- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-19
- Bylos Nr.
- e2A-343-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00279-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- J. A.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės Luminor Bank
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank (buvęs pavadinimas – DNB bankas) ieškinį atsakovui J. A., trečias asmuo be savarankiškų reikalavimų – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „IZOBARA“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl skolos priteisimo iš laiduotojo.Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė:priteisti iš atsakovo J. A. 36 897,74 Eur pradelstų lizingo mokėjimų, 104 284,13 Eur nuostolių, iš viso – 141 181,87 Eur; priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nurodė, kad tarp banko (ankstesnis kreditorius – akcinė bendrovė DNB lizingas) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „IZOBARA“ (toliau – ir lizingo gavėjas) buvo sudarytos: 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir lizingo sutartis), kurios pagrindu bankas įsigijo nuosavybės teise 2007 metų automobilių remonto ir aptarnavimo įrangą ir suteikė teisę lizingo gavėjui lizingo termino metu šį turtą valdyti ir naudoti, o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafike; 2012 m. gegužės 18 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) prie 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis), kuria lizingo gavėjas įsipareigojo padengti 113 939,69 Lt (32 999,22 Eur) susidariusį įsiskolinimą pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir mokėti palūkanas mokėjimų grafike nustatytais dydžiais, tvarka ir terminais. 2010 m. spalio 10 d. taip pat buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)-G (toliau – ir laidavimo sutartis), kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei lizingo gavėjas neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles bankui.Pažymėjo, kad sudarant 2012 m. gegužės 18 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį dėl rašybos klaidos vietoje įsiskolinimo mokėjimo sutarties numerio (duomenys neskelbtini) buvo įrašytas numeris (duomenys neskelbtini).Lizingo gavėjas lizingo sutartimi su vėlesniais šios sutarties pakeitimais ir papildymais prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai – nustatytais terminais nemokėjo lizingo įmokų, palūkanų ir delspinigių, todėl bankas 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 30.58.37-1199 ir 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 30.58.37-1200 lizingo gavėją ir atsakovą, kaip laiduotoją, įspėjo apie netinkamą prisiimtų įsipareigojimų vykdymą bei paragino per raštuose nustatytą terminą padengti susidariusį įsiskolinimą. Pranešimais lizingo gavėjas ir atsakovas buvo įspėti apie tai, kad nepadengus įsiskolinimo bankas bus priverstas nutraukti lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis bei inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą. Per nustatytą terminą įsiskolinimas nebuvo padengtas, todėl sutartys buvo nutrauktos.Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1040-577/2013 iškėlė UAB „IZOBARA“ bankroto bylą. Teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną UAB „IZOBARA“ prievolės bankui pagal lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartį nebuvo įvykdytos. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi priimta BUAB „IZOBARA“ bankroto byloje banko finansinis reikalavimas yra patvirtintas 1 071 268,56 Eur (3 698 876,10 Lt) sumai.Lizingo gavėjo prievolės bankui nebuvo ir nėra tinkamai įvykdytos, todėl atsakovui yra atsiradusi pareiga įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Bankas susidariusį įsiskolinimą ir patirtus nuostolius prašo priteisti iš atsakovo, kaip solidaraus skolininko.Dėl to, jog lizingo gavėjas netinkamai vykdė lizingo ir įskolinimo mokėjimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, bankas taip pat patyrė nuostolių. Bankas patyrė netiesioginius nuostolius – negautą pelną, pasireiškusį nesumokėtomis palūkanomis pagal lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis; tiesioginius nuostolius, susidariusius dėl skirtumo tarp likusios neapmokėtos lizingo sutarties objekto vertės bei sumos, už kurią pavyko parduoti lizingo objekto sudedamąsias dalis, po jų perėmimo. Taip pat bankas patyrė 14 694,78 Eur nuostolį negautų palūkanų forma. Tai yra banko nuostoliai (negautas pelnas), kurį ieškovė turi teisę