- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-12
- Bylos Nr.
- eA-648-629/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00055-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. Č., E. Č.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Rokiškio skyriaus, S. B., V. J.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. (pradinis pareiškėjas – E. Č.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Č. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Rokiškio skyriaus, S. B., V. J. dėl įstatyme nustatytų praleistų terminų atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į jo motinos B. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.
2. Pareiškime nurodė bei teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino, kad pareiškėjo motina B. Č., mirusi (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 19,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurį 1905 m. paveldėjo pagal įstatymą po savo tėvo V. S. mirties. 1945 m. B. Č. 7 ha jai nuosavybės teise priklausiusios žemės žodinės panaudos sutartimi perdavė naudotis savo sesers sutuoktiniui A. T. B. Č., įgijusi tik pradinį išsilavinimą, apie teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo sužinojo tik 2000 m. Ji, lydima sūnaus A. A. Č., bandė ieškoti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų archyvuose, kreipėsi į atitinkamas institucijas, siekė susigrąžinti jai priklausiusią žemę, tačiau mirė nespėjusi susitvarkyti dokumentų. 2007 m. mirė ir A. A. Č. Kiek yra žinoma, pareiškėjo mirusio brolio sūnus, sirgdamas (duomenys neskelbtini) ir būdamas neblaivus, sunaikino visus po tėvo mirties jo žinioje turėtus žemės nuosavybės dokumentus. Pats pareiškėjas nuo 1999 iki 2011 m. gyveno Jungtinėse Amerikos valstijose (toliau – ir JAV) ir tik sugrįžęs į Lietuvą sužinojo, jog motina nesusitvarkė dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui. Jis kreipėsi į archyvus, tačiau susirgo. Sveikatai pagerėjus, pareiškėjas vėl ėmė rūpintis nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), atstovaujama Rokiškio skyriaus, nesutiko su pareiškėjo prašymu.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime teismui nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo atveju svarbu nustatyti, ar asmuo, prašantis atnaujinti terminą, pateko į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą. Tik nustačius, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą ir pagal įstatymą įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali būti vertinamos pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo jo motina – buvusi žemės savininkė, mirusi 2002 m., todėl pareiškėjas negalėjo patekti į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų ratą. Be to, NŽT Rokiškio skyriuje yra užvesta nuosavybės teisių atkūrimo byla pagal N. V. B. 1992 m. balandžio 22 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. T. nuosavybės teisėmis valdytą 7 ha ploto žemę, esančią Rokiškio apskrityje, (duomenys neskelbtini), kurią, pasak pretendentės, A. T. perleido B. Č. iš savo turėtos 19,60 ha žemės. Toje nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai, kai kurie nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. N. V. B. buvo raštu informuota, kad jos pateikti dokumentai nėra pakankami nuosavybės teisei įrodyti, pasiūlyta kreiptis į teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nuosavybės teisės pagal jos prašymą iki šiol neatkurtos. Tokiu būdu pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę, į kurią prašymą atkurti nuosavybės teises yra pateikusi N. V. B.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepime su pareiškėjo prašymu iš esmės sutiko.
6. Savo atsiliepime teismui nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad ji neprieštarauja dėl pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti praleistus įstatyme nustatytus terminus, palieka tai spręsti teismo nuožiūra.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prašymą palieka spręsti teismui savo nuožiūra, pareiškėjo motina 7 ha žemės A. T. perleido apie 1938–1939 m.
II.
8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
9. Teismas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumą, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą, t. y., ar prašymą dėl šio termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, kurį nustato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktai. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatytus praleistus terminus pateikti prašymą bei dokumentus, siekdamas atkurti nuosavybės teises į savo motinos B. Č., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo valdytą žemę. Taigi, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) pati turto savininkė buvo gyva ir tik ji, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo pačios turėtą žemę, tačiau šia teise nepasinaudojo, prašymo atkurti jai nuosavybės teises iki nurodyto termino nepateikė. Esant gyvai turto savininkei iki 2001 m. gruodžio 31 d., jos sūnus E. Č. iki minėtos datos neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises į B. Č. iki nacionalizacijos turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas, nustatęs aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodė, kad nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą, o pareiškėjo teikti argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
12. Pareiškėjas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, akcentuoja, kad jis, kaip turto savininko, kuris yra miręs, vaikas, turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie B. Č. pastangas gauti reikalingus dokumentus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui. Pats pareiškėjas tik 2011 m., kai grįžo iš JAV į Lietuvą, sužinojo, jog buvo praleistas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. B. Č. iki įstatyme nustatytų terminų pabaigos išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t. y. pagal sveikatos galimybes savo aktyviais veiksmais rinko dokumentus, rašytiniai dokumentai nėra išlikę, nes buvo sunaikinti, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo), tačiau nesuspėjo pateikti prašymo nustatytu terminu dėl blogėjančios sveikatos būklės ir senyvo amžiaus (mirties dieną buvo 98 m.), todėl manytina, kad, mirus B. Č., pareiškėjas, kaip jos teisių perėmėjas, turi teisę užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.
14. Pareiškėjas pažymi, kad asmenų teisė dėl termino atnaujinimo atsirado tik 2004 m., kai įsigaliojo nauja įstatymo redakcija ir įstatymų leidėjas leido kreiptis dėl termino atnaujinimo, tuo tarpu B. Č. mirė 2002 m. Be to, Atkūrimo įstatyme nėra imperatyviai nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bent vienas iš teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turinčių asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, neįgyvendina šios teisės, t. y. nepateikia prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tokios teisės netenka ir kiti pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys asmenys.
Atsiliepimas
15. NŽT atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
16. NŽT, kartodama savo atsiliepimo į pareiškėjo prašymą argumentus bei pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, papildomai pažymi, kad E. Č. yra mirusio turto savininko B. Č. vaikas, o ne mirusio turto savininko vaiko, kuris miręs, vaikas, kaip yra nurodyta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas E. Č. nurodytų termino praleidimo priežasčių, nepažeidė procesinių teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti, pagrįstumo klausimas.
18. Pareiškėjas E. Č. (pareiškėjo teisių perėmėjas – G. Č.) apeliaciniame skunde suformulavo prašymą šį jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą; aplinkybę, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skirtas žodinis bylos nagrinėjimas; aplinkybę, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis norėtų papildomai paaiškinti; pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; pareiškėjo teisių perėmėjas G. Č. byloje buvo apklaustas liudytoju; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais; nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra tenkinamas, ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo pateikto prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.
21. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.
22. E. Č. motina B. Č., mirusi (duomenys neskelbtini), iki įstatyme nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatyme nustatyto termino pareikštos valios apimtyje.
23. E. Č. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į savo motinos B. Č. nuosavybės teisių atkūrimą. E. Č. iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos neįgijus teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo motinos iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, o E. Č. motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, E. Č. šios teisės neįgijo ir nepaveldėjo, todėl neturėdamas tokios turtinės teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatyme nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, taigi jo prašymas teisėtai ir pagrįstai buvo atmestas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-130/2008).
24. Jei asmuo iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Atkūrimo įstatymą – 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs, o argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011; 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).
25. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.