Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei G. G.-K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. J. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl termino nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas dėl nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenimis nustatyta, kad prašymus ekvivalentine natūra atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą 7 ha žemę pateikė vaikai A. J. ir G. D. (pridėta E. J. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Buvusios žemės savininkės E. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra Kauno valstybinio archyvo 1992 m. sausio 23 d. pažymėjimas Nr. J-334, kuriame nurodyta, kad 1938 m. spalio 31 d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąraše įrašyta J. E., (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi iš viso 6,04 ha žemės. Tai yra vėliausi duomenys apie E. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

Pretendentui A. J. priklausė atkurti nuosavybės teises į 1/2 buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytos žemės, t. y. į 3,02 ha, kurios yra visiškai atkurtos Kauno apskrities valdytojo 1996 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 392 ,,Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) A. J., S.“ ir 1996 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 01-12 ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,2 ha žemės sklypą ir išperkant 2,82 ha ploto žemę valstybei priklausančiomis akcijomis.

Taip pat nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo A. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. J., mirusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teise valdė 7,54 ha žemės; ir pripažinti, kad A. J. nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujinti, 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.

Pareiškėja S. J. yra A. J., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė ir turto paveldėtoja ((duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjos įgaliotas atstovas T. M. 2022 m. lapkričio 30 d. prašymu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašė vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtus likusius neatkurtus 3,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)). Prašė nuosavybės teises į 3,5 ha žemę atkurti natūra, nes Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2022 m. kovo 28 d. raštu Nr. R4-988 pateikta medžiaga (pridedami archyviniai dokumentai, priedai Nr. 1, Nr. 2) aiškiai patvirtina, kad iki 1940 m. nacionalizacijos ir anksčiau E. J. priklausė ir ji valdė ne 6,04 ha, o 9,54 ploto sklypą (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini)), o archyvinio dokumento paskutinio taisymo data yra 1939 m. gegužės 6 d., t. y. vėliausi duomenys apie E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę.

Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2022 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 8SD-6639-(14.8.125 E.) „Dėl informacijos pateikimo“ jo nepatenkino, nes, vadovaujantis Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjos teiginys, jog E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,54 ha, ir prašymas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į likusius 3,5 ha žemės neturi teisinio pagrindo.

Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos S. J. įgalioto atstovo 2023 m. sausio 18 d. skundą „Dėl NŽT Kauno miesto skyriaus veiksmų“, kuriuo buvo prašoma panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2022 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 8SD-6639-(14.8.125 E.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą ir neatkurtą 3,5 ha žemės (duomenys neskelbtini), 2023 m. vasario 20 d. raštu Nr. lSS-234-(5.59 E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, jog Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjos kartu su 2022 m. lapkričio 30 d. prašymu pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nes ji praleido dokumentų pateikimo terminus, kadangi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl praleidus šį terminą vėlesnis dokumentų pateikimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinių padarinių. Taip pat nurodė, jog pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Nurodė, kad pareiškėjos teikiami dokumentai Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriuje galės būti vertinami tik pateikus teismo priimtą sprendimą atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą tokiai teisei įgyvendinti, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-246/2013, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672- 525/2017, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-648-629/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. LVAT 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A-525-984/2014). Svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. LVAT 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus (sužinojimas apie turimą teisę) pobūdžio termino praleidimo priežastys turi būti susijusios būtent su asmeniu (jo veiksmais, elgesiu), kuris Atkūrimo įstatymo prasme turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1625/2014).

Kaip jau minėta, teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pretendentas A. J. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė (duomenys neskelbtini), t. y. A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybę į buvusios savininkės E. J. nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja S. J. Atkūrimo įstatymo numatytu terminu tokios subjektinės teisės neįgijo ir negalėjo įgyti iki 2020 metų, t. y. iki vyro mirties, kadangi buvo gyvas pareiškėjos sutuoktinis A. J.. Taigi pareiškėja, neturėdama tokios teisės, negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies termino dėl dokumentų pateikimo. Pažymėtina, kad pareiškėja yra A. J. teisių perėmėja, todėl gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę tik ta apimtimi, kuria A. J. iki savo mirties buvo pareiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Taip pat pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas A. J. yra baigtas, taigi jis jau yra realizavęs savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sutiktina su atsakovės argumentu, jog esant baigtam A. J. nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėja neturi subjektinės teisės teikti prašymo atkurti nuosavybės teises ar teikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo. Pareiškėja nurodė, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi reikšmingi duomenys ir dokumentai, patvirtinantys, kad E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 9,54 ha žemės, buvo gauti vėliau, nei įstatyme nurodytas terminas, bei vėliau, nei 2009 m. gruodžio 2 d. buvo priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad pareiškėja neturėjo jokių objektyvių galimybių dokumentus pateikti anksčiau, nes jų neturėjo ir ne dėl jos kaltės terminas buvo praleistas. Pareiškėjos įsitikinimu, terminas dokumentams pateikti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Paminėtina, jog svarbios priežastys, kurios sudaro pagrindą įstatymų nustatytiems terminams atnaujinti, teisminėje praktikoje vienodai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-246/2013).

Kaip minėta anksčiau, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, visi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises, suinteresuotam asmeniui turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taigi aplinkybės, sukliudžiusios pretendentui A. J. laiku pateikti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos didesnį valdytą žemės kiekį patvirtinančius dokumentus, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pretendento A. J. veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant išsiaiškinti informaciją apie buvusios savininkės E. J. nuosavybės teise valdytą didesnį žemės kiekį. Iš pareiškėjos kartu su prašymu pridedamų dokumentų matyti, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2022 m. kovo 28 d. raštu Nr. R4-988 „Dėl dokumentų skaitmeninių kopijų“ atsakė į A. G. 2022 m. kovo 4 d. prašymą, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių pretendento A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos atliktus aktyvius veiksmus, pvz. kreipimosi į archyvus. Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, jog neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

Pareiškėjos prašyme nurodyti argumentai dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems naujiems dokumentams pateikti yra pernelyg abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nes į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pretendentas A. J. tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos, tiek po termino pabaigos iki mirties buvo aktyvus ir kreipėsi į archyvus ar kitas institucijas siekdamas išsiaiškinti apie buvusios savininkės E. J. didesnį, nei nustatyta, valdytos žemės kiekį, tačiau negavo pageidaujamos informacijos. Nors jau 2009 m. kreipiantis į Kauno apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo A. J. buvo iškilę abejonių dėl buvusios žemės savininkės valdytos žemės kiekio, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, dėl kokių objektyvių priežasčių jis nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl papildomų dokumentų apie didesnį valdytą žemės kiekį gavimo.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes ir prašymo argumentus, sprendžia, kad jie neįrodo, jog pareiškėjos sutuoktinis nuo 1996 m., t. y. 24 metus, o po Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos 17 metų, buvo aktyvus, siekė ir ėmėsi konkrečių veiksmų nuosavybės teisėms į didesnį valdytą žemės kiekį patvirtinantiems dokumentams gauti, t. y. prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą šiuo atveju lėmė pretendento A. J. subjektyvus situacijos vertinimas bei jo pačio pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis, nuo pretendento valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3255-815/2021).

Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismo vertinimu, pareiškėjos anksčiau nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Kiti pareiškėjos prašymo ir atsakovės atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013).

Šioje byloje pareiškėjos S. J. prašymas yra atmestas kaip nepagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos S. J. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.