- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-09
- Bylos Nr.
- 2A-298-755/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-06916-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
- Trečiasis asmuo
- I. V., V. P.
- Ieškovas
- J. L.
- Atsakovas
- V. L.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 298 - 755 - 2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 9 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens I. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-208-828/2014 pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui V. L., tretiesiems asmenims I. V. ir V. P., institucijai, teikiančiai išvadą, – Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išlaikymo priteisimo ir turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, kadangi jis piktnaudžiavo alkoholiu, bei nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2005-04-30. Taip pat prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe santuokos metu įgytą 3,01 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi jis įgytas už asmenines lėšas po 2005-04-30, bei vertybinius popierius (449 vnt. paprastųjų vardinių AB „Pieno žvaigždės“ akcijų), kadangi jie suteikti už jos ir jos tėvų parduotą pieną, prie kurio gamybos atsakovas neprisidėjo. Taip pat prašė nustatyti šalių nepilnamečio vaiko L. L. gyvenamąją vietą su ja ir priteisti iš atsakovo sūnui 350 Lt dydžio materialinį išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis. Be to, procesiniuose dokumentuose nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovo turtinės prievolės atlyginti jo padarytais nusikaltimais žalą tretiesiems asmenims yra jo asmeninės prievolės.
Atsakovas su ieškiniu sutiko visiškai. Procesiniuose dokumentuose nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad piktnaudžiavo alkoholiu, todėl su ieškove sutarė kartu nebegyventi ir nuo 2005-04-30 išvyko gyventi pas brolį. Nuo to laiko sutuoktinių pareigų vienas kito atžvilgiu šalys nebevykdė. Ieškovės nurodytas turtas turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe dėl ieškovės nurodytų priežasčių. Prievolės tretiesiems asmenims yra jo asmeninės.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė santuoką, sudarytą 1978-08-26 Panevėžio rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 183, tarp J. L. ir V. L. dėl V. L. kaltės. Po santuokos nutraukimo J. L. paliko santuokinę pavardę „L.“. Pripažino asmenine J. L. nuosavybe 3,01 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pripažino asmenine V. L. nuosavybe transporto priemonę FORD ESCORT, v. n. (duomenys neskelbtini) Padalino bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę: J. L. asmeninės nuosavybės teise priteisė 349 vnt. paprastųjų vardinių AB „Pieno žvaigždės“ akcijų, esančių jos vardu AB FMĮ „Finasta“ atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje; V. L. asmeninės nuosavybės teise priteisė 100 vnt. paprastųjų vardinių AB „Pieno žvaigždės“ akcijų, esančių J. L. vardu AB FMĮ „Finasta“ atidarytoje vertybinių popierių sąskaitoje. Pripažino 2013-05-21 Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytas žalos atlyginimo I. V. – 6 550 Lt, V. P. – 3 200 Lt bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo I. V. – 1 000 Lt prievoles asmeninėmis V. L. prievolėmis. Nustatė L. L. gyvenamąją vietą su jo motina J. L.. Priteisė iš V. L. išlaikymą sūnui L. L. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 Lt nuo 2013-06-01 iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.