gauti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsnį. Šios palūkanos būtų gautos, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis, jos turi būti pripažįstamos banko nuostoliais.Iš 2015 m. spalio 15 d. pažymos apie skolos dydį matyti, kad likusi neapmokėta lizingo objekto vertė yra 129 374,66 Eur, be PVM neapmokėta lizingo objekto vertė sudaro 106 921,21 Eur. Lizingo objekto sudedamos dalys, kurias bankui pavyko perimti, buvo parduotos už rinkos kainą – 17 331,86 Eur, banko nuostolius sudaro skirtumas tarp likusios neapmokėtos vertės ir pardavimo kainos – 89 589,35 Eur (106 921,21 Eur – 17 331,86 Eur). Bankas iš viso patyrė 104 284,13 Eur nuostolį.Atsakovas atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad pradiniu ieškiniu ieškovė reikalavo priteisti 3 109,32 Eur pradelstų lizingo mokėjimų ir 38 812,40 Eur baudos pagal 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 33 788,42 Eur pradelstų lizingo mokėjimų pagal 2012 m. gegužės 18 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Patikslintu ieškiniu ieškovė vietoje baudos prašo priteisti 104 284,13 Eur patirtų nuostolių. Bauda yra netesybų forma, netesyboms taikomos specifinės CK 6.71 – 6.75 straipsnių taisyklės. Bauda ir netesybos kyla iš skirtingų teisinių pagrindų. Ieškovė šioje byloje pakeitė ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą.Nurodė, kad laidavimo sutarties 7.1. punkto nuostata vertintina kaip nustatanti neterminuotą laidavimą, kadangi laidavimo pasibaigimo terminas nėra aiškiai apibrėžtas laike ir konkrečiai nenurodytas, tai neatitinka CK 1.117 straipsnio 1 – 2 dalyse nustatytų reikalavimų termino apibrėžtumui (nėra nurodytas kalendorine data, metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis, taip pat neapibrėžtas kaip įvykis, kuris neišvengiamai turi įvykti). Laidavimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. spalio 10 d., laidavimas baigėsi po dvejų metų – 2012 m. spalio 10 d. Ieškovė pradinį ieškinį pareiškė 2016 m. vasario 8 d., praėjus daugiau nei 3 metams po laidavimo pasibaigimo.Atsakovo vertinimu, iš ieškovės pateiktų dokumentų nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis turtas buvo parduodamas, kokia metodika buvo taikoma nustatant turto vertę, koks konkretus vertintojas ar vertintojai atliko turto vertinimą. Nustačius, kad kreditorius pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti mažinama tokiu dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius. Iš ieškovės pateiktos nuostolių paskaičiavimo lentelės ir turto kainų įvertinimo aktų matyti, jog dalis turto buvo parduota už mažesnę, nei rinkos kaina. Iš viso kainų skirtumas yra 7 394,88 Eur.Kėbulų lyginimo platforma buvo parduota tam pačiam juridiniam asmeniui, kuris atliko turto vertinimą – UAB „Baltijos realizacijos centras“. Tokiu atveju, kai turtas parduotas tam pačiam asmeniui, kuris jį vertina, turto vertinimas atliekamas nesilaikant objektyvumo kriterijaus, kyla interesų konfliktas. Iš lizingo sutarties matyti, jog turto įsigijimo kaina siekė 596 600 Lt (su PVM). UAB „IZOBARA“ įsigijo naują įrangą. Iš ieškovės pateiktų dokumentų (nuostolių paskaičiavimo lentelės, pirkimo –pardavimo sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų) matyti, jog pardavus turtą (ar jo dalį) iš viso buvo gauta vos 17 331,86 Eur (be PVM). Turtas buvo geros būklės – trumpą laiką (vos kelerius metus naudotas), aukštos kokybės ir vertingos sudėties, už jį turėjo būti gauta didesnė suma.Turto vertinimas buvo atliekamas 2013 m. rugsėjo 11 d., o parduodamas dalimis: 2014 m. gegužės, balandžio, birželio, liepos mėn. bei 2015 m. kovo, rugpjūčio mėn. Akivaizdu, jog kuo vėliau atliekami tokios rūšies kilnojamojo turto pardavimo veiksmai, tuo labiau mažėja jo vertė ir gaunama mažesnė suma. Atsakovo vertinimu, ieškovė nepagristai ilgai delsė parduoti turtą, tai lėmė, jog už jį nebuvo gauta maksimali kaina, kurią būtų gavęs sąžiningas ir rūpestingas kreditorius.Atsakovas apie turto vertinimą, jo pardavimą, nebuvo informuotas. Atsakovui nebuvo sudarytos sąlygos surasti turto pirkėją, kuris būtų galėjęs jį įvertini kaip funkcionuojantį kompleksą ir atitinkamai pasiūlyti ženkliai didesnę kainą, nei gavo ieškovas pardavęs turtą. Iš ieškovės pateiktų dokumentų nėra aišku, kaip buvo organizuojamas turto pardavimas (ar buvo skelbiamos aukcionas), kaip nustatyta pardavimo kaina.Pagrindiniam skolininkui UAB „IZOBARA“ 2013 m. gegužės 16 d. iškelta bankroto byla. