Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Valstybės įmonei „Regitra“ ir Valstybės įmonės „Regitra“ Vilniaus filialui, suinteresuotas asmuo Lietuvos kriminalinės policijos biuras dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Valstybės įmonės „Regitra“ (toliau – ir Regitra) 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (115K)-24-6907 ir Valstybės įmonės „Regitra“ Vilniaus filialo (toliau – ir Regitros Vilniaus filialas) 2018 m. spalio 17 d. sprendimu (pranešimu) Nr. 16074260 buvo atsisakyta registruoti transporto priemonę pareiškėjo vardu.

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, ir prašo panaikinti Regitros 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (115K)-24-6907 ir Regitros Vilniaus filialo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 16074260 ir įpareigoti Regitros Vilniaus filialą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl transporto priemonės įregistravimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo patikrinimo.

2.1. Paaiškino, kad Italijoje įsigijo lengvąjį automobilį BMW X3. Parsivežęs jį į Lietuvą, nuvyko į Regitrą su tikslu įregistruoti transporto priemonę. Tačiau vykdant šią procedūrą buvo nustatyta, kad automobilis yra paieškomas Italijos policijos, kaip galimai pagrobtas ginkluoto plėšimo metu. Kauno apylinkės prokuratūros 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimu pradėtas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, o automobilis grąžintas pareiškėjui.

2.2. Pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. Regitros Vilniaus filialui pateikė būtinus dokumentus automobilio registracijai, tačiau darbuotojas atsisakė registruoti ir nurodė, kad automobilis yra paieškomas. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad Italijos pilietis melagingai pranešė Italijos policijai apie automobilio pagrobimą, kai pats jį jau buvo perleidęs tretiesiems asmenims. Informacija apie teisėto automobilio valdytojo galimą melagingą pranešimą ir automobilio neteisėtą pasisavinimą buvo pateikta Italijos teisėsaugos įstaigoms. Automobilis buvo grąžintas pareiškėjui, kadangi jis buvo pripažintas sąžiningu automobilio įgijėju. Italijos Respublikos duomenų bazėse automobilis yra iki šiol nurodomas kaip pavogtas.

2.3. Teigia, kad Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13.1.1. punkte nurodytu atveju yra įtvirtinta pareiga Regitrai informuoti policiją (kai pareiškėjas pageidauja registruoti transporto priemonę, kurios variklis, jai ženklinti skirti numerio ženklai ar pati transporto priemonė yra įregistruoti Ieškomų transporto priemonių registre, Lietuvos nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje ar Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje), tačiau ne draudimas registruoti transporto priemonę. Pareiškėjo manymu atsakovai nenurodė nei vieno teisės akto, kuriuo būtų nustatyta, kad jei transporto priemonė yra paieškoma, ji negali būti registruota Lietuvoje, kai yra priimtas teisėsaugos institucijos sprendimas grąžinti automobilį teisėtam jo naudotojui. Aplinkybė, kad automobilio duomenys vis dar yra paieškomų automobilių duomenų bazėse, nesusijusi su automobilio technine būkle, neturi neigiamos įtakos viešajai tvarkai, visuomenės ar eismo saugumui, jo galimybei dalyvauti viešame eisme. Atsisakymas registruoti transporto priemonę eliminuoja jos savininko galimybę dalyvauti eisme Lietuvoje, kas laikytina nuosavybės ir (ar) valdymo teisės ribojimu. Pareiškėjo manymu joks įstatymas nenustato imperatyvaus draudimo, kad vien tik transporto priemonei esant įregistruotai Ieškomų transporto priemonių registre, yra pagrindas atsisakyti ją registruoti. Šį teiginį pareiškėjas grindžia Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendime.

2.4. Mano, kad sprendimai atsisakyti registruoti transporto priemonę po teisėsaugos institucijų atliktų patikrinimų ar tyrimų, transporto priemonei vis dar esant registruotai Ieškomų transporto priemonių registre, Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos ir Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėse, prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams bei Konvencijai dėl Šengeno susitarimo.

2.5. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais, taip pat prašo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto (Taisyklių) teisėtumo patikrinimo.

3. Atsakovai Regitra ir Regitros Vilniaus filialas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad ginčui aktualios Taisyklės bei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – ir SEAKĮ).

3.1. SEAKĮ nustatyta, jog Lietuvos viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms. Taisyklių 3 punkte nustatyta, jog transporto priemones Lietuvoje registruoja, valstybinio registracijos numerio ženklus ir transporto priemonių registraciją patvirtinančius dokumentus išduoda bei jų apskaitą vykdo Regitra.

3.2. Taisyklių 13 punkte nurodyta, kad Regitra informuoja policiją tais atvejais, kai pareiškėjas pageidauja registruoti transporto priemonę, kurios variklis, jai ženklinti skirti numerio ženklai ar pati transporto priemonė yra įregistruoti Ieškomų transporto priemonių registre, Lietuvos nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje ar Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje (13.1 ir 13.1.1 punktai). Taisyklių 13.1.1 papunktyje nurodytos transporto priemonės gali būti registruojamos tik po to, kai jos išregistruojamos iš Ieškomų transporto priemonių registro, Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos ir Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazės.

