Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-499-178/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-06
Bylos Nr.: 2A-499-178/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
Ieškovas: V. Š.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei ,,Homburg Merkurijus“
Trečiasis asmuo: E. Š.

Kategorijos

2.5.10.2.4.1Turtinė žala
2.5.10.5.2Deliktinė atsakomybė

Civilinė byla Nr. 2A-499-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01835-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.4.1; 2.5.10.5.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2602-798/2014 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Homburg Merkurijus“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 563 119,33 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine E. Š. priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė, esanti Laisvės al. 60, Kaunas, esanti pastate, kurio jau šiuo metu nugriauta likusi dalis priklausė atsakovui. Nugriautos pastato dalies vietoje atsakovas pradėjo statyti ir įregistravo naują pastatą. Atsakovas jam priklausiusios pastato dalies griovimo darbus ir naujo pastato statybas vykdo nuo 2008 m. Ieškovas nurodo, kad atsakovas, vykdydamas statybos darbus, padarė ieškovui ir trečiajam asmeniui priklausančioms patalpoms žalą, nes jos buvo užlietos vandeniu, sugadinta grindų danga, sienų apdaila, lubų konstrukcijos, patalpose atsirado pelėsis. Padarytos žalos faktas užfiksuotas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, kuriuose konstatuota, kad patalpos stipriai pažeistos vandens, taip pat nustatyta, kad vanduo sunkiasi toje pastato stogo vietoje, kuri ribojasi su atsakovui priklausiusia pastato dalimi. Ieškovas ir atsakovas 2012 m. balandžio 5 d. sudarė susitarimą, kuriuo šalys susitarė, kad atsakovas ieškovui atlygins patalpoms padarytą žalą. Šiame susitarime nurodyta, kad jei susitarimas dėl galimos žalos nebus pasiektas, galimai žalai nustatyti gali būti pasitelktas nepriklausomas ekspertas. Kadangi ieškovui ir atsakovui nepavyko susitarti dėl patalpoms padarytos žalos atlyginimo, ieškovas 2012 m. gruodžio 27 d. raštu atsakovui pasiūlė skirti nepriklausomą ekspertą tiksliam žalos dydžiui nustatyti. Ieškovas ir atsakovas siūlė galimus ekspertus, tačiau bendros šalims priimtinos eksperto kandidatūros suderinti nepavyko. Ieškovas 2013 m. birželio 5 d. raštu pareikalavo atsakovo atlyginti 563 119,33 Lt patalpoms padarytą žalą, tačiau atsakovas jos iki šiol neatlygino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 30 382,00 Lt (8 799 Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas sprendė, kad ginčo santykiams taikytinos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisinės normos (CK 6.245 str. 4 d.). Iš ieškovo pateiktų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų matyti, kad ieškovo patalpos stipriai pažeistos vandens. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiais rašytiniais įrodymais nenustatinėjama vandens susikaupimo patalpose priežastis. Ieškovas pagrįsti, kad patalpoms žala atsirado dėl atsakovo veiksmų, pateikė šalių 2012 m. balandžio 5 d. susitarimą dėl pastato, esančio Kaune, Laisvės al. 60, fizinio atidalinimo ir su tuo susijusių sąlygų bei atsakomybės. Šalys šio susitarimo 3.7, 3.9 punktuose susitarė, kad jei dėl atsakovo vykdomų darbų ieškovo patalpoms bus padaryta žala, atsakovas ją atlygins. Todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, kad šiame susitarime atsakovas įsipareigojo atlyginti ieškovui žalą. Tai, kad dar tik turės būti įrodinėjama, dėl kieno veiksmų atsirado ieškovo patalpoms žala, įrodo, tai, kad nei viename iš šio susitarimo punkte atsakovas nėra pripažinęs, kad dėl jo veiksmų ieškovo patalpoms atsirado žala, o susitarimo 3.9 punkte numatyta, kad tik bus sudaromas atskiras susitarimas dėl galimos žalos, o šalims jo nesudarius, turėjo būti pasitelktas ekspertas. Šalys atskiro susitarimo, numatyto 3.9 punkte nesudarė, taip pat nesusitarė ir dėl nepriklausomo eksperto.

