- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-28
- Bylos Nr.
- 1A-103-417/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12845-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius, Kristina Kakurinė
- Nuteistasis
- K. J.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 60 MGL, tai yra 3 000 (trijų tūkstančių) Eur, dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, K. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. birželio 22 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 3 dalimi, K. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas automobilis „Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotas T. P., gim. (duomenys neskelbtini), vardu, saugomas individualios įmonės „J.“ automobilių saugojimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. K. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 19 d., apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, vairavo automobilį „Citroen C5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, tai yra alkoholio kiekio matavimo prietaisu nustatytas 2,01 promilės neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. (toliau – ir apeliantas) nesutinka su Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų dėl vairavimo buvus neblaiviam fakto: K. J. neblaivumas nebuvo patikrintas alkotesteriu vairavimo momentu, apklausti liudytojai taip pat kategoriškai nepatvirtino, kad K. J. vairavo neblaivus.
2.2. Apklausti liudytojai nurodė, kad K. J., išlipęs iš automobilio, elgėsi keistai – nugriuvo, tačiau jie pažymėjo, jog taip galėjo nutikti dėl nuovargio ar turimos negalios, vartojamų vaistų, koordinacijos praradimo dėl nelygaus paviršiaus ir pan.
2.3. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skyrėsi nuo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų. Be to, liudytojai Ž. J., R. M., L. Ž. įvykio metu buvo neblaivūs, taip pat būtina pažymėti, kad tarp K. J. ir minėtų liudytojų tą vakarą įvyko konfliktas, todėl jie galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi, o siekdami pagrįsti policijos iškvietimą galėjo duoti nevisiškai teisingus parodymus.
2.4. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad K. J. neblaivumas po pirmojo patikrinimo alkotesteriu ne mažėjo, o išaugo, o tai patvirtina nuteistojo parodymus, jog alkoholį vartojo praėjus nedaug laiko iki tikrinimo alkotesteriu, t. y. tarp 22 val. 33 min. ir 23 val. 8 min. Nagrinėjamu atveju nėra paneigta versija, kad alkoholis buvo suvartotas nuteistajam sėdint automobilyje, tačiau ne vairuojant, per laiko tarpą nuo pranešimo policijai pateikimo iki pareigūnų atvykimo į įvykio vietą. Liudytojai šios aplinkybės nematė, nes buvo nuėję į sodybos kiemą. Butelis automobilyje nebuvo rastas, nes nuteistasis, jį išgėręs, išmetė pro langą.
2.5. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, koks buvo nuteistojo neblaivumo laipsnis, kai jis atvyko į kaimą, koks buvo neblaivumo laipsnis, kada jis važiavo iš sodybos ir įvažiavo į griovį. Visos teismo išvados, nesant konkrečių objektyvių įrodymų dėl buvusio neblaivumo laipsnio, laikytinos prielaidomis.
3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
4. Teismo posėdyje nuteistasis K. J. ir jo gynėjas advokatas A. P. prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.
5. Teismo posėdyje prokurorė R. G. prašė netenkinti apeliacinio skundo ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo K. J. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. Apeliantas nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas: netinkamai vertino liudytojų parodymus, neatsižvelgė į šių duomenų prieštaringumą, į kai kurių liudytojų parodymų nepatikimumą, nevertino K. J. teisinančių duomenų. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta pakankamai K. J. kaltę vairavus neblaiviam patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio. Ši išvada bus grindžiama toliau nurodytais argumentais.
8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
9. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).
10. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Transporto priemonės vairavimo sąvoka yra išaiškinta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalies 82 punkte, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės vairavimas yra transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį byloje Nr. 2AT-30-699/2017, automobilio vairavimas yra aiškiai susietas su tokiais veiksmais, kai automobilis važiuoja, dalyvauja viešajame eisme ir yra valdomas būtent šioje transporto priemonėje prie vairo esančio asmens.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, t. y. surinktų įrodymų pakanka K. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
12. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad K. J. bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Iš 2021 m. rugsėjo 30 d., 2021 m. spalio 27 d., 2021 m. lapkričio 15 d., 2021 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio protokolų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad visi bylos duomenys buvo išsamiai ištirti: apklausti bylai reikšmingas aplinkybes galintys nurodyti liudytojai, siekiant pašalinti prieštaravimus ir patikslinti aplinkybes, perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai ir kitų dokumentų turinys, išvardyti rašytiniai bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai dėmesio skiriama įrodymų analizei, jų vertinimui, lyginimui tarpusavyje, taip pat išdėstyti teismo motyvai, kodėl vieni ar kiti duomenys pripažįstami įrodymais, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ir kokios išvados jais remiantis daromos. Taip pat teismas nuosprendyje pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo versijos, jog alkoholis buvo vartojamas nuteistajam ne vairuojant, o sėdint automobilyje, per laiko tarpą nuo pranešimo policijai pateikimo iki pareigūnų atvykimo į įvykio vietą, atmetimo.
13. Atmestini apelianto teiginiai, kad K. J. kaltę dėl vairavimo neblaiviam teismas grindė nepatikimais ir prieštaringais liudytojų Ž. J., R. M., L. Ž. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantis teismas tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas turi daryti analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017).
14. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi pagrindo abejoti liudytojų Ž. J., R. M., L. Ž. parodymais. Pastebėtina, jog nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie šių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, – apelianto pateikta versija, kad šie liudytojai galėjo siekti apkalbėti nuteistąjį norėdami pateisinti savo galbūt melagingą policijos pareigūnų iškvietimą, laikytina neįtikima ir nelogiška. Šioje byloje nustatyta, kad, patikrinus nuteistąjį alkoholio kiekio matavimo prietaisu, buvo nustatytas 2,01 promilės neblaivumas, t. y. neblaivumo faktas yra užfiksuotas. Kaip jau minėta, liudytojai nuosekliai teigė, jog K. J. būsena, kai jis atvyko prie sodybos ir bandydamas apsisukti nuvažiavo į griovį, jiems kėlė pagrįstų įtarimų ir būtent dėl šios priežasties Ž. J. paskambino policijos pareigūnams. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos iškvietimas kilus pagrįstų abejonių dėl K. J. elgesio ir būsenos, net ir nenustačius nuteistojo neblaivumo fakto, negalėtų būti vertinamas kaip melagingas, todėl apelianto keliama versija, jog liudytojai turėjo priežastį apkalbėti nuteistąjį, atmestina kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog liudytojų parodymai, kuriais buvo remtasi konstatuojant, jog K. J. vairavo neblaivus, negali būti laikomi pakankami tokiai išvadai, kadangi jie nėra kompetentingi konstatuoti asmens blaivumą ar neblaivumą. Pastebėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas specialus subjektas, turintis išskirtinę teisę įtarti asmenį esant neblaivų. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas Ž. J. nurodė, kad K. J. jam atrodė neblaivus arba prisigėręs vaistų, ir patikslino, kad nuteistasis nesiorientavo aplinkoje, skėsčiojo rankomis, o išlipęs iš automobilio dar nuvirto į žoles. Liudytojas R. M. parodė, kad, priėjęs prie automobilio, pastebėjo, jog vairuotojas gali būti neblaivus arba blogai jaustis dėl esamo karščio, todėl paėmė automobilio raktelius ir telefoną. Liudytojo teigimu, vairuotojas dėl to supyko, išlipo iš automobilio, tačiau sunkiai orientavosi aplinkoje, o paėjęs porą žingsnių, nugriuvo į žoles, iš kurių vis negalėjo atsistoti, padėjęs K. J. atsistoti liudytojas pajuto, kad nuo nuteistojo sklinda alkoholio kvapas. Liudytojas taip pat nurodė, kad K. J. nesiorientavo aplinkoje, skėsčiojo rankomis, vis griuvinėjo. Liudytojas A. Ž. parodė, kad, jam priėjus prie automobilio, nuteistasis atrodė keistai, lyg būtų išgėręs, ir patvirtino, kad išlipęs iš automobilio K. J. nuvirto. Taigi šių parodymų, kuriais detaliai apibūdinama K. J. būsena (nuo jo sklido alkoholio kvapas, svirduliavo, griuvinėjo, nesiorientavo aplinkoje) ir elgesys (išlipęs iš automobilio paėjo vos keletą žingsnių, nukrito ir kt.) nepalieka abejonių dėl K. J. vairavimo esant neblaiviam fakto.
