Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-23 · Civilinė byla Nr. 2A-739/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-23
Bylos Nr.
2A-739/2013
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00634-2011-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas
Z. D., S. D.
Atsakovas
E. V.
Kategorijos
  • 32.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-739/2013Proceso Nr.2-57-3-00634-2011-4Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.4.; 35.5.; 63. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų Z. D. ir S. D., kurio procesinių teisių perėmėja yra Z. D., ieškinį atsakovei E. V. dėl piniginės prievolės pripažinimo įvykdyta ir hipotekos pripažinimo pasibaigusia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti prievolę grąžinti paskolos sumą pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį įvykdyta ir pripažinti hipoteką pasibaigusia. Nurodė, kad 2006 m. pavasarį atsakovė su ieškovų sūnumi S. D. susitarė dėl 107 000 Lt paskolos suteikimo. Kadangi sūnus paskolos užtikrinimui neturėjo nekilnojamojo turto, buvo sutarta, kad sutartį dėl paskolos gavimo pasirašys S. D. ir įkeis jam ir jo sutuoktinei Z. D. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsakovė su S. D. 2006 m. kovo 21 d. sudarė paskolos sutartį. Atsakovė savo įsipareigojimus pagal sutartį įvykdė iš dalies - paskolino tik 99 000 Lt. S. D. savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai - įkeitė ieškovams priklausantį butą, esantį Žardininkų g. 18–131, Klaipėdoje. Dalis paskolos, t. y. 80 000 Lt, atsakovei buvo grąžinti mokėjimo pavedimu, o kita dalis grąžinta grynaisiais atsakovei į rankas, taip pat sumokėtos palūkanos. Skolininkui įvykdžius prievoles pagal sutartį, hipoteka nebuvo išregistruota. 2010 m. liepos 2 d. mirus ieškovų sūnui, atsakovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovų argumentų, kad atsakovės ir ieškovo sudaryta sutartimi pinigus iš atsakovės pasiskolino ieškovų sūnus S. D., teismas nepripažino pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad notariškai patvirtinta sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Sutartyje aiškiai įvardintos šalys, paskolos gavėjas patvirtino, kad 107 000 Lt gavo prieš sutarties sudarymą, didžioji paskolos dalis (99 000 Lt), bankiniu mokėjimo pavedimu pervesta į S. D. sąskaitą. Aplinkybės, kur paskolos gavėjas ketina panaudoti ir panaudoja pasiskolintus pinigus, yra teisiškai nereikšmingos nustatant paskolos sutarties šalis, taip pat neturi įtakos paskolos gavėjo prievolei grąžinti pinigus paskolos davėjui. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovė neperdavė visos paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos. Pasirašydamas paskolos sutartį S. D. patvirtino, kad 107 000 Lt iš atsakovės gavo prieš šios sutarties sudarymą. Įrodyti, kad gavo mažiau pinigų, nei nurodyta paskolos sutartyje, privalo paskolos gavėjas (CK 6.875 str.). Ieškovai nepateikė įrodymų, galinčių paneigti notariškai patvirtintoje paskolos sutartyje paties paskolos gavėjo patvirtintą 107 000 Lt gavimo aplinkybę. