoką. Įmokos nebuvo mokamos nuo 2015 m. lapkričio 20 d. (b. l. 30), o Sutartis nutraukta 2016 m. balandžio 22 d. Ieškovui buvo siųsti du pranešimai dėl vėlavimo vykdyti įsipareigojimus (b. l. 17–21). Tokia situacija atitiko net ir didesnę apsaugą kredito gavėjui suteikiančio Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą vartojimo kredito sutarties nutraukimo pagrindą, kai kredito įmokos nemokamos daugiau nei 3 mėnesius. Ieškovui nebevykdant pareigos mokėti kredito įmokas, nereaguojant į jam siunčiamus raginimus, atsakovė įgijo pagrindą netikėti, kad Sutartis bus vykdoma ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Antra, net ir po to, kai ieškovas sužinojo apie Sutarties nutraukimą, jis neatliko nei vieno mokėjimo. Priešingai, ieškovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde pripažino neturintis galimybių vykdyti sutartinių įsipareigojimų, t. y. ne tik negalintis padengti pagal įmokų grafiką susidariusį kredito ir palūkanų įsiskolinimą, bet ir mokėti einamųjų įmokų. Nuo Sutarties nutraukimo iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo buvo praėję daugiau nei 1 metai ir 9 mėn. Nuo Sutarties nutraukimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka praėjo daugiau nei 2 metai. Tokia situacija leidžia spręsti, kad tęsiantis sutartiniams santykiams atsakovė iš esmės nebūtų gavusi to, ko tikėjosi sudarydama Sutartį (CK 6.217 str. 2 d. 1–2 p.). Kredito gavėjo tikslas sudarant kredito sutartį yra atgauti kredito sumą ir uždirbti iš kredito gavėjo mokamų palūkanų (CK 6.881 str. 1 d.). Negaudama sutartinių įmokų atsakovė prarado galimybę reinvestuoti kredito lėšas, taip pat negavo planuotų pajamų. Trečia, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo įvardinta tinkamo prievolių nevykdymo priežastis neatitinka CK 6.212 straipsnyje įtvirtintų nenugalimos jėgos, kaip atleidimo nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą pagrindo, sąlygų. Ieškovas pripažino pajamų negaunantis dėl jam taikyto suėmimo ir vėliau paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Suėmimas ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmų rezultatas. Tokias pasekmes ieškovas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti. Jų atsiradimas buvo sąlygotas išskirtinai paties ieškovo veiksmų, todėl su tuo susijusi rizika negali būti perkeliama kitiems asmenims. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad bloga ieškovo turtinė padėtis susiklostė dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, jog galimybės įvykdyti Sutartines prievoles išnyko ne dėl tyčinių paties ieškovo veiksmų, nėra pagrindo (CK 6.217 str. 2 d. 3 p.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad argumentas dėl nenugalimos jėgos egzistavimo negali būti vertinamas kaip patvirtinantis ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Vadovaujantis CK 6.212 straipsnio 4 dalimi, net ir pasitvirtinęs nenugalimos jėgos faktas nėra kliūtis priešingai šaliai inicijuoti sutarties nutraukimą. Ketvirta, ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad Sutarties nutraukimas sąlygoja esminį jo interesų pažeidimą. Tęsiantis sutartiniams santykiams didėtų ieškovo prievolių atsakovei dydis (būtų skaičiuojamos sutartinės palūkanos ir netesybos). Šios prievolės gali būti įvykdytos pardavus atsakovei įkeistą ieškovui priklausantį turtą, kuriuo jis dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės ilgą laiką nesinaudojo. Tokiu būdu būtų siekiama atkurti iki Sutarties sudarymo buvusią padėtį, kai ieškovas neturėjo nei skolinių įsipareigojimų, nei už pasiskolintas lėšas įsigyto turto. Ginčydamas Sutarties nutraukimo teisėtumą ieškovas iš esmės siekia išsaugoti galimybę disponuoti už skolintas lėšas įsigytu turtu, kartu nevykdydamas prievolės grąžinti skolą. Kitaip tariant, ieškinio patenkinimas pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą (CK 6.217 str. 2 d. 5 p.). Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo Sutarties pažeidimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esminiu, pakankamu inicijuoti Sutarties nutraukimą.