Ieškovas užsakė ekspertinį tyrimą, kurio išvadą 2013 m. gruodžio 16 d. pateikė ekspertė R. U.. Ši ekspertė, tirdama vandens susikaupimo ieškovo patalpoms priežastis, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, pateikė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovo patalpose esantys pažeidimai įvyko dėl atsakovo vykdytų statybos darbų metu neuždengto stogo. Atsakovas taip pat užsakė ekspertinį tyrimą, kurio išvadą 2014 m. balandžio 2 d. pateikė ekspertas L. U.. Šiame ekspertizės akte nurodyta priešingai, t. y. kad labiau tikėtina, jog ieškovo patalpoms žala atsirado dėl ieškovo patalpų šaltuoju sezono metu nešildymo. Taigi, ekspertai negalėjo tiksliai nurodyti vandens patekimo į ieškovo patalpas priežasties, jie nustatė, kad patalpos buvo pažeistos vandens; šios aplinkybės neneigė ir bylos šalys. Bylos šalys tai pat neneigė aplinkybių, kad atsakovas vykdė pastato atskyrimo darbus, ieškovo patalpos šaltuoju sezono metu nebuvo šildomos. Ekspertai pažymėjo, kad ieškovo patalpos galėjo būti pažeistos dėl abiejų priežasčių. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertė R. U. atliko tyrimą neturėdama statybos eigos dokumentų, o būtent - statybų darbų žurnalų, naudotų medžiagų deklaracijų, paslėptų darbų aktų ir kt. Todėl, teismo nuomone, ekspertė negalėjo padaryti objektyvių išvadų dėl statinio atskyrimo/griovimo darbų atitikimo projektui. Atsižvelgiant į tai, ekspertės R. U. vertinimą, kad statybos darbai nevisiškai atitiko šį projektą, teismas atmetė. Ekspertas L. U. atliko tyrimą negalėdamas pateikti į pastatą. Tačiau tyrimas atliktas pastatą apžiūrint iš išorės, antstolių užfiksuotomis nuotraukomis bei kita medžiaga. Šis ekspertas pažymėjo, kad pastato griovimo ir rekonstrukcijos darbai atlikti pagal UAB „Ribinis būvis“ darbo projektą „Pastato rekonstravimas, 1E4p dalies griovimas“ (perdangos laikino atrėmimo konstrukcijos). Todėl teismas sprendė, kad ginčo šalių bendrų patalpų atskyrimo darbai buvo atlikti tinkamai ir laikantis projekto reikalavimų. Teismas, atsižvelgdamas į eksperto L. U. išvadą, kad atsakovas vykdė darbus iš esmės nenukrypdamas nuo projekto, jo sprendiniai atitiko šį projektą, ekspertizės metu nustatyta, jog toks vandens kiekis negalėjo prasiskverbti pro naujai sumūrytas sienas, ieškovo patalpų užliejimo vandeniu priežastis yra vandens surinkimo nuo stogo vamzdžių defektai, kurie atsirado dėl to, kad ieškovas šaltuoju sezono metu nešildė patalpų, sprendė, jog ieškovas neįrodė kad ieškovo patalpose susirinko vanduo dėl atsakovo vykdomų darbų. Teismas, darydamas šią išvadą, rėmėsi ir kitais surinktais įrodymais: nuotraukomis, bendrų patalpų atskyrimo projektu, stogo apžiūros aktu, UAB „SIV projektai“ atsakymu, Statybinių konstrukcijų laboratorijos raštais, kuriuose nurodyta, kad ieškovo patalpose buvo išjungta šildymo sistema, dėl ko vanduo užšalo lietaus bei vandentiekio vamzdžiuose, trūko vamzdžiai ir tokiu būdu ieškovo patalpos buvo užpiltos vandeniu. Iš pateiktų byloje nuotraukų matyti, kad jos darytos šaltojo sezono pabaigoje (vasario – kovo mėn.). Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog ieškovo patalpos galėjo būti pažeistos dėl to, kad ieškovas nešildė patalpų, nepaneigė ir ekspertės R. U. atliktas ekspertinis tyrimas. Teismas pažymėjo, kad patalpų atskyrimo darbai pagal darbų vykdymo grafiką buvo pradėti tik 2010 m. gegužės 3 d., o ieškovas nurodo, kad jam žala buvo padaryta daug anksčiau – 2009 m. spalio 22 d., t. y. anksčiau nei prasidėjo patys atskyrimo darbai. Todėl teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog vanduo į patalpas pateko dėl ieškovo neveikimo, t. y. patalpų nešildymo, dėl kurio ieškovo patalpose esantis vanduo užšalo, o orams atšilus užliejo ieškovo patalpas. Teismo vertinimu, atsakovo vykdyti rekonstrukcijos darbai nesukėlė ieškovo patalpų sušlapimo ir joms atsiradusios žalos, kurios ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas V. Š. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: priimti apelianto atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 92 570,33 Lt nuostolių priteisimo, šioje dalyje bylą nutraukti, grąžinti apeliantui 1 187 Lt už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio; tenkinti ieškinį dėl 470 549 Lt nuostolių, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2014 m. spalio 29 d. teismo posėdžio metu apelianto atstovas pareiškė ieškinio atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 92 570,33 Lt nuostolių priteisimo. Ieškinio (jo dalies) atsisakymo priėmimas ir civilinės bylos (jos dalies) nutraukimas lemia teismo pareigą grąžinti apeliantui atitinkamą už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio dalį. Apelianto atsisakymas nuo ieškinio dalies turi būti priimtas, bylą šioje dalyje nutraukiant ir apeliantui grąžinant 1 187 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

2. Teismo padaryta išvada atmesti ieškinį visa apimtimi yra teisiškai nepagrįsta, dėl to šioje dalyje sprendimas naikintinas, esant CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Teismas netinkamai nustatė bylos faktus bei neteisingai kvalifikavo tarp šalių ginčo teisinį santykį. 2008 m. apeliantas, trečiasis asmuo ir atsakovas susitarė dėl pastato rekonstrukcijos (perstatymo), atliekant pastato dalies griovimo ir naujos statybos/rekonstrukcijos darbus. Pastato dalies griovimui ir pastato rekonstrukcijai vykdyti statytojams apeliantui, trečiajam asmeniui ir atsakovui 2008 m. rugpjūčio 12 d. išduotas statybos leidimas, o naujo pastato statybai vykdyti - 2009 m. sausio 30 d. statybos leidimas. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas gavo 2008 m. rugpjūčio 12 d. statybos leidimą, nes jį gavo ir apeliantas su trečiuoju asmeniu, kurie visi šio statybos leidimo požiūriu laikytini statytojais. Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. statybos leidimas numatė ne tik statybos objektą, statinio techninius rodiklius, bet ir projektuotojo parengtus techninius sprendinius, pagal kuriuos ir turėjo (privalėjo) būti vykdomi pastato dalies griovimo darbai, t. y. numatė, jog pastato dalies griovimo ir rekonstravimo darbai turi būti vykdomi pagal UAB „Kančo studija“ parengtą projektą.

3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl apelianto pateiktų argumentų bei įrodymų, kurie liudija apie netinkamai atsakovo atliktą pastato dalies nugriovimą ir patalpų atskyrimą nuo atsakovo patalpų. Ekspertė R. U. ekspertiniame tyrime nurodė, kad atsakovo atlikti pastato dalies griovimo darbai neatitinka techninio projekto sprendinių, todėl apeliantas inter alia negalės tinkamai įgyvendinti 2008 m. UAB „Kančo studija“ parengto techninio projekto sprendinių dėl pastato dalies rekonstravimo.