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad nuo bankroto bylos iškėlimo įmonei sustabdomi visi palūkanų skaičiavimai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, ši taisyklė galioja ir įmonės laiduotojo prievolių apimčiai. Palūkanas ieškovė paskaičiavo jau po bankroto bylos iškėlimo, pažeisdama ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimus. Todėl reikalavimas dėl 14 694,78 Eur negautų palūkanų priteisimo iš atsakovo negali būti tenkinamas ir šiuo savarankišku pagrindu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 124 009,19 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; sumažino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mąstą.Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl laidavimo sutarties 7.1 punkto aiškinimo, jog šis sutarties punktas leidžia vertinti, kad buvo laiduota nenustatytam laikui. Nurodė, kad laidavimo sutarties 7.1 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodytas laidavimo sutarčių šalių susitarimas, jog laidavimo sutartis galios, kol bus atlikti visi mokėjimai pagal lizingo sutartį, o nutraukus sutartį – kol bus sumokėti pradelsti lizingo mokėjimai ir lizingo davėjas atsidurs tokioje padėtyje, kuri būtų tinkamai įvykdžius lizingo sutartį, kitaip tariant, iki visiško prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo.Teismas nurodė, kad UAB „IZOBARA“ atliktas 100 000 Lt mokėjimas buvo tinkamai paskirstytas lizingo bei įsiskolinimo mokėjimo sutartyse nustatytai skolai dengti. Po 100 000 Lt sumos sumokėjimo buvo iš dalies pakeistos AB DNB lizingo su UAB „IZOBARA“ sudarytų lizingo sutarčių ir įsiskolinimo mokėjimo sutarčių sąlygos. Nustatęs, kad atliktas mokėjimas nekeičia ieškovės reikalavimo priteisti pradelstus mokėjimus pagal abi sutartis dydžio, teismas ieškovės naudai priteisė 36 897,74 Eur praleistų mokėjimų sumą pagal 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutartį ir 2012 m. gegužės 18 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį iš laiduotojo – atsakovo J. A., kaip solidaraus skolininko.Teismas pažymėjo, kad grąžinti turtą pirmiausia buvo įsipareigojusi UAB „IZOBARA“ ir būtent ji turėjo dėti visas pastangas operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, stengtis, kad turtas būtų perduotas lizingo davėjui, nevilkinant lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui. Teismas pripažino, kad UAB „IZOBARA“ šios pareigos tinkamai neįvykdė. Lizingo sutartis nutraukta 2012 m. rugsėjo 11 d. banko pranešimu. Byloje pateiktas lizingo objekto perdavimo – priėmimo aktas prie 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutarties iš esmės leidžia teigti, kad lizingo davėjas (bankas) turtą perėmė tik 2013 m. rugsėjo 2 d. Teismas pažymėjo, kad lizingo sutarties 8.10 punktas leido lizingo davėjui vienasmeniškai atsiimti turtą tuo atveju, jei lizingo gavėjas vengia perduoti turtą, jo neperduoda.Teismo vertinimu, UAB „IZOBARA“ ir atsakovo J. A. kaip jos akcininko, nuo 2012 m. spalio 1 d. – vadovo, veiksmai, lėmė nesavalaikį turto perdavimą lizingo davėjui. Teismas sutiko su banko argumentu, kad visos pasekmės, atsiradusios dėl to, jog automobilių remonto ir aptarnavimo įranga nebuvo laiku perduota jos savininkui po 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, tenka UAB „IZOBARA“ bei už jos veiklą bei sprendimus atsakingiems asmenims, įskaitant ir atsakovą J. A.Teismas atsižvelgė ir į tai, kad lizingo davėjas veikė pasyviai, nes net tik lizingo gavėjas, bet ir lizingo davėjas nuo 2013 m. gegužės 31 d., kai Vilniaus apygardos teismas grąžino pakartotinį pareiškimą iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, iki pat 2013 m. rugsėjo 2 d. nesiėmė jokių veiksmų ir iniciatyvos susigrąžinti (ir / ar sugrąžinti) turtą. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiga nutraukus sutartį prieš terminą grąžinti turtą tenka lizingo gavėjui, bei į byloje nustatytas aplinkybes, jog ilgą laiką būtent pačios UAB „IZOBARA“ valdymo organai buvo suinteresuoti neperduoti šios įrangos, nes savo veiksmais siekė restruktūrizavimo proceso, į nerūpestingą ne tik pagrindinio skolininko, bet ir atsakovo J. A. kaip akcininko, laiduotojo ir įmonės vadovo neveikimą ne tik šią įrangą perkraustant iš vienų patalpų į kitas, bet ir ją neperduodant teisėtam jos savininkui, padarė išvadą, kad BUAB „IZOBARA“ tenka prievolė atlyginti patirtus lizingo davėjo nuostolius, nesavalaikiai ir netinkamai perdavus turtą (neišsaugojus dalies jo), todėl atsakovas J. A., kaip laiduotojas, turi prievolę solidariai atlyginti lizingo davėjo patirtus nuostolius.Teismas nurodė, kad turto vertinimas nereiškia, jog jis bus parduotas už nustatytą kainą. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad kėbulų lyginimo stendas – kėlimo platforma buvo įvertinta netinkamai vien dėl to, kad jos pirkėjas buvo tas pats asmuo – UAB „Baltijos realizacijos centras“. Teismas nurodė, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai vertinimą atliekantis subjektas įsigyja vertinamą turtą, tai nėra draudžiama, o duomenų, jog visas turtas buvo didesnės vertės, nei jis įvertintas, atsakovas nepateikė. Atsakovas taip pat nepateikė į bylą įrodymų apie lizingo sutartimi lizinguoto turto vertę šio turto pardavimo metu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių turto pardavimą už mažesnę nei rinkos kaina, teismui nepateikė, šią aplinkybę pripažino neįrodyta.Teismas iš dalies sutiko su atsakovo argumentu, kad bylos medžiaga patvirtina, jog dažymo – džiovinimo kamera pagal 2015 m. rugpjūčio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015/08/27-7549-22 buvo parduota už 4 500 Eur su PVM, ne už 1 077,10 Eur be PVM, kaip nurodė ieškovė, ir ne 3 719 Eur be PVM, kaip nurodė atsakovas, o už 3 555 Eur be PVM, todėl šioje dalyje priteistiną nuostolių dydį sumažino 2 477,90 Eur suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, priteisdamas 87 111,45 Eur nuostolių atlyginimą ieškovei, ignoravo sutarties laisvės, pacta sunt servanda principus, lizingo sutarties 8.9 punktą, laiduotojo atsakomybės apimties taisyklę. Ieškovė atsisakė pradinio ieškinio reikalavimo dėl 38 812,40 Eur baudos priteisimo, todėl iš atsakovo negali būti priteista ši suma.Atsakovo vertinimu, ieškovė nebuvo sąžininga, rūpestinga ir atidi. Turtas buvo įvertintas ženkliai mažesne, nei tikroji jo rinkos kaina. Automobilių remonto ir aptarnavimo įranga buvo įsigyta už 596 600 Lt (172 787,30 Eur), o pardavus jos atskiras dalis net nebuvo surinkta 20 000 Eur suma. 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo-priėmimo akte prie lizingo sutarties įvardijamas turtas, kuris tariamai nebuvo perduotas ieškovei, tačiau iš byloje esančių įrangos nuotraukų ir liudytojo R. P. parodymų matyti, jog dalis turto, kuris įvardijamas kaip neperduotas, iš tiesų buvo perduota.Siekiant nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su lizingo objekto perdavimu–priėmimu, buvo pareikšti prašymai apklausti liudytojais: V. L. - buvusį UAB „IZOBARA“ vadovą; T. V. – asmenį, kuris iš UAB „Baltijos realizacijos centras“ pusės pasirašė 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo– priėmimo aktą. Nors teismas šiuos prašymus tenkino, tačiau šie asmenys nebuvo apklausti. Tai, atsakovo vertinimu, lėmė, jog nebuvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės ir byla buvo išspręsta neteisingai.Iškilus klausimui, kaip buvo paskirstyta iš UAB „IZOBARA“ gauta 100 000 Lt suma, ieškovė pateikė suvestinę, iš kurios matyti, jog tik 12 070,85 Lt iš nurodomos 100 000 Lt sumos buvo skirta įsipareigojimams pagal lizingo sutartį dengti, o sumos paskirstymo logiškas ir sutartinius įsipareigojimus atitinkantis paaiškinimas nebuvo pateiktas.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Ieškovė turėjo teisę ir visiškai pagrįstai patikslino ieškinio reikalavimus apeliantui; be reikalavimo priteisti 36 897,74 Eur pradelstus mokėjimus pagal lizingo sutartį ir prie jos sudarytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį, vietoje reikalavimo priteisti 38 812,40 Eur dydžio baudą, kaip minimalius nuostolius, pareikalavo iš apelianto priteisti 104 284,13 Eur patirtų nuostolių.Ieškovės pasirinktas atsiimto turto pardavimas per šia veikla užsiimantį verslo subjektą, apie turto pardavimą skelbiant UAB „Baltijos realizacijos centras“ interneto svetainėje, atitinka sąžiningo, atidaus ir rūpestingo elgesio reikalavimus. Apeliantas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kad turtą, kuris buvo parduotas UAB „Baltijos realizacijos centras“, lygiai taip pat kaip ir visą kitą turtą, kuris buvo parduotas kitiems pirkėjams, buvo reali galimybė parduoti didesne kaina.Apelianto teiginiai neįrodo, kad visos automobilių remonto ir aptarnavimo įrangos dalys, kurios lizingo objekto perdavimo – priėmimo akte nurodytos kaip neperimtos, buvo perduotos bankui. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2013 m. gegužės mėnesį įrangos perkėlimas ir jo eiga niekaip nebuvo fiksuojami, kas būtent iš įrangą sudarančių dalių perkelta į kitą vietą, o kas apskritai nebuvo perkelta į kitas patalpas; įrangos būklė tikrinama nebuvo. Nurodymą išmontuoti ir perkelti automobilių remonto ir aptarnavimo įrangą į kitą vietą davė apeliantas. Procesas nebuvo fiksuojamas, todėl visa rizika dėl nesavalaikio ir netinkamai organizuoto bei netinkamo lizingo objekto perdavimo tenka lizingo gavėjui ir apeliantui.Turto perėmime dalyvavęs UAB „Baltijos realizacijos centras“ D. B. pagal banko atstovui suteiktą informaciją yra miręs, todėl akivaizdu, kad šis asmuo, tiesiogiai dalyvavęs perimant turtą, apklaustas negalėjo būti. Kitam apeliaciniame skunde nurodytam asmeniui V. L. teismas net kelis kartus siuntė šaukimus į paskirtą teismo posėdį, bet jis neatvyko.Kadangi lizingo gavėjo bankroto byloje dalyvaujančiais asmenimis yra tiek ieškovė, tiek ir apeliantas, tai bankroto byloje patvirtinus banko finansinį reikalavimą pradelstų mokėjimų dydis pagal lizingo sutartį ir joje sudarytą įsiskolinimo mokėjimo sutartį yra prejudicinis faktas. Ieškovė turėjo teisę nuspręsti, pagal kokias sutartis susidariusioms skoloms ir kokiomis dalimis paskirstyti 100 000 Lt sumą ir toks paskirstymas jokio papildomo paaiškinimo nereikalavo. Vėliau buvo sudaryti susitarimai dėl lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutarčių sąlygų pakeitimo ir akivaizdu, kad juos pasirašant visi ieškovės atlikti paskirstymai tiek UAB „IZOBARA“, tiek ir apeliantui buvo priimtini.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo esmės
Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo J. A. priteista 124 009,19 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismo priteistą 124 009,19 Eur sumą sudaro: 36 897,74 Eur pradelstų lizingo mokėjimų pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 87 111,45 Eur nuostolių atlyginimo (be PVM neapmokėta lizingo objekto vertė pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)).Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2010 m. spalio 10 d. UAB DnB NORD lizingas ir UAB „IZOBARA“ sudarė lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilių remonto ir aptarnavimo įrangos (įrangos vertė – 596 000 Lt). Tą pačią dieną lizingo davėjas ir J. A. sudarė laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu J. A. įsipareigojo atsakyti už UAB „IZOBARA“ prievoles visu savo turtu, jei lizingo gavėjas nevykdys ar netinkamai vykdys prievoles pagal lizingo sutartį. 2012 m. gegužės 18 d. buvo sudaryta įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) prie 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria lizingo gavėjas įsipareigojo lizingo davėjui padengti 113 939,69 Lt (32 999,22 Eur) įsiskolinimą pagal sutartį ir mokėti palūkanas mokėjimų grafike numatytais dydžiais ir terminais. 2010 m. spalio 10 d. lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta 2012 m. rugsėjo 11 d. raštais Nr. 30.58.37-1199 ir Nr. 30.58.37-1200 per 10 kalendorinių dienų nepadengus įsiskolinimo.Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.Nagrinėjamoje byloje nėra šalių teisinio ginčo dėl vienašališko lizingo davėjo lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo, o ginčas yra dėl lizingo sutarčių nutraukimo pasekmių lizingo gavėjo UAB „IZOBARA“ laiduotojui J. A.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 87 111,45 Eur nuostolių atlyginimą ieškovei, nepaisė sutarties laisvės, pacta sunt servanda principų, lizingo sutarties 8.9 punkto, laiduotojo atsakomybės apimties taisyklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, lizingo sutarties 8.9 punktas neriboja ieškovės teisės reikalauti nuostolių. CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas 38 812,40 Eur baudos priteisti neturėjo teisės, nes šio reikalavimo ieškovė atsisakė. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas, nes ieškovės reikalavimo pagrindas buvo išsamiai atskleistas tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir ieškovės procesiniuose dokumentuose.Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas 1 071 268,56 Eur (3 698 876,10 Lt) sumai. Ieškovės pareiktame 2013 m. rugsėjo 9 d. finansinio reikalavimo Nr. 30.56.17/1668 priede „Pažyma apie skolos dydį“ jis detalizuotas: bankroto bylos UAB „IZOBARA“ iškėlimo įsiteisėjimo dieną UAB „IZOBARA“ ieškovei buvo skolinga pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini): 446 704,82 Lt (129 374,66 Eur) neapmokėtos lizingo objekto vertės; 10 735,80 Lt (3 109,30 Eur) pradelstų lizingo mokėjimų, 964,90 Lt (279,45 Eur) delspinigių, viso – 458 405,52 Lt (132 763,41 Eur); pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – 116 664,76 Lt (33 788,44 Eur) skolos ir 1 478,23 Lt (428,13 Eur) delspinigių. Kaip matyti iš ieškovės reikalavimų, delspinigių ieškovė šioje byloje nereikalauja. Analogiškos sumos nurodytos ir ieškovės pirmosios instancijos teismui pateiktoje 2015 m. spalio 15 d. pažymoje apie skolos dydį. Ieškovė 2017 m. gegužės 10 d. teismui pateikė paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriuose nurodė, kad patikslintu ieškiniu prašomą priteisti pradelstų lizingo mokėjimų sumą (3 109,32 Eur pagal lizingo ir 33 788,42 Eur pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį) sudaro: skola pagal paskutines 4 neapmokėtas PVM sąskaitas–faktūras, išrašytas pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (PVM sąskaita faktūra Nr. PS 12032313, PVM sąskaita faktūra Nr. PS 12038750, PVM sąskaita faktūra Nr. PS 12045157 ir PVM sąskaita faktūra Nr. PS 12051657); skola pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal išrašytas sąskaitas skolą sudaro tik palūkanos);iki įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo pagal lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) susidaręs įsiskolinimo mokėjimo sutartyje nurodytas įsiskolinimas (113 939,69 Lt), kurį lizingo gavėjas UAB „IZOBARA“ įsipareigojo padengti sudarydamas įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, ir kurio sumokėjimo terminas suėjo AB DNB lizingui 2012 m. rugsėjo 11 d. pranešimais dėl lizingo sutarčių nutraukimo Nr. 30.58.37-1199 ir Nr. 30.58.37-1200 nutraukus su UAB „IZOBARA“ sudarytas lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis.Anksčiau nurodyti duomenys patvirtina, kad priešingai, nei nurodo apeliantas, reikalavimo priteisti baudą patikslintame ieškinyje nebuvo, šio reikalavimo buvo atsisakyta, o pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apelianto 124 009,19 Eur, į šią sumą baudos neįtraukė.Vertinant nuostolių faktą, kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu bankroto byloje teismo nutartimi dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo patvirtintas kreditoriaus įsiskolinimas, nurodant jo kilmę, atsiskaitymo dokumentą, sumą, tai ši aplinkybė buvo bylos nagrinėjimo dalykas; jei byloje dalyvavo tie patys asmenys: skolininkas, kreditorius, už skolininką garantavęs asmuo, tai pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2013). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės nuostolių dydis iki perimto turto realizavimo yra nustatytas bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei pagrindinis skolininkas (BUAB „IZOBARA“ bankroto administratorė), nei laiduotojas J. A. (kreditorius BUAB „IZOBARA“ bankroto byloje) nenuginčijo kreditorės (ieškovės) finansinio reikalavimo dydžio, patvirtinto BUAB „IZOBARA“ bankroto byloje. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo priteistu nuostolių dydžiu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad turtas buvo įvertintas daug mažesne, nei tikroji jo rinkos kaina – automobilių remonto ir aptarnavimo įranga buvo įsigyta už 596 600 Lt (172 787,30 Eur), o pardavus jos atskiras dalis net nebuvo surinkta 20 000 Eur suma. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį, t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą; lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis kaip savo nuosavybę pasilieka lizingo dalyką, nes daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2017 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-684/2017; kt.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sąžiningumo reikalavimas, kaip fundamentalus civilinės teisės ir konkrečiai – sutarčių teisės principas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis), saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl to paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).Taigi, spręsdamas dėl nutraukus lizingo sutartį lizingo davėjo nuostolių atlyginimo teismas įvertina lizingo sutarties šalių veiksmus, jų elgesį, turėjusį įtakos nuostolių atsiradimui ir jų dydžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-684/2017).Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju įvertinusi lizingo sutarties šalių veiksmus, jų elgesį, turėjusį įtakos nuostolių atsiradimui ir jų dydžiui, neturi pagrindo nesutikti su išsamiai ir nuosekliai motyvuotomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija sutinka ir su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė jokių įrodymų, jog buvo reali galimybė turtą parduoti už didesnę kainą (CPK 178 straipsnis). Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kėbulų lyginimo stendas – kėlimo platforma buvo įvertinta netinkamai vien dėl to, kad jos pirkėjas ir vertintojas buvo tas pats asmuo – UAB „Baltijos realizacijos centras“.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai turto pardavimo kainą vertino atsižvelgęs į turto eksploatacijos laikotarpį, taip pat kitas itin svarbias aplinkybes. Teismas nustatė, o šios aplinkybės bylos duomenimis nepaneigtos, kad UAB „IZOBARA“ ginčo automobilių ir aptarnavimo įrangą perkraustė iš vienų patalpų į kitas (sandėlį), ją išardė, perkraustymas įmonėje nefiksuotas, o liudytojas patvirtino, kad ji buvo perkraustoma per gana ilgą laiką. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad dėl minėtų priežasčių yra pagrindas abejoti ir tinkama turto apsauga, kuri galėjo turėti įtakos jo būklei ir /ar komplektacijai. Be to, ginčo nėra, kad įranga nebuvo naudojama įmonės veikloje ilgą laiką (bent jau nuo 2012 metų pradžios iki 2013 m. rugsėjo 2 d.), tuo labiau, jog sudarant lizingo sutartį, turtas ir taip nebuvo naujas (2007 m.), iki tol jį naudojo kita įmonė. Šiuo atveju taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad turtas nėra plataus naudojimo. Apeliantui nepateikus duomenų, kurie paneigtų atliktą turto įvertinimą ir pardavimo kainą, pagrindo abejoti parduoto turto verte remiantis vien deklaratyviais apelianto teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 178 straipsnis).Apeliantas taip pat nesutinka, kad ieškovei buvo perduotas ne visas turtas, nes 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo–priėmimo akte prie lizingo sutarties įvardijamas turtas, kuris tariamai nebuvo perduotas ieškovei, tačiau iš byloje esančių įrangos nuotraukų ir liudytojo R. P. parodymų matyti, jog dalis turto, kuris įvardijamas kaip neperduotas, iš tiesų buvo perduotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pagrindo sutikti su šiuo argumentu neturi.Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo R. P. parodymai tėra tik vienas iš įrodymų byloje. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą yra pagrindas pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, taip pat įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pastabomis atsiliepime į apeliacinį skundą, kad liudytojas R. P. negalėjo įvardinti nei kokiam bankroto administratoriui, nei kokiam asmeniui iš viso į sandėlį perkraustyta įranga 2013 m. gegužės mėnesį buvo perduota (patikėta). Tuo labiau, kad BUAB „IZOBARA“ bankroto administratorė UAB „Bankroto administravimo grupė“ patvirtino, kad automobilių remonto ir aptarnavimo įranga perduota bankroto administratorei nebuvo. Taigi, ieškovė teisingai nurodo, kad byloje esantys duomenys paneigia liudytojo parodymus, jog 2013 metų gegužės mėnesį bankroto administratorei buvo perduotos visos automobilių remonto ir aptarnavimo įrangos dalys. Tuo labiau, kad byloje yra ir kitas rašytinis įrodymas – 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmimo–perdavimo aktas. Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad UAB „IZOBARA“ turėjo pareigą turtą saugoti, o kaip minėta anksčiau, nebuvo imtasi net minimalių pastangų užtikrinti tinkamą turto apsaugą – jo perkraustymas nebuvo niekaip apskaitytas; jokių kitų, išskyrus 2013 m. rugsėjo 2 d., turto priėmimo–perdavimo aktų byloje nėra. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo–priėmimo aktu.Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kaip lizingo davėjas paskirstė iš UAB „IZOBARA“ gautą 100 000 Lt sumą. Nurodo, kad tik 12 070,85 Lt buvo skirta įsipareigojimams pagal lizingo sutartį padengti, o tokio paskirstymo paaiškinimas nebuvo pateiktas. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta deklaratyviais, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai paaiškino, kokiu pagrindu iš UAB „IZOBARA“ gauta 100 000 Lt suma nebuvo visa įskaityta įsipareigojimams pagal lizingo sutartį padengti. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 100 000 Lt suma buvo paskirstyta susitarimo mokesčiui, delspinigiams, pradelstų įmokų pagal lizingo, skolos sutartis ir kt. mokėjimams padengti; buvo lizingo sutarčių restruktūrizavimo sąlyga. