- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- A-1672-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03709-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- D. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kelmės skyrius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. pareiškimą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. gruodžio 30 d. teismui pateikė pareiškimą, prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į šį išlikusį turtą: F. E. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 8 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini); A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 3 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini); Z. E.-B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 4 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).Pareiškėja paaiškino, jog ji 2014 m. birželio mėn. rado žemėtvarkininko L. V. jos motinai P. K. (mirė 2011 m. gruodžio 18 d.) rašytą raštą, kuriuo prašyta atvykti į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos tarnybą dėl Z. E. (pareiškėjos močiutės) žemės dokumentų sutvarkymo. P. K. apie tai, jog tvarkėsi dokumentus nuosavybės teisėms atkurti, pareiškėjai niekada neužsiminė. Nenumanydama, kokios žemės ir kokie dokumentai buvo turimi omenyje, pareiškėja 2015 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kelmės skyrių. Apie tai, jog F. E. (pareiškėjos močiutės tėvas) turėjo 8 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėjai tapo žinoma tik gavus Tarnybos Kelmės skyriaus 2015 m. spalio 21 d. raštą. Apie tai, kad jos močiutė Z. E.-B. ir senelis A. B. taip pat turėjo žemės, pareiškėja sužinojo tik prasidėjus teisminiam procesui, iš Tarnybos teismui pateiktų duomenų ir pateiktų papildomų užklausų.Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė akcentavo, jog pareiškėja elgėsi apdairiai, rūpestingai ir, kai tik sužinojo apie galimybes atkurti nuosavybės teises, tai padarė. Atsisakius atnaujinti terminą, pareiškėjai būtų apribota viena iš jos konstitucinių teisių. Žemė, į kurią prašyta atkurti teises, buvo laisva. Be to, spręsdamas dėl nagrinėjamai bylai analogiškų aplinkybių, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014 asmeniui atnaujino terminą dokumentams paduoti.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos pareiškimą prašė jį atmesti.Tarnyba nurodė, kad P. K. 1991 m. spalio 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinos Z. E. iki nacionalizacijos valdytą 4 ha žemę, tačiau P. K. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) savo subjektinės teisės neįgyvendino, nes nepateikė nei nuosavybės teisę į Z. E.-B. valdytą turtą įrodančių dokumentų, nei iki 2003 m. gruodžio 31 d. – trūkstamų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Tarnyba pažymėjo, kad proanūkiams nenumatyta teisė teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelių (šiuo atveju – F. E.) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Be to, teisę į jai tenkančią Z. E.-B. ir A. B. iki nacionalizacijos valdyto turto dalį pareiškėja būtų galėjusi įgyvendinti tik jeigu P. B.-K., kuri buvo pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d.Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. (pareiškėjos sesuo) atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą nepateikė.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos D. M. pareiškimo netenkino.Teismas nustatė, kad pretendente atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą galėjo būti P. K., mirusi 2011 m. gruodžio 18 d. P. K. 1991 m. spalio 23 d. kreipėsi į Kelmės rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į Z. E. iki nacionalizacijos valdytą 4 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. gegužės 5 d. pažymoje Nr. T-5844-13 nurodyta, kad žinių apie Z. B.-E. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir žemės įgijimą iš F. E. nevisiškai išlikusiuose archyviniuose dokumentuose nerasta, taip pat kad, Žemės reformos departamento archyvinio fondo duomenimis, žemės reformos valdybos 1927 m. spalio 31 d. nutarime dėl išperkamųjų mokesčių nustatymo (duomenys neskelbtini) dvaro žemės sklypams įrašytas (duomenys neskelbtini) mažažemis E. F., iš (duomenys neskelbtini) dvaro sklypų Nr. 17 ir Nr. 18 gavęs 5 212 kv. m žemės. Pagal prie minėtos pažymos pridėtą (duomenys neskelbtini) valsčiaus valdybos 1925 m.vasario 4 d. liudijimą, F. E. 1925 m. valdė 8 ha žemės. Iš esamų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo archyvinės bylos duomenų matyti, jog P. K. (kiti pretendentai prašymų nepateikė) iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo raginama pateikti trūkstamus dokumentus dėl Z. E. valdytos žemės ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus, tačiau iki nustatytų terminų pabaigos nepateikė nei nuosavybės teisę į Z. E.