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl visiško atsiskaitymo pagal paskolos sutartį. Teismas sprendė, kad ieškovai nepagrįstai remiasi jų sūnaus 2008 m. sausio 11 d. bankiniu 80 000 Lt mokėjimo pavedimu atsakovei, įrodinėdami dalinį atsiskaitymą pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį. Pavedime nėra nurodyta, kad mokėjimas atliktas vykdant paskolos gavėjo prievolę pagal minėtą sutartį. Tokios mokėjimo paskirties nepatvirtina jokie kiti byloje pateikti įrodymai. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad apie galimą sūnaus atsiskaitymą sužinojo tik po sūnaus mirties tarp jo dokumentų radę minėtą pavedimą. Atsakovė nurodė, kad S. D. nuolat skolindavo pinigus pagal paskolos raštelius. Atsakovės teigimu, 2008 m. sausio 11 d. mokėjimo pavedimu S. D. grąžino savo skolą atsakovei, o ne savo tėvo skolą pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį. Atskirų paskolos santykių egzistavimą tarp atsakovės bei S. D. patvirtino ir liudytojas A. M.. Liudytojas A. D. patvirtino, kad su broliu Sigitu vežė pinigus atsakovei – Sigito skolai grąžinti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai pareiškė ieškinį grįstą ne faktinių aplinkybių apie pinigų grąžinimą žinojimu, o spėjimu apie galimą sūnaus atsiskaitymą. Be S. D. 80 000 Lt pavedimo, ieškovai su ieškiniu nebuvo pateikę likusios paskolos sumos grąžinimą galinčių patvirtinti įrodymų, nors ieškinyje nurodė, kad likusi suma buvo grąžinta grynaisiais į rankas, taip pat sumokėtos palūkanos. Tik paskutiniame teismo posėdyje ieškovė pateikė neva S. D. užrašų knygelę, kurioje, anot ieškovės, užfiksuotas skolos grąžinimas atsakovei. Teismo nuomone, pastarasis įrodymas nepatvirtina, kad šios sumos skirtos būtent atsakovei atsiskaitymui pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį ir kad buvo faktiškai sumokėtos. Ieškovų reikalavimas atsakovei įrodyti jos su S. D. sudarytos 80 000 Lt paskolos sutarties egzistavimo faktą yra nepagrįstas. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovės ir ieškovų, o ne atsakovės ir S. D. sutartiniai santykiai ir atsiskaitymai pagal juos. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad po S. D. mirties sūnaus palikimo niekas nepriėmė, todėl ieškovė neturi subjektinės teisės ginčyti trečiųjų asmenų, t. y. S. D. su atsakove, sudarytų sandorių, o atsakovė neprivalo ieškovams įrodinėti šių sandorių egzistavimo fakto ar vykdymo aplinkybių. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog pagal S. D. ir E. V. paskolos sutartį su atsakove atsiskaitė patys ar kad jų piniginę prievolę už juos įvykdė jų sūnus, todėl ieškinį atmetė (CPK 12, 178, 185, 259, 260, 263, 265 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodinėjimo instituto. Teismas įvertino iš esmės tik tuos įrodymus ir taip, kad būtų pateisinti atsakovės neteisėti veiksmai, o ne objektyviai ir nešališkai nustatyta tiesa ir apginti teisėti lūkesčiai. Šioje byloje ieškovė savo reikalavimus įrodinėjo tinkamais ir leistinais įrodymais, kurie patvirtina jos ieškinyje pateiktas faktines aplinkybes ir leido teismui daryti pagrįstas ir nešališkas išvadas dėl įrodinėtinų aplinkybių.

