- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-06
- Bylos Nr.
- e2A-270-254/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-01066-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2017 m. spalio 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1543-548/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovams A. S., A. S. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. S., A. S. 1 485,87 Eur skolos, 857,34 Eur palūkanų, 109,35 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,5 proc. palūkanas nuo pagrindinės 1 485,87 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. AB „Swedbank“ ir atsakovai sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-037206-VA, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovams suteikė minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovai įsipareigojo minėtoje sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“. Atsakovai sutartį vykdė netinkamai, todėl AB „Swedbank“ sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti likusį kreditą, palūkanas, delspinigius ir kitas susijusias piniginių sumas. 2013 m. vasario 22 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-13-6294/13-20-10, kurios 2013 m. balandžio 25 d. bylų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 3 AB „Swedbank“ perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovų atžvilgiu pagal minėtą sutartį. Ieškovas pranešė atsakovams apie reikalavimo perleidimą, pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtą sutartį. Visi ieškovės bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi. Atsakovai neįvykdė visų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, todėl pažeidė savo sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškove.Atsakovai per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovų solidariai 1485,87 Eur pradinės skolos, 400 Eur palūkanų, 109,35 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,5 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos skolos (1485,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 22,50 Eur žyminio mokesčio ieškovės naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė.Nustatė, kad atsakovai savo prisiimtų įsipareigojimų ieškovei neįvykdė, todėl iš atsakovų solidariai priteisė 1 485,87 Eur pradinės skolos. Ieškovės prašomas priteisti 857,34 Eur palūkanas laikė neprotingai didelėmis. Atsižvelgė į tai, kad prašoma priteisti palūkanų suma (857,34 Eur) siekia daugiau nei pusę pagrindinės skolos (1 485,87 Eur) sumos, sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinių asmenų – vartotojų, kurie turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2013 m. vasario 22 d., tačiau dėl skolos priteisimo į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 18 d., kad didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų (733,34 Eur) ieškovės paskaičiuota jau po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Palūkanas, sudarančios 857,34 (733,34 Eur + 124,00 Eur), mažino iki 400 Eur. Atsakovai sutartimi už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį įsipareigojo mokėti 0,05 proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies delspinigius, todėl ieškovės reikalavimą dėl 109,35 Eur (0,5 proc. x 180 d. nuo negrąžintos skolos sumos) delspinigių priteisimo patenkino. Palūkanų ir delspinigių sumą laikė pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovės patirtus nuostolius ir užtikrinanti abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Ieškovės reikalavimas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagrįstas įstatymu, todėl patenkino.Ieškinį patenkinus iš dalies (81,35 proc. patenkintų reikalavimų), ieškovei iš atsakovų priteisė 45 Eur žyminio mokesčio. Kitų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų nenustatė.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmetė prašymą priteisti 457,34 Eur palūkanų, papildomai iš atsakovų solidariai priteisti 457,34 Eur palūkanų; priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, patirtas pirmosios instancijos teisme, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nepriteisė visos palūkanų sumos. Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios arba procesinės palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Šalys susitarė, kad palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo (atsakovų) pareiga po sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išlieka. Aplinkybė, kad šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovai kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas konstatavo, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), ir nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkai sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininkai, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkai netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Aplinkybė, kad apeliantas į teismą kreipėsi 2017 metais, negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovai netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui. Tokios pozicijos laikosi ir kiti teismai nagrinėdami analogiškas bylas. Ieškovė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises atsakovų atžvilgiu tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t. y. įgijo teisę atsakovui pateikti reikalavimą už visą laikotarpį, kuomet atsakovai naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo). Teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų (vartojimo kredito ir reikalavimo perleidimo sutarčių) vertinimą, neanalizavo byloje esančių įrodymų visapusiškai.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl pelno palūkanų sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė „Swedbank“, AB ir atsakovai A. S. bei A. S. 2011 m. rugpjūčio 11 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 11-037206-VA (toliau ir Sutartis, 1 t. b. l. 8), kuria pradinė kreditorė atsakovams suteikė 1 718,88 Eur (5 934,94 Lt) kreditą, kurio galutinis grąžinimo terminas 2016 m. rugpjūčio 7 d. Sutartimi buvo nustatyta: metinė palūkanų norma – 11,50 proc.; delspinigių dydis – 0,05 proc.; bendra kredito kainos metinė norma – 13,14 proc.; administravimo mokestis – 15,93 Eur (55,00 Lt); bendra vartojimo kredito gavėjų mokama suma – 2 307,27 Eur (7 966,55 Lt). Byloje pateiktas pradinės kreditorės „Swedbank“ AB 2012-11-12 raštas atsakovams (b. l. 16), kuriame konstatuota, jog 2012-11-11 atsakovų skola bankui yra 541,43 Lt, o visa skola 5 301,05 Lt. Atsakovams šiuo raštu buvo nustatytas papildomas terminas iki 2012-12-03 sumokėti skolą ir nurodyta, kad skolos nesumokėjus, sutartis bus nutraukta 2012-12-04. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai skolą sumažino, nes pagal 2013-04-25 „Swedbank“ AB bylų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 3 prie 2013 m. vasario 22 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-13-6294/13-20-10, atsakovų skola sudarė 810,58 Lt, o visa skola – 5130,42 Lt arba 1 485,87 Eur. Ieškovė UAB „Gelvora“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų A. S. ir A. S. solidariai 1 485,87 Eur skolos, 857,34 Eur palūkanų, 109,35 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,5 proc. palūkanas nuo pagrindinės 1 485,87 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 55 Eur žyminio mokesčio bei kitas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinio reikalavimus, išskyrus reikalavimą dėl 857,34 Eur palūkanų, tenkino visiškai. Palūkanų dalyje ieškinį tenkino iš dalies. Remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad 857,34 Eur palūkanos yra neprotingai didelės, todėl jas sumažino iki 400 Eur. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus įstatymus, kuriais teismas vadovavosi iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, darytina išvada, kad jis sprendė dėl atsakovų sutartinės atsakomybės dėl netesybų (baudos, delspinigių). Pažymėtina, kad ieškovė buvo pareiškusi ir reikalavimą dėl 109,35 Eur delspinigių priteisimo, kurį teismas tenkino visiškai. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti 857,34 Eur palūkanų, paskaičiuotų pagal sutartyje numatytą metinę palūkanų normą – 11,50 proc., t. y. ji prašė priteisti palūkanas ne už termino įvykdyti prievolę pradelsimą, o už naudojimąsi paskolos suma – mokėjimo (pelno) palūkanas (CK 6.872 straipsnis). Tokia prašomų priteisti palūkanų paskirtis buvo atskleista sutarties 1.9 punkte, dėl jų mokėjimo buvo sudarytas grafikas, jos turėjo būti mokamos kiekvieną mėnesį ir iki viso kredito grąžinimo (sutarties 5.1 punktas), praleidus palūkanų mokėjimo terminą, kredito gavėjai privalėjo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti netesybas – delspinigius (sutarties 7.2 punktas). Pažymėtina, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007).Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jų sumažinimo, nepagrįstai taikė sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK 6.258 straipsnis). Pažymėtina, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 58 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).Kasacinis teismas išaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nagrinėjamoje byloje pakeisti šalių sudarytas sutarties sąlygas dėl palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais dydį reikalavimai pareikšti nebuvo, nors apie iškeltą civilinę bylą atsakovai buvo informuoti, todėl teismas modifikuoti sutarties sąlygų neturėjo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014).Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalys sudarė vartojimo kredito sutartį, todėl atsakovai, kaip vartotojai, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau vien minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pradinė kreditorė sutartį su atsakovais nutraukė nuo 2012-12-04, nes jie nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su tuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas, patenkindamas visiškai ieškovės reikalavimą dėl priteisimo iš atsakovų 11,5 proc. metinių palūkanų (pelno palūkanų) nuo negrąžintos skolos (1485,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sprendžiant dėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydžio, kuomet skolininkas yra vartotojas, yra svarbu išsiaiškinti, ar atsakovams neteko neproporcingai didelė prievolių vykdymo našta. Pagal Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (VKĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalies redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Šalims sudarant Vartojimo kredito sutartį aptariama metinė norma buvo 250 procentų (VKĮ 21 straipsnio 2 dalies originali redakcija). Nagrinėjamos bylos atveju metinė kredito kainos norma sudaro 13,14 proc., kuri apskaičiuota pagal Sutarties 1.12 punktą – iš bendros vartojimo kredito gavėjo mokamos sumos atėmus kredito sumą, išraiška metiniu procentų dydžiu, yra mažesnė už šiuo metu nustatytą kredito kainos metinę normą įstatyme. Tačiau net ir tokiu atveju, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pelno palūkanų dydžio teisėtumo, atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta penkeriems metams, buvo nutraukta nepraėjus nei vieneriems metams (2012-12-04) dėl atsakovų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamo nevykdymo. Kredito gavėjai, pasirašydami kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą, todėl turėjo skolintis atsakingai. Atsakovai buvo įspėti tiek pradinio kreditoriaus, tiek ir ieškovės, kad privalo grąžinti kreditą (b. l. 12.13, 15, 16), tačiau skolos nepadengė. Tokiu būdu yra pagrindas išvadai, kad prašomas priteisti pelno palūkanų dydis susidarė dėl atsakovų ilgo naudojimosi suteiktu kreditu, t. y. kredito negrąžinimo sutartyje nustatytu terminu. Be to, nagrinėjamoje byloje atsakovai nepateikė atsiliepimo į ieškinį, byloje neįrodinėjo, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Atsakovai Kredito sutarties sąlygų neginčijo, jos neatsisakė, su ja sutiko ir ją iš dalies vykdė.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos pelno palūkanos yra aiškiai per didelės, kad jos neatitiko vartotojo interesų, prieštaravo įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jas sumažinti. Dėl paminėtų argumentų skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovų priteistinas mokėjimo palūkanas nuo 857,34 Eur iki 400 Eur keistina, padidinant priteistą sumą iki ieškinyje nurodytos sumos – 857,34 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Kartu padidintina iš atsakovų ieškovei priteistina žyminio mokesčio suma nuo 45 Eur iki 55 Eur. Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantė turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 55 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu ginčijama suma sudaro 457,34 Eur (857,34 Eur – 400 Eur), vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalies nuostatomis, už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro tik 15 Eur. Tokiu būdu yra pagrindas apeliantei grąžinti permokėtą žyminio mokesčio dalį – 40 Eur, o patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. po 7,5 Eur, ieškovei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2017 m. spalio 24 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, j. a. k. 125164834, solidariai iš atsakovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) sutartinių palūkanų sumą padidinti iki 857,34 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimt septynių eurų 34 ct).
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, j. a. k. 125164834, iš atsakovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 ct) žyminio mokesčio sumą padidinti ir priteisti iš atsakovų ieškovei po 27,50 Eur (dvidešimt septynis eurus 50 ct).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, j. a. k. 125164834, iš atsakovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 7,5 Eur (septynis eurus 50 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, j. a. k. 125164834, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) sumokėto žyminio mokesčio permoką. Šią nutarties dalį pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.