Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio ir Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovams V. K. ir A. N. (A. N.) dėl bendraturčio dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. N. ieškiniu prašė atidalyti natūra ieškovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatant, kad A. N. asmeninės nuosavybės teisė priklauso statinio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis – pagalbinis pastatas (garažas), plane pažymėtas 2I1p, 14,44 kv. m naudingo ploto; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ginčo objektas yra statinys (pastatas), esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatymo plotas 20,90 kv. m, tūris 136 kub. m (toliau – ir Pastatas). Pagal pagalbinių pastatų, jų dalių ir priestatų kadastro duomenis, Pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudėtį sudaro: pagalbinis pastatas (garažas), plane pažymėtas 2I1p, naudingasis plotas 14,44 kv. m; priestatas (rūsys), plane pažymėtas R, naudingasis plotas 14,57 kv. m. Rūsyje įrengta plytinė pertvara, dalijanti rūsį į dvi dalis (6,93 kv. m ir 7,64 kv. m). Padalinti pertvara du rūsiai ir pats garažas turi atskirus įėjimus, t. y. įrengti 3 atskiri ir nepriklausomi įėjimai, jais naudojasi bendraturčiai, netrukdydami vienas kitam. Atskiri rūsiai yra po garažu. Apskaičiavimas rodo, kad statinio bendras naudingasis plotas (garažo ir rūsio) yra 29,01 kv. m. Pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro įvertinimą, minėto statinio vidutinė rinkos vertė yra 2 360 Eur. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis (14,50 kv. m) statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei V. K. nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis (9,67 kv. m), o atsakovui A. N. nuosavybės teise priklauso 1/6 dalis (4,83 kv. m). Atsakovė V. K. savo reikmėms seniai naudojasi rūsio dalimi, kurios naudingasis plotas 6,93 kv. m. Atsakovė yra įrengusi seifo tipo duris, jos yra nuolat rakinamos, raktas priklauso atsakovei V. K.. Kiti bendraturčiai patekti į minėtą patalpą negali. Kitas rūsyje esantis sandėliukas (7,64 kv. m) naudojamas ieškovės A. N. ir atsakovo A. N. poreikiams. Akivaizdu, kad garažas, priklausantis keliems bendraturčiams, negali būti naudojamas pagal paskirtį – laikyti transporto priemonę. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad nėra techninių galimybių garaže įrengti 3 atskiras patalpas proporcingai bendraturčių dalims. Dabartiniu metu tarp ieškovės šeimos ir atsakovės V. K. susiklostė konfliktiniai santykiai. Šių konfliktų priežastis yra nesutarimai dėl naudojimosi garažo ir rūsio patalpomis. Ieškovei atiteks pagalbinis pastatas (garažas), plane pažymėtas 2I1p, naudingasis plotas 14,44 kv. m. Ieškovės dalies, priklausančios jai bendrosios dalinės nuosavybės teise, plotas yra šiek tiek didesnis nei garažo plotas, tačiau ieškovė neprašys iš kitų bendraturčių piniginės kompensacijos. Ieškovės reikalavimas atidalyti daiktą natūra objektyviai pagrįstas, nes bet koks kitoks garažo padalijimo būdas negali būti įgyvendinamas, t. y. garaže techniškai neįmanoma įrengti pertvarų ir atskirų įėjimų. Ieškovės siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, nes jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui ir jo paskirčiai. Priešingai, leis kiekvienam iš bendraturčių realizuoti savo teises į nekilnojamąjį daiktą ir, naudojantis atskirais įėjimais, netrukdyti vienas kitam.