2. Paskolos sutarties sudarymo dieną S. D. buvo perduoti 99 000 Lt. Byloje nėra duomenų, kad būtų perduoti dar 8 000 Lt. Nors sutarties tekste parašyta, kad S. D. iš atsakovės gavo 107 000 Lt prieš sutarties sudarymą, tačiau byloje yra duomenys, kad ieškovui buvo perduoti tik 99 000 Lt. Sutartyje nėra duomenų, kad dalis pinigų yra perduota pavedimu, o kita dalis grynaisiais pinigais. CK 6.875 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos gavėjui buvo sumokėta tik dalis paskolos sumos, jam tenka pareiga grąžinti tik jam perduotą dalį.

3. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai dėl paskolos grąžinimo, kurie liudija, kad ieškovų sūnus, realiai naudojęsis atsakovės suteiktos paskolos dalyku, pervedė atsakovei 80 000 Lt, taip padengdamas didžiąją dalį grąžintinos paskolos sumos. Teismo išvados, kad ieškovų sūnaus atsakovei pervesta 80 000 Lt suma yra atsiradusi iš paskolinių santykių tarp atsakovės ir ieškovų sūnaus, padarytos vadovaujantis tik atsakovės paaiškinimu, o ne byloje surinktų įrodymų visapusišku ir objektyviu ištyrimu ir įvertinimu.

4. Teismas neteisėtai vadovavosi liudytojo A. M. parodymais, kuris bylos nagrinėjimo metu paliudijo atskirų paskolos santykių egzistavimą tarp atsakovės bei S. D., tačiau jokių konkrečių faktų dėl šių sudarytų sutarčių nepateikė ir negalėjo patvirtinti, kokią pinigų sumą S. D. skolinosi iš atsakovės, kada buvo sudarytos paskolos sutartys, ar S. D. buvo negrąžinęs paskolos bei kitų svarbių aplinkybių. Atsakovė nepateikė su ieškovės sūnumi sudarytos paskolos sutarties. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, teismas negalėjo remtis liudytojo parodymais.

5. Teismo išvada, kad atsakovė neprivalo įrodyti savo atsikirtimų, t. y. kad 80 000 Lt buvo grąžinti S. D. pagal kitą sutartį, yra neteisėta. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas kiekviena šalis privalo įrodyti savo reikalavimus bei atsikirtimus. Duomenų, kad S. D. būtų turėjęs prievolę atsakovei mokėti 80 000 Lt byloje nėra. Atsakovės paaiškinimas, kad ji S. D. buvo paskolinusi 80 000 Lt pagal raštelį, yra nepagrįstas, prieštaraujantis atsakovės veiksmams paskolos teisiniuose santykiuose. Atsakovė teigė, kad S. D. buvo narkomanas, tačiau ji jam 80 000 Lt paskolino pagal raštelį (kurio teismui nepateikė), o su S. D. dėl nežymiai didesnės sumos sudarė notarinės formos paskolos sutartį ir papildomai pareikalavo sandorio užtikrinimo priemonių. Šios faktinės aplinkybes įrodo atsakovės nesąžiningumą.

6. S. D. bankiniame pavedime nebuvo nurodyta mokėjimo paskirtis, tačiau įvertinus tai, kad jų sūnus pinigų pervedimo atsakovei metu neturėjo kitų jai mokėtinų skolų, tai, kad paskolos suma faktiškai naudojosi S. D., galima daryti pagrįstą išvadą, kad 80 000 Lt atsakovei sūnus pervedė būtent jo tėvo paskolai padengti.

7. Sprendime teismas pateikia savo subjektyvius samprotavimus dėl pateiktų užrašų knygelės duomenų ir daro išvadą, kad jie neįrodo paskolos sumos grąžinimo, o yra tik suplanuoti ketinimai. Tačiau tokie samprotavimai neatitinka bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų. Teismas nevertino, kad atsakovė nuo 2006 m. balandžio 21 d. nereikalavo paskolos grąžinimo, o reikalavimus pareiškė 2010 m. liepos 7 d. tik po S. D. mirties.

Atsiliepimas

Atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

Šalies argumentai

1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad sprendimas grindžiamas samprotavimais, o ne įrodymais. Skunde apeliantė iškraipo faktines bylos aplinkybes jai patogesne linkme.

2. Skunde kritikuojami įrodymų vertinimai, nors apeliantė teikė teismui abejotinus ir teisinės reikšmės neturinčius užrašus, kuriuos teisme bandė pakreipti sau naudinga linkme.

3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė proceso teisės bei materialiosios teisės normas. Teismas tyrė ne tik rašytinius įrodymus, bet ir šalių paaiškinimus bei pagal CPK reikalavimus vadovavosi vidiniu įsitikinimu.

