Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. A. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. E. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. F. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 28 d., apie 2 val. 22 min., viešoje vietoje – Utenos mieste, (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje ,,A.“ įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir tyčia pažeidė viešąją tvarką, t. y. E. A. dešine ranka sudavė į galvos sritį, sugriebė už drabužių, ketindamas smogti į veidą, nukentėjusiajam nustūmus jį nuo savęs ir po to padavus ranką atsikelti, užgriuvo nukentėjusįjį ir rankomis paėmęs už kaklo smaugė, tokiais veiksmais nukentėjusiajam E. A. sukėlė fizinį skausmą ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam asmeniui, šiuo atveju nukentėjusiajam E. A., yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. F. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., todėl jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas.

BK 284 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė taikoma tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus tokiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2013). Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (BK 15 str. 2 d. 1 p.).

Iš išteisintojo R. F. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., neprisipažino, tvirtino, kad jis kavinėje „A.“, kurioje tuo metu vyko jo viršininko V. Ž. gimtadienio šventė ir buvo tik vakaro svečiai, E. A. jokių smūgių nesudavė, jo už drabužių negriebė ir jo nesmaugė, o tik norėjo su juo išsiaiškinti, ko šis pyksta. Tada pats E. A. jį stūmė, jis atsistojo ir kas vyko toliau nebepamena. Tik iš filmuotos medžiagos matė, kad kai antrą kartą E. A. jį pastūmė, jis krito ant grindų, trenkdamas galvą į plyteles ir sunkiai susižalojo. Nors nukentėjusysis E. A. apylinkės teisme tvirtino, tą patį nurodė ir savo apeliaciniame skunde, kad R. F. kavinėje, t. y. viešoje vietoje, jam dešine ranka sudavė smūgį į veidą, sugriebė jam už drabužių, ketindamas smogti į veidą, bei užgriuvęs jį smaugė, tokiais veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina byloje nustatytos aplinkybės.

Kaip matyti iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, aptariamas įvykis įvyko 2011 m. gruodžio 28 d. apie 2.22 val. kavinėje „A.“, kurioje tuo metu buvo švenčiamas V. Ž. gimtadienis. Nukentėjusysis E. A., apklaustas kitą dieną po įvykio (2011-12-29), tyrėjai nurodė, jog R. F., neišlaikęs pusiausvyros užgriuvo ant jo ir jie abu nugriuvo ant minkštasuolio, o po to stodamasis užkliuvo už medinės pakylos ir griuvo ant nugaros. Apie jokį R. F. smurtą jo atžvilgiu E. A. pirminėje savo apklausoje nenurodė. Tik vėlesnėje 2012-01-13 apklausoje nukentėjusysis E. A. nurodė apie patirtą smurtą iš R. F.. Teisiamojo posėdžio metu E. A. negalėjo paaiškinti savo parodymų skirtumo, teigė, jog tyrėja jo apie tai neklausė. Iš esmės tą patį apeliantas tvirtina ir savo skunde, t. y. kad tyrėja, atlikusi apklausą, jam tokio klausimo neuždavė. Tačiau šiuo atveju kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad E. A., būdamas policijos pareigūnas, o ne eilinis pilietis, pagal savo darbo pobūdį puikiai žinojo ir suprato, kaip jis turi elgtis atsitikus įvykiui, t. y. žinodamas, kad į įvykio vietą atvažiuoja operatyvinė grupė, galėjo iš karto pareikšti pretenzijas ir nurodyti, kad jis R. F. buvo sužalotas. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. A. R. F. išvežus į ligoninę, paliko įvykio vietą ir su atvykusiais operatyvinės grupės pareigūnais nebendravo ir neteikė jokių paaiškinimų dėl įvykusio įvykio. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškimą E. A. dėl neva jo atžvilgiu kavinėje pavartoto smurto parašė tik 2012 m. sausio 13 d., kada 2012 m. sausio 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas kitoje baudžiamojoje byloje dėl kavinėje sunkiai sužaloto R. F.. Nuo pat aptariamo įvykio momento dvi savaites jokio pranešimo ar pareiškimo apie tai, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas ar kad jis buvo sužalotas, iš E. A. nebuvo gauta, t. y. E. A. apie smurto pavartojimą jo atžvilgiu pradėjo kalbėti tik tada, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jis kaltinamas R. F. tą patį vakarą kavinėje padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, E. A., tą pačią įvykio naktį paskambinęs V. Ž., jam taip pat nieko nenurodė apie R. F. galimai vartotą smurtą jo atžvilgiu, o pasakė tik tiek, kad R. F. „užsirovė“, prasiskėlė galvą ir yra vežamas į ligoninę. Apie tai, kad jis galimai yra sužalotas E. A. nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems medicinos darbuotojams, nors teisme jis teigė, jog jam buvo silpna, temo akyse. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis tvirtina, kad jis tuo metu buvo šoko būsenos, todėl atvykusiems medikams jis nieko ir nepasakė apie jam galimai padarytus sužalojimus. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ir vėliau nukentėjusysis dėl galimų jam R. F. padarytų sužalojimų nesikreipė į medikus, byloje nėra specialisto išvados, kurioje būtų užfiksuoti E. A. galimi sveikatos sutrikdymai ar sužalojimai.