3. Atsakovas A. N. su ieškiniu sutiko.

4. Atsakovė V. K. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas ir ieškovė garažu nesinaudoja, ieškovės tėvai siekia garažą parduoti. Atsakovė niekada nesinaudojo rūsiu, kaip nurodo ieškovė. Rūsiu naudojosi, kol buvo gyvas atsakovės brolis, atsakovė rakto nuo rūsio neturi. Atsakovė naudojasi garažo patalpa, joje laiko pakaitines padangas, šaldytuvą, elektrinį radiatorių, smulkesnius buities rakandus. Garažas atsakovei reikalingas, rūsio patalpomis atsakovė nesinaudoja ir jai jos nereikalingos. Garažo ir rūsio patalpos nėra lygiavertės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.1. Teismas pažymėjo, kad, pagal pagalbinių pastatų, jų dalių ir priestatų kadastro duomenis, statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudėtį sudaro: pagalbinis pastatas (garažas), plane pažymėtas 2I1p, naudingasis plotas 14,44 kv. m; priestatas (rūsys), plane pažymėtas R, naudingasis plotas 14,57 kv. m. Rūsyje įrengta plytinė pertvara, dalijanti rūsį į dvi dalis (6,93 kv. m ir 7,64 kv. m). Taigi nors tiek garažo, tiek rūsio patalpų naudingieji plotai panašūs (atitinkamai 14,44 kv. m ir 14,57 kv. m, tačiau patalpų tūris skiriasi – garažo patalpų tūris didesnis 36 kub. m (86 – 50 kub. m).

6.2. Teismas nustatė, kad tarp atsakovės ir ieškovės buvo nesutarimų dėl naudojimosi garažu. Šiuo metu garažu naudojasi tiek ieškovė (ieškovės tėvai), tiek atsakovė. Šalys, liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad patalpas šiuo metu naudoja sandėliuoti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai pagrindžia, jog bendros nuosavybės atidalijimas pagal ieškovės siūlomą variantą, o būtent garažo patalpų priskyrimas ieškovei, iš esmės pažeistų atsakovės interesus.

6.3. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės paaiškinimus, liudytojos N. N. parodymus, bylai pateiktas nuotraukas, padarė išvadą, kad rūsio patalpos galbūt drėgnesnės nei antžeminė patalpų dalis. Teismas nurodė, kad ieškovės tėvai, kurie šiuo metu naudojasi ieškovei priklausančia ginčo turto dalimi, pripažino aplinkybę, jog garažo patalpos yra patogesnės naudoti, nes ne visi daiktai telpa į rūsį, taigi pripažino aplinkybę, jog garažo patalpos ir rūsio patalpos nėra lygiavertės. Atsižvelgęs į liudytojų ir atsakovės paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad atsakovei liekančio rūsio patalpos nėra lygiavertės ieškovei tenkančio garažo patalpoms. Ieškovei priteisus visas garažo patalpas tai neabejotinai neigiamai paveiktų atsakovės galimybę patogiai naudotis patalpomis, nes jai liktų rūsio patalpos, kurių tūris yra mažesnis, patekti į jį nėra taip patogu, kaip į garažo patalpas pirmame aukšte, minėtos patalpos galbūt drėgnesnės. Be to, atsakovė rūsio patalpomis ir toliau dalytųsi su atsakovu, su kurio šeimos nariais atsakovės santykiai yra ypač konfliktiški, ir tai sukeltų prielaidų naujiems ginčams, taigi ieškovės siūlomas atidalijimo variantas nesudaro prielaidų visiškai išvengti šalių konfliktų ateityje. Nors rūsio patalpos yra padalytos į dvi patalpas, tačiau patalpų plotai (6,93 kv. m ir 7,64 kv. m) neatitiktų atsakovams priklausančių dalių (9,67 kv. m ir 4,83 kv. m), todėl, norint patalpas atskirti pagal priklausančias nuosavybės dalis, atsakovai dėl to patirtų papildomų išlaidų.

6.4. Teismas įvertino, kad ieškovės teiginiai, jog garaže ji laikytų automobilį, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad ieškovė šiuo metu gyvena užsienyje, leidžia daryti išvadą, kad ieškovei garažas reikalingas siekiant jį parduoti ir gauti papildomų pajamų. Ieškovė be matematinio apskaičiavimo, kad jos siūlomas atidalijimo būdas nedaug skiriasi nuo jos turimų nuosavybės objektų bendro jai tenkančio ploto, savo interesų svarbos nuosavybės teise vienvaldiškai valdyti garažo patalpas neįrodė. Ieškovė neįrodė intereso garažu naudotis kasdieninėms savo reikmėms. Teismas padarė išvadą, kad garažo atidalijimas ieškovei akivaizdžiai pažeistų atsakovės interesus ir neatitiktų proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principų.