4. Teismas teisingai įvertino įrodymus, kad Z. D. nepagrįstai savo skolos grąžinimą įrodinėja 2008 m. sausio 11 d. sūnaus atliktu bankiniu pavedimu atsakovei, kadangi tai nebuvo atsiskaitymas už 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį. Nuolatinis apeliantės sūnaus skolinimasis iš atsakovės pagal skolos raštelius buvo įrodytas nuosekliais atsakovės paaiškinimais ir liudytojo parodymais. Apeliantė nepagrindė, kodėl teismas negalėjo remtis liudytojo parodymais, kurie pagal CPK taip pat yra įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad atsakovė su ieškovu S. D. 2006 m. kovo 21 d. sudarė notaro patvirtintą paskolos sutartį, kuria atsakovė paskolino ieškovui iki 2006 m. balandžio 21 d. 107 000 Lt (6 b. l.). Užtikrinant 107 000 Lt paskolos grąžinimo prievolę buvo įkeistas ieškovams priklausantis butas su rūsiu, esantis Žardininkų g. 18-131, Klaipėdoje, kuriame gyveno ieškovų sūnus S. D. (7, 117 b. l.). 2006 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodymu atsakovė pervedė S. D. 99 000 Lt (8 b. l.). S. D. 2008 m. sausio 11 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei 80 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „sąskaitos papildymas“ (9 b. l.). S. D. 2010 m. liepos 1 d. mirė (10 b. l.). Atsakovė 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi į hipotekos įstaigą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto daikto. Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi areštavo įkeistą daiktą ir įspėjo ieškovus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių (11-12 b. l.). Šią nutartį Klaipėdos apygardos teismas paliko nepakeistą (13-14 b. l.). Nagrinėjamoje byloje priimta Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. nutartimi išieškojimas pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus vykdomąjį dokumentą sustabdytas (26, 27 b. l.). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas S. D. mirė, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartimi jo procesines teises perėmė ieškovė Z. D. (128 b. l.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo. Ieškovė prašo prijungti prie bylos liudytojo A. G. parodymus, užrašytus Klaipėdos miesto 2-ajam notarų biure, A. G. laidavimo sutartį su AB banku „Snoras“ bei S. D. Klaipėdos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktus paaiškinimus ( 170-171, 172, 173-175, 176 b. l.). Nors CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui, tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant šalių įrodinėjamas aplinkybes, todėl yra pagrindas juos priimti.

Dėl suteiktos paskolos dydžio

Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija teismo konstatuotą aplinkybę, kad pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį atsakovė S. D. paskolino 107 000 Lt. Apeliantė teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. D. atsakovė paskolino tik 99 000 Lt. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). S. D. ir atsakovės sudarytos paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas 107 000 Lt gavo prieš sutarties sudarymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje įrodyta, jog atsakovė suteikė S. D. 107 000 Lt paskolą. Tai, kad dalį paskolos S. D. atsakovė pervedė mokėjimo pavedimu, o dalį perdavė grynais pinigais, nepaneigia paskolos sutartyje įtvirtinto fakto, kad visą paskolos sumą (107 000 Lt) iš atsakovės S. D. gavo iki sutarties pasirašymo. CPK 197 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi notaro patvirtinta sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie įrodymas. Byloje esanti rašytinė notaro patvirtinta sutartis įrodo 107 000 Lt perdavimą S. D.. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai šios aplinkybės jokiais įrodymais nepaneigė. Dėl šių priežasčių laikytini nepagrįstais, todėl atmestini, apeliantės argumentai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina tik 99 000 Lt suteikimo faktą. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl suteiktos paskolos dydžio, tinkamai taikė paskolos teisinius santykius bei įrodinėjimą juose reglamentuojančias proceso teisės ir materialiosios teisės normas ir teisingai nustatė S. D. suteiktos paskolos sumą.

Dėl paskolos grąžinimo

Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nepripažino sūnaus S. D. mokėjimo pavedimu atsakovei pervestų 80 000 Lt kaip dalies S. D. suteiktos paskolos grąžinimo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais sutinka.

Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

Spręsdamas dėl S. D. 2008 m. sausio 11 d. mokėjimo nurodymo, kuriuo atsakovei pervesti 80 000 Lt, teismas pažymėjo, kad mokėjimo paskirtyje nurodyta „sąskaitos papildymas“, todėl negalima daryti išvados, kad tai buvo S. D. suteiktos paskolos grąžinimas. Tačiau spręsdamas dėl atsakovės įrodinėjamos aplinkybės, kad tai buvo S. D. jos suteiktos paskolos grąžinimas, teismas neatsižvelgė, kad mokėjimo paskirtyje nenurodyta, jog tai paskolos grąžinimas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, tą patį įrodymą vertino skirtingai ir kėlė jam skirtingus reikalavimus.

Apeliantė teisi, kad teismas, spręsdamas dėl paskolos grąžinimo pagrįstumo, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, teigdamas, kad atsakovė neprivalo įrodinėti jos paskolinių santykių su S. D., kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Kaip jau buvo minėta, iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino arba jos negavo. Ieškovai įrodinėja, kad dalį paskolos už S. D. grąžino jų sūnų, kuris realiai naudojosi paskolos suma. Šią aplinkybę ieškovai grindžia jų sūnaus 2008 m. sausio 11 d. mokėjimo pavedimu, kuriuo jis atsakovei pervedė 80 000 Lt. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, teigė, kad 80 000 Lt S. D. jai pervedė grąžindamas jam suteiktą paskolą, o ne atsiskaitydamas už tėvo paskolą. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsakovė, įrodinėdama, kad S. D. jai pervesti 80 000 Lt yra jam suteiktos paskolos grąžinimas, privalėjo įrodyti paskolinių santykių tarp jos ir S. D. buvimą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neprivalo įrodinėti jos su S. D. sudarytų sandorių fakto ir jų vykdymo aplinkybių.

