Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-07-26 · Civilinė byla Nr. 2S-1315-577/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-26
Bylos Nr.
2S-1315-577/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Skolininkas
R. M.
Kreditorius
Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus
Kategorijos
  • 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1315-577/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 128.17; 122.2.; 122.3.; 122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. liepos 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skolininkė R. M., užtikrindama iki 2028-04-27 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 0112011007065, 2011-05-02 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė jai nuosavybės teise priklausius nekilnojamuosius daiktus – 0,1500 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini); 71,37 kv. m. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 335,37 kv. m. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-11-22 nutartimi minėtas įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Skolininkė ir įkeistų daiktų savininkė buvo įspėta, kad jeigu per 1 mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nebus grąžinta skola kreditoriui, tai kreditorius gali kreiptis su pareiškimu, prašydamas išieškoti skolą iš įkeisto turto.

Šalies argumentai

Kreditorius Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir prašė teismo leisti įkeistą nekilnojamąjį turtą parduoti iš varžytinių.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus misto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012-04-05 nutartimi kreditoriaus prašymą patenkino ir nutarė priverstinai išieškoti skolą: 858 584,84 Lt paskolos likučio, 13 534,65 Lt nesumokėtų palūkanų, 58 336,67 Lt įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 53,25 Lt už turto draudimą, iš viso 930 509,41 Lt, 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 16 proc. sutartinių palūkanų, skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2012-04-04 iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistą R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,1500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 71,37 kv. m. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 335,37 kv. m. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Skolininkė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-05 nutartį. Nurodo, kad iki 2010 metų pabaigos mokėjo bankui kreditą ir palūkanas, tačiau pasibaigus santaupoms ir kredito linijos lėšoms bei žlugus verslui negalėjo daugiau bankui mokėti. Kreipėsi į banką su prašymu sumažinti įmokas ir atidėti jų mokėjimą. 2011-03-23 buvo atliktas pirmasis restruktūrizavimas specialiosios dalies prie kreditavimo sutarties Nr. KK11/03/031D papildomu susitarimu Nr. KK11/03/71D. Juo nustatyta kredito suma nurodyta 890 000 Lt. Po sutarties pakeitimo skolininkė mokėjo kiek galėjo, tačiau skolininkės nemokėjimus bankas traktavo kaip sutarties sąlygų nesilaikymą. Pažymi, jog bankas, būdamas stipresne šalimi, panaudojo prieš skolininkę jėgą ir ji pasirašė jai nenaudingus kreditavimo sutarties priedus. Skolininkė kreditą paėmė sklypui pirkti, tikslu jį pritaikyti gyvenamajai paskirčiai ir pasistatyti gyvenamuosius būstus, todėl sudarytos sutartys pripažįstamos vartojimo sutartimis. Apeliantė nesutinka su šalių pasirašytos sutarties sąlygomis. Nurodo, jog bankas, teikdamas paskolą, privalo įvertinti riziką. Taip pat nurodo, jog negali būti tenkinamas kreditoriaus prašymas išieškoti 16 proc. sutartinių palūkanų nuo visos negrąžintos skolos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos iki visiško skolos išieškojimo, nes tai prieštarautų esminiams teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantė pažymi, jog hipotekos teisėjas, prieš priimdamas nutartį išieškoti iš hipoteka įkeisto turto, turi pareigą įsitikinti sutarties nutraukimo teisėtumu. Ieškovo atlikti kredito sutarčių su skolininke nutraukimo veiksmai yra neteisėti. Todėl toks išieškojimas turi būti sustabdytas.

Atsiliepimas

Kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su atskirojo skundo motyvais ir prašo jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje nustatyta, kad skolininkė R. M., užtikrindama iki 2028-04-27 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 0112011007065, 2011-05-02 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė jai nuosavybės teise priklausiusius nekilnojamuosius daiktus – 0,1500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 71,37 kv. m. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 335,37 kv. m. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-11-22 nutartimi minėtas įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Skolininkė ir įkeistų daiktų savininkė buvo įspėta, kad jeigu per 1 mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nebus grąžinta skola kreditoriui, tai kreditorius gali kreiptis su pareiškimu, prašydamas išieškoti skolą iš įkeisto turto. Skolininkės įsipareigojimai neįvykdyti iki šiol.

Atkeiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos ginčo teisenos ir specialiosios hipotekos bylų teisenos atribojimo aspektu. Šių išaiškinimų esmė yra ta, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2010; 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2010, 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010 ir kt.). Tačiau naujausioje kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad aukščiau nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Tam tikrais atvejais teismui kyla pareiga būti aktyviam, tačiau tai taikytina vertinant iš vartojimo teisinių santykių kylančias prievoles. Tuomet reikėtų įvertinti ir priverstinio išieškojimo prielaida tapusių šalis siejusios pagrindinės sutarties nutraukimo sąlygų sąžiningumą bei kreditoriaus veiksmų atitikimą bendriesiems teisės principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju kreditavimo sutartis sudaryta tarp kreditoriaus – banko iš vienos pusės ir kredito gavėjos – skolininkės, kuri yra fizinis asmuo, iš kitos pusės. Kaip matyti, kreditavimo sutarties bendroje dalyje numatyta, kad suteiktas kreditas kredito gavėjos poreikiams tenkinti. Dėl tokių sąlygų buvimo apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skolininkė kreditą ėmė vartojimui, taigi, yra pagrindas konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai ir šioje byloje taikytini minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti išaiškinimai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys 2011-03-23 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 11/03/71D, kurios pagrindu bankas suteikė R. M. 890 000 Lt dydžio kreditą, kurio paskirtis yra skolininkės skolos pagal 2008-05-29 kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 08/05/145D refinansavimas. 2011-05-06 šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. KKP 11/05/23D prie Kredito sutarties, kuriuo buvo pakeistas kredito išėmimo terminas, kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo tvarka bei sąlygos. Tačiau skolininkė nevykdė savo įsipareigojimų bankui pagal Kredito sutartį ir Papildomą susitarimą, t. y. nuo 2011-05-27, jau pačią pirmą mokėjimo pagal mokėjimų grafiką dieną po Papildomo susitarimo sudarymo, pažeidė mokėjimo prievoles ir jų vykdymo terminus. Skolininkė nereagavo į banko raginimus padengti skolą. Todėl dėl sistemingo mokėjimo prievolių nevykdymo penkis mėnesius iš eilės bankas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 11.1 punktu, nuo 2011-10-25 vienašališkai nutraukė Kredito sutartį.

Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas šios bylos kontekste, vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.

Šios teisinės aplinkybės bei konstatavimas, kad sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus ir byloje nustatytus faktus nėra pagrindas priimti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą, suponuoja išvadą dėl atskirojo skundo argumentų nepagrįstumo. Taigi, hipotekos teisėjas tinkamai taikė proceso teisės normas, nes sprendimą išieškoti iš įkeisto daikto priėmė tada, kai jam buvo pateikti duomenys apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir skolininkų informavimą apie tai. Visa tai sudaro pagrindą atskirojo skundo argumentus, susijusius su pagrindo pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto nebuvimu, atmesti.

Apeliantė atskirajame skunde nesutinka, kad būtų tenkinamas kreditoriaus prašymas išieškoti 16 proc. sutartinių palūkanų nuo visos negrąžintos skolos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos iki visiško skolos išieškojimo. Tačiau apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi šalys Kredito sutarties 8.2 punkte (Papildomo susitarimo 7.2 punkte) susitarė, kad skolininkė mokės 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki visiško įsiskolinimo padengimo.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Remiantis išdėstytų argumentų bei nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-05 nutartis priimta laikantis civilinio proceso įstatymo nustatytų procedūrų, nepažeidžiant kasacinio teismo suformuotos tokio pobūdžio bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagrindo ją panaikinti ar pakeisti atskirojo skundo pagrindais nėra, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o minėta nutartis paliktina nepakeista.

Kreditorius prašo priteisti 2 123,55 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios susijusios su procesinių dokumentų analize ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu, bei kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pridėjo tokias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (padėjėjo) darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Pagal Rekomendacijų 8.15. p. už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,5 MMA, t. y. 400 Lt (800 Lt x 0,5). Taigi, maksimali ieškovui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma šioje byloje sudarytų 400 Lt. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios civilinės bylos apimtis nėra didelė, skolininkės teikiamame atskirajame skunde nebuvo keliamos itin sudėtingos teisinės problemos, dėl kurių pareiškėjo atstovo sąnaudos galėjo žymiai išaugti, todėl, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, pareiškėjo atstovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 400 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui (kreditoriui) Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui (j. a. k. 112025592).

Teisėja Jadvyga Mardosevič