15. Nors minėtų liudytojų parodymų nepatikimumą apeliantas sieja ir su aplinkybe, jog Ž. J., R. M. ir L. Ž. taip pat buvo neblaivūs, todėl galėjo netinkamai įvertinti situaciją, pastebėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie liudytojų negebėjimą tiksliai ir nuosekliai įvertinti ir paaiškinti įvykio aplinkybes. Taip pat šiame kontekste pažymėtina, kad visų minėtų liudytojų nurodytos įvykio aplinkybės yra aiškinamos iš esmės tapačiai, t. y. nėra esminių ar reikšmingų neatitikimų tarp minėtų liudytojų parodymų, o tai paneigia apeliacinio skundo nuostatą dėl liudytojų parodymų nepatikimumo tuo aspektu, jog šie asmenys galbūt buvo neblaivūs ir negalėjo teisingai įvertinti aplinkybių.
16. Nors liudytojas A. P. parodė nežinantis, ar K. J. buvo girtas, ar buvo susijaudinęs, ar išgėręs vaistų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai savaime nepatvirtina, kad K. J. vairavo automobilį blaivus. Aplinkybė, jog liudytojas negalėjo nurodyti, dėl kokių konkrečių priežasčių K. J. įvažiavo į griovį ir išlipęs iš automobilio elgėsi keistai, nelaikytina pakankama paneigti kitų liudytojų parodymus.
17. Pažymėtina, kad liudytojų Ž. J., R. M., L. Ž. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš 2021 m. birželio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad nuo automobilio priekinio rato kairės pusės ašies šiaurės vakarų kryptimi matyti išguldyta žolė (1,8 x 1,5 m plotas), t. y. ši aplinkybė patvirtina liudytojų teiginius, jog K. J., išlipęs iš automobilio ir paėjęs kelis žingsnius, nugriuvo. Pastebėtina, kad griuvimo aplinkybę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme K. J. neigė, o apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų kvestionuojama šį konstatuota aplinkybė ar ginčijamas teismo vertinimas dėl griuvimo aplinkybės. Nors nuteistasis teigia, kad liudytojams pasirodžiusią įtartiną jo būseną pateisina K. J. vartojami vaistai nuo nugaros skausmo, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kokie konkretūs vaistai buvo vartoti, koks vaistų kiekis buvo išgertas ir kokias galimas reakcijas šie vaistai galėjo sukelti. Be kita ko, pašalinė galbūt vartotų vaistų nuo skausmo reakcija nepaaiškintų aplinkybės dėl nuo nuteistojo sklidusio alkoholio kvapo.
18. Vertinant liudytojų Ž. J., R. M., L. Ž. parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas V. V. parodė, kad 2021 m. birželio 20 d. naktį, apie 2 val., pas juos (jį ir sugyventinę B. G.) į namus policijos pareigūnai parvežė K. J. ir pastarasis jiems pasakojo, jog dabar prisidirbo, neteks teisių, labai jaudinosi. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo nei to, kad nepasakojo V. V. apie tai, kad „prisidirbo“ ir neteks teisių, nei to, kad V. V. parodymai dėl kokių nors priežasčių galėtų būtų vertinami kaip nepatikimi. Taip pat šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad liudytojas S. S. parodė, jog K. J. jam sakė mašinoje turėjęs tik alaus, nors pats K. J. tvirtino automobilyje gėręs brendį, kurio butelį vėliau išmetė pro langą. Taigi nagrinėjamojoje byloje ne liudytojų Ž. J., R. M., L. Ž., o paties nuteistojo parodymai kelia abejonių.
19. Kaip aplinkybę, neva patvirtinančią nuteistojo pateiktą versiją, jog alkoholį jis vartojo per laiko tarpą nuo pranešimo policijai pateikimo iki pareigūnų atvykimo į įvykio vietą, apeliantas nurodo tai, kad K. J. neblaivumas po pirmojo patikrinimo alkotesteriu ne mažėjo, o išaugo. Taip pat akcentuoja, jog šiuo atveju, nesant konkretaus nustatyto neblaivumo laipsnio ir esant takoskyrai tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo nuteistajam taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija su šia apeliacinio skundo nuostata nesutinka.
