Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1179-232/2015 pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“, tretieji asmenys: R. V., G. P., notarė S. B. dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir vykdomojo įrašo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Dėl pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą tinkamumo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė 2013 m. balandžio 19 d. raštu informavo apeliantą, jog, iki 2013 m. gegužės 27 d. nesumokėjus skolos, kredito sutartis bus laikoma nutraukta, šis raštas išsiųstas kredito sutartyje nurodytu kasatoriaus adresu: Bajorų kelias 17-27, Vilnius. 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštu atsakovė nurodė, kad įsiskolinimas pagal sutartį sudaro 2 443,71 Eur ir kad skolai sumokėti nustato papildomą terminą iki 2013 m. rugsėjo 13 d. Taip pat nurodė, kad jeigu apeliantas neturi galimybės skolos sumokėti nurodytu terminu gali aptarti susidariusią situaciją atvykęs į banką. 2013 m. rugsėjo 23 d. bankas apeliantui išsiuntė pretenziją (b.l. 118), kurioje informavo, jog per papildomą anksčiau nustatytą terminą apeliantui nesumokėjus įsiskolinimo, kuris pretenzijos pareiškimo dienai jau sudarė 3 240,78 Eur, nuo 2013 m. spalio 29 d. nesumokėjus pradelstos skolos pagal sutartį bankas vienašališkai nutraukia sutartį ir prašo per 10 kalendorinių dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą (negražinto kredito dalį, palūkanas, netesybas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas). Atsakovė yra pateikusi į bylą įrodymus, jog laiškus apeliantui ir tretiesiems asmenims siuntė registruotu paštu jai žinomais adresais, tačiau apeliantui įteikti jų nepavyko, grįždavo su atžyma „neatsiėmė“ (b.l. 112-117,125-131). Ginčą sprendęs pirmosios instancijos teismas laikė, kad, atsižvelgiant į kredito sutarties nuostatas, pirmiau nurodytų aplinkybių pakanka pripažinti, jog apeliantas buvo tinkamai informuotas apie kredito sutarties pažeidimą ir jo teisinius padarinius, atsakovei su juo bendradarbiaujant. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas įvertino kredito sutarties sąlygas, įtvirtinančias informacijos keitimosi tarp šalių tvarką, ir nustatė, kad atsakovė jų laikėsi, pranešimą išsiuntė ne tik apelianto kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodytu adresu, bet ir kitų kredito gavėjų adresais (b. l. 77-90). Pažymėtina, kad toks kredito sutarties vykdymas atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, suformuotus sprendžiant ginčus dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą reikšmės ir tinkamumo, kuriuose teismas pabrėžia šalių bendradarbiavimo pareigą, ne tik įpareigojančią vieną sutarties šalį tinkamai pateikti pranešimą, bet ir nustatančią kitos šalies pareigą suteikti visą reikalingą informaciją tam, jog pranešimas ją pasiektų, t. y. nurodyti savo adresą, pranešti apie jo pasikeitimą ir pan. Šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas informavo atsakovę apie gyvenamosios vietos pasikeitimą (kaip to reikalaujama CK 2.17 straipsnio 3 dalyje, kredito sutarties 10.5.1 punkte). Pastebėtina, kad apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu adresu atsakovė galėjo įteikti pranešimą, siekdama jį informuoti apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė neįvykdė reikalavimo pranešti apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo informavimą apie sutarties nutraukimą tinkamu.

Dėl kredito sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas kredito sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu pagrįstumo klausimas, nurodant, kad sutartis vienašališkai buvo nutraukta nesumokėjus tik vienos įmokos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors nutartyje konstatuota, jog atsakovė tinkamai pranešė apeliantui apie kredito sutarties nutraukimą (laikėsi sutartyje nustatytos informavimo tvarkos), tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti, ar sutarties nuostatos, kurių pagrindu ji vienašališkai nutraukta, atitinka teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių sudaryta sutartis yra vartojimo, ieškovas ir tretieji asmenys (kredito gavėjai) yra vartotojai ir siekė įsigyti būstą. Teisėjų kolegija sutinka su ginčo teisine kvalifikacija ir pažymi, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad kredito sutarties pobūdžio nustatymas svarbus sprendžiant dėl jos pažeidimo sukeliamų padarinių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012). Jei sutartyje įtvirtinti vienašalio jos nutraukimo pagrindai pripažįstami nesąžiningais ir negaliojančiais, šalies teisė nutraukti sutartį nustatoma vertinant, ar egzistavo CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindai. Analizuodamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika, vertino kredito sutarties pobūdžio ir jos sąlygų, nustatančių atsakovės teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminių sutarties pažeidimų, teisėtumą, atsižvelgęs į ginčo šalių santykius vykdant sutartį.

