Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui D. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2683-285/2014 pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams E. J., uždarajai akcinei bendrovei „Pikunda“ dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pažeidus įrodymų vertinimo principus, padaryta nepagrįsta išvada, kad atsakovas E. J. nepateikė įrodymų, jog dirbo UAB „Pikunda“. VĮ „Regitra“ pažyma patvirtina, kad transporto priemonė „SCANIA R124 LA“ yra registruota UAB „Pikunda“ vardu, tačiau neįvertinta tai, jog pažymoje nėra duomenų, kad atsakovas E. J. būtų valdęs jam perduotą transporto priemonę kokių nors sutartinių santykių pagrindu (pvz., lizingo ar panaudos sutarties pagrindu). Taip pat neįvertinti atsakovo E. J. paaiškinimai, kad jis dirbo UAB „Pikunda“ vairuotoju, pateikė prašymą priimti dirbti vairuotoju, jam buvo mokamas darbo užmokestis, krovinį vežė kaip pervežėjo UAB Pikunda“ vairuotojas ir tik sužinojęs, kad jo darbo santykiai nebuvo įteisinti, atsakovas E. J. paliko šią bendrovę. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias atsakovo E. J. nurodytas aplinkybes. Atsakovas E. J. nurodė, kad jo ir UAB „Pikunda“ faktinius darbo santykius gali patvirtinti D. Š., kuriai atsakovas E. J. pateikė prašymą dėl darbo sutarties sudarymo ir kuri jam teikdavo kelionės dokumentus, nurodydavo, kokiu reisu vykti. Atsakovas negalėjo apklausti šios liudytojos pirmosios instancijos teisme, kadangi ji neatvykdavo į teismo posėdžius. Taip pat atsakovas E. J. pateikė UAB „Pikunda“ jam išduotas tachografo korteles, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės šioje byloje. Šios kortelės patvirtina ir reiso, kurio metu įvyko ieškinyje nurodytas eismo įvykis, duomenis, t. y. transporto priemonė judėjo beveik iki 15.25 val., o eismo įvykis įvyko 14.45 val. vietos laiku (Lietuvos ir Lenkijos oficialus laikas skiriasi valanda), įvykus eismo įvykiui, atsakovas sustojo ir pradėjo važiuoti tik 16.20 val. Atsakovas E. J. buvo pateikęs prašymą išreikalauti iš atsakovės UAB „Pikunda“ keliones lapus ir sutartis dėl pervežimų transporto priemone „SCANIA“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d., tačiau šie duomenys nebuvo išreikalauti. Nepagrįstai atsakovui E. J. buvo perkelta pareiga įrodyti, kad jis dirbo UAB „Pikunda“. Nukrypta ir nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teisminės praktikos, aiškinantis santykius, susiklosčiusius tarp darbdavio ir darbuotojo.

Netinkamai taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios draudimo biuro teisę reikalauti atlyginti atsiradusią žalą, darbdavio ir darbuotojo pareigas. TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta draudimo biuro teisė pasirinkti iš ko reikalauti žalos atlyginimo. Įstatyme aiškiai nurodyta, kad biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Taigi įstatymas nesuteikia biurui teisės reikalauti solidariai atlyginti išmokėtą žalą ir iš žalą padariusio asmens, ir iš asmens, neįvykdžiusio įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę. Be to, įstatyme vartojama sąvoka „atsakingas už žalos padarymą asmuo“ turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į CK nuostatas. Šiam ginčui taikytinos CK 6.264 straipsnio nuostatos. Įstatymuose nėra numatyta darbuotojo pareiga drausti darbo priemones.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl transporto priemonės, neapdraustos privalomuoju draudimu, savininkės ir valdytojo solidarinės atsakomybės draudikų biurui, atlyginusiam šia transporto priemone padarytą žalą.

Atmestinas apelianto argumentas apie netinkamai pritaikytą TPVCAPDĮ 23 straipsnį, kuriame įtvirtinta draudimo biuro pasirinkimo teisė, iš ko – atsakingo už žalos padarymą asmens ar transporto priemonės valdytojo – reikalauti žalos atlyginimo.

