Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovui I. P., jo atstovui advokatui Giedriui Abromavičiui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo UAB „Assis“ nemokumo administratoriaus UAB „Talismanas LT“ ieškinį atsakovams I. P., M. P. dėl administravimo išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko ieškovo atstovas, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsakovas M. P. teismo posėdžio dieną, po teismo posėdžio, prašė teismo posėdį atidėti dėl jo ligos, be to, manė, jog posėdis vyks nuotoliniu būdu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas visiškai

Juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus. Pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip, todėl nustatant valdymo organų civilinės atsakomybės prievolės subjektą svarbu, ar konkretus atsakovas yra valdymo organo narys ir ar jam taikytina civilinė atsakomybė šiuo pagrindu.

Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, ši teisės norma išplaukia iš bendrųjų civilinių teisinių santykių subjektų elgesio (visų pirma – sąžiningumo ir draudimo piktnaudžiauti teise) principų.

Akcininkai, kaip bendrovės savininkai, gali daryti įtaką bendrovės veiklai priimdami sprendimus akcininkų susirinkime pagal jiems priskirtą kompetenciją. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis, visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę kompetenciją visais esminiais bendrovės egzistencijos klausimais: dėl valdymo organų sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasibaigimo ir kitais klausimais, kurie susiję su viso ar esminės juridinio asmens dalies turto pasikeitimu (pavyzdžiui, akcinės bendrovės įstatinio kapitalo didinimu ar mažinimu). Visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal Akcinių bendrovių įstatymą tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 5 dalis).

Teismų praktikoje pažymėta, kad akcininkai gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, jei piktnaudžiauja savo, kaip akcininkų, ribota atsakomybe. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas perima valdymo funkciją, jam taikytina atsakomybė kaip de facto (faktiniam) vadovui. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas.

Įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais. Įmonė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, taip pat kreditorių interesus. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, civilinė atsakomybė galima tiek pačiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Privačių bendrovių veiklos tikslas paprastai yra gauti pelno vykdant komercinę - ūkinę veiklą (CK 2.34 str. 3 d., Akcinių bendrovių įstatymo 1-3, 59-60 str.). Įmones steigia, valdo ir jas gali likviduoti bendrovės dalininkai, kurie įmonės likvidavimo atveju pasidalija bendrovės turtą (Akcinių bendrovių įstatymo 15, 74 str.). Įmonių Bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) numato, kad likviduojant bankrutavusią įmonę bankroto administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais (ĮBĮ 31 str. 6 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai kyla dalyvių, kurie kartu yra ir įmonės valdymo organas, civilinės atsakomybės bendrovei klausimas, žalos dydis negali viršyti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims – šiuo atveju bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir jos administravimo išlaidoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1105/2014).

Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui ir dalyviui taikymo ir konstatavus, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo yra pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

CK 2.82 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos pagrindinės valdymo organų pareigos. Valdymo organas yra atsakingas už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, turto tinkamą tvarkymą, dokumentų ir informacijos apie turtą ir verslą saugojimą (CK 2.4 straipsnio 3 dalis), jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Šiuo atveju teismas, susipažinę su byloje pateiktais įrodymais bei išklausęs šalių pasisakymus daro išvadą, kad net ir viešame registre neįregistravus įmonės vadovo pasikeitimo, tačiau faktiškai I. P. bankrutavusiai įmonei UAB „ASSIS“ nebevadovavo nuo 2018 m. vasario mėn.

Neginčytina, kad įmonės dalyvių ir vadovo pasikeitimas nepašalina buvusių dalyvių ir vadovo civilinės atsakomybės. Akcijų perleidimas ir vadovo atleidimas iš pareigų neatleidžia nuo turtinės atsakomybės, jei nuostoliai padaryti šio asmens veiksmais tuo metu, kai jis buvo įmonės dalyvis ar vadovas ir yra nustatytos visos atsakomybės sąlygos.

Bylos medžiaga, kompleksiškai vertinant pateiktus įrodymus nenustatyta, kad įmonės UAB „ASSIS“ nemokumas buvo būtent šio atsakovo I. P. vadovavimo įmonei metu, 2008 m. įmonė skolų neturėjo, taip pat turėjo darbuotojų, iš bankroto bylos medžiagos matyti, kad įmonė nemoki tapo apie 2009 m. Todėl laikytina, kad šiam atsakovui – I. P. civilinė atsakomybė nekyla, dėl įmonės nemokumo jo kaltės nenustatyta, taip pat jis nepažeidė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; taigi tuo pačiu atsakovas neturi pareigos atlyginti nemokumo administratoriui nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalaujamų priteisti patirtų administravimo išlaidų.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas M. P. prašo taikyti ieškinio senatį.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinys atsakovui yra pareikštas dėl žalos atlyginimo ir kad reikalavimams taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas – tai įsta­ty­mų nusta­ty­tas lai­ko tar­pas, per ku­rį as­muo ga­li ap­gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses pa­reikš­da­mas ieš­ki­nį. Pla­či­ą­ja pras­me ieš­ki­nio se­na­ti­mi vi­so­ke­rio­pos ci­vi­li­nių tei­sių teis­mi­nės gy­ny­bos prin­ci­po vei­ki­mas yra ri­bo­ja­mas, taip pat tam tik­ra ap­im­ti­mi kiek­vie­nu kon­kre­čiu atve­ju ri­bo­ja­mos as­mens tei­sės į pa­žeis­tų jo tei­sių teis­mi­nę gy­ny­bą.

