Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. Z. ir G. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams S. Z. ir G. Z. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

I. R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškeldinti atsakovus S. Z. ir G. Z. iš jai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. liepos 7 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įsigijo atsakovams priklausiusį 61,17 kv. m bendro ploto butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantį (duomenys neskelbtini). Buvę buto savininkai atsakovai G. Z. ir S. Z. geranoriškai iš buto neišsikėlė, buto tinkamai neperdavė, dėl to pažeidė ieškovės, kaip buto savininkės, teises. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, ieškovė prašė iškeldinti atsakovus S. Z. ir G. Z. su visais jiems priklausančiais daiktais iš jai priklausančio buto.

Atsiliepime į ieškinį atsakovai nesutiko su ieškiniu. Atsakovai nurodė, kad atsakovė S. Z. yra garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, dėl to atsakovai siekdami išlaikyti gyvenamąją vietą, ketino išsipirkti iš ieškovės ginčo butą, sudarė su ieškove preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėjo jai avansą. Šalys turėjo sudaryti pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį iki 2016 metų liepos mėnesio, tačiau iki šalių sutarto termino pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovai pažymėjo, jog pirkimas-pardavimas neįvyko, nes ieškovė nepagrįstai kėlė buto pirkimo-pardavimo kainą ir atsakovai neturėjo pinigų įsigyti šį butą. Nuo 2015 metų spalio mėnesio atsakovai nuomojosi iš ieškovės butą, mokėdami ieškovės įgaliotam asmeniui kas ketvirtį grynaisiais pinigais už buto nuomą, tačiau ieškovei atsisakius sudaryti siūlomą rašytinę buto nuomos sutartį, nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio atsakovai nustojo mokėti ieškovei nuomos mokestį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino – iškeldino atsakovus su visais jiems priklausančiais daiktais iš buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimo vykdymą atidėjo 1 mėnesiui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei, tačiau atsakovai faktiškai gyveno šiame bute iki 2016 metų lapkričio mėnesio pabaigos ir juo naudojasi kaip savu, laiko jame savo daiktus. Atsakovai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių nuomos ar kitokio pobūdžio teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovės ir atsakovų. 2015 m. rugsėjo 21 d. tarp šalių buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau ji nebuvo pratęsta ir iki nustatyto termino nebuvo sudaryta, dėl to laikoma pasibaigusi. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad ieškovės kaip buto savininkės teisės nepagrįstai suvaržomos, dėl to teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93 ir 4.98 straipsniais, iškeldino atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu.

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės.

Apeliantai nurodo, jog ginčo šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, nes atsakovai su ieškovės įgaliotu asmeniu T. S. buvo sudarę žodinę neterminuotą buto nuomos sutartį. Atsakovai mokėjo ieškovės įgaliotam asmeniui kas ketvirtį grynaisiais pinigais nuomos mokestį. Esant galiojančiai buto nuomos sutarčiai turėjo būti taikomos CK 6.480 straipsnyje nustatytos neterminuotos nuomos sutarties pasekmės, t. y. ieškovė turėjo įspėti atsakovus apie nuomos sutarties nutraukimą prieš 3 mėnesius iki nutraukimo. Nei ieškovė, nei jos įgaliotas asmuo jokio įspėjimo ar raginimo su trijų mėnesių terminu atsakovams neįteikė, dėl to ieškovė neteisėtai prašo be jokio įspėjimo iškeldinti atsakovus iš ginčo buto.

Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą, prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą, priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti atsakovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis baudą, 50 procentų iš šios baudos paskiriant ieškovei.

Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovai naudojasi ieškovės butu be jokio teisinio pagrindo, pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Atsakovai nepateikė teismui įrodymų, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė neterminuota ginčo buto nuomos sutartis, o kitos atsakovų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės teisiškai nėra reikšmingos, kadangi nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku.

Ieškovės manymu, iš atsakovų apeliacinio skundo nėra aišku, kokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis fakto ar teisės klaidomis atsakovai grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, o apeliaciniame skunde atsakovų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo sprendimo naikinti.