6.5. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kito bendraturčio (atsakovės) teisių ir teisėtų interesų. Konstatuota, kad ieškovės siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas, pagal pateiktus įrodymus, negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė A. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

7.1. Teismas nurodė, kad nors tiek garažo, tiek rūsio patalpų naudingieji plotai panašūs, tačiau patalpų tūris skiriasi – garažo patalpų tūris didesnis 36 kub. m (86 – 50 kub. m). Apeliantės vertinimu, būtent nustatęs tokį skirtumą, teismas konstatavo, kad garažo ir rūsio patalpos nėra lygiavertės. Teismo posėdžiuose nebuvo įsigilinta į patalpų tūrio nustatymo klausimą. Nei ieškovė, nei atsakovė neplanavo dalytis turto remdamosi jo tūrio duomenimis. Bet teismo sprendime buvo akcentuota, kad po atidalijimo atsakovei atiteks pernelyg mažas tūris.

7.2. Apeliantė tik gavusi sprendimą susidomėjo šiais skaičiavimais. Jos tėvas pamatavo visų statinio patalpų aukštį, po to tapo aišku, kad kadastro duomenys neatitinka realių. Matavimo rezultatai: rūsio aukštis 2,10 m, garažo aukštis 2,05 m (nurodyta garažo plane). Teismo sprendime nurodytas garažo tūris 86 kub. m, garažo realus aukštis yra 2,05 m. Šiuo atveju garažo plotas turi sudaryti 42 kv. m (86 kub. m / 2,05 m), o tai prieštarauja kadastro duomenims, pagal kuriuos garažo plotas yra 14,44 kv. m. Analogiška situacija su rūsio patalpomis – teismo sprendime nurodytas rūsio tūris 50 kub. m, rūsio pamatuotas aukštis 2,10 m, juos padalijus gaunamas 23,8 kv. m rūsio plotas, nors rūsio tikras plotas yra 14,57 kv. m (6,93 kv. m ir 7,64 kv. m). Teismas, remdamasis klaidingais kadastro duomenimis, buvo suklaidintas, taip pat ir kiti posėdžių dalyviai, nepamatę paminėtų prieštaravimų. Teismo sprendimas pagrįstas klastingais duomenimis ir turi būti panaikintas.

7.3. Byla turi būti išnagrinėta iš naujo, kadangi dėl netinkamų kadastro duomenų apie dalytiną turtą neįmanoma parengti atidalijimo plano. Prireiks kreiptis į VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro ir registro matininką dėl kadastrinių matavimų ištaisymo (patikslinimo) ir pastogės erdvės kadastrinių matavimų atlikimo (pastogės patalpa neegzistuoja kadastro duomenyse).

7.4. Apeliantė kitus sprendimo motyvus taip pat vertina kritiškai. Teismas palaikė atsakovės teiginį dėl drėgmės rūsio patalpose ir padarė išvadą, kad rūsio patalpos galbūt drėgnesnes nei antžeminė patalpų dalis. Jokių įrodymų atsakovė teismui nepateikė. Apeliantės manymu, pats patalpos naudotojas atsako už rūsio sausumą ar drėgnumą.

7.5. Atsakovė turi du antžeminius garažus šalia namo, todėl abejotinas jos teiginys, kad jai pritrūksta sandėliavimo vietų. Be to, atsižvelgiant į ieškovės šeimos konfliktiškus santykius su atsakove, niekas nenori garaže laikyti brangių daiktų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ne tik nepalengvina visų savininkų teisių į daiktą turinio, bet ir sudaro prielaidas tolesniems ginčams. Dabartinis garažo patalpos naudojimas neracionalus ir neatitinka patalpos paskirties.

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. K. prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti, 2024 m. spalio 24 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

8.1. Atsakovės vertinimu, teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teisme ieškovei pasiūlius atidalyti jai priklausančią 1/2 dalį turto taip, kad apeliantei atitektų visos rūsio patalpos, o atsakovams – garažo patalpos, ji nesutiko.