4. Atsakovas neginčija, kad būtent jis vykdė pastato dalies griovimo darbus bei šalims priklausančių patalpų atskyrimo darbus. Tai, jog pastato dalies griovimas buvo šalių susitarimo dalykas, liudija tarp jų 2012 m. balandžio 5 d. sudarytas susitarimas. Šalys savo pozicijos ir negrindė ta aplinkybe, jog jų nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl teismas nepagrįstai byloje netaikė sutartinės atsakomybės nuostatų. Atsižvelgiant į sprendime pateiktą šiuo klausimu argumentaciją, apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė 2008 m. liepos 1 d. tarp šalių sudarytą susitarimą dėl statybos darbų vykdymo ir įsipareigojimų perleisti nekilnojamąjį turtą ir prašo šį naują įrodymą priimti, nes jo pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į byloje jau esančius įrodymus bei į 2008 m. liepos 1 d. susitarimo nuostatas, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai apsiribojo atsakovo veiksmų, atliekant pastato atskyrimo darbus, teisiniu vertinimu CK 6.263 straipsnio 1 dalies požiūriu, nevertindamas šių atsakovo veiksmų CK 6.256 straipsnio, įtvirtinančio sutartinės civilinės atsakomybės pagrindą, požiūriu.

5. Atsakovas neginčija, kad jis vykdė ir atliko pastato dalies griovimo darbus, kuriuos įsipareigojo atlikti 2008 m. liepos 1 d. susitarimu. Juo susitarta, kad tokie darbai bus vykdomi pagal apeliantui ir trečiajam asmeniui priklausančio pastato techninį projektą, t. y. pagal UAB „Kančo studija“ 2008 m. parengtą pastato dalies griovimo darbų projektą. Susitarimas numatė, jog šio pastato dalies sprendinių keitimas priklauso apelianto ir trečiojo asmens diskrecijai, o ne atsakovui, nepaisant to, kad 2008 m. rugpjūčio 12 d. statybos leidime atsakovas įvardytas, be apelianto, trečiojo asmens, vienu iš statytojų. Tačiau pastato dalies griovimo darbus atsakovas atliko pagal UAB „Ribinis būvis“ 2010 m. parengtą darbo projektą. Tiek iš L. U. ekspertizės akto, tiek ir iš R. U. ekspertinio tyrimo spręstina, jog atlikti pastato dalies griovimo darbai pagal UAB „Ribinis būvis“ projektą jų rezultatų požiūriu neatitinka UAB „Kančo studija“ projekto sprendinių. Pastato dalies griovimo darbų abiejų įmonių techniniai sprendimai skiriasi, nėra analogiški. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, jog UAB „Ribinis būvis“ techniniai sprendiniai, keičiantys UAB „Kančo studija“ sprendinius, būtų patvirtinti statytojų, pastato bendraturčių. Dėl to nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad atmestinas ekspertės R. U. vertinimas, jog pastato dalies griovimo darbai atlikti nevisiškai atitinkant statinio projektą. Apelianto vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo civilinės sutartinės atsakomybės pagrindo, įtvirtinto CK 6.256 straipsnio 1 dalyje, buvimą.

Atsiliepimas

6. Atsakovas neginčijo ekspertės R. U. ekspertinio tyrimo medžiagoje nurodomos žalos, padarytos apeliantui priklausančiam pastatui, dydžio apskaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių ekspertės R. U. apskaičiuotos žalos dydį. Apeliantui įrodžius žalos dydį, iš atsakovo turi būti priteisiami ekspertės R. U. apskaičiuoti nuostoliai, susiję su atsakovo netinkamai atliktais pastato dalies griovimo darbais, dėl kurių buvo padaryta žala apeliantui priklausančiam pastatui.

7. Teismo išvada, kad patalpų atskyrimo darbai atsakovo atlikti tinkamai ir laikantis projekto reikalavimų, neatitinka statinio statybą ir projektavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Techninį projektą, pagal kurį atsakovas vykdė pastato dalies griovimo darbus, parengė ne UAB „Kančo studija“, o UAB „Ribinis būvis“, t.y. kitas projektuotojas. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad UAB „Ribinis būvis“ apskritai turėjo teisę STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 11 punkto nuostatų prasme parengti darbo projektą. Byloje nėra įrodymų, jog apeliantas ir trečiasis asmuo būtų raštiškai sutikę su tuo, kad UAB „Ribinis būvis“ parengtų pastato dalies griovimo darbų darbo projektą. Todėl UAB „Ribinis būvis“ apskritai neturėjo teisės parengti šio projekto, o atsakovas privalėjo vykdyti pastato dalies griovimo darbus pagal 2008 m. UAB „Kančo studija“ parengtą techninį projektą. Dėl šių motyvų teismo išvada apie atsakovo atliktų ginčo šalių patalpų atskyrimo darbų tinkamumą ir atitiktį projektui prieštarauja STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas" taisyklėms. Teismo nurodyta aplinkybė, jog ekspertė R. U. atliko tyrimą, neturėdama statybos eigos dokumentų, nedaro įtakos jos padarytų išvadų apie atsakovo atliktų pastato dalies griovimo darbų netinkamumą pagrįstumui, nes tokių darbų (ne)tinkamumui konstatuoti būtina juos būti vykdomi, o ne pagal tuos dokumentus, kuriuose yra užfiksuota tokių darbų vykdymo eiga. Apelianto teigimu, eksperto L. U. ekspertizės akte esantis vertinimas dėl atsakovo darbų atlikimo pagal UAB „Ribinis būvis“ projektą, paremtas vien jo įrašymo į Statybos darbų žurnalą faktu, neturi jokio teisinio pagrindimo. Dėl to nesutiktina su teismo išvadomis, vertinant ekspertės R. U. ir eksperto L. U. pateiktus vertinimus, nes jos neatitinka ir STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ nuostatų.

8. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, liudijančias apie apeliantui priklausančių patalpų užliejimą vandeniu ir jo aplinkybes, už kurias atsakingas atsakovas. Žalos padarymą įrodo antstolių surašyti 2009 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, kurie ir be papildomo ekspertinio įvertinimo patvirtina aplinkybę, jog dėl tuo metu buvusios pastato (jo stogo) būklės į pastato vidų galėjo patekti vanduo ir užlieti jame esančias patalpas. Teismas tinkamai neįvertino antstolių surašytuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose ir jų prieduose užfiksuotų duomenų. Ekspertė R. U. ekspertinio tyrime aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių 2009, 2010 m. m. antstolių buvo užfiksuotos vandens patekimo į apelianto patalpas aplinkybės. Teismas neišanalizavo šio ekspertinio tyrimo išvadų ir jas pagrindžiančių motyvų, nenurodė argumentų, kurie pagrįstai leistų abejoti ekspertės R. U. padarytomis išvadomis. Byloje yra pakankamai įrodymų, liudijančių, kad apelianto patalpų užliejimą 2009, 2010 m. galėjo sąlygoti atsakovo veiksmai: pastato stogo dalies atidengimas ir nuardymas, jos uždengimas statybinėmis medžiagomis ir šiukšlėmis, griaunamo pastato perdangos neapsaugojimas nuo atmosferinių kritulių, atsiradęs pastato stogo konstrukcijos ir sienos jungčių nesandarumas. Net ir tuo atveju, jeigu pastato stogo atidengimo (nuardymo) veiksmai būtų nepriskirtini pastato dalies griovimo darbų vykdymui, tai atsakomybė už apelianto patalpoms padarytą žalą, atsakovui tenka pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kaip tuos veiksmus atlikusiam asmeniui. Eksperto L. U. ekspertizės akte minėtu klausimu padarytos išvados atmestinos kaip nepagrįstos, nes ekspertas nebuvo patekęs į apeliantui priklausančių patalpų vidų, o be jokio ekspertinio tyrimo atlikimo įvertino tik atsakovo jam pateiktas nuotraukas ir trečiųjų asmenų surašytus dokumentus. Eksperto L. U. pateiktas vertinimas, esą patalpų užliejimo priežastis yra vandens surinkimo nuo pastato stogo vamzdžių defektai, yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad ekspertas neįvertino pastato stogo paviršiaus. Iš ekspertės R. U. ekspertinio tyrimo dokumente esančių ir antstolių 2009, 2010 m. darytų nuotraukų matyti, jog nėra matoma jokių lietaus kanalizacijos vamzdyno užtaisymo požymių. Jeigu, kaip nurodė ekspertas L. U., patalpų užliejimo vandeniu priežastimi būtų vamzdyno defektai - trūkęs vamzdis, tai akivaizdu, kad būtų reikėję keisti tokį vamzdį kitu arba sandarinti trūkusias vamzdžio vietas. Nesutvarkius lietaus kanalizacijos vamzdžio, patalpų užpylimas vandeniu reguliariai kartotųsi po kiekvieno didesnio lietaus, tačiau duomenų apie tai byloje nepateikta. Dėl to eksperto L. U. pateiktas vertinimas, esą patalpų užliejimo vandeniu priežastimi buvo vamzdyno defektai (trūkęs vamzdis), atmestinas kaip nepagrįstas.?

9. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šalių 2012 m. balandžio 5 d. sudaryto susitarimo 3.9 punkte užfiksuota, jog apelianto patalpoms padaryta žala, kuri aptarta (nurodyta) Faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose Nr. 8 (2008-09- 26), Nr. 123-10-19 (2010-03-20), Nr. 123-09-104 (2009-10-22). Taigi, 2012 m. balandžio 5 d. Susitarimu užfiksuotas žalos ieškovo patalpoms padarymo faktas. Susitarimo 3.9 punktu atsakovas neginčijo, kad nurodyta žala yra susijusi su atsakovo veiksmais, tačiau susitarimo sudarymo metu buvo neapibrėžtas, neaiškus, padarytos žalos mastas. Byloje yra pakankamas pagrindas priteisti iš atsakovo žalą, padarytą apelianto patalpoms dėl vandens užliejimo, todėl šioje bylos dalyje ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turi būti patenkintas.

10. Teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto atsakovui jo sumokėtą visą 25 000 Lt dydžio sumą ekspertui L. U. jo paslaugoms apmokėti. Apelianto teigimu, 2014 m. balandžio 2 d. ekspertizės aktas, kurį parengė minėtas ekspertas, nėra ekspertizės aktas CPK 261 straipsnio prasme, todėl jo išvada negali būti vertinama kaip eksperto. Šis ekspertas nebuvo CPK 212 straipsnio tvarka paskirtas ekspertu byloje, tačiau teismas iš apelianto priteisė visą 25 000 Lt sumą už rašytinio įrodymo parengimą ir jo pateikimą teismui. Apelianto teigimu, atsakovo turėtos išlaidos L. U. paslaugoms, apžiūrint vertinamą statybos objektą ir parengiant ekspertizės aktą, apmokėti, nepriskirtinos bylinėjimosi išlaidoms (CPK 88 str. 1 d.). Be to, jos yra neprotingos, nepagrįstos bei nebūtinos (perteklinės).