-B. valdytą turtą įrodančių dokumentų, nei (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) trūkstamų giminystės ryšį su Z. B. ir F. E. patvirtinančių dokumentų.Teismas pažymėjo, jog provaikaičiai negali atkurti nuosavybės teisių į prosenelių žemę. Kadangi pareiškėja nepateko į asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, ratą, ji neturėjo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jos prašyme nurodytą F. E. žemę.Teismas akcentavo, jog, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, subjektinę teisę į jai tenkančią Z. E.-B. ir A. B. iki nacionalizacijos valdyto turto dalį pareiškėja būtų galėjusi įgyvendinti tik tokiu atveju, jeigu Z. E.-B. ir A. B. dukra P. B.-K. būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. iki termino paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises pabaigos. Kadangi P. B.-K. mirė 2011 m. gruodžio 18 d. ir laisva valia priėmė sprendimą neįgyvendinti turimos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatytu laiku ir tvarka, pareiškėja neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į senelių Z. E.-B. ir A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti teisę, kurios jis iki įstatymo nustatyto termino nebuvo įgijęs. Atsižvelgęs į tai, teismas nevertino pareiškėjos argumentų dėl termino paduoti dokumentus praleidimo priežasčių ir jos pareiškimo netenkino.Teismas, susipažinęs su Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I-218-289/2014, konstatavo, jog minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nebuvo analogiškos, nes minėtoje byloje atnaujintas terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises dokumentams ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams į išlikusį nekilnojamąjį turtą – tėvo žemę.
III.
Pareiškėja D. M. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti.Pareiškėjos nuomone, teismas jokiu teisiniu reguliavimu nepagrindė savo išvados, kad pareiškėja turėjo subjektinę teisę į jai tenkančią A. B. ir Z. E.-B. turto dalį, bet ją galėtų įgyvendinti tik tokiu atveju, jei P. K. būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d. Tačiau analogiškoje byloje – administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014 – teismas tenkino asmens prašymą atnaujinti terminą, nors jo motina mirė tais pačiais metais kaip ir P. K., taip ir neužbaigusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Subjektas, į kurio turtą pretenduojama atkurti nuosavybės teises, šiame kontekste nėra esminė aplinkybė, sudaranti pagrindą konstatuoti, jog minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Tuo labiau kad skundžiamame teismo sprendime būtent pareiškėjos motinos mirties data nulėmė pareiškėjos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises praradimą, o ne subjektas, į kurio turtą pageidaujama šias teises atkurti. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad P. K. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. spalio 23 d., t. y. dar nepasibaigus Atkūrimo įstatyme numatytam terminui. P. K. įgijo savarankišką subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, kuri po jos mirties perėjo pareiškėjai. Teismas taip pat neįvertino nagrinėjamo klausimo svarbos ir aplinkybės, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią daugelį metų valdė jos šeima, iš kartos į kartą.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Tarnyba sutinka su teismo atliktu aplinkybių vertinimu ir atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia atsiliepimo į pareiškimą motyvais. Tarnyba papildomai nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014 neturėtų būti vadovaujamasi, nes jis prieštarauja tokio pobūdžio bylose susiklosčiusiai praktikai, be to, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taip pat pastebėta, kad P. K. nebuvo įgijusi subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl pareiškėja negalėjo jos paveldėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo atnaujinti terminą paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant mirusio turto savininko vaikus (3 p.) ir turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, vaikus (4 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų F. E. (pareiškėjos prosenelio) bei Z. E.