8.2. Apeliaciniame skunde dėstomos naujos aplinkybės, kurių nebuvo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantė kartu su ieškiniu teismui pateikė pagalbinio pastato kadastrinių matavimų bylos duomenis, juose numatyti patalpų plotai ir tūriai, jais rėmėsi, teikdama savo reikalavimus, o apeliaciniame skunde teigia, kad kadastrinių matavimų duomenys yra klaidingi, nors įrodymų apie tai nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodomos naujos faktinės aplinkybės apie ginčo patalpų aukščius ir plotus nepagrįstos jokiais įrodymais, tik apeliantės teiginiais, todėl šios naujos aplinkybės nenagrinėtinos apeliacinės instancijos teisme.

9. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o apeliaciniam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos. Rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

12. Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas): ieškovei A. N. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis, atsakovei V. K. nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis, atsakovui A. N. nuosavybės teise priklauso 1/6 dalis minėto Pastato.

13. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenimis, Pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 2I1p, tūris – 136 kub. m., užstatytas plotas – 20,90 kv. m. Bylai pateiktoje Pagalbinių patalpų, jų dalių ir priestatų kadastro duomenų lentelėje nurodyta, kad Pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 2I1p, sudaro: pagalbinis pastatas (garažas), plane pažymėtas 2I1p, aukštų skaičius – 1, tūris – 86 kub. m, ir priestatas (rūsys), plane pažymėtas R, aukštų skaičius – 1, tūris – 50 kub. m.

14. Ieškovė remiasi ginčo patalpų plano duomenimis, pagal kuriuos pagalbinio pastato (garažo), plane pažymėto 2I1p, naudingasis plotas 14,44 kv. m; priestato (rūsio) plotas 14,57 kv. m, jame įrengta pertvara, dalijanti rūsį į dvi dalis (7,64 kv. m; 6,93 kv. m). Ieškovė nurodo, kad šalims nuosavybės teise priklausančio Pastato šalims tenkančios ploto dalys sudaro: ieškovei A. N. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis – 14,50 kv. m ploto, atsakovei V. K. nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis – 9,67 kv. m ploto, atsakovui A. N. nuosavybės teise priklauso 1/6 dalis – 4,83 kv. m ploto.

15. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia savo, kaip bendraturtės, dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad visiškai pasibaigtų jos bendrosios dalinės nuosavybės teisė su atsakovais ir ieškovei natūra atitektų Pastato antžeminės dalies – pagalbinio pastato (garažo) patalpos, o atsakovams liktų po antžemine dalimi esančios rūsio patalpos. Atsakovas, ieškovės brolis, su ieškovės siūlomu atidalijimo būdu sutiko. Atsakovė V. K. su ieškovės siūlomu atidalijimo būdu nesutiko, remdamasi savo, kaip bendraturtės, interesų pažeidimu.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nuosavybės teisė turi būti realizuojama nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

17. Vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Kasacinio teismo praktikoje daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu).

18. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įsigilinta į patalpų tūrio nustatymo klausimą. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog garažo ir rūsio patalpos nėra lygiavertės, nustatęs 36 kv. m garažo ir rūsio patalpų skirtumą, tačiau teismas rėmėsi klaidingais duomenimis apie garažo ir rūsio tūrius. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad patalpų tūrio skaičiavimais susidomėjo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, jos tėvas pamatavo visų statinio patalpų aukštį (gauti matavimo rezultatai: rūsio aukštis – 2,10 m, garažo aukštis – 2,05 m), nurodytą garažo ir rūsio tūrį padalijus iš gautų aukščio matavimo rezultatų gaunamas garažo ir rūsio plotas neatitinka tikrojo minėtų patalpų ploto.

19. Pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios civilinio proceso nuostatos numato, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

20. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylai kartu su ieškovės ieškiniu pateiktoje Pagalbinių pastatų, jų dalių ir priestatų kadastro duomenų lentelėje nurodytus duomenis, kad Pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudaro pagalbinis pastatas (garažas) (nurodytas tūris – 86 kub. m) ir priestatas (rūsys) (tūris – 50 kub. m). Duomenys apie pagalbinio pastato (garažo) ir priestato (rūsio) tūrį (86 kub. m + 50 kub. m) atitinka byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų duomenis, kad bendras Pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tūris – 136 kub. m. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis).

21. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi klaidingais kadastro duomenimis apie garažo ir rūsio tūrius, šį teiginį dėl klaidingų matmenų grindžia savo atliktais aritmetiniais apskaičiavimais, o ne objektyviais įrodymais apie faktinius patalpų matavimus. Pažymėtina ir tai, kad Pagalbinių pastatų, jų dalių ir priestatų kadastro duomenų lentelė bylai buvo pateikta kartu su ieškovės ieškiniu. Nustatyta, kad nors ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme teigė, kad patalpos yra lygiavertės, tačiau baigiamųjų kalbų metu nurodė ir tai, jog vienas iš patalpų skirtumų yra tūrio skirtumas, taip pat pažymėjo, kad jis siejamas su tuo, jog stogas truputį pakeltas ir dėl to susidaro tūris, sudėtos panelės skirtumą daro niekinį ir tai yra lygiavertis turtas. Taigi, matyti, kad patalpų tūrio duomenys ir aplinkybė dėl jų skirtumo ieškovei buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ieškovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybėmis dėl kadastro duomenų apie garažo ir rūsio tūrius klaidingumo, tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo.

22. Ieškovė, apeliaciniame skunde nurodydama, kad byla turėtų būti išnagrinėta iš naujo, nes dėl netinkamų kadastro duomenų neįmanoma parengti dalytino turtą atidalijimo plano ir prireiks kreiptis į VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro ir registro matininką dėl kadastrinių matavimų ištaisymo (patikslinimo) ir pastogės erdvės kadastrinių matavimų atlikimo, nurodo, kad pastogės patalpa neegzistuoja kadastro duomenyse. Taigi apeliantė iš esmės remiasi naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir kuriomis ieškovė nesirėmė (neįrodinėjo) pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantė apeliaciniame skunde remiasi apeliacinės instancijos teisme neleistinomis remtis aplinkybėmis, teisėjų kolegija dėl tokių aplinkybių ir su jomis siejamų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

23. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė atsakovės teiginį dėl drėgmės rūsio patalpose, nors atsakovė nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog rūsio patalpos gali būti drėgnesnės, padarė įvertinęs ne tik atsakovės paaiškinimus, tačiau ir liudytojos N. N. teismo posėdžio metu duotus parodymus, taip pat bylai pateiktas nuotraukas, kuriose užfiksuota, kad ties įėjimu į rūsį yra įvažiavimo į garažą nuolydis ir tarp rūsio durų ir žemės yra tarpas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl rūsio patalpų drėgmės yra pagrįsta byloje esančių įrodymų visumos vertinimu, dėl to pripažintina padaryta pagrįstai (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 185 straipsnis).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai nesudaro pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą apie patalpų nelygiavertiškumą padarė remdamasis vien bylos duomenimis apie patalpų tūrio skirtumą. Iš skundžiamo teismo sprendimu matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino bylos duomenis dėl naudojimosi garažo ir rūsio patalpomis kasdienio patogumo, didesnės drėgmės rūsio patalpose, tai, kad ieškovės siūlomas atidalijimo variantas nesudaro prielaidų visiškai išvengti šalių konfliktų ateityje, nes atsakovė rūsio patalpomis ir toliau dalytųsi su atsakovu, su kurio šeimos nariais atsakovės santykiai yra konfliktiški, o padalytų rūsio patalpų plotai (6,93 kv. m ir 7,64 kv. m) neatitiktų atsakovams priklausančių dalių (9,67 kv. m ir 4,83 kv. m) ir patalpų atskyrimo pagal atsakovams priklausančias nuosavybės dalis sprendimas jiems lemtų papildomas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad ieškovės tėvai, kurie šiuo metu naudojasi ieškovei priklausančia ginčo turto dalimi, nurodė, jog garažo patalpos yra patogesnės naudoti, nes ne visi daiktai telpa į rūsį, tai iš esmės taip pat pagrindžia aplinkybę, jog garažo patalpos yra patogesnės naudoti ir nėra lygiavertės rūsio patalpoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvadą, jog garažo ir rūsio patalpos nėra lygiavertės, padarė išsamiai ir visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, dėl to su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir pritaria ją pagrindžiantiems motyvams.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar ieškovo teisė į atidalijimą gali būti įgyvendinta pagal jo pateiktą atidalijimo projektą, taikydamas CK 4.80 straipsnį, turi nustatyti, koks yra bendraturčių teisėtų interesų turinys ir galimas jų pažeidimas vykdant atidalijimą; jei yra bendraturčių interesų pažeidimas – derinti juos taikant interesų pusiausvyros principą, nustatyti, ar atidalijimo planas techniškai įmanomas, racionalus, atitinka bendraturčio dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę, nedaro žalos daikto paskirčiai, ar geriausiai atitinka daugelio bendraturčių interesus. Sprendžiant dėl bendraturčių interesų pusiausvyros, turi būti įvertinti ne tik nesutinkančių su siūlomu atidalijimo variantu asmenų, bet visų bylos dalyvių argumentai, kuriais grindžiami teiginiai apie atidalijimo privalumus ir trūkumus. Klausimas, ar bendraturčio nurodomas interesas yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑478/2009; 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