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė apeliantui, kokiems įsipareigojimams padengti buvo panaudota iš UAB „IZOBARA“ gauta 100 000 Lt suma ir kokiais įrodymais teismas rėmėsi. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien deklaratyvūs apelianto teiginiai (abejonės), nekvestionuojant konkrečių ir įrodymais pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai padaryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 178 straipsnis).Apeliantas taip pat nurodo, kad buvo pareikšti prašymai apklausti liudytojais: V. L. - buvusį UAB „IZOBARA“ vadovą; T. V. – asmenį, kuris pasirašė 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo– priėmimo aktą, tačiau šie asmenys taip ir liko neapklausti. Apelianto vertinimu, dėl paminėtų priežasčių nebuvo atskleista bylos esmė.Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį apelianto dėmesį, kad T. V. buvo ieškovės darbuotojas, o ne UAB „Baltijos realizacijos centras“ atstovas, pasirašęs 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo– priėmimo aktą. Ši aplinkybė buvo nustatyta dar pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš byloje pateiktos 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo– priėmimo akto kopijos, šis asmuo patvirtino tik akto kopiją, o ne pasirašė 2013 m. rugsėjo 2 d. lizingo objekto perdavimo– priėmimo aktą. Taigi, šio asmens parodymai byloje neturi teisinės reikšmės.Teisėjų kolegija sutinka, kad V. L. iš tiesų nebuvo apklaustas, tačiau visi šiam liudytojui siųsti teismo šaukimai grįžo neįteikti, todėl byloje nepaneigta, kad liudytojo buvimo vieta nėra žinoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtas liudytojas buvo kviečiamas apelianto iniciatyva. Apeliantas, vadovaudamasis kooperacijos principu nepateikė jokių kitų duomenų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas galėjo šaukimą liudytojui įteikti, taip pat nesiūlė liudytojui šaukimą įteikti pats (CPK 117 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie liudytojo buvimo vietą, apeliantui nebendradarbiaujant su teismu ją nustatant, neturėjo pagrindo atidėti teismo posėdį ir trečią kartą siųsti šaukimą, kai akivaizdu, kad nurodytu adresu liudytojas korespondencijos neatsiima (CPK 7–8 straipsniai). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien aplinkybė, kad V. L. nebuvo apklaustas teisme nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, paremtų konkrečiais rašytiniais įrodymais. Sutiktina su ieškove, kad teismas byloje buvo itin aktyvus ir ėmėsi visų leistinų ir prieinamų priemonių nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes ir jas nustatė. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių išvadų pagrindu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 185 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo ar atskiro procesinio klausimo išsprendimui.Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2012 m. gegužės 18 d. lizingo sutartį 201205F-9988 bei prie jos sudarytą pirkimo pardavimo sutartį ir prašo juos pridėti prie bylos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad naujais pateiktais rašytiniais įrodymais ieškovė siekia paneigti apelianto argumentus dėl UAB „IZOBARA“ skolos (nuostolių) fakto, o kaip nurodyta šios nutarties 41 punkte, nuostolių faktas yra nustatytas BUAB „IZOBARA“ bankroto byloje, šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti, todėl pateiktus naujus rašytinius įrodymus teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos (CPK 314 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo
Ieškovė prašo priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), konstatuoja, jog ieškovės prašomos priteisti išlaidos neviršija leistino maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, todėl teisėjų kolegija ieškovės prašymą tenkina ir priteisia iš apelianto 968 Eur ieškovės bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovas buvo atleistas nuo 952,50 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo; 652,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto į valstybės biudžetą priteistina Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atidėto 652,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei Luminor Bank (buvęs pavadinimas – DNB bankas; juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovo J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš atsakovo J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 652,50 (šešis šimtus penkiasdešimt du eurus ir 50 ct) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.