- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- I-93-621/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03709-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas (pran.), Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus
- Trečiasis asmuo