Atsakovas UAB „Homburg Merkurijus“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Tai, kad teismas neišsprendė apelianto prašymo, kuriuo buvo pareikštas atsisakymas nuo ieškinio dalies, neturi įtakos sprendime teisingai nustatytoms aplinkybėms ir atliktiems vertinimams. Apelianto teiginiai, kad teismas netinkamai nustatė bylos faktus ir dėl to netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, yra nepagrįsti, o prašymas priimti naujus įrodymus yra siekis pateikti naujus argumentus, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą, nes skunde atsakovo veiksmų neteisėtumą apeliantas įrodinėja tuo jog: atsakovas pastato griovimo darbus atliko ne pagal UAB „Kančo studija“ techninio projekto sprendinius; atsakovo civilinę atsakomybę kildina sutartiniu pagrindu (2012 m. balandžio 5 d. sudaryto susitarimo 3.9 punktas); nagrinėjant bylą teisme apeliantas negrindė savo ieškinio tuo, jog atsakovas būtų pažeidęs dar ir 2008 m. liepos 1 d. susitarimą, turėjo gauti apelianto ir trečiojo asmens sutikimus dėl statybos darbų techninio projekto keitimo; taip pat neįrodinėjo, kad 2008 m. liepos 1 d. susitarimo nuostatų pažeidimas apeliantui sukėlė ieškinyje nurodyto dydžio žalą. Apeliantas ieškinio dydį (470 549 Lt) skaičiuoja remdamasis ekspertės R. U. pateikta sąmata dėl žalos patalpoms, kurios buvo užlietos vandeniu, todėl ieškinys yra pareikštas būtent deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu. Apelianto teikiamų į bylą įrodymų apeliacinės instancijos teismas neturėtų priimti, nes juos galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui; nenurodė aplinkybių, jog jis nebūtų galėjęs jų pateikti anksčiau; skunde nepateikia argumentų, kuo skiriasi ginčo teisiniai santykiai tarp įrodinėtų ir tarp tų, kuriuos konstatavo teismas; apeliantas siekia įrodinėti ir remtis tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, 2012 m. balandžio 5 d. susitarimas paneigia apelianto nurodomas aplinkybes, nes patalpų atskyrimo darbai pradėti 2010 m. gegužės 3 d., taigi praėjus beveik 2 metams, o 2012 m. balandžio 5 d. susitarimu apeliantas patvirtino, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos dalies nugriovimo (1.1.1. p).Atsakovas neturėjo pareigos teikti papildomų įrodymų byloje apie tai, jog UAB „Ribinis būvis“ turėjo teisę rengti darbo projektą, kadangi apeliantas to neginčijo bei ieškinio negrindė STR „Statinio projektavimas“ 11 punkto nuostatomis. Apeliantas nepagrindė, kaip tariamas minėto STR „Statinio projektavimas“ nuostatų pažeidimas gali būti siejamas su patalpoms padaryta žala. Atsakovo vertinimu, ar darbo projektas būtų rengtas vieno, ar kito projektuotojo nėra jokio skirtumo, jeigu darbo projektas tinkamai detalizuoja techninio projekto sprendinius ir pagal tokį darbo projektą yra galima atlikti statybos darbus (STR „Statinio projektavimas“ 6.10 p.). Nei statinio projektas, nei techninis projektas nebuvo ir neturėjo būti keičiami. UAB „Ribinis būvis“ parengė darbo projektą, kuris (taip kaip numato STR „Statinio projektavimas“) detalizavo, kokiu būdu bus vykdomi techniniame projekte numatyti sprendiniai. Darbo projektas ir techninis projektas negali būti identiški dokumentai, tačiau darbo projektas turi nenukrypti ir nepažeisti esminių techninio projekto sprendinių. Atsakovas neturėjo pareigos keisti paties techninio projekto, nes darbo projektas nebuvo keičiamas, o ir pats darbo projektas atitiko techninio projekto sprendinius. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, jog darbo projektas neatitinka techninio projekto sprendinių. Apeliantas skunde įrodinėja tariamus atsakovo neteisėtus veiksmus (sutikimų darbo projektui nebuvimas, projektuotojo keitimas, techninio projekto pakeitimas ir t.t.), kurie reikšmes tiek atliktiems pastato atskyrimo darbams, tiek neaišku kuriuo metu atsiradusiai žalai, neturi. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog apelianto į bylą pateiktais 2008, 2009, 2010 m. antstolių faktinių aplinkybių protokolais nėra nustatinėjama vandens susikaupimo priežastis. Atsakovo vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai byloje patvirtina tik žalos buvimo faktą, dėl ko ginčo byloje nekilo, tačiau šie įrodymai negali patvirtinti aplinkybių, dėl kurių vanduo galėjo patekti į patalpas. Apeliantas, įrodinėdamas žalos padarymo faktą, pateikė 2008 m. rugsėjo 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, tačiau faktiškai griovimo darbai ir statybos darbai buvo pradėti tik 2009 m. balandžio 20 d., kai teritorija buvo aptverta tvora, ir tik 2009 m. gegužės 14 d. buvo gautas leidimas griovimo darbams atlikti. Be to, į bylą pateiktas darbų vykdymo grafikas patvirtina, jog atsakovui priklausančio pastato ir apeliantui priklausančio pastato atskyrimo darbai buvo vykdomi nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., todėl ne atsakovo veiksmai vykdant statybos darbus lėmė tai, jog dar nuo 2008 m. apelianto patalpos buvo apsemtos vandeniu ir tokiu būdu padaryta žala apelianto turtui.UAB „SIV projektai“, kuri vykdė techninę priežiūrą atsakovo patalpų griovimo ir statybos metu, 2013 m. liepos 3 d. rašte nurodyta, jog dar 2011 m. patalpų apžiūros metu nustatyta, kad patalpos nėra tinkamai prižiūrimos (nėra šildomos) ir esama žala atsirado dėl patalpų savininko, t. y. apelianto kaltės, trūkus vamzdžiams. Be to, ir paties apelianto į bylą teiktoje ekspertės R. U. išvadoje nurodyta, jog 2009 ir 2010 metais pastatas nebuvo šildomas. Atsakovo teigimu, neprižiūrėdamas patalpų nuo 2008 metų, o gal ir anksčiau, apeliantas bando pasinaudoti greta atsakovo vykdytais statybų darbais ir taip kompensuoti savo paties veiksmais (neveikimu) padarytą žalą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti priešingai, t.y. jog jis tinkamai rūpinosi