Iš byloje pateiktos kredito sutarties 11.2.1.1 punkto matyti, kad šalys susitarė, kad bankas ne mažiau kaip prieš penkiolika kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki kredito sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų negrąžina sutartyje nurodytais terminais nustatytos kredito dalies ir (ar) nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir (ar) kitų mokėjimų. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad nors ieškovas ir tretieji asmenys (kredito gavėjai) yra vartotojai, tačiau jų teisių gynyba negali būti absoliuti ir turėti visišką viršenybę prieš banko interesų gynybą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš atsakovės pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos (b.l. 91-104) matyti, kad apeliantas ne vieną kartą, bet sistemingai vėlavo sumokėti tiek kredito dalis, tiek palūkanas, o nuo 2011 m. balandžio 30 d. pradelstos neįmokėtos gražintinos kredito dalys ataskaitoje fiksuojamos kiekvieną mėnesį ir kas mėnesį įsiskolinimą sudarė kelių mėnesinių kredito dalių įmokų suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį vėlavimą mokėti sutartyje numatytas kredito dalis ir palūkanas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė sistemingu sutarties sąlygų pažeidimu. Kaip matyti iš byloje pateiktos kredito sutarties turinio, šios sutarties 11.2.1 punktas suteikė bankui teisę nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu skolininkai laiku ir tinkamai nevykdys savo prievolių. Pripažintina, jog kiekvienu atveju, nustačius sutarties pažeidimo faktą, bankas privalo įvertinti faktiškai susiklosčiusią situaciją. Kaip matyti, sutarties 11.2.1 punktas įpareigojo banką, prieš sprendžiant dėl sutarties nutraukimo, informuoti skolininkus apie prievolių nevykdymą bei nustatyti terminą šioms prievolėms įvykdyti. Sutarties nutraukimo galimybė kredito sutartyje įtvirtinta tik tada, jeigu skolininkai nereaguoja į perspėjimus ir savo prievolių dalies neįvykdo per protingą terminą. Iš bylos duomenų matyti, jog bankas nustatė skolininkams didesnį nei 30 dienų terminą prievolių daliai įvykdyti, be to, nustatė ir papildomą terminą prievolei įvykdyti. Pažymėtina, kad nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu aspektu akcentuotina, kad dar 2011 metų pabaigoje bankas buvo parengęs sprendimą pakeisti sutartį, kad kredito gavėjai galėtų likviduoti įsiskolinimą, tačiau apeliantas ir tretieji asmenys atsisakė pasirašyti sutarties pakeitimus (b.l. 167-179). Šias aplinkybes patvirtino liudytoja banko darbuotoja, dirbanti su paskolų restruktūrizavimu, L. Š., o ieškovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neneigė. Tai rodo, jog skolininkams buvo sudarytos sąlygos realiai įvertinti sutarties pažeidimo buvimo faktą, jo pasekmes ir grėsmę tolimesniam sutarties vykdymui. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad bankui, priėmus sprendimą pakartotinai atidėti kredito grąžinimą, sutarties pakeitimą atsisakė pasirašyti vienas iš kredito gavėjų R. V., ieškovo sūnus, ir laiduotoja R. V., ieškovo marti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad susitarimas atidėti kredito dalių mokėjimus nebuvo pasirašytas ne dėl banko kaltės, o dėl kreditorių tarpusavio nesutarimo dėl sutarties tolesnio vykdymo. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų įrodymų (raštų, sprendimo kopijų), bankas dėjo protingas pastangas sureguliuoti ieškovo įsiskolinimo klausimus taikiai ir teikė įvairius pasiūlymus, elgėsi pagal įstatymo reikalavimus ir šalių sutarties nuostatas bei dėjo nuo jo priklausančias pastangas, kad sudarytų sąlygas apeliantui ir tretiems asmenims tinkamai įvykdyti savo prievoles pagal sutartį. Tuo tarpu kredito gavėjai elgėsi pasyviai kredito įmokas mokėjo savo nuožiūra nesilaikydami grafiko, kuris laikomas sudėtine sutarties dalimi, nuolat ir sistemingai jį pažeidinėdami, nurodę adresą korespondencijai gauti minėtu adresu siųstų laiškų neatsiėmė, apie adresų pasikeitimus pranešę nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį kredito gavėjų elgesį, nepaisant to, kad negražintoji paskolos suma nėra didelė palyginus su visa paskola ir kad kreditas yra vartojamojo pobūdžio, laikė sutarties pažeidimą esminiu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys, sudarė pagrindą bankui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Apelianto gaunamos pajamos (b. l. 53-54) sutarties nutraukimo metu taip pat neleido atsakovei tikėtis, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sutartis vienašališkai nutraukta teisėtai. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, jog po sutarties nutraukimo atliko mokėjimus siekdamas atsiskaityti su atsakove. Pažymėtina, kad apelianto argumentas, jog bankas panaikino jo sąskaitą, nepanaikina jo pareigos atsiskaityti su atsakove; jis vykdyti sutartį gali ir kitais būdais (pvz., mokėdamas į depozitinę sąskaitą). Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodė esąs mokus, tačiau nenurodė, iš kokių pajamų ar lėšų ketina atsiskaityti su atsakove. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie ieškovo pajamas (b. l. 53-54) neteikia pagrindo tikėtis, jog apeliantas tinkamai vykdys sutartį, jei teismas tenkintų jo reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu; byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantas turi pakankamai pajamų vykdyti sutartį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo apeliacinio skundo parengimo ir surašymo išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovas, pateikdamas apeliacinį skundą, prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi atidėjo 2 152,68 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinio teismo nutarties (sprendimo) priėmimo. Tačiau šioje byloje ieškovas yra vartotojas, todėl apskritai neturėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – nuo jo mokėjimo apeliantas buvo atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (akto red. galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.), todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti apeliantą sumokėti žyminį mokestį.

Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.