-B. ir A. B. (pareiškėjos senelių) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra ginčo, kad buvę žemių savininkai mirė iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ((duomenys neskelbtini) valsčiaus valdybos 1925 m. vasario 4 d. liudijimas Nr. 355, b. l. 49; 1975 m. vasario 3 d. Z. B. mirties liudijimas, b. l. 51). Nesant duomenų apie F. E. testamentą ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiu, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės į jo valdytą žemę, laikytinas F. E. vaiko, kuris yra miręs, vaikas – P. K., mirusi 2011 m. gruodžio 18 d. (2011 m. gruodžio 19 d. mirties liudijimas, b. l. 10), o, nesant duomenų apie Z. E.-B. ir / ar A. B. testamentą ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiu, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės į jų valdytą žemę, laikytinas Z. E.-B. ir A. B. vaikas – taip pat P. K.. P. K. Kelmės rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 23 d. pateikė pranešimą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) (b. l. 50), prašydama atkurti nuosavybės teises į Z. E. valdytą iš viso 8 ha žemę, tačiau prie šio prašymo jokių dokumentų nepridėjo. Byloje nėra duomenų, kad P. K. atitinkamoms įstaigoms būtų pateikusi kokius nors kitus dokumentus ar prašymus, atsakiusi į raginimus pateikti reikiamus dokumentus (inžinieriaus žemėtvarkininko raštas (data nenurodyta), b. l. 32; vyresniosios inžinierės žemėtvarkininkės 2000 m. rugpjūčio 1 d. raštas, b. l. 55; vyriausiojo inžinieriaus žemėtvarkininko 2001 m. rugsėjo 12 d. raštas, b. l. 56) ar iki savo mirties 2011 m. gruodžio 18 d. ėmusis kitų veiksmų valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreikšti. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bent kai kuriuos iš minėtų raštų P. K. gavo, t. y. jie buvo aptikti po jos mirties. Pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių P. K. būtų kilusios kliūtys atkurti nuosavybės teises į savo tėvų ir / ar senelio valdytą žemę. Darytina išvada, jog P. K. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į F. E., Z. E.-B. ir A. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kurią pareiškėja būtų galėjusi paveldėti jai mirus.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad turto savininko vaiko ar anūko vaikas, kol yra gyvas atitinkamai turto savininko vaikas ar anūkas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2001 m. gruodžio 31 d.), šio įpėdinio vaikui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino priežasčių, dėl kurių pareiškėja Įstatyme numatytais terminais nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiais savininkais ir nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų, bei netenkino pareiškėjos prašymo šiuos praleistus terminus atnaujinti.Dėl pareiškėjos teiginių apie ribojamas jos konstitucines teises pastebėtina, jog, spręsdamas dėl šioje byloje vertinamos subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas akcentavo, kad nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimus); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (žr., pvz., 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimus); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (žr., pvz., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 27576/05)). Taigi, pareiškėjos teiginiai, kad ji turėjo minėtą subjektinę teisę, yra nepagrįsti.Dėl pareiškėjos prašymo vadovautis Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014 teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma tokia pati teisė kaip byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-979-822/2015). Pastebėtina, kad byloje Nr. I-218-289/2014 pareiškėja D. S.-B. siekė atkurti nuosavybės teises į savo tėvo valdytą žemę ir buvo pripažinta pretendente pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o aplinkybė, kad pareiškėjos D. S.-B. motina, kaip ir P. K., prašymą atkurti nuosavybės teises (minėtos bylos atveju – į jos vyro iki nacionalizacijos valdytą žemę) pateikė 1991 m. ir, daugiau nepateikusi jokių reikiamų dokumentų, mirė 2011 m., nebuvo reikšminga pareiškėją D. S.-B. pripažįstant nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos galimybė įgyti subjektinę teisę – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – yra neatsiejama nuo P. K. mirties fakto (jos datos) (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.), todėl nagrinėjamos bylos ir bylos Nr. I-218-289/2014 ratio decidendi nėra analogiški. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nesivadovauti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.