CK 6.871 straipsnis įtvirtina reikalavimus paskolos sutarties formai – fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Atsakovė nepateikė įrodymų apie rašytinės paskolos sutarties su S. D. sudarymą. Paskolos sudarymo faktą įrodinėjo liudytojo A. M. parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad šioje byloje teismas be pagrindo vadovavosi šio liudytojo parodymais. Taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytos išimties ir leisti atsakovei sutarties su S. D. sudarymo faktą įrodinėti liudytojo parodymais nebuvo minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų. Kita vertus, liudytojo A. M. parodymai nėra pakankamas įrodymas paskolinių santykių tarp atsakovės ir S. D. buvimui konstatuoti. Teismo posėdžio metu A. M. negalėjo identifikuoti sumų perdavimo paskirties, negalėjo pasakyti, ar tai buvo paskolos grąžinimas ar suteikimas, nežinojo, kokią sumą S. D. buvo skolingas atsakovei. Todėl remtis tokiais abstrakčiais šio liudytojo parodymais ir konstatuoti, kad atsakovė su S. D. buvo sudariusi paskolos sutartį, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą labiau tikėtina ir pagrįsta yra ieškovų įrodinėjama aplinkybė, kad jų sūnaus atsakovei pervesti 80 000 Lt yra S. D. suteiktos paskolos grąžinimas. Dar iki šios bylos iškėlimo, S. D. 2009 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinimuose Klaipėdos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėstomos tapačios ieškinyje nurodytoms aplinkybės, t. y. kad paskolos suma buvo reikalinga sūnui, kad už paskolos pinigus sūnus įsigijo žemės sklypą Girkaliuose, kad pats S. D. atsakovės asmeniškai nepažinojo, kad paskolos grąžinimu rūpinosi sūnus (176 b. l.). Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas S. D. brolis A. D. teigė, kad Sigitas iš atsakovės buvo pasiskolinęs pinigų sklypui įsigyti, kad kitos paskolos su ja nebuvo sudaręs, kad jam reikalingos pinigų sumos gavimas buvo įformintas tėvo vardu, paskolos pinigai buvo jam perduoti. Pagal teismui prieinamus VĮ Registrų centre esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypas Klaipėdos raj. Kretingalės sen. Girkalių km. ieškovės vardu buvo nupirktas 2006 m. rugsėjo 26 d. (CPK 179 str. 3 d.). Byloje esanti vartojimo paskolos su užstatu sutartis, sudaryta su AB SNORO banku (117-121 b. l.), netiesiogiai patvirtinta ieškovų įrodinėjamą aplinkybę, kad S. D. iš banko paėmė paskolą, kad galėtų atsiskaityti su atsakove. Paskola paimta 2007 m. gruodžio 13 d., o 80 000 Lt atsakovei pervesti 2008 m. sausio 11 d. Taigi ir šie įrodymai leidžia spręsti, kad S. D. grąžino jo tėvui suteiktos paskolos dalį, o ne kažkokią kitą paskolą atsakovei. Atsakovė teigia, kad 80 000 Lt S. D. ji perdavė paskolos raštelio pagrindu, kurį, kaip ir kitus S. D. paskolos raštelius, sunaikino šiam grąžinus paskolą. Ši atsakovės pozicija nėra įtikinama. Atsakovės veiksmai suteikiant gerai pažįstamo S. D. tėvui S. D. 107 000 Lt paskolą (sudaryta rašytinė notaro patvirtina sutartis, įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu) leidžia spręsti apie atsakovės, kaip paskolos davėjos, atidų ir rūpestingą elgesį, tuo tarpu atsakovės aiškinimai apie paskolinius santykius su, pasak atsakovės, narkomanu buvusiu S. D., jų įforminimą ir prievolių vykdymą neatitinka tokio vertinimo ir dėl to kelia abejones atsakovės teiginių tikrumu. Atsakovės atsiliepime į ieškinį (37-38 b. l.) nurodytą aplinkybę, kad 2007 m. gruodį ji paskolino S. D. 80 000 Lt jo prašymu vykimui į Vokietiją, paneigia faktas, kad 2007 m. gruodžio mėn. S. D. buvo gavęs iš banko 28 962 EUR (99 919 Lt) paskolą, kuri buvo užtikrinta A. G. laidavimu ir ieškovės vardu įregistruoto žemės sklypo įkeitimu (117-121, 173-175 b. l.). Tai, kad S. D. pagal paskolos sutartį kylančią prievolę vykdė S. D., suponuoja ir šios bylos aplinkybės – S. D. paskolos suma suteikta gana trumpam terminui – vieno mėnesio laikotarpiui; atsakovė niekada nesikreipė į S. D. reikalaudama prievolės įvykdymo; paskolos grąžinimas buvo užtikrintas hipoteka, tačiau priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, kuriuo beje naudojosi S. D., atsakovė ilgą laiką taip pat nereikalavo ir dėl jo į hipotekos teisėją kreipėsi tik po S. D. mirties. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta paskolinių santykių dėl 80 000 Lt tarp atsakovės ir S. D. buvimo, kad atsakovė S. D. buvo paskolinusi 107 000 Lt, o paskolos suma, anot ieškovų, naudojosi jų sūnus, kad atsakovei mokėjimo pavedimu buvo pervesti 80 000 Lt, kad atsakovė nė karto nesikreipė į ieškovus ragindama vykdyti įsipareigojimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog šios ir kitos byloje analizuotos aplinkybės bei aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad S. D. 2008 m. sausio 11 d. mokėjimo pavedimu atsakovei pervesti 80 000 Lt yra S. D. suteiktos paskolos dalies grąžinimas.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškovų teikto įrodymo – užrašų (126-127 b. l.), kuriais įrodinėjamas likusios paskolos dalies grąžinimas, vertinimo. Apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia.

