- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-29
- Bylos Nr.
- 2S-1894-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43052-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- G. K.
- Advokatai
- Gintas Andriuška
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį ir nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovams UAB „Zeturija“, R. K., V. K., Z. V., N. Č. bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl statybos leidimo galiojimo panaikinimo. 2016 m. birželio 26 d. ieškovas G. K. kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą; taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įrašus viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovėms Z. V. ir N. Č. priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), atsakovei Z. V. priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), atsakovams R. K. ir V. K. priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir atsakovei V. K. priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Nurodė, kad prašymo pateikimo dieną atsakovai privalo sumokėti ieškovui 25 300 Eur netesybas už taikos sutarties 1.1.2.2, 1.1.4.1. ir 1.1.5.1 punktuose nurodytų terminų pažeidimą, ir ši suma kiekvieną dieną didėja; minėta suma atsakovams kaip fiziniams asmenims yra didelė. Be to, atsakovai pardavinėja Taikos sutartyje nurodytus jiems priklausančius butus ir tokiu būdu kelia grėsmę teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta Taikos sutartis, įvykdymui. Ieškovo vertinimu atsakovai skelbimuose nurodydami, kad butai yra B. gatvėje, galimai siekia nesąžiningai nuslėpti nuo jo jų vykdomą butų pardavimą. Mano, kad toks atsakovų elgesys patvirtina realią grėsmę, jog teismui išdavus vykdomąjį raštą ieškovui, Taikos sutarties įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi ieškovo G. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismo nuomone, išnagrinėjęs bylą ir įsiteisėjus procesiniam sprendimui, spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teismas neturi teisinio pagrindo. Kadangi nagrinėjamu atveju byla išnagrinėta ir sprendžiamas klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo, o vykdomasis raštas yra vykdytinas dokumentas, kurio pagrindu antstolis atlieka vykdymo veiksmus bei turi teisę areštuoti skolininko turtą, tokiu būdu užtikrindamas kreditoriaus interesus vykdymo procese, ieškovui teismas išaiškino, jog pastarasis antstolio procesinis veiksmas, išdavus vykdomąjį raštą, prilygintinas ieškovo siekiamam laikinųjų apsaugos priemonių taikymui vykdymo procese.
Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas G. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašus viešame registre dėl nuosavybės teisės į prašyme išvardintus atsakovams priklausančius butus, perleidimo draudimo. Nurodė, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 3 dalimi, vykdymo procese, kaip ir bet kurioje kitoje proceso stadijoje teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasak apelianto šią išvadą bei galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikus prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal patvirtintą taikos sutartį, patvirtina ir teismų praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014, 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1360/2014 ir kt.). Teigia, jog prašyme nurodytos aplinkybės (kurios pakartojamos atskirajame skunde) patvirtina, jog siekiant užtikrinti teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įvykdymą, yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – įrašus viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovams priklausančius butus perleidimo draudimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju, apeliantas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įsiteisėjus procesiniam sprendimui, spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teismas neturi teisinio pagrindo. Apeliantas su tokia teismo pozicija nesutinka. Atskirajame skunde nurodo, kad vykdymo procese, kaip ir bet kurioje kitoje proceso stadijoje, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiems apelianto argumentams.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal šio straipsnio 3 dalį - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka.
Apelianto nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (2014 m. rugsėjo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014, 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1360/2014) pasisakyta, jog teismas turi teisę, esant nustatytiems pagrindams, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir vykdymo proceso stadijoje. Taip pat pažymėtina, kad CPK 646 straipsnio 3 dalis numato teismui galimybę prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal šalių sudarytą taikos sutartį nagrinėti teismo posėdyje. Be to, nutartis, kuria išsprendžiamas toks klausimas, yra skundžiama atskiruoju skundu. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismui 2016 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4628-566/2015 patenkinus ieškovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, atsakovai pasinaudojo apskundimo teise. Taigi, prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo nagrinėjimas, ir tuo pačiu galimybė pradėti vykdymo veiksmus gali užtrukti. Pirmosios instancijos teismas, antstolio galimybę areštuoti skolininko turtą pagal išduotą vykdomąjį raštą prilygindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui vykdymo procese, į šias aplinkybes neatsižvelgė.
Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi aukščiau paminėtos CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, t.y. asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas, padaręs klaidingą išvadą, kad įsiteisėjus byloje priimtam procesiniam sprendimui, spręsti laikinųjų apsaugos priemonių teismas neturi teisinio pagrindo, nei ieškovo prašymo (reikalavimo) pagrįstumo, nei grėsmės galimai jam palankaus teismo sprendimo vykdymui neanalizavo.
Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).
Šiuo atveju, akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje nagrinėjimo stadijoje būtų leidusios daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas (nutartis dėl vykdomojo rašto išdavimo) nebuvo, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokios nutarties įvykdymas.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas neįrodė galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą iš esmės grindė tuo, kad atsakovams kaip fiziniams asmenims 25 300 Eur netesybų suma yra didelė; taip pat, kad minėta suma kiekvieną dieną didėja. Iš pridėtų nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad atsakovų vardu yra registruoti pakankamai didelės vertės nekilnojamojo turto objektai, o kitų įrodymų apie atsakovų turtinę padėtį ieškovas nepateikė. Be to, įvertintina ir tai, kad taikos sutartimi nustatytos prievolės ne vienam, o keturiems atsakovams. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad prašyme nurodyta suma atsakovams yra didelė.
Kita vertus, šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ginčo objektus atsakovai ketina parduoti, kad skelbimuose nurodė netikslų parduodamų butų gatvės pavadinimą, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl jų nesąžiningumo bei siekio išvengti taikos sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymo. Be to, apelianto nurodoma skelbimo turinio informacija apie įvykusį kai kurių butų pardavimą, leidžia manyti, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, galimai būtų pažeistos trečiųjų asmenų, kuriems jokie reikalavimai nėra reiškiami, teisės bei teisėti interesai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t.y. kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, dėl to prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl atsakovams priklausančio turto perleidimo draudimo netenkintinas.
Taigi, nors pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nukrypo nuo teismų praktikos, tačiau atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmė iš esmės teisingą nutartį. Taigi, darytina išvada, kad skundžiamos nutarties naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl atsakovų R. K., V. K., Z. V. ir N. Č. pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą
CPK 335 straipsnio 2 dalis numato, kad atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per keturiolika dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos. Atsakovai nurodo, kad teismai jų neįpareigojo atsiliepti atskirąjį skundą, tačiau iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad atskirasis skundas bei informacija apie teisę pateikti atsiliepimą 2016 m. birželio 21 d. buvo išsiųsta atsakovų atstovui advokatui Gintui Andriuškai (per EPP). Taigi, akivaizdu, kad atsiliepimas pateiktas pavėluotai, todėl jį atsisakytina priimti ir jis grąžintinas pateikusiems asmenims.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovų R. K., V. K., Z. V. ir N. Č. pavėluotai pateiktą atsiliepimą į ieškovo G. K. atskirąjį skundą.