3.3. Regitra (įskaitant ir jos filialus) nagrinėdama pareiškėjų prašymus keisti transporto priemonės registracijos duomenis, be kita ko, jos valdytojo, savininko duomenis, privalo atlikti kompleksinę patikrą, susijusią su transporto priemonės identifikavimu, pačios transporto priemonės, suinteresuotų asmenų oficialia paieška, įsitikinti, ar transporto priemonei netaikomi apribojimai. Atsiliepime pažymima, jog teisėsaugos institucijų priimti sprendimai kilusiam ginčui neturi teisinės reikšmės, kadangi juose atsispindi ginčo transporto priemonės statusas, t. y. kad ši ginčo transporto priemonė pareiškėjui priklauso nuosavybės teise. Ginčo, jog pareiškėjas yra teisėtas savininkas, nėra. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, prašydamas įregistruoti transporto priemonę, kuri yra Ieškomų transporto priemonių bazėje, verčia atsakovą pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl tenkinti jo skundo nėra teisinio pagrindo.

3.4. Pareiškėjo pateikta Panevėžio apygardos administracinio teismo byla ir joje priimtas sprendimas nėra susijusi su šiuo ginču, nesutampa nagrinėjamos ir nurodytos administracinės bylos ratio decidendi. Minėtoje byloje buvo nagrinėjami santykiai, kuriuos reglamentavo Taisyklių redakcija, galiojusia nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. liepos 7 d.

3.5. Teismo posėdyje atsakovės atstovės su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime remiamasi 2007 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimu 2007/533/TRV „dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos sukūrimo, veikimo ir naudojimo“ ir nurodoma, kad ginčo atveju nėra nė vienos sąlygos, kuria remiantis galima būtų panaikinti perspėjimą dėl transporto priemonės paieškos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovų sprendimų, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti transporto priemonę BMW X3 XDRIVE 20D, VIN (duomenys neskelbtini) pareiškėjo vardu, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. kreipėsi su prašymu įregistruoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje į Regitros Vilniaus filialą, kuriame tą pačią dieną buvo priimtas sprendimas Nr. 16074260 atsisakyti registruoti transporto priemonę dėl Šengeno sistemoje paskelbtos transporto priemonės paieškos.

6.1. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Regitros generaliniam direktoriui, kuris 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu paliko galioti Vilniaus filialo sprendimą, konstatuodamas, kad Vilniaus filialo sprendimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

6.2. Taigi teismui šiuo atveju svarbu nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant minėtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, būtina įvertinti ir jų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2015 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-112-858/2015).

7. SEAKĮ 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta ir galioja (įskaitant transporto priemones, turinčias leidimą nuvykti į transporto priemonių techninės apžiūros įmonę privalomosios techninės apžiūros atlikti) ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su jos dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius.

7.1. Minėto įstatymo 27 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka registruotoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms. Reikalavimas registruoti motorinę transporto priemonę ir (ar) priekabą Lietuvos Respublikoje netaikomas su Europos ekonominės erdvės šalyje registruota motorine transporto priemone ir (ar) priekaba į Lietuvos Respubliką atvykusiems asmenims. Reikalavimas registruoti motorinę transporto priemonę ir (ar) priekabą Lietuvos Respublikoje taip pat netaikomas laikinai (iki 90 dienų per metus) su užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė ir nėra Europos ekonominės erdvės šalis, registruota motorine transporto priemone ir (ar) priekaba į Lietuvos Respubliką atvykusiems asmenims.

7.2. Taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad transporto priemones Lietuvos Respublikoje registruoja, valstybinio registracijos numerio ženklus ir transporto priemonių registraciją patvirtinančius dokumentus išduoda bei jų apskaitą vykdo Regitra.

7.3. Taisyklių 13 punkte nustatyta, jog Regitra informuoja policiją, kai pareiškėjas pageidauja registruoti transporto priemonę, kurios variklis, jai ženklinti skirti numerio ženklai ar pati transporto priemonė yra įregistruoti Ieškomų transporto priemonių registre, Lietuvos nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje ar Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje (13.1.1 punktas).

7.4. Nagrinėjamu atveju svarbiausia Taisyklių 14 punkte įtvirtinta nuostata – Taisyklių 13.1.1 papunktyje nurodytos transporto priemonės gali būti registruojamos tik po to, kai jos išregistruojamos iš Ieškomų transporto priemonių registro, Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos ir Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazės.

8. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas byloje aplinkybes, įvertinęs teisės aktų reglamentavimą, konstatuoja, kad Taisyklių 13.1.1 punktas, kuriuo rėmėsi Regitros Vilniaus filialas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nustato pareigą patikrinti, ar transporto priemonė nėra paieškoma, Regitra, kaip transporto priemones įgaliota Lietuvos Respublikoje registruoti įstaiga, negali registruoti automobilių, kurie yra registruoti ieškomų transporto priemonių registre, šiuo atveju – Italijoje, kurioje įvykdyta šio automobilio atvira vagystė ir ji negali dalyvauti viešajame eisme. Ši teisės aktų nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl Regitros darbuotojai pagrįstai atsisakė registruoti minėtą automobilį.

9. Pareiškėjo vertinimu Regitra turėjo įregistruoti jo transporto priemonę, nes jis yra jos sąžiningas automobilio įgijėjas (savininkas). Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime ir pareiškėjo skunde dėstoma pozicija, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra automobilio savininkas, taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjo automobilis registruotas paieškomų transporto priemonių sąraše Italijoje nėra. Tačiau vertinant nuosavybės teisės atsiradimą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pirmiausiai pabrėžtina, kad tokia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Teismų praktikoje pripažįstama, kad daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą, todėl tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-229/2008, 3K-3-310/2010).

9.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2008-10-30 nutarime, priimtame byloje Nr.16/06-69/06-10/07 (Dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo), pripažino, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kai įstatymas leidžia savininkui išreikalauti jam nuosavybės teise priklausantį daiktą iš sąžiningo įgijėjo tais atvejais, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiame nutarime konstatuota, kad tais atvejais, kai turtą savininkas praranda dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, tai nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises, ir nereiškia, kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo savininku, nes, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, sąžiningas įgijėjas nėra prilyginamas to daikto savininkui. Todėl Konstitucinis Teismas pripažino, kad savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra nevienodas. Teismas pažymėjo, kad kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog savininkas jį prarado dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises, turto įgijėjas tokiu atveju laikomas tik to daikto valdytoju. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą. Vadinasi, tais atvejais, kai įgyjamas daiktas, kuris savininko nustojo būti valdomas be jo valios (pavogtas), jis gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo (CK 4. 96 str. 1 d.).

9.2. Tai reiškia, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju įstatymas leidžia išreikalauti vogtą daiktą iš ieškovo net ir tuo atveju jeigu jis yra sąžiningas įgijėjas. Todėl šioje byloje taip pat turi būti ginamos ne pareiškėjo teisės, o automobilio savininko, šiuo atveju Italijos draudimo kompanijos „San Giorgio Servizi“ teisės, kuri ketina susigrąžinti transporto priemonę. Iš Lietuvos Kriminalinės policijos biuro atsiliepimo aiškiai matyti, kad po vagystės automobilio nuosavybės teisės perėjo iš buvusio savininko - fizinio asmens Callea Tommaso (Lizingo kompanija „Alphabet Italia Fleet“), juridiniam asmeniui Italijos draudimo kompanijai „San Giorgio Servizi“, kuri dėl vagystės teiravosi atitinkamoje Italijos policijos įstaigoje, todėl galima spręsti, kad Italijos draudimo kompanija „San Giorgio Servizi“ nuosavybės teisę įgijo išmokėjusi buvusiam savininkui draudimo išmoką. Taigi Regitra tinkamai ir teisėtai vertino Taisyklių nuostatas, atsisakydama registruoti pareiškėjo transporto priemonę ir leisdama jai dalyvauti viešajame eisme.

10. Pareiškėjas skunde savo poziciją grindžia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1321-279-2016. Teismas negali sutikti su šia pareiškėjo pozicija, nes minėtos bylos ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiraisi, o būtent – teisinė erdvė. Sprendimas Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje buvo priimtas tuomet, kai Taisyklių 14 punktas nebuvo papildytas nuostata, jog transporto priemonės gali būti registruojamos tik tada, kai jos išregistruojamos iš Ieškomų transporto priemonių registro (....). Todėl teismas negali vadovautis sprendimu minėtoje byloje, nes Taisyklių redakcijos skiriasi, teisės akto nuostatos yra pasikeitusios.

11. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamų atsakovų sprendimų, nes juose tinkamai buvo pritaikyta minėta Taisyklių 14 punkto nuostata, taip pat pagrįstai buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjo transporto priemonę. Kaip matyti iš skundžiamų Sprendimų, jie priimti tinkamai įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Juose teisingai ir pagrįstai nurodyta, jog Regitra negali įregistruoti pareiškėjo automobilio BMW X3 XDRIVE 20D, nes ji yra paieškoma Šengeno sistemoje TP su VIN (duomenys neskelbtini).

12. Pareiškėjo prašymas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto – Taisyklių - teisėtumo patikrinimo, negali būti tenkinamas, nes teismui nekyla abejonės dėl Taisyklių neatitikimo Įstatymams.

13. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, atitinka teisės aktų reikalavimus, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ar teisės aktų nuostatų, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Teismui konstatavus, kad sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Regitros Vilniaus filialą išspręsti pareiškėjo prašymą dėl transporto priemonės įregistravimo.

15. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė Rūta Miliuvienė Henrikas Sadauskas