20. Visų pirma, kolegijos vertinimu, faktas, jog 2021 m. birželio 19 d. 22 val. 51 min. K. J. nustatytas 2,01 promilės neblaivumas, o 23 val. 8 min. nustatytas 2,24 promilės neblaivumas, negali būti laikomas savaime patvirtinančiu, jog alkoholis buvo vartojamas būtent tarp 22 val. 33 min. (nuo liudytojo Ž. J. pranešimo apie neblaivų vairuotoją) iki 23 val. 8 min. (K. J. patikrinimo alkotesteriu). Net ir neturint specialių žinių yra aišku, kad ir vartojant alkoholį, ir iš karto po alkoholio pavartojimo jo koncentracija žmogaus organizme didėja ir tik vėliau ji pradeda mažėti. Šiuo atveju pagal anksčiau minėtus bylos duomenis akivaizdu, kad K. J. vairavo automobilį būdamas neblaivus, alkoholio koncentracija jo organizme didėjo ir buvo pasiekusi tokią ribą, kai kyla baudžiamoji atsakomybė. Faktas, kad antrojo patikrinimo metu nuteistajam buvo nustatytas didesnis girtumo laipsnis, šiuo konkrečiu atveju tik patvirtina, jog automobilį nuteistasis vairavo neblaivus, o jam nustatytas neblaivumo laipsnis atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
21. Antra, pastebėtina aplinkybė, kad nuteistasis neigė padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, t. y. neigė vairavęs automobilį neblaivus, tačiau apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju jeigu ir būtų galima atsakomybė, tai galėtų būti taikoma tik administracinė atsakomybė. Taigi ši nuteistojo pozicija laikytina dviprasmiška – viena vertus, jis neigia vairavęs neblaivus, kita vertus, nurodo, jog jam galėtų būti taikoma tik administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė, t. y. iš apeliacinio skundo turinio galima matyti, kad nuteistasis tuo pat metu ir pripažįsta, kad padarė nusikaltimą, bet mano, kad tai turėjo užtraukti administracinę atsakomybę, ir nepripažįsta savo kaltės visiškai.
22. Taigi teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistojo versija, kad alkoholį jis vartojo sėdėdamas automobilyje per laiko tarpą nuo pranešimo policijai pateikimo iki pareigūnų atvykimo į įvykio vietą, nėra pagrįsta patikimais įrodymais. Ir priešingai – liudytojų Ž. J., R. M., L. Ž. versija, jog K. J. vairavo transporto priemonę neblaivus, laikytina pagrįsta, kadangi ją patvirtinta ir kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.
23. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad K. J. baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas tinkamai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą: vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pašalino prieštaravimus tarp įrodymų, pasisakė dėl įrodymų patikimumo, darydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, sujungė juos į loginę visumą. Apelianto teiginiai, kad byloje nesurinkta pakankamai K. J. kaltę patvirtinančių įrodymų, grindžiami tik selektyviu tam tikrų duomenų vertinimu derinant juos prie nuteistojo pateiktos įvykių versijos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija ir prerogatyva. Vien tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-628/2021). Nenustačiusi esminių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo.
24. Atsižvelgusi į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir išteisinti nuteistojo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, ir įvertinusi, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajam skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.
Dėl proceso išlaidų
25. 2022 m. balandžio 14 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. APD-2022-03958 dėl antrinės teisinės pagalbos, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 113,33 Eur už K. J. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.
26. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis K. J. nedirba, į tai, kad jam nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, be to, jis turi sumokėti jam paskirtą 3 000 Eur baudą, sprendžia, kad pažymoje nurodyta suma iš nuteistojo K. J.neturi būti išieškota (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, gynėjo būtiną dalyvavimą imperatyviai numato BPK 322 straipsnio 1 dalis, tai reiškia, kad asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Tuo tarpu teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą, privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo K. J. nesuderinamas ir su jo teise į gynybą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl 113,33 Eur išlaidų iš nuteistojo K. J. priteisimo netenkinti.