Ieškovo ieškinys yra pagrįstas TPVCAPDĮ 23 straipsniu, pagal kurį draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

TPVCAPDĮ 4 straipsnis, numatantis pareigą sudaryti draudimo sutartį, nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (1 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip (2 dalis). Straipsnio trečioji dalis įtvirtina, kad straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžta, kad transporto priemonės valdytojas yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę.

Tokiu būdu pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies normą apeliantas neturėjo teisės naudoti privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio nepriklausomai nuo jo nurodomo naudojimo pagrindo.

Formuodamas teismų praktiką sprendžiant, kokia atsakomybė – dalinė ar solidarioji – taikoma privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkui ir valdytojui TPVCAPDĮ pagrindu, kasacinis teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-325/2008 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. G. ir K. B. dėl nuostolių atlyginimo, rėmėsi bendruoju principu, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Nurodė, kad šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Aiškindama TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė draudikų biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Automobilio savininko atsakomybė draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju automobilio savininko ir valdytojo solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPDĮ (analogiška yra ir vėlesnė kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, išvardintose apeliacine tvarka vertinamame sprendime).

Vadovaujantis nurodytomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, atsakovams UAB „Pikunda“ ir apeliantui pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų ieškovui padarius žalos, pirmosios instancijos teismas jų atžvilgiu pagrįstai pritaikė solidariąją atsakomybę.

Nesutiktina su apeliantu, kad autoįvykio metu jis buvo UAB „Pikunda“ darbuotojas, todėl pagal CK 6.264 straipsnį žalą, atsiradusią dėl darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės privalo atlyginti darbuotojus samdantis asmuo. Minėta, jog automobilio savininko ir valdytojo solidarioji atsakomybė abiems atsakovams šiuo atveju atsirado iš TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimų nevykdymo. Antra vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas nėra UAB „Pikunda“ darbuotojas – jis nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių leistinų įrodymų nei iš bendrovės, nei iš VSDFSV duomenų bazės. Apelianto teiginiai apie nukrypimą nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teisminės praktikos, aiškinantis santykius, susiklosčiusius tarp darbdavio ir darbuotojo, pagal kurią darbo santykius jis įrodinėjo UAB „Pikunda“ vadybininkės D. Š. parodymais ir tachografo kortelėmis, teigdamas apie nepagrįstai perkeltą įrodinėjimo naštą, galėtų būti aktualūs sprendžiant ieškinio reikalavimą dėl darbo santykių fakto pripažinimo ar kitokių su darbo santykiais susijusių reikalavimų (kasacinio teismo bylose Nr.3K-3-300/2007, 3K-3-602/2008, 3K-3-318/2008, 3K-3-62/2013, kuriomis remiasi apeliantas, buvo nagrinėjami ginčai dėl atleidimo iš darbo, darbo sutarties sąlygų pakeitimo, drausminių nuobaudų panaikinimo, kt.), tačiau apeliacine tvarka vertinamoje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas, o nelegalus darbas apelianto pageidaujamų pasekmių nesukuria (autoįvykio metu galiojusios Darbo kodekso redakcijos 93, 95, 98 straipsniai). Civiliniame procese taikomi rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo principai darbo santykių įmonėje fakto neleidžia įrodinėti liudytojo parodymais (CPK 177 straipsnio 3 dalis, 197 straipsnis). Remiantis VSDFV duomenimis, autoįvykio metu apeliantas dirbo UAB „Geschel transport“, o ne UAB „Pikunda“. Apeliacinės instancijos teismas nesiremia apelianto atstovo nurodytu Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-10742-773/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovui E. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys BUAB „Bartukai“, UAB „Swedbank lizingas“, „BTA Insurance Company SE filialas Lietuvoje“, nes šiuo sprendimu nėra nustatyti CPK 182 straipsnio 2 punkte reglamentuoti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turintys faktai.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.