26. Apeliantė nurodo, kad atsakovė turi du antžeminius garažus šalia namo, todėl abejotinas atsakovės teiginys, jog jai pritrūksta sandėliavimo vietų. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino duomenų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog garažo patalpomis atsakovė faktiškai naudojasi, jomis taip pat naudojasi ieškovė (ieškovės tėvai), patalpos naudojamos sandėliuoti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir ieškovės poreikį naudotis būtent garažo patalpomis, įvertino aplinkybes, kad ieškovė šiuo metu gyvena užsienyje, garažu naudojasi jos tėvai. Taip pat, vertindamas ieškovės konkrečios patalpos poreikį, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip liudytojo apklausto ieškovės tėvo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytą galimybę parduoti atsakovei ieškovės garažo dalį, jei atsakovei reikalingas garažas. Apeliantė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovė neįrodė savo interesų svarbos nuosavybės teise vienvaldiškai valdyti garažo patalpas ir naudotis jomis kasdieninėms savo reikmėms. Nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių priešingų argumentų ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į siekiamų atidalyti patalpų nelygiavertiškumą ir tai, kad ieškovei pagal jos siūlomą atidalijimo variantą tektų geresnės patalpos, atsakovei niekaip nekompensuojant atidalijamų patalpų nelygiavertiškumo, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovės siūlomą variantą pažeistų atsakovės teisėtus interesus ir reikštų ieškovės teisių ir teisėtų interesų suabsoliutinimą atsakovės teisių ir teisėtų interesų sąskaita, taip pat šalių, kaip bendraturčių, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros iškreipimą.

28. Vertinant apeliantės argumentus, kad dabartinis garažo patalpos naudojimas neracionalus ir neatitinka patalpos paskirties, o pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro prielaidas tolesniems ginčams, pažymėtina, kad, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus.

29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, yra konstatavęs, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 32 punktas).

30. Nagrinėjamu atveju procesinė įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad ieškiniu siūlomas atidalijimo ir kartu bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, teko ieškovei, kaip atidalijimo siekiančiai bendraturtei (CPK 178 straipsnis). Atsakovė, nesutikdama su ieškovės siūlomu atidalijimo projektu, turi teisę, bet ne pareigą pateikti alternatyvų projektą. Šiuo atveju atsakovė, nesiekdama atidalijimo, savo nesutikimą su ieškovės projektu grindė argumentais, kad ieškovės siūlomu projektu būtų pažeidžiami atsakovės, kaip bendraturtės, interesai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylos šalims tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir kartu motyvuotai bei pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog jos siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kito bendraturčio (atsakovės) teisių ir teisėtų interesų (CPK 176, 178, 185 straipsniai).

31. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, ieškovės siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas negali būti tenkinamas, ir pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir išlaidas už advokato teisinę pagalbą, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

34. Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

35. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatytose rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, todėl jos pripažįstamos pagrįstomis ir, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteisiamos atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. N. atsakovei V. K. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.