Ieškovės vertinimu, toks atsakovų elgesys nors išoriškai atrodo teisėtas, tačiau turi paslėptą neteisėtą tikslą (siekimą nukelti teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo įvykdymo terminą) ir vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, dėl to atsakovams turi būti skirta bauda.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė R. B. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 2015 m. liepos 7 d. yra nekilnojamojo turto – trijų kambarių buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Anksčiau šio buto savininkais buvo atsakovai (e. b. l. 3-4). Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovai ieškovei nėra perdavę buto raktų, bute yra likę atsakovams priklausantys daiktai, atsakovai faktiškai bute nuolat gyveno iki 2016 metų lapkričio pabaigos (iki elektros bute atjungimo) ir jame lankosi bei juo naudojasi kaip savu, dėl to ieškovė prašė iškeldinti atsakovus su visais jų daiktais iš jai nuosavybės teise priklausančio buto.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymas. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009, 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2014).

Ieškovė reiškė reikalavimą CK 4.98 straipsnio pagrindu, nurodydama, jog ginčo šalis nesiejo prievoliniai santykiai, šią teisės normą skundžiamame sprendime pritaikė ir pirmosios instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai, o atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Faktinės bylos aplinkybės pripažįstamos nustatytomis, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes šalis siejo prievoliniai santykiai – nuomos teisiniai santykiai, dėl to juos iškeldinant iš buto turėjo būti taikytos CK 6.480 straipsnyje numatytos neterminuotos nuomos sutarties pasekmės, t. y. jiems turėjo būti suteiktas įstatyme terminas išsikelti, prieš 3 mėnesius apie tai įspėjant. Ieškovė neigia prievolinių santykių (nuomos sutarties) su atsakovais buvimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pateikta tikėtinų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog ginčo šalis siejo teisiniai nuomos santykiai (kaip nurodo atsakovai - neterminuota žodinė nuomos sutartis), išskyrus pačių atsakovų teiginius. Nesant byloje įrodymų, kad atsakovai turėjo teisinį pagrindą naudotis ginčo patalpomis, kurios nuosavybės teise priklauso ieškovei, laikytina, kad tokie atsakovų veiksmai (naudojantis svetimu butu be teisinio pagrindo) pažeidžia buto savininkės teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reiškiamus reikalavimus kvalifikavo taikant CK 4.98 straipsnio nuostatas ir iškeldino atsakovus su jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto. Apeliacinės instancijos vertinimu, ieškovė įrodė abi CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygas, t. y. jog ieškovė yra buto savininkė ir jos teisės yra pažeidžiamos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovei nebuvo pagrindo įspėti atsakovus apie iškeldinimą iš jos buto kaip tai numatyta nuomos santykius reglamentuojančioje CK 6.480 straipsnio normoje, kurią prašo taikyti apeliantai. Išsikėlimas iš buto vyktų pagal nuomos sutartį reguliuojančias prievolinės teisės normas tik tada, kai šalis sietų prievoliniai santykiai, o šiuo atveju nustatyta, kad atsakovai ieškovės butu naudojasi be teisinio pagrindo ir ginčo šalis prievoliniai santykiai nesiejo (be to kaip nustatė pirmosios instancijos teismas – ginčo šalis siejusi preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis iki nustatyto termino nebuvo sudaryta ir yra pasibaigusi, šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių atsakovai apeliaciniame skunde neginčija), dėl to pagrįstai buvo taikomos daiktinės teisės normos ir savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu.

Kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 250 Eur advokatės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą, kurias prašo priteisti iš atsakovų. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotų už tokio pobūdžio procesinius dokumentus atlygintinų bylinėjimosi išlaidų maksimalių dydžių, atitinka realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, dėl to teismas laiko šias ieškovės nurodytas patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir jas priteisia ieškovės naudai lygiomis dalimis iš abiejų atsakovų.

Ieškovė prašo skirti atsakovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis baudą, 50 procentų iš šios baudos paskiriant ieškovei. CPK 95 straipsnio nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti nubausta iki 5792 Eur bauda, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (apeliacinio skundo) nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą teise, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas savo teisės įgyvendinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tos aplinkybės, kad atsakovai (apeliantai) ginčija, jų vertinimu, nepagrįstą teismo sprendimą ir jų argumentai atmesti kaip neįrodyti, nėra pagrindas skirti jiems baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Dėl to ieškovės prašymas dėl baudos skyrimo atsakovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų S. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 250 Eur bylinėjimosi išlaidas.