Teismas nustatė, kad šalys 1978-08-26 Panevėžio rajono Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką. 2013-05-21 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., iš jo priteistas nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas trečiajam asmeniui I. V. – 6 550 Lt, trečiajam asmeniui V. P. – 3 200 Lt, taip pat trečiajam asmeniui I. V. iš atsakovo priteista 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės ir atsakovo prašymus, sprendė, jog nuo 2005-04-30 šalys kartu nebegyvena dėl atsakovo kaltės. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šalys po 2005-04-30 būtų vedę bendrą ūkį, gyvenę santuokinį gyvenimą, vykdę sutuoktinių pareigas vienas kito atžvilgiu. Todėl pripažino, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes (tame tarpe ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigą – CK 3.100 str. 4 p.) sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2005-04-30 (CK 3.67 str. 2 d., 3.127 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad jau po nurodytos datos, t. y. po 2005-05-19, valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė įgijo 3,01 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį buvo sumokėta ieškovės motinos jai dovanotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis, teismas pripažino šį turtą asmenine ieškovės nuosavybe (CK 3.67 str. 2 d., 3.89 str. 1 d. 7 p., 3.100 str. 4 p., 3.127 str. 2 d.). Taip pat nustatė, kad po 2005-04-30, t. y. 2006-09-30, atsakovas įgijo transporto priemonę FORD ESCORT, VIN – (duomenys neskelbtini), v.n. (duomenys neskelbtini) todėl pripažino šį turtą asmenine atsakovo nuosavybe (CK 3.67 str. 2 d., 3.100 str. 4 p., 3.127 str. 2 d.). Įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, teismas laikė, jog dalijant 2004-12-23 ieškovei už jos parduotą pieną AB „Pieno žvaigždės“ suteiktas 449 vnt. paprastųjų vardinių šios bendrovės akcijų, teisinga, sąžininga ir protinga ieškovei skirti 349 vnt. akcijų, atsakovui – 100 vnt. akcijų (CK 1.5 str. 4 d., 3.123 str.1 d.). Teismo nuomone, šių sprendimų dėl sutuoktinių turto nevisiškas atitikimas kreditorių I. V. ir V. P. interesams nėra pagrindas priimti kitokius sprendimus, kadangi iš atsakovo priteistos skolos atsirado dėl jo padarytų teisės pažeidimų, jos yra asmeninės atsakovo prievolės (CK 3.115 str.), šių prievolių pobūdžio nekeistų ir iš nusikaltimų gautų lėšų galimas trečiųjų asmenų nurodytas panaudojimo pobūdis, kadangi teisės pažeidimai negali būti laikomi sandoriais (CK 1.63 str. 1 d., 3.109 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu tretysis asmuo I. V. prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, nutraukdamas šalių santuoką, neteisingai išsprendė šalių turtinius klausimus, neatsižvelgė į kreditorių interesus dalijant turtą, iš esmės rėmėsi tik šalių paaiškinimais, nesant jokių kitų įrodymų, priskirdamas ieškovei asmeninės nuosavybės teise visą nekilnojamąjį turtą, o atsakovui transporto priemonę. Mano, jog teismas turėjo teisę įpareigoti šalis pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių aplinkybę, kad nuo 2005-04-30 šalys kartu nebegyvena, arba priimti sprendimą padalinti turtą remiantis lygių dalių principu. Tuo tarpu teismui pakako tik šalių paaiškinimo neginčijamai išvadai padaryti, kad po 2005-04-30 šalys kartu kaip sutuoktiniai nebegyvena ir tuo pagrindu santuokoje įgytą bendrą jungtinį turtą, t. y. 3,0100 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe. Teismas nevertino fakto, kad atsakovas gyvenamąją