Dėl pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą tinkamumo

Vadovaujantis CK 6.218 straipsnio 1 dalimi, apie vienašališką sutarties nutraukimą esant esminiam jos pažeidimui sutartį nutraukianti šalis privalo iš anksto pranešti priešingai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenustatytas – prieš 30 dienų. Sudarydamos Sutartį šalys susitarė, jog, esant Sutarties nutraukimo pagrindams, atsakovė turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą nutraukti Sutartį, prieš 10 dienų išsiųsdama ieškovui raštišką pranešimą. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos (Sutarties Bendrosios dalies 43 p.). Atsakovė 2016 m. sausio 5 d. raštu Nr. 30.56-37/33 „Dėl įsipareigojimų Bankui nevykdymo“ ir 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. 30.56-37/986 „Dėl įsipareigojimų Bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ įspėjo atsakovą apie gresiantį Sutarties nutraukimą, jeigu jis nepadengs įsiskolinimo. 2016 m. sausio 5 d. raštas registruota pašto siunta buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau grįžo neįteiktas 2016 m. vasario 9 d. su žyma „neatsiėmė pašte“. 2016 m. kovo 14 d. raštas registruota pašto siunta buvo išsiųstas ieškovo nurodytų gyvenamųjų vietų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune (deklaruota gyvenamoji vieta), tačiau grįžo neįteiktas 2016 m. balandžio 18 d. su žymomis „neatsiėmė pašte“ (b. l. 17–21). Šiais veiksmais atsakovė įvykdė išankstinio informavimo pareigą.Ginčydamas informavimo tinkamumą ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pranešimai jam nebuvo faktiškai įteikti, kadangi ieškovas tuo metu buvo laisvės atėmimo įstaigoje. Ieškovas nurodė, kad atsakovė turėjo pasidomėti siunčiamų dokumentų neįteikimo priežastimis, apie ketinimą nutraukti Sutartį informuoti ieškovo artimuosius. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-500-196/2016). Papildomos ieškovo pareigos buvo nustatytos Sutartyje. Pagal Sutarties Bendrosios dalies 37.3 punktą, ieškovas įsipareigojo teikti atsakovei visą su juo susijusią informaciją. Ieškovas taip pat įsipareigojo nedelsiant informuoti atsakovę apie jo nevykdomus ar netinkamai vykdomus bet kokius finansinius įsipareigojimus (Sutarties Bendrosios dalies 37.6 p.). Jis taip pat turėjo pareigą pranešti ir apie darbo sutarties pasibaigimą (Sutarties Bendrosios dalies 37.7 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas nepranešė atsakovei apie savo buvimo vietos pasikeitimą, apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, vėliau – apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Nors ieškovo galimybės teikti informaciją buvo ribotos, jis pripažino, kad 2015 m. vasario mėn. buvo laisvėje 2 savaites. Tuo metu ieškovas galėjo pranešti atsakovei apie kilusią grėsmę sutartinių įsipareigojimų vykdymui, apie pasikeitusį buvimo vietos adresą. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas įvertino Sutarties sąlygas, įtvirtinančias informacijos keitimosi tarp šalių tvarką, ir nustatė, kad atsakovė jų laikėsi, pranešimą išsiuntė ieškovo Sutartyje nurodytu ir deklaruotu gyvenamosios vietos adresu. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apie Sutarties nutraukimą atsakovė turėjo pranešti ieškovo artimiesiems. Sutartiniai santykiai siejo tik ieškovę ir atsakovę. Be to, atsakovė, kaip asmens duomenų tvarkytoja, negalėjo šių duomenų naudoti kitaip, nei nurodyta Sutarties nutraukimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 22 straipsnyje, t. y. be ieškovo sutikimo negalėjo šių duomenų atskleisti tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo informavimą apie Sutarties nutraukimą tinkamu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Sutarties nutraukimas negali būti pripažintas neteisėtu formaliais pagrindais. Argumento dėl informavimo netinkamumo formalumą patvirtina nutarties 20 pastraipoje aptartos aplinkybės. Ieškovui pripažinus, kad jis neturi lėšų vykdyti sutartinius įsipareigojimus, akivaizdu, kad net jeigu atsakovės siųsti dokumentai jam būtų buvę faktiškai įteikti, jis nebūtų padengęs susidariusių įsiskolinimų.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš priešingos šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteisiamas atsakovės turėtų 484 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 str. 1, 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.