Išdėstyti argumentai leidžia spręsti, kad bylos įrodymus apie dalies paskolos grąžinimą pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą apie ieškovų reikalavimo pripažinti prievolę grąžinti paskolos sumą pagal 2006 m. kovo 21 d. sutartį įvykdyta visišką nepagrįstumą (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų reikalavimas pripažinti prievolę pagal paskolos sutartį įvykdyta, keistina ir šis reikalavimas tenkintinas iš dalies – pripažintina, kad S. D. prievolė pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį yra įvykdyta iš dalies, grąžinta 80 000 Lt paskolos, likusi negrąžinta paskolos dalis – 27 000 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl hipotekos pasibaigimo

2006 m. kovo 21 d. hipotekos lakštu S. D., užtikrindamas atsakovės suteiktos paskolos grąžinimą, įkeitė jam ir ieškovei priklausantį butą (7 b. l.). Apeliantės manymu yra pagrindas pripažinti hipoteką pasibaigusia. CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iš hipotekos pabaigos pagrindų – yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais. Kadangi konstatuotas tik dalies ieškovo prievolės įvykdymas, t. y. grąžinti 80 000 Lt iš pasiskolintų 107 000 Lt, negrąžintos paskolos suma sudaro 27 000 Lt, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą pripažinti hipoteką pasibaigusia dėl tinkamo paskolos grąžinimo prievolės įvykdymo (CPK 178 str.). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas hipotekos pasibaigimo pripažinimo reikalavimo dalyje paliktinas nepakeistas, konstatavus jo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263, 265 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovai už ieškinį sumokėjo 1 000 Lt žyminį mokestį (5, 25 b. l.). Nuo 2 140 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimo jie buvo atleisti (21-22 b. l.). Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra patenkinti 75 procentai ieškovų reikalavimų, todėl nuo ieškovų sumokėtos žyminio mokesčio dalies (1 000 Lt) ieškovams iš atsakovės priteistini 75 procentai žyminio mokesčio – 750 Lt. Aplinkybė, kad ieškovai atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, neturi įtakos atsakovės pareigai proporcingai patenkintai ieškovų reikalavimų daliai sumokėti žyminį mokestį valstybei (CPK 96 str. 1 d.). 75 procentai nuo viso už ieškinį mokėtino 3 140 Lt žyminio mokesčio sudaro 2 355 Lt, kadangi 750 Lt iš atsakovės priteisti ieškovei, likusi 1 605 Lt žyminio mokesčio dalis iš atsakovės priteisina valstybei. Ieškovai pirmosios instancijos teisme patyrė 2 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (123 b. l.), todėl proporcingai patenkintai reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistini 1 875 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Už apeliacinį skundą turėjo būti mokamas 3 140 Lt žyminis mokestis, ieškovė sumokėjo 300 Lt, o likusios 2 840 Lt dalies žyminio mokesčio mokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi atidėtas iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (162 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra patenkinti 75 procentai apeliacinio skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad 25 procentai apeliantės reikalavimų atmesti, ji privalo į valstybės biudžetą sumokėti 25 procentus už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, kas sudaro 785 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo sumokėjusi 300 Lt žyminio mokesčio, priteistina suma mažintina iki 485 Lt. Proporcingai patenkintai apeliantės reikalavimų daliai (75 procentai) iš atsakovės valstybei priteistini 2 355 Lt žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą.

Sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas pripažinti prievolę grąžinti paskolos sumą pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį įvykdyta atmestas, panaikinti ir šį ieškinio reikalavimą patenkinti iš dalies – pripažinti S. D. prievolę pagal 2006 m. kovo 21 d. paskolos sutartį grąžinti E. V. 107 000 Lt įvykdyta iš dalies 80 000 (aštuoniasdešimties tūkstančių) Lt grąžinimu.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei Z. D., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 625 (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt penkis) Lt pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės Z. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 485 (keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 960 (tris tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis