Panevėžio apygardos teismo nutartis

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Domdeira” bankroto administratoriaus Lygaudo Petronio pareiškimą dėl UAB „Domdeira“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

bankrutuojančios UAB „Domdeira“ bankroto administratorius L. Petronis prašo pripažinti UAB „Domdeira“ bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad UAB „Domdeira“ ūkinę veiklą vykdė nuo 2015-10-09 ir jos vienasmeniu valdymo organu iki bankroto bylos iškėlimo buvo A. V.. Šis 2017-10-13 teismo nutartimi buvo įpareigotas perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, tačiau dokumentai nėra pilnai perduoti, dalis jų neišsaugota. Bendrovės mokestinė nepriemoka VMI susidarė nuo 2017-02-16, o įmonei priverstinio poveikio priemonės buvo taikomos nuo 2016-02-22. Nurodo, kad pagal 2016-12-31 sudarytą balansą bendrovė jau buvo nemoki, tačiau bankroto bylos įmonės vadovas savalaikiai neinicijavo. Be to, A. V., žinodamas, kad įmonės įsipareigojimai viršija turtą, pilnai atsiskaitė su UAB “Apskaita ir buhalterija LT”, advokatu, kuriam buvo sumokėta 2 000 Eur,kai kuriais kitais kreditoriais , nors darbuotojams įsiskolinimai susidarė nuo 2016 m. sausio mėn. Nurodė, kad iš darbuotojų darbo užmokesčio buvo išskaitomos piniginės sumos pagal antstolių vykdomuosius raštus, tačiau jos antstoliams nebuvo sumokėtos,o žinodamas, kad bendrovė jau yra nemoki, įmonės vadovas atsiskaitinėjo su kreditoriais pažeidžiant nustatytą atsiskaitymo eiliškumą, vykdė atsiskaitymus grynais pinigais per atsiskaitytiną asmenį ir taip išleido 34226 Eur,kuriais buvo galima atsiskaityti su kreditoriais, laikantis CK 6.930¹ straipsnio nuostatų. Taip A. V. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą ir tuo apribojo darbuotojų, VSDFV, VMI galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą.Posėdyje papildomai paaiškino,jog bendrovė, nepaisant to,jog jau buvo nemoki, toliau tesė nuostolingą veiką.Tai rodo buvus tyčinio bankroto siekį. Atsiliepimu į pareškimą ir teismo posėdyje A. V. atstovas pareiškimą prašo atmesti. Teigia, jog apie tai, jog bendrovės finansinė būklė sunki, įmonės vadovas gavo įrodymus tik 2017-06-12, parengus finansinę atskaitomybę.Nurodo, kad įmonė planavo vykdyti ūkinę veiklą, ieškojo partnerių Vokietijoje, tačiau lietingi orai trukdė gauti žaliavinės medienos. Esant būtinumui parengti balansą, buvo atsiskaityta su UAB “Apskaita ir buhalterija LT”, be to, pačiam vadovui inicijuojant įmonės bankroto bylą, buvo parengtas balansas. Teigia, jog administratoriui visi turimi įmonės dokumentai yra perduoti. Nurodo, kad pareiškime nėra veikų, kurias būtų galima pripažinti tyčinėmis. Bankroto administratorius perėmė sutartį su buhalterinių paslaugų įmone UAB “Apskaita ir buhalterija LT”, susitarė dėl dokumentų parengimo bei perdavimo, buhalterinės paslaugų sutarties nutraukimo sąlygų ir terminų.UAB “Apskaita ir buhalterija LT” nepripažįsta, kad sutarties neįvykdė, o perdavimo aktuose administratorius pastabų nenurodė. UAB “Apskaita ir buhalterija LT” išmokėta suma sudaro daugiau nei 10 proc. nuo visos balansinės įmonės įsipareigojimų sumos, todėl tokie mokėjimai, pagal teismų praktiką, yra toleruotini, kaip neturintys esminės reikšmės daugumai kreditorių. Mano, kad advokato darbas ir buhalterinės paslaugos, toje apimtyje kiek buvo atliktos, atitiko būtinumo sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Įmonių bankroto įstatymo( toliau tekste-ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tyčinio bankroto požymiai apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, kurie įrodinėjami pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, o straipsnio 3 dalyje įvardytos aplinkybės, kurioms esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis ir kurias paneigti turi buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai).

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, kuriems egzistuojant (bent vienam iš jų) teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930 ¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pagal 3 dalį preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu:1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto instituto taikymo, yra išaiškinęs, kad tiriant tai, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

Pareiškėjas pareiškime nurodo tyčinį bankrotą esant trimis pagrindais- ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas); 4 punkte (išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930 ¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5 punkte (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir dėl to negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros) ir teismo vertinimu įrodyti visi pagrindai. Tiekiant paaiškinimus žodžiu, jis papildomai nurodė esant ir 2 punkte numatytą pagrindą-buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.Teismas pasisako dėl nurodytų pagrindų įrodytumo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų požymių

Kaip jau minėta, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nors nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto, tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Šioje byloje apeliacinis teismas pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus, tad negali būti pripažinta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2016 metų balanso duomenų pagrindu buvo konstatuotas įmonės nemokumas svarstant bankroto bylos iškėlimo klausimą. Ši išvada grindžiama prielaida, pagrįsta ne objektyviais duomenis, o spėjimu, tikėtinumu. Įmonės bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl teismas, spręsdamas dėl tyčinio bankroto, turėjo galimybę nustatyti įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tapimo pradelstais momentą ir tik tuomet vertinti, ar įmonės faktinio mokumo būsena 2016 metais atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus. Atsižvelgiant į aukščiau pasakytą, teismas sprendžia dėl labiausia tikėtino įmonės nemokumo momento. Apie jį sprendžiama iš pateiktų į bylą finansinės atskaitomybės bei kitų dokumentų iš kurių turinio galima nustatyti,jog 2016 m. pabaigai įmonė apskaitė turto už 36738 Eur ( iš jų 12985 Eur gautinos sumos)( 2017-09-30 balansas). Iš Detalios tiekėjų informacijos datai 2017-09-30 matosi,jog tam laikui pradelstų skolų buvo 26746 Eur, tas pats dydis nurodomas ir balanse ( skolos tiekėjams 2.4.). Nagrinėjant bylą žodine tvarka, pareiškėjas pateikė skaičiavimus, kaip nurodė pagrįstus pirminiais apskaitos dokumentais, jog pradelstos skolos 2016-12-31 tiekėjams sudarė 27473,2 Eur.Atsakovo atstovas pripažino,jog skaičiavimai tikslūs ir dėl jų pastabų neteikė,todėl teismas remiasi šiuo faktų pripažinimu ir pagal juos daro išvadas( CPK 187 straipsnis). Pradelstų įsipareigojimų ir apskaityto balanse turto santykis leidžia daryti išvadą, jog 2016 m. pabaigai įmonė jau buvo nemoki, nes pradelstos skolos (27473, 20 Eur) viršijo pusę apskaityto turto ( 36738 Eur : 2 ). Aukščiau jau cituota kasacinė praktika, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto, tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto.Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tai,jog įmonei tapus nemokia 2016 m. pabaigoje , jos vadovas tik 2017 m. rugsėjį inicijavo bankroto bylos iškėlimą, o iki tol vykdė veiklą , savaime nereiškia tyčinio bankroto siekio. Taip sprendžiant atsižvelgiama į tą,jog įmonės buhalterinės apskaitos, kurios duomenų pagrindu iš esmės ir sprendžiama dėl tikrosios įmonės turtinės padėties, tvarkymas buvo atliekamas ne pačioje įmonėje, o kitoje pagal sutartį apskaitą tvarkančioje bedndrovėje. Iš VĮ Registrų centras išrašo matyti,jog finansinės atskaitomybės už 2016 m., dokumentas datuotas 2017-04-28, centre gautas ir įregistruotas 2017-06-12. Taigi, finansinės atskaitomybės turinys vadovui neabejotinai tapo žinomas 2017 m. gegužės pabaigoje-birželio pradžioje ir jis jau turėjo pagrindą vertinti įmonę kaip nebemokią ir imtis veiksmų padėčiai įmonėje pagal Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus taisyti ar inicijuoti bankrotą pagal ĮBĮ nuostatas. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovas kreipėsi 2017-09-26. Teismo vertinimu, toks keletos mėnesių laikotarpis nuo apibendrintų buhalterinių duomenų parengimo iki bankroto bylos proceso inicijavimo teisme, atsižvelgiant į reikalingumą parengti būtinus dokumentuis, susitarti dėl teisinės pagalbos ir ją gauti bei pan., neturi būti vertinamas kaip nepateisinamas ir aiškiai per ilgas neveikimas bankroto bylai inicijuoti, o veiklos tęsimas nevertinamas kaip siekis būtent tyčinio bankroto. Teismas iš administratoriaus pateiktų suvestinių apie pradelstas skolas pastebi,jog jose nurodotos skolos apskaitytos pagal 2016 metais išrašytas sąskaitas-faktūras. Iš Detalios tiekėjų informacijos datai 2017-10-23 matosi, jog nuo 2017 m. gegužės pagal pateiktas sąskaitas-faktūras atlikta santykinai nedaug naujų ūkinių-finansinių operacijų- su AB „Enegijos skirstymo operatorius“- už 1133 Eur, UAB“Hansa flex hidraulika“- už 41,5 Eur, B. K. įmone-už 122,6 Eur,UAB“Elektrum Lietuva“- už 393,5 Eur, UAB“Lagota“-už 133 Eur.Viso apie 1800 Eur ( be skolų darbuotojams). Teismo vertinimu, tai nevertinama kaip ženklesnės įtakos mokumui turinčios ir galimai tyčinį bankrotą rodančios veiklos apimtys. Kai kurie kiti sandoriai ir jų sąlygoti atsiskaitymai ,pvz, su buhalterine apskaita tvarkiusia įmone, atstovu advokatu teismo vertinimu nerodo tyčinio bankroto siekio, nes buhalterinės apskaitos tvarkymas būtinas tiek esant mokiai, tie nemokiai įmonei.Teisininko paslaugų pasitelkimas, siekiant tinkamai inicijuoti bankroto procedūras,irgi vertinamos kaip pagrįstos išlaidos įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti bankroto bylą įvykdymui. Administratoriaus apibendrintas teiginys, jog tokį bankroto siekį rodo nuostolingos veiklos 2017 metais tęsimas, vertinamas kaip nepakankamas tyčiniam bankrotui pripažinti, nes apie jo buvimą turi būti sprendžiama pagal konkrečių sandorių analizę, jų įtakos įmonės mokumui vertinimą.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto

Pagal minėtą reglamentavimą yra tyčinio bankroto požymis dėl kurio kilo bankrotas tai, kad išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto, įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Pasakyta įstatymo formuluotė leidžia spręsti,jog nors ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir yra įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija, tai neatleidžia nuo pareigos atitinkamus veiksmus (mokėjimus) vertinti pagal tyčinio bankroto esminį kriterijų – sąmoningą ( tyčinį) siekimą įmonės nemokumo ar nemokios įmonės esminio padėties bloginimo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini ne bet kokie įstatymo imperatyvą dėl mokėjimų eilikškumo pažeidžiantys veiksmai, o tik tokie, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis. Nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Pagal administratoriaus pateiktus lentelėje „Pilnai atsiskaityta su tiekėjais“ duomenis tokiems tiekėjams už paslaugas laikotarpiu nuo 2016-06-30 iki 2017-05-23 sumokėta 23223,83 Eur.Vienok, iš šios sumos, kai vadovui turėjo būti aišku apie įmonės nemokumą ir jis privalėjo vertinti mokėjimų eiliškumą ( nuo maždaug 2017 m. gegužės) , pilnai sumokėta yra tik apskaitą tvarkiusiai UAB“Apskaita ir buhalterija LT“ ir adv.P.Eigminui ( viso ne daugiau 6434,48 Eur).Įvertinant šių dviejų subjektų teikiamų paslaugų- apskaitos ir teisinės pobūdį, mokėjimo apimtis, tokie nemokios įmonės mokėjimai nevertintini kaip rodantys tyčinio bankroto siekį ar kaip lėmę patį įmonės nemokumą ar esmingai pabloginę jau nemokaus juridinio asmens kreditorių interesus. Iš lentelės „Pradelstos skolos 2016-12-31 tiekėjams“ matyti, jog su kai kuriais kreditoriais, pateikusiais mokėjimo dokumentus nuo 2016-06-29 iki 2016-12-30, buvo atsiskaityta dalinai- sumokant viso 27473,24 Eur. Paskutinis mokėjimas 377,25 Eur sumai atliktas 2017-08-28( UAB“Iranva“) , kiti mokėjimai atlikti iki 2017-04-12.Taigi, tik mokėjimas UAB“Iranva“ naudai , atliktas po to, kai tapo aišku dėl įmonės nemokumo, rodo vadovo tyčią nesilaikyti mokėjimų eiliškumo, aptarto CK 6.930¹ straipsnyje, bet dėl jo apimties jis nevertinamas kaip turėjęs esmingesnę svarbą kitų kreditorių interesams ir taip sąlygojęs tyčinį bankrotą. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-02-22 atsakovei UAB “Domdeira” VSDFV taikė priverstinio poveikio priemones, už 2016 m. sausio - vasario mėn. nebuvo sumokėtos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojai A. V.. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog 2016 m. po kelis mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, pvz.G. V., A. V. , D. S. , A. L. , L. K.,O. N.-Č.,R. K. ir t.t. Nors įmonė buvo skolinga darbuotojams, tačiau už įsigytas prekes, kurą, buvo atsiskaitoma nesilaikant eiliškumo. Vienok, teismo vertinimu, vien šio požymio nustatymas nepakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Atsakovas neigia siekęs tyčinio bankroto. Byloje nėra duomenų,jog įmonės darbuotojai, kuriems nebuvo mokėtas darbo atlyginimas (dalinai), o nesilaikant eiliškumo atsiskaitoma su kitais kreditoriais, tai būtų vertinę kaip ženklų jų turtinių teisių pažeidimą,pats įmonės vadovas nemokėjimu būtų siekęs įmonės bankroto ar vertinęs tai kaip tyčinio bankroto galimybę.Nenustačius vadovo tyčios į tyčinį bankrotą,ženklaus šių kreditorių turtinių teisių pažeidimo, išvada dėl tyčinio bankroto negalima.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindo

Pagal šį pagrindą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros vertinamas kaip tyčinio bankroto požymis.Jis įstatymu nenustatytas kaip tyčinį bankrotą preziumuojantis požytis. Apeliacinio teismo šioje byloje pastebėta,kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, pats savaime nepatvirtina teiginių dėl aplaidaus ir/ ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organas nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, bei nėra pakankamas bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu . Pareiškėjas netinkamą apskaitos tvarkymą ( tiksliau jos netvarkymą) argumentuoja tuo,jog jam nebuvo perduota dalis apskaitos dokumentų, vadinasi jų ir nebuvo. Papildomai nurodė, jog pati sutartis su apskaitą tvarkiusia įmone buvo ydinga, nes pastaroji dalies dokumentų neišsaugojo,o tokių galimai neišsaugotų dokumentų kopijos nebuvo padarytos. Teismo vertinimu, administratorius neįrodė savo teiginio,jog įmonės buhalterinė apskaita buvo reikiamai netvarkoma.Taip pat nenustatyta būtina tyčinio bankroto atveju vadovo tyčia neperduoti dalies įmonės apskaitos dokumentų bei negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nustatyta, jog buhalterinę apskaitą įmonėje pagal sutartį tvarkė UAB“Apskaita ir buhalterija LT“. Ši informavo, kad visus turėtus įmonės dokumentus perdavė bankroto administratoriui,o pastarasis perdavė juos ikiteisminį tyrimą atliekančiai FNTT. Tarnyba pranešė teismui,jog tarp jai perduotų įmonės dokumentų yra 2015 m. Didžioji knyga, sąskaitų apyvartų žiniaraščiai, kasos registras. 2016 ir 2017 m. Didžiosios knygos su detaliomis sąskaitų apyvartomis nepateiktos. UAB“Apskaita ir buhalterija LT“ pranešė, jog tai buvo duomenys saugomi kompiuterinėje laikmenoje, kurie dėl techninio gedimo neišliko. FNNT buvo perduota 2016 m. gaunamų ir išrašomu sąskaitų registrai, atlyginimo išmokėjimų analizės, 2017 m. avanso apyskaitos, pirkimo-pardavimo operacijų žurnalai, gaunamų ir išrašomų sąskaitų registrai ( dalis), vienas kasos knygos lapas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas.Įmonės vadovas ėmėsi priemonių buhalterinei apskaitai tvarkyti. Minėta , buhalterinę apskaitą pagal sutartį tvarkė UAB“Apskaita ir buhalterija LT“. Byloje nėra duomenų,jog ši bendrovė būtų atsakovo ar kitų asmenų nurodymų( valia) apskaitą tyčia tvarkiusi netinkamai ar sąmoningai neišsaugojusi kai kurių jos duomenų. Dalies duomenų bendrovė neišsaugojo dėl techninio gedimo. Nėra duomenų,jog šis teiginys būtų klaidinantis ar pats neišsaugojimas kaip nors įtakotas atsakovo.Tyčinis bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Taigi akivaizdu, kad sprendžiant dėl tyčinio bankroto teisinę reikšmę turi įmonės vadovų veiksmai / neveikimas iki iškeliant bankroto bylą. Buvusių įmonės valdymo organų, savininko (savininkų), vyriausių buhalterių etc. pareiga pateikti teismui / perduoti administratoriui įmonės turtą, dokumentus, duomenis etc. atsiranda teismui rengiantis nagrinėti bankroto bylos iškėlimo klausimą ar iškėlus tokią bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1,4 punktai,10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Taigi, po bankroto bylos iškėlimo nustatytus buvusio vadovo veiksmus / neveikimą teismas neturi pagrindo vertinti kaip tyčinius veiksmus / neveikimą, priežastiniu ryšiu susijusius su bendrovės nemokumu bei bankroto bylos iškėlimu. Reikšmingu vertinama ir tai,jog netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymas ( dalies jos neišsaugojimas) turi sąlygoti pasėkmes- negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju iš admnistratoriaus paaiškinimų ir jo atliktų skaičiavimų galima spręsti jog ,išlikus pirminiams apskaitos dokumentams , pavyko nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Nesant apibendrinančių dokumentų( knygų, sąskaitų , registrų suvestinių ir pan.), tai sąlygojo papildomus laiko ir sąnaudų kaštus, bet išvadas dėl įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros padaryti, apskaičiuoti reikalavimus debitoriams, žalą galimai padariusiems asmenims leidžia. Taigi, nenustačius negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipa reigojimų dydžio ar struktūros požymio, išvada apie tyčinį bankrotą negalima.

Reikalavimas atmestas ir pagal CPK 93 straipsnį atsakovas, kaip asmuo kurio naudai priimtas teismo sprendimas, gali reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovas teisme nagrinėjant aktualų bylai klausimą patyrė 1500 Eur atstovavimo išlaidų.Jų faktas ir dydis (atstovo pateiktoje sąskaitoje įvardytas konsultavimu, procesinių dokumentų rengimu, atstovavimu teisme) patvirtinami pridėtais dokumentais. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nustatant jų dydį , atsižvelgiama į konkrečios bylos sudėtingumą, atstovo darbo ir laiko sąnaudas, sykiu jos negali būti didesnės nei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų apmokėjimo dydžiai. Nors sąskaitoje už teisines paslaugas nėra smulkiau detalizuotas paslaugų turinys, bet, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, parengtų procesinių dokumentų pobūdį ir skaičių, žodinės formos teismo posėdžių skaičių, jų ir bendrą proceso trukmę, teismas daro išvadą, jog jų dydis neviršija maksimalių rekomenduojamų dydžių, tad yra pagrįstas ir atlygintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais teismas,

nutaria:

prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira” (į. k. 304107942) bankrotą tyčiniu atmesti.

Priteisti A. V. iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira”, kodas 304107942, atstovavimo išlaidų 1500 Eur( vieną tūkstantį penkis šimtus). Nustatyti, jog jos turi būti sumokėtos iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per šį teismą.