Byloje nustatyta, kad to vakaro, vykusio kavinėje „A.“ metu, R. F. ir E. A. apsižodžiavo, t. y. jų santykiai nebuvo geri. Tačiau šis faktas reikšmingas tik tiek, kiek apibūdina tarpusavio santykius. BPK 255 str. numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju byla buvo perduota nagrinėti ir nagrinėjama tik dėl R. F. veiksmų, padarytų 2011 m. gruodžio 28 d. nuo 2 val. 22 min.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d. nebūtinos vien tik chuliganiškos paskatos, nes ši veika gali būti padaroma ir iš asmeninių paskatų, jeigu asmeninio konflikto sprendimui pasirenkama viešoji vieta. Tačiau nagrinėjamu atveju nesurinkta objektyvių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad R. F. būtų atlikęs veiksmus, leidžiančius juos vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 str. 1 d. Kaip jau minėta, šioje byloje vertinami R. F. veiksmai tik nuo 2 val. 22 min. Tačiau vertinant kaip R. F. charakterizuojančius duomenis atkreiptinas dėmesys, kad byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, jog R. F. iki nagrinėjamo konflikto pradžios kavinėje būtų elgęsis įžūliai ar iššaukiančiai. Iš bylos duomenų matyti, kad aptariamas įvykis įvyko baigiantis gimtadienio šventei, kai daugelis svečių jau buvo išvykę į namus, o kavinėje buvo pasilikę M. M., A. S., D. Š., E. A., L. G. (barmenas) bei išteisintasis R. F.. Išskyrus nukentėjusįjį, nė vienas iš minėtų asmenų nenurodė, kad R. F. įžūliu elgesiu būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš E. A. ar kad būtų matę E. A. sužalotą. Apskritai nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino E. A. parodymų apie galimą R. F. smurtą jo atžvilgiu. Priešingai nei savo skunde nurodo nukentėjusysis E. A., jo parodymų, kad R. F. jam sudavė smūgį į veidą, užgriuvęs jį smaugė, nepatvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, iš kurios matyti, kad buvo atliktas DVD skaitmeninės laikmenos su UAB „Antika“ apsaugos kamerų filmuotos medžiagos tyrimas, siekiant nustatyti vaizdo įraše užfiksuoto tiriamojo asmens Nr. 1 (R. F.) veiksmus tiriamojo asmens Nr. 2 (E. A.) atžvilgiu. Atlikus minėtą tyrimą nenustatyta, kad R. F. būtų atlikęs E. A. atžvilgiu jam inkriminuojamus veiksmus, t. y. vaizdo įraše neužfiksuota, kad R. F. E. A. būtų sudavęs smūgį į veidą, jį smaugęs ar kad nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas. Iš vaizdo įrašo galima vertinti, kad R. F. ir E. A. susitikimas buvo pakankamai draugiškas. Matyti, kad jie paduoda vienas kitam rankas, R. F. galimai net pabučiuoja E. A.. Tai rodo, jog iš R. F. pusės jokio agresyvumo nėra. Iš vaizdo medžiagos taip pat galima spręsti, kad R. F. yra girtas, kadangi jo judesiai nekoordinuoti. Galima daryti prielaidą, kad E. A. nebuvo malonus toks girto R. F. familiarumas. Toks R. F. elgesys galėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 str. 1 d. kaip girto pasirodymas viešoje vietoje, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, tačiau tuose veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties. Vėliau vaizdo medžiagoje matomi kontaktai tarp R. F. ir E. A., kuriuos aprašė ir pirmosios instancijos teismas, galimai įvyko būtent dėl girto R. F. nekoordinuotų veiksmų ir E. A. pasipiktinimo jais. Tai reiškia, kad R. F. veiksmus vertinti kaip nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., nėra pagrindo. Šioje dalyje aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegijos nuomone, darydamas išvadas dėl R. F. kaltės nebuvimo, apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad R. F. neatliko tokių veiksmų, kokiais jis buvo kaltinamas, t. y. byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog R. F. būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus E. A. atžvilgiu. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir pripažinti R. F. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., vadovaujantis vien tik nukentėjusiojo E. A. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje ištirti objektyvūs įrodymai, ir teikti jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei R. F. paaiškinimams, kuriuos patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys, nėra jokio teisinio pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių, siekdamas išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes bei pašalinti kilusias abejones, o nepavykus to padaryti, šias abejones, vadovaudamasis susiformavusia teismų praktika, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, įvertino kaltinamojo naudai ir pagrįstai R. F. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir tas išvadas pagrindžiančiais motyvais, visiškai pritaria apylinkės teismo priimtam išteisinamajam nuosprendžiui.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. F. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad nenustačius R. F. kaltės padarius kokią nors nusikalstamą veiką, nėra jokio pagrindo patenkinti nukentėjusiojo E. A. byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys skundžiamu nuosprendžiu, kuriuo R. F. išteisintas BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo požymių, pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nukentėjusiojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.