Pagal galiojančio CK 1.126 straipsnio 1 dalies reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 dalį teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kai bankroto administratorius ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai apie tokią žalą sužinojo ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bet kuriuo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016). Nustatant senaties eigos pradžią įmonės administratoriaus pasikeitimas reikšmės neturi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Vienai iš ginčo šalių reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismui pačiam (ex officio) privalu patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad įmonei UAB „ASSIS“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, paskirtas bankroto administratorius, taip pat patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Vis dėlto 2017 m. gegužės 10 d. tas pats teismas patvirtina padidintą administravimo išlaidų sąmatą (iki 2 840 Eur), išskiriant administratoriaus atlyginimą – 1 140 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi įmonės veiklą pripažįsta pasibaigusia dėl bankroto.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad bankroto byloje buvo tokia eiga: 2016 m. spalio 18 d. nutartimi patvirtinta 1740 Eur suma (įskaitant mokesčius), kurią administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas bendrai 256 433,76 Eur sumai, 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi kreditorinių reikalavimų sąrašas patikslintas. 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi įmonei taikytas supaprastintas bankroto procesas, nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 26 d. 2017 m. gegužės 10 d. teismo nutartimi bankrutuojanti UAB „Assis“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pagal teismų praktiką ieškinio senaties terminas anksčiausiai galėjo būti skaičiuojamas nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos (2016 m. rugsėjo 20 d.), arba nuo kreditorių sąrašo patvirtinimo arba vėliausiai nuo 2017 m. gegužės 10 d. nutarties patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą ir administratoriaus atlyginimą. Bet kokiu atveju ieškinio senaties termino pabaiga būtų ne vėliau kaip 2020 m. gegužės 11 d. (pirmoji darbo diena po savaitgalio).

Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorius ieškinį atsakovams pateikė 2020 m. spalio 16 d. (teismo registracijos spaudas), ant teismui siųsto voko nėra jokios datos, bet kokiu atveju ji neviršytų 10-30 d.

Iš to, kas aukščiau nurodyta darytina išvada, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Iš bankroto bylos matyti, kad ji baigta dar 2017 m. pabaigoje. Teismui nepateikti jokie argumentai, dėl kurių ieškinys dėl žalos atlyginimo pateiktas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

Šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai) , daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje pagrindų atnaujinti ieškovui (profesionaliam ūkio subjektui – užsiimančiam bankroto ar nemokumo administravimo paslaugomis) praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Tuo labiau, kad ieškovas ir bankroto byloje teigė naudojęsis profesionalaus advokato teisinėmis paslaugomis ir tokias advokato išlaidas prašė priteisti iš atsakovų, todėl jam niekas neužkirto kelio kreiptis į teismą su ieškiniu į teismą nepraleidus ieškinio senaties termino, tuo labiau, kad bankroto byla baigta supaprastintu procesu, nemokumo administratorius apie patirtas išlaidas žinojo dar 2017 m. gegužės mėn., ieškinys nėra reiškiamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuriam reikėtų surinkti daugiau įrodymų ar duomenų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad ieškovas ieškinį atsakovui nagrinėjamoje byloje pareiškė praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas nenustatė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, jo ieškinys dėl žalos priteisimo atmestinas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teismui konstatavus, kad praleistas ieškinio senaties terminas, šio termino neatnaujinus, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (tik nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, galimas ieškovo byloje pareikštų reikalavimų sprendimas), todėl papildomai neanalizuojamas reikalavimo dėl administravimo išlaidų atlyginimo pagrįstumas ir atskirai dėl jo nepasisakoma.

Kadangi atmestas pagrindinis ieškovo reikalavimas (dėl administravimo išlaidų atlyginimo), nepriteisiamos ir procesinės palūkanos.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1-2 dalys).

Kadangi ieškovo ieškinys atmestinas, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Kadangi atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, pastarosios ieškovo ieškinį atmetus visiškai, nėra priteisiamos iš ieškovo atsakovų naudai (CPK 93, 98 straipsnis).

Valstybė patyrė 15,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi viršija minimalią priteistiną sumą (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo UAB „Talismanas LT“, juridinio asmens kodas 302676083, ieškinį atmesti visiškai, kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Talismanas LT“, juridinio asmens kodas 302676083, valstybės naudai 15,68 Eur (penkiolika eurų 68 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Išaiškinti kad nurodytas išlaidas ieškovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.