Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rideko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 30 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-839-553/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko prašymą dėl vykdomųjų raštų išdavimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas akcinė bendrovė SEB bankas) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rideko“ dėl įpareigojimo grąžinti kilnojamąjį turtą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) ieškinį atsakovui UAB „Rideko“ dėl įpareigojimo grąžinti lizinguojamą nekilnojamąjį turtą, nes atsakovas nevykdė lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, nutraukta šalims sudarius ir teismui 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas neatsižvelgė, kad taikos sutartis buvo sudaryta prieš metus (2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinta) bei buvo vykdoma, pagal grafiką buvo mokami įnašai, taigi iš esmės pasikeitė visa situacija.Bankroto byla UAB „Rideko“ iškelta Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi. AB SEB bankas bankroto byloje pareiškė 83 263,36 Lt kreditorinį reikalavimą, kuris dar neišnagrinėtas. Esant iškeltai bankroto bylai visus turtinius teisminius ginčus, pareikštus įmonei, sprendžia teismas, kuriame iškelta bankroto byla. Tuo pačiu klausimu yra priimta ir įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo nutartis ir teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.BUAB „Rideko“ lizinguojamą turtą saugo, turtui joks pavojus negresia.Pagal esamus duomenis, visas kilnojamas turtas yra išmokėtas, ginčai kyla dėl banko neužskaitytų mokėjimų, todėl turtas nuosavybės teise turėtų priklausyti BUAB „Rideko“. Išsprendus šį ginčą bus išspręstas ir turto perdavimo klausimas. Tačiau visus veiksmus turėtų atlikti bankroto bylą nagrinėjantis teismas.

Priešingai nei teigia bankroto administratorius, įstatymas imperatyviai nenumato, kad visos su bankrutuojančia įmone susijusios bylos turi būti nagrinėjamos tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Pagal CPK 163 straipsnio 5 punktą byla sustabdoma ir perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teisumui, jei ši aplinkybė paaiškėja iki nutarties skirti nagrinėti bylą priėmimo. Šios bylos nagrinėjimas baigtas pirmosios instancijos teismui patvirtinus šalių taikos sutartį. Kai nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, CPK 646 straipsnyje nustatyta tvarka suinteresuota šalis gali kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo į bylą išnagrinėjusį teismą; jokių išimčių, keičiančių vykdomojo rašto išdavimo tvarką tais atvejais, kai vienai iš šalių iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, nenumatyta. Prašydamas nutraukti bylos nagrinėjimą arba banko pareiškimą palikti nenagrinėtą, apeliantas remiasi nuostatomis, susijusiomis su ginčų teisme tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko nagrinėjimu, tačiau šioje ir Kauno apygardos teismo byloje, kurią nurodė administratorius, iš dalies sutampa tik šalys, tačiau abiejų bylų tiek pagrindas, tiek dalykas skiriasi. Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje sprendžiamas kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, šioje byloje ieškovas, remdamasis CK 6.574 straipsniu ir nutrauktų finansinio lizingo sutarčių sąlygomis, prašė įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui priklausantį turtą, prašyme dėl vykdomojo rašto išdavimo prašoma to paties, t. y. pareikštas nepiniginio pobūdžio reikalavimas. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad saugo turtą jo nurodytu adresu. Šiems apelianto teiginiams prieštarauja ieškovo darbuotojo tarnybinis pranešimas, kurio turinys liudija, kad jam nuvykus į vietą paaiškėjo, kad bankroto administratorius tik formaliai perėmė lizinguotą turtą, o juo ir toliau naudojasi buvęs bendrovės direktorius. Tokios aplinkybės rodo, kad egzistuoja reali tikimybė, jog turtas gali būti prarastas ar sugadintas, o ieškovo patirti nuostoliai dėl apelianto turtinės padėties liks neatlyginti.Argumentas, kad visas turtas išmokėtas, nepagrįstas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėta civilinė byla dėl įpareigojimo grąžinti lizinguojamą nekilnojamąjį turtą nutraukta šalims sudarius ir teismui 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas išduoti vykdomąjį raštą, nes atsakovui nevykdant taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų lizingo sutartys nutrauktos ir tai sąlygoja ginčo turto grąžinimą ieškovui, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovui UAB „Rideko“ naudotis ginčo kilnojamuoju turtu, šį turtą nuomoti ar perduoti jį naudoti tretiesiems asmenims bei įpareigojo perduoti saugoti ieškovui.

Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas iš esmės argumentuoja tuo, kad atsakovui iškėlus bankroto bylą, visus turtinius teisminius ginčus, pareikštus bankrutuojančiai įmonei, sprendžia teismas, kuriame iškelta bankroto byla; tuo pačiu klausimu yra priimta ir įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo nutartis ir teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl teismas negalėjo priimti ieškovo pareiškimo ir atitinkamai spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. CPK 163 straipsnio 5 punkte reglamentuotas atvejis, kuomet teismas privalo sustabdyti civilinę bylą – kai iki nutarties skirti nagrinėti bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, teismo posėdyje paaiškėja, kad jam iškelta bankroto byla. Tokia byla perduodama bankroto bylą iškėlusiam teismui (CPK 166 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju civilinė byla dėl ginčo esmės jau yra išnagrinėta – nutraukta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį (1 t., 168-170 b. l.). Bylos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, bankroto byla UAB „Rideko“ iškelta 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. spalio 25 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Taigi, šiuo atveju, bylos stabdymo ir perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pagrindas neegzistuoja.

Apeliantas taip pat neteisus dėl CPK 293 straipsnio 3 punkto ar CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovo prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pradedama nauja civilinė byla tarp ginčo šalių, o atliekamas procesinis veiksmas jau išnagrinėtoje ir teismui patvirtinus taikos sutartį nutrauktoje civilinėje byloje, kuomet kreiptasi dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles. Taigi pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, pagrįstai sprendė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, ieškovas prašo išduoti vykdomąjį raštą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones jau išnagrinėtoje, taikos sutarties patvirtinimu ir bylos nutraukimu užbaigtoje civilinėje byloje.

Teismas įvertino ieškovo prašymo prima facie pagrįstumą, vadovaudamasis ieškovo teismui pateiktais įrodymais – 2013 m. birželio 25 d. pranešimu, kad atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų nuo 2013 m. liepos 3 d. buvo nutrauktos finansinio lizingo sutartys Nr. 2010-080179, 2010-080222 ir 2010-080223 ir pareikalauta grąžinti lizinguojamą turtą. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje, į tai, kad ieškovas siekia pagal teismo patvirtintą taikos sutartį vykdomojo dokumento, įpareigojančio atsakovą grąžinti ieškovui lizinguojamą turtą, išdavimo, ir į šio turto – transporto priemonių ir kitokios technikos – specifiką, lemiančią pakankamai greitą turto nusidėvėjimą ir sugadinimo riziką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, vykdymas gali būti apsunkintas arba iš viso negalimas esant ieškovo pateiktiems įrodymams, kad bankroto administratorius šio turto realiai nėra atsiėmęs iš buvusio įmonės vadovo, t. y. kad ginčo turtu yra naudojamasi, nors prievolės AB SEB bankui nėra įvykdytos. Apeliantas šių teismo išvadų nepaneigia, deklaratyviai teigdamas, kad įmonė lizinguojamą turtą saugo (duomenys neskelbtini). Apelianto argumentai, jog visas kilnojamas turtas yra išmokėtas, viena vertus nepagrįsti jokiais įrodymais, kita vertus šioje proceso stadijoje nenagrinėtini, nes vertintini iš esmės nagrinėjant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.