vietą iki 2013 m. lapkričio mėn. yra deklaravęs tuo pačiu adresu, kur ir ieškovė, per menkai atsižvelgė, kad nuo sutuoktinio nusikalstamų veiksmų yra nukentėję I. V. ir V. P., kad žala padaryta santuokos metu, kad ieškovė J. L. su V. L. santuokos nutraukimą inicijavo tik 2013 m. gegužės mėn., t. y. kai jau vyko ikiteisminis tyrimas ir teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, be ginčo, nepranešę suinteresuotiems asmenims, taip siekė išvengti bent dalinai atlyginti kreditoriams žalą. Be to, nei iki 2005-04-30, nei po 2005-04-30 dėl santuokos nutraukimo nei vienas sutuoktinis į teismą nesikreipė, o priešingai – įgijo turtą, vykdė pareigas nepilnamečiam vaikui. Faktas yra tai, kad ieškovė visus tuos metus nereikalavo iš sutuoktinio išlaikymo nepilnamečiui, kas patvirtina buvus šeimos santykius, o šiuo metu nutraukiant santuoką jau reikalauja išlaikymo. Taip pat, kad apsaugoti kreditorių (nukentėjusių) interesus, V. L. ½ daliai priklausančiam turtui baudžiamojoje byloje teismas taikė laikiną nuosavybės teisių apribojimą ir nurodė, kad apribojimas panaikinamas tik atlyginus ieškinius nukentėjusioms I. V. ir V. P.. Teismo nuosprendis įsigaliojo po 20 dienų po jo paskelbimo, todėl santuokos nutraukimo datai šis nuosavybės teisių apribojimas ½ daliai žemės sklypo ir ½ daliai akcijų galiojo. Teismas 2014-01-07 sprendimu iš esmės tai pakeitė. Kadangi ieškovė to paties rezultato siekė ginčo teisena, pateikusi teismui ieškinį 2013 m. spalio mėn., o atsakovas sutiko su ieškovės reikalavimu, visa tai įrodo buvus šalių susitarimą, vienodą poziciją turto padalijimo klausimu, tikslu apeiti kreditorių interesus. Nurodo, kad reikia į bylą priimti naujus įrodymus ir ištirti aplinkybes, susijusias su tuo, kad 2014-01-21 Panevėžio r. savivaldybės administracijos Karsakiškio sen. seniūnė pateikė Karsakiškio seniūnijos saugomame archyve J. L. namų ūkio knygų kopijas, iš kurių turinio matyti, kad namų ūkio sąraše įrašyto V. L. įrašai yra taisyti, kas sudaro pagrindą abejoti tokių įrašų tikrumu, neatmetant, kad jie yra netgi suklastoti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į trečiojo asmens I. V. apeliacinį skundą tretysis asmuo V. P. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad J. L. ir V. L. turtiniai klausimai nutraukiant santuoką išspręsti neteisingai, dėl ko yra pažeisti ir jos (V. P.) interesai. Visą turtą pripažinus J. L. nuosavybe, nebus iš ko atlyginti žalos.
Atsiliepimu į trečiojo asmens I. V. apeliacinį skundą ieškovė J. L. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad aplinkybė, jog nuo 2005 m. buvo bendras sugyventinių gyvenimas, įrodyta baudžiamojoje byloje. Atsakovas iš tiesų buvo priregistruotas Karsakiškio seniūnijoje iki 2013 metų, tačiau tai neįrodo asmens gyvenamosios vietos. Atsakovo gyvenamoji vieta įrodyta taip pat baudžiamojoje byloje, tą paaiškina ir liudininkai. Šie faktai yra nuoseklūs, todėl apylinkės teismas jais netikėti neturėjo pagrindo. Rašytiniai dokumentai neabejotinai įrodo, kad žemės sklypas pirktas už ieškovės motinos investicinius čekius, o už dokumentų tvarkymą ieškovė pati sumokėjo 2005-10-19, kai atsakovas jau gyveno su I. V.. Tokiu būdu, į žemės sklypą V. L. pretenduoti nėra jokio teisinio ir moralinio pagrindo. Vadovaudamasis rašytiniais įrodymais, teismas kitokio sprendimo priimti ir negalėjo. Tuo tarpu Karsakiškio seniūnijos namų ūkio knygos yra nuolat papildomos, tikslinamos, įrašai atnaujinami. Tokių paryškinimų, pataisymų, papildymų tose knygose yra daug.