ir prižiūrėjo jam priklausančias patalpas.Nelogišku laikytinas apelianto argumentas, jog pasirašydamas ir sutikdamas su 2012 m. balandžio 5 d. susitarimo 3.9 punktu, atsakovas neginčijo, kad nurodyta žala yra susijusi su atsakovo veiksmais. Atsakovo teigimu, jis ir negalėjo ginčyti to, ko nebuvo pripažinęs, nes minėtas punktas numatė tik šalių siekį išsiaiškinti visas galimos žalos kilimo sąlygas, t.y. patį žalos faktą, priežastis, atsakingą asmenį bei žalos dydį. Ekspertė R. U. tiksliai negalėjo įvardinti priežasties nė dėl viename faktinių aplinkybių protokole fiksuotos žalos patalpoms. Jos išvadoje nurodomos tik „galimos“ vandens nuo stogo atsiradimo priežastys. Be to, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurį vertino ekspertė, surašytas 2009 m. spalio 26 d., t. y. tuo metu kai atsakovo ir apelianto pastato atskyrimo darbai dar nebuvo vykdomi (pradėti vykdyti tik 2010 m. gegužės 3 d.). Kritiškai vertintinos ir jokiais įrodymais nepagrįstos ekspertės nurodytos aplinkybės, jog pastato griovimo metu buvo neapsaugotos pastato perdangos. Tokia išvada grindžiama nuotrauka padaryta ne antstolio, bet paimta iš viešo internetinio puslapio, todėl nėra aiški šios nuotraukos padarymo data, dėl ko ji nepatvirtina jokių aplinkybių 2009 m. antstoliui konstatuojant faktines aplinkybes. Taip pat ir iš 2009 m. spalio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo negalima spręsti, jog atsakovas vykdė statybos darbus. Ekspertės R. U. išvadoje dėl žalos, kuri fiksuota 2010 m. faktinių aplinkybių protokolu, priežasčių aiškiai pasakyta, jog tai galėjo būti alternatyvios priežastys, įskaitant ir lietaus surinkimo nuo stogo avariją. Atmestinos ekspertės R. U. išvados ir dėl to, jog jos padarytos analizuojant ne realius žalos atsiradimo pėdsakus, tačiau vertinant antstolių užfiksuotas faktines aplinkybes, kas buvo pagrindiniu šaltiniu, kuriuo remdamasi ekspertė padarė išvadas. Kadangi faktinių aplinkybių protokolai gali patvirtinti tik žalos buvimo faktą (bet ne priežastį), ekspertės R. U. ekspertinis tyrimas neįgyja didesnės įrodomosios reikšmės, įrodinėjant priežastinį ryšį, todėl yra laikytinas minėtų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų interpretacija.Apeliantas nežino, kada ir kokiu būdu net teoriškai galėjo būti padaryta žala jo patalpoms. Jo nurodytos aplinkybės: stogo atidengimas ir nuardymas, jo uždengimas statybinėmis medžiagomis ir šiukšlėmis, griaunamo pastato perdangos neapsaugojimas nuo atmosferinių kritulių, atsiradęs pastato stogo konstrukcijos ir sienos jungčių nesandarumas, kaip atsakovo neteisėti veiksmai, nebuvo įrodinėjami pirmosios instancijos teisme. Tokių tariamų atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Kadangi apeliantas ieškinį grindė tik tuo, jog atsakovas statybos darbus vykdė nukrypdamas nuo techninio projekto bei tuo, jog atsakomybė kyla taip pat ir sutartiniu pagrindu, atsakovo naujai nurodomos aplinkybės turi būti atmestos (CPK 306 str. 2 d.). Atsakovo teigimu, apeliantas neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos - priežastinio ryšio - todėl bylą nagrinėjęs teismas ieškinį atmetė pagrįstai.Ieškinys atmestas visa apimtimi, todėl atsakovas įgijo teisę į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Eksperto paslaugų būtinybę suponavo ginčo pobūdis, be to, apeliantas pirmas į bylą pateikė savo iniciatyva pasamdytos ekspertės atliktą ekspertinį tyrimą, todėl atsakovas, siekdamas tinkamai realizuoti jam CPK suteiktas gynybos priemones, taip pat kreipėsi į ekspertą, turintį specialių žinių ir patirties, jog nešališkai nustatytų ir įvertintų žalos atsiradimo priežastis. Atsakovo ekspertui buvo pavesta atsakyti iš esmės į tuos pačius klausimus, kuriuos tyrė apelianto ekspertė. Ekspertinis tyrimas, kurį atliko ekspertas L. U., yra rašytinis įrodymas, kuriam nėra taikomi reikalavimai įtvirtinti Teismo ekspertizės įstatymo 22, 24 straipsniuose. Todėl apelianto teiginiai apie ekspertinio tyrimo neva esamus trūkumus yra deklaratyvūs ir neargumentuoti. Vien tai, jog teismas vertino įrodymus kitaip, nei apelianto nuomone turėjo būti vertinami įrodymai, nesudaro pagrindo abejoti teismo atliktu įrodymų vertinimo teisingumu.Nepaisant to, jog bylą nagrinėjęs teismas nepasisakė bei netaikė ieškinio senaties, apeliacinės instancijos teismas turi teisę atmesti apeliacinį skundą ir tuo pagrindu, jog apeliantas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas ieškinį gavo 2013 m. rugpjūčio 14 d., kuriame žalą nurodė buvus padarytą dar 2008 m., apie kurią sužinojo arba turėjo sužinoti 2008 m. rugsėjo mėn. arba vėliausiai 2009 metų spalio mėnesį, kada apeliantas susipažino su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais. Todėl apeliantas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 str. 8 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip matyti iš šalių dėstomų argumentų, ginčo esmė yra tai, dėl kieno veiksmų (neveikimo) vandeniu pažeistos ieškovui priklausančios patalpos. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendė, kad neįrodyta, jog jos buvo pažeistos dėl atsakovo atliekamų darbų, labiau tikėtina, jog tai buvo paties apelianto neveikimo pasekmė. Apeliantas su tuo nesutinka.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atmesdamas ieškinį, teismas iš esmės rėmėsi šalių pasirinktų ekspertų pateiktų iš dalies priešingų išvadų analize (pripažino labiau tikėtinomis atsakovo pasirinkto eksperto L. U. išvadas), taip pat aiškino Susitarimo nuostatų turinį (pripažino, kad Susitarimo 3.7, 3.9 punktai nepatvirtina atsakovo žalos padarymo fakto, šalys susitarė tik dėl žalos, jei ji bus padaryta dėl atsakovo vykdomų darbų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados padarytos neįvertinus dalies faktinių aplinkybių.

