Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo JAV ribotos atsakomybės bendrovės „VLAD INTERNATIONAL, INC.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serviso kontraktų centras“ ieškinį atsakovui JAV ribotos atsakomybės bendrovei „VLAD INTERNATIONAL, INC.“ dėl paskolos ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškinys visiškai (net tikėtinai) nepagrįstas. Ieškovas argumentuoja, kad vienašališkai nutraukus su apeliantu sudarytą paskolos sutartį, jam kilo teisė reikalauti iš atsakovo grąžinti paskolą ir patenkinti kitus piniginius reikalavimus, tačiau sutartis galiojanti ir vykdytina, nes negalėjo būti nutraukta. Priešingai nei teigia ieškovas, apelianto teisinė registracija nebuvo panaikinta; ieškovo pateikta informacija nebeaktuali, be to, turėjo ieškovui būti žinoma, sudarant paskolos sutartį. Apeliantas neturi pareigos teikti ieškovui duomenis apie savo kasdienę verslo veiklą, administracinę, finansinę ir ekonominę būklę; turi pareigą pranešti tik apie tam tikrus sutartyje numatytus svarbius įvykius (Sutarties 2.2 p.), o duomenų apie tai byloje nėra. Apeliantas nėra padaręs ieškovo nurodomo esminio sutarties pažeidimo. Dalį sumų apeliantas jau yra sumokėjęs, taigi sutarties nepažeidęs, be to, ieškovas neturi jokių įrodymų, kad sutartis nebus laiku įvykdyta. Pažymi, kad šį procesą, kaip ir kitas priemones ieškovas naudoja siekdamas perimti apelianto, kaip ieškovo akcininko, turimas akcijas. Tikėtino ieškinio pagrįstumo negalima sutapatinti su paaiškinimų ir įrodymų pateikimu, nes tuomet laikinosios pasaugos priemonės turėtų būti taikomos praktiškai visuomet, kas prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui susiaurinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybes.Laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikytas akcijų areštas uždraudžiant jomis disponuoti, praktiškai yra beprasmis, atsižvelgiant į Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 1 ir 2 dalių reglamentaciją. Pažymi, kad atsakovas neketina perleisti turimų ieškovo akcijų, siekia išlikti jų savininku arba perleisti kitiems ieškovo akcininkams. Apelianto vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

Nesutinka su apelianto pozicija dėl ieškinio nepagrįstumo. Teismas konstatavo, kad pateikta informacija, įrodymai yra pakankami ir leidžia daryti išvadą, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, todėl egzistuoja prielaidos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas šioje stadijoje nenagrinėja ieškinio iš esmės ir nesprendžia, ar ieškovo reikalavimai pagrįsti materialine prasme. Apelianto argumentai yra dėl ieškinio esmės, o tai nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo dalykas. Pažymi, kad prašė taikyti mažiausiai atsakovo interesus pažeidžiančias laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nutyli, jog pirmumo teisė nebegaliotų akcijas perleidžiant neatlygintinai, taip pat priverstinio vykdymo tvarka ar kitais atvejais. Ieškovo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nesutikimą su skundžiama nutartimi, apeliantas iš esmės argumentuoja ieškinio prima facie nepagrįstumu, kaip pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliantas teisingai nurodo, kad CPK 144 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-109/2013; ir kt.). Tačiau preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu, nuosekliai pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju, iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir išvardino teisės aktus, kuriais jis grindžia savo pareikštus reikalavimus (suformulavo ieškinio pagrindą), nurodė ieškinio sumą ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų, kaip ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio prima facie pagrįstumo. Todėl atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo šioje bylos stadijoje negali būti nagrinėjami, taigi dėl jų atskirai nepasisakoma.

Atskirąjį skundą apeliantas argumentuoja ir tuo, kad jam priklausančių ieškovo akcijų areštas yra beprasmis dėl Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų įpareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas teisingai atkreipia dėmesį, kad minėta norma netaikytina perleidžiant akcijas kitu įstatymų nustatytu būdu (ne pardavimo) arba vykdant teismo sprendimą (ABĮ 47 str. 10 d.). Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, akcijų areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, pirmiausiai taikytas todėl, kad tai vienintelis žinomas atsakovui, JAV juridiniam asmeniui, priklausantis turtas Lietuvos Respublikoje. Taigi, apeliantas iš esmės nepateikia jokių argumentų, paneigiančių akcijų arešto pagrįstumą, taip pat ir argumentų dėl jo deklaruojamo ekonomiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo.

Skundžiamos nutarties turinys tvirtina, kad teismas konstatavo, jog 884 369,49 JAV dolerių (2 290 516,97 Lt) ieškinio suma yra didelė ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1028/2012, kt.). Apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė, jokių įrodymų, paneigiančių sprendimo neįvykdymo grėsmę dėl didelės ieškinio sumos, nepateikė.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.