Atsiliepimu į į trečiojo asmens I. V. apeliacinį skundą atsakovas V. L. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad su ieškove 2005 pavasarį nebesutarė, todėl paskutinį savaitgalį brolis išvežė. Šią datą atsimena, nes 2004-2005 m. kūrenimo sezonui Velžio komunaliniame ūkyje dirbo kūriku pagal terminuotą darbo sutartį Karsakiškio bendruomenės namuose. Be to, šią datą prisimena ir dėl to, kad išvažiuodamas paliko šešerių metų sunų. Priešingai nei teigia apeliantė, gyvenamoji ir registracijos vieta dažnai nesutampa, kas buvo ir atsakovo atveju.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliantė, pateikdama byloje naujus įrodymus, teigia, jog papildomų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado vėliau – rengiant apeliacinį skundą. Šiame kontekste pažymėtina, jog proceso koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai įpareigoja šalis savo teisėmis naudotis sąžiningai, proceso įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įvykdyti įrodinėjimo naštą (CPK 7 str. 2 d.). Pagal CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK įtvirtinta ribotos apeliacijos instituto specifika lemia, jog aukštesnės instancijos teisme vykstantis procesas nėra laikomas pirmosios instancijos teismo tęsiniu, todėl apeliacijoje pakartotinis bylos nagrinėjimas nevyksta, o yra tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė klaidos. Toks tikrinimas atliekamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis įvertinant, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas taiso teismo, bet ne šalių padarytas klaidas, todėl bylos šalys turi siekti, kad visa reikiama medžiaga būtų pateikta nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teisme, kuriame ir koncentruojamas procesas. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimo, konstatavo, jog tuo siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimu procesu – jį vilkinti, bylinėtis naudojantis netikėtumu ar dalimis teikiant įrodymus, bet ne atviroje diskusijoje rungtyniškumo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Naujus įrodymus leidžiama pateikti tik jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ir kai bylos šalis įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Nauji įrodymai siejami su įrašais namų ūkio knygose 1998-2012 m., bylos procesas pradėtas 2013-10, tad bylos nagrinėjimo laikui jie ( įrašai) egzistavo ir galėjo būti pateikti pirmos instancijos teismui savalaikiai. Kiti dokumentai susiję su namų ūkio knygų informacija, jos vertinimu, įrašų darymo tvarka, todėl jie nei patvirtina, nei paneigia ūkio knygų duomenis. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti nauji įrodymai teisingam bylos išsprendimui teisinės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, nevertina tik apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktų, prašomų priimti įrodymų ir dėl jų nepasisako (CPK 314 str.). Pažymėtina, jog apeliantės minimi įrašai dėl namų ūkio vedimo tėra viena iš įrodinėjimo priemonių ir, vertinant nagrinėjamos bylos įrodymų visumą, neįrodo ieškovės bei atsakovo faktinio gyvenimo pabaigos.
Ieškovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo A. P. ir D. L. notarų patvirtintus rašytinius paaiškinimus. CPK 192 str.8 d. leidžia išimtinais atvejais, kai negalima arba sudėtinga teismo posėdyje apklausti liudytoją, laikyti tokius parodymus tinkamais įrodymais. Šiuo atveju nenustatyta aplinkybių dėl kurių minėti asmenys negalėjo būti apklausti teismo posėdyje, todėl minėti paaiškinimai prie bylos nepridedami ir nevertinami.
Išnagrinėjus apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalykui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, skundžiamu sprendimu nepažeidė CPK 176, 178, 183, 185 str. reikalavimų, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, atskleidė bylos esmę, dėl jos padarė logiškas ir teisingas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja, todėl apeliacinio skundo argumentai atmetami.
Sykiu apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl esminių skundo motyvų.