Susitarimo 3.9 punkte šalys susitarė, kad dėl iki šio susitarimo sudarymo dienos (t.y. iki 2012 m. balandžio 5 d.) galimai atsiradusios žalos apelianto patalpai ar jos atlyginimo, kuri V. Š. iniciatyva buvo konstatuota faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais (toliau – FAKP) Nr. 8 (2008-09-26), Nr. 123-10-19 (2010-03-20) ir Nr. 123-09-104 (2009-10-22), bus sudaromas atskiras susitarimas; jei susitarimas dėl galimos žalos nebus pasiektas, galimai žalai nustatyti gali būti pasitelktas nepriklausomas ekspertas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo ir Susitarimo 3.7 punktu šalys susitarė dėl žalos, jei ji bus padaryta apelianto patalpoms dėl atsakovo vykdomų darbų, atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu aiškinimu Susitarimo 3.7 punkto atžvilgiu, tačiau nesutinka su tokiu aiškinimu Susitarimo 3.9 punkto atžvilgiu. Visų pirma, tokį nesutikimą lemia pastarojo punkto tikslo Susitarime aiškinimas - dėl atlyginimo galimos žalos ateityje yra susitarta Susitarimo 3.7 punkte, todėl neaišku, kodėl dėl to apskritai reiktų susitarti dar kartą kitame (3.9) punkte; antra, 3.9 punkte yra nurodomos konkrečios aplinkybės, dėl kurių turėtų būti sudaromas atskiras susitarimas – dėl šiame punkte nurodytuose FAKP fiksuotų aplinkybių. Todėl, jei tai būtų susitarimas tik „į ateitį“, šių FAKP aptarinėjimas Susitarime atskiru punktu neturėtų jokios logiškai paaiškinamos prasmės abiems šalims, o atsakovui būtų net ir „pavojingas“. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas teigti, kad šalys Susitarimo 3.9 punktu susitarė, jog dėl FAKP fiksuotų aplinkybių galimai atsiradusios žalos turi būti susitarta atskirai, kitaip tariant, pripažino, kad žala jau galėjo atsirasti, tik reikalinga susitarti dėl jos dydžio arba nustatinėti jį ekspertų pagalba. Juo labiau, kad ir faktinis šalių elgesys netiesiogiai patvirtina tokią išvadą. Pirma, iš šalių susirašinėjimo matyti, kad pradžioje atsakovas ir neneigė savo pareigos dėl žalos atlyginimo egzistavimo, siūlė savo ekspertą ir tik vėliau apskritai atsisakė spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 59-68). Antra, iš 2008 m. rugsėjo 26 d., t.y. tuomet kai atsakovas darbų nevykdė, FAKP turinio galima spręsti, jog apelianto patalpose vandens poveikio požymių (bent jau ženklesnių) nesimato. Pats atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad 2009 m. balandžio 20 d. teritorija buvo aptverta tvora, 2009 m. gegužės 14 d. buvo gautas leidimas griovimo darbams atlikti. Iš įrašų darbų atlikimo žurnale matyti, kad jau 2009 m. balandžio 22 d. buvo pradėtas stogo dangos ardymas (t. 2, b.l. 15). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo akcentuojamu teiginiu, kad patalpų vykdymo atskyrimo darbai pagal grafiką buvo pradėti tik 2010 m. gegužės 3 d. Būtent po to, t.y. 2009 m. spalio 26 d. apelianto patalpose FAKP jau fiksuojami ne tik vandens poveikio patalpose požymiai, bet tiesiog ir vandens balos jose. Pastebėtina, kad šiuo šiltuoju laikotarpiu vamzdžių apelianto patalpose trūkimas dėl nešildymo, kas nurodoma viena iš galimų vandens poveikio atsiradimo priežasčių, daugiau nei abejotinas. Paminėtų motyvų visumos vertinimo pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina, kad Susitarimu 3.9 punktu šalys konstatavo, jog vandens poveikis kilo dėl atsakovo veiklos (arba bent jau iš dalies dėl jos) ir tik dėl to kilusios žalos atlyginimo klausimą susitarė spręsti bendru sutarimu arba pasitelkiant specialistus. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino reikalavimams pareikšti, nes jis nėra praleistas – šiuo atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo žalos atsiradimo dienos, o nuo tada, kai atsakovas pareiškė nesutikimą atlyginti žalą Susitarimo 3.9 punkto sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto patalpų užliejimo priežastis pagal šalių pasitelktų ekspertų išvadas, sprendė, kad patikimesnėmis laikytinos atsakovo pasitelkto eksperto L. U. išvados. Šis ekspertas padarė išvadą, kad patalpų užliejimo vandeniu priežastis yra vandens surinkimo nuo stogo vamzdžių defektai. Tuo tarpu apelianto pasitelkta ekspertė D.U. teikė kitokias (bent iš dalies) išvadas. Jos vertinimu, vandens nuo stogo užliejimo priežastys nėra vienareikšmės: pirma, 2009 m. dėl pastato griovimo metu neapsaugotų nuo atmosferinių kritulių griaunamo pastato konstrukcijų, kurios buvo bendros su rekonstruojamu pastatu, dėl neužsandarintos griovimo metu sienos ir plokščių jungties; antra, 2010 m. staigaus atšilimo metu galėjo būti lietaus surinkimo sistemos nuo stogo avarija bei pirmiau nurodytos priežastys abi ar atskirai. Taigi, abiejų šalių ekspertų nuomonės dėl užliejimo priežasčių išsiskyrė. Nepaisant to, šalys neprašė (ir šiuo metu neprašo) teismo skirti ekspertizę prieštaravimams pašalinti. Teismas, atmesdamas apelianto pasitelktos ekspertės išvadų vertinimą, atkreipė dėmesį į tai, kad ji atliko tyrimą neturėdama statybos eigos dokumentų (statybų darbų žurnalų, naudotų medžiagų deklaracijų, paslėptų darbų aktų ir kt.), todėl, teismo nuomone, negalėjo padaryti objektyvių išvadų dėl statinio atskyrimo/griovimo darbų (ne)atitikimo projektui. Teismas rėmėsi tuo, kad pagal atsakovo pasitelkto eksperto L. U. išvadas ginčo šalių bendrų patalpų atskyrimo darbai buvo atlikti tinkamai ir laikantis projekto reikalavimų, toks vandens kiekis negalėjo prasiskverbti pro naujai sumūrytas sienas, stogo vamzdžių defektai atsirado dėl apelianto nešildomų patalpų. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir šalys tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį dėsto visa eilę argumentų, susijusių su darbų tinkamu (pagal projektą) atlikimu. Tačiau šiuo atveju tokio pobūdžio argumentai nėra lemiami išvadoms padaryti – byloje ginčas yra kilęs ne dėl to, ar pagal tinkamą projektą atsakovas tinkamai atliko visus darbus, o dėl to, dėl kieno kaltės atsirado vandens poveikis apelianto patalpose, kitaip tariant, kurios iš šalių (ar abiejų) (ne)veikimas buvo patalpų užliejimo priežastis. Nėra jokio pagrindo manyti, kad darbų atlikimas pagal projektą savaime eliminuoja patalpų užliejimo galimybę (tam užtenka ir santykinai trumpalaikio neatidumo darbų, inter alia atliekamų pagal projektą, procese), kaip ir atvirkščiai, t.y. kad nukrypimas nuo projekto savaime yra patalpų užliejimo priežastis. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismo bei šalių argumentai dėl darbų atlikimo (ne)atitikimo projektiniams sprendiniams, teisės aktų reikalavimams vienareikšmiškai dar nei patvirtina, nei paneigia žalos dėl atsakovo veiklos (ne)atsiradimą apeliantui priklausančiose patalpose. Juo labiau, kad ieškinys kildinamas ne iš užbaigtų pagal projektą darbų trūkumų, o iš FAKP konstatuotų aplinkybių 2008-2010 m. m., kas, be kita ko, daro neįtikinamu ir atsakovo 2013 m. liepos 3 d. rašte rėmimasi 2011 m. birželio 10 d. stogo apžiūros aktu, jog stogo danga yra tvarkinga (t. 1, b.l. 67,68). Pastebėtina, kad nepaisant tokio 2011 m. akto atsakovas po beveik metų sudarytame Susitarime (3.9 punktas) sutiko tartis dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinti atsakovo pasitelkto eksperto išvadas kaip labiau patikimas nei apelianto pasitelktos ekspertės teismo nurodytais motyvais nėra pakankamo pagrindo, be to, jis savo išvadas teikė apskritai net nematęs patalpų iš vidaus, o tik iš fotonuotraukų ir pastato išorės.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Šių įrodymų vertinimo taisyklių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina yra apelianto pasitelktos ekspertės išvada, juo labiau, kad ji sutampa (bent iš dalies) su jau pirmiau aptartų Susitarimo 3.9 punkto nuostatų tikslu ir prasme, o taip pat ir užliejimo požymių atsiradimu būtent atsakovui pradėjus darbus.

Apeliantas jam padarytos žalos dydį grindė D. U. ekspertinio tyrimo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį pirmiau paminėtais motyvais, žalos dydžio klausimo apskritai neaptarė, kitaip tariant, šiuo aspektu ginčo esmė neatskleista visiškai. Vadovautis minėtu ekspertiniu tyrimu žalos dydžio nustatymui, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdžiai negalima. Ekspertei buvo užduotas klausimas „kokia neatliktų darbų pagal projektą ir padarytos žalos pastatui ištaisymo kaina?“, į ką ekspertė atsakė, jog ji yra 470 549 Lt. Tačiau pirmiau jau minėta, kad byloje sprendžiamas ginčas ne dėl (ne)atliktų darbų pagal projektą ir jų kainos bei dėl to padarytos pastatui žalos ištaisymo kainos, o dėl žalos, padarytos apelianto patalpų užliejimu, atlyginimo. Esant tokiam (ydingai plačiai) suformuluotam klausimui ekspertė į jį ir atsakė, kad pastatui žalą sudaro nuostoliai dėl neįgyvendinamo rekonstruojamo pastato projekto sprendinių, kai reikalinga taisyti statybos darbų neatitikimą projektui, nuostoliai dėl netinkamai įrengto stogo, fasado, ne pagal projektą įrengtos sienos, nenupjautų rygelių ir plokščių, o taip pat dėl vandens poveikio vidaus patalpoje (t. 2, b.l. 85, 86). Atitinkamai pagal visus šiuos atliktinus darbus yra apskaičiuota paminėta suma, nors vandens poveikis yra tik viena iš ekspertės nurodytų šešių žalą sudarančių pozicijų, kurią nustatyti pagal esamus įrodymus nėra galimybės.

Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos dydžio dalyje bylos esmė nėra atskleista ir pagal esamus įrodymus apeliacinės instancijos teisme bylos išnagrinėti negalima (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Žalos dydžio nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų faktiškai naują nagrinėjimą, nes pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu bylos nenagrinėjo, be to, dalyvaujantiems byloje asmenims būtų užkirstas kelias pasinaudoti apeliacijos teise, o kasacija yra ribota. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia dėl apelianto atsisakymo nuo ieškinio dalies priėmimo, tai spręstina nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiDalia KačinskienėKazys KailiūnasAlvydas Poškus