Nesutinkama su skundo argumentu neva teismo išvada, kad nuo 2005-04-30 šalys kartu nebegyvena, yra neteisinga ir neįrodyta. Priešingai, pirmosios instancijos teismui nebuvo priežasčių abejoti šalių paaiškinimu dėl jų bendro gyvenimo pabaigos 2005-04-30. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose šalių pozicija šiuo klausimu sutapo. O būtent – nurodoma, kad 2005-04-30 atsakovo brolis su automobiliu išvežė atsakovą į Panevėžį ir nuo to karto kelis metus ieškovė jo nematė ir nežinojo, kur ir su kuo jis gyvena; buvo sutarę, kad pasibaigus šildymo sezonui atsakovas išsikraustys iš ieškovės tėvų namų; šio susitarimo laikėsi, todėl 2005-04-30 jis ieškovę paliko.Nenustatyta įrodymais pagrįstų priežasčių dėl kurių tokius paaiškinimus reiktų laikyti nesąžiningais. Kolegija taip pat pastebi, jog kiti įrodymai-paties I. V. parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1-376-882/2013 patvirtina šalių aiškinimą dėl atskiro gyvenimo pradžios. Šioje byloje I. V. paaiškino, kad su V. L., kaip sugyventiniai, kartu pradėjo gyventi sykiu nuo 2005 metų (b. l. 29). Tokie jos paaiškinimai baudžiamojoje byloje atitinka šalių paaiškinimams nagrinėjamoje civilinėje byloje bei V. L., kaip kaltinamojo, paaiškinimams baudžiamojo proceso metu teisme. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių kitokių įrodymų, kad šalys po 2005-04-30 būtų vedę bendrą ūkį, gyvenę santuokinį gyvenimą, vykdę sutuoktinių pareigas vienas kito atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių paaiškinimus pagal CPK 185 str., turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Kaip minėta, ginčo byloje kokių nors esminių prieštaravimų ar neatitikimų tarp šalių paaiškinimų byloje nenustatyta.
Priešingai apeliacinio skundo argumentui, aplinkybė, jog atsakovas iki 2013 m. lapkričio mėnesio deklaravo gyvenamąją vietą su ieškove, nereiškia jo faktinės nuolatinės gyvenamosios vietos. CK 2.12 str. nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. CK 2.16 str. 1 d. numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 2.17 str. 1 d. registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti, todėl nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, turi būti atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Taigi, asmens gyvenamosios vietos deklaravimas gali būti vienu, bet ne vieninteliu nuolatinės gyvenamosios vietos įrodymu.
Priešingai apeliantės nurodomai aplinkybei, jog tik 2013 m. pradžioje, kai jau vyko ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų, šalys inicijavo procesą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir taip siekė išvengti bent dalinai atlyginti kreditoriams žalą, pati savaime ištuokos proceso pradžia nereiškia nusikaltimais atsakovo padarytos žalos „pripažinimo“ bendra sutuoktinių prievole, o tyrimas nėra kliūtimi ištuokos procesui pradėti. Įrodymų, jog nusikalstamu būdu gautas lėšas atsakovas naudojo šeimos interesais, o ieškovė apie tai žinojo ir tam pritarė, nepateikta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais teismų praktika yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 5 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 str. 1 d. Tuo tarpu solidarioji sutuoktinių prievolė nėra preziumuojama (CK 6.6 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš atsakovo priteistas nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas tretiesiems asmenims I. V. ir V. P. yra asmeninės atsakovo prievolės (CK 3.115 str.).
Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakovo turtui (daliai bendrame turte) pagal įstatyminę prezumpciją buvo taikytas nuosavybės teisės apribojimas, nėra kliūtis turto dalyboms ištuokos procese, nes tokia priežastis įstatymu nenustatyta (CK 3.51-3.54, 3.126 str.).
Nesutiktina su skundo argumentu dėl netinkamo turto padalijimo. Šiuo atveju pripažinus, kad šalys kartu nebegyveno nuo 2005-04-30, o ieškovė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi 3,01 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo tik 2005-10-19, už kurį buvo sumokėta ieškovės motinos jai dar 1999 m. dovanotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis (b. l. 18-19), pagrįsta teismo išvada, jog šis turtas yra ne bendroji jungtinė sutuoktinių, o asmeninė ieškovės nuosavybė (CK 3.67 str. 2 d., 3.89 str. 1 d. 7 p., 3.100 str. 4 p., 3.127 str. 2 d.).
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, jog skundžiamo teismo sprendimo išvadas visiškai patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, I. V. apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teisme ieškovės J. L. turėtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 200 Lt (b. l. 139). Prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentas, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl jos priteistinos iš apeliantės I. V. CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1,5 d. pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
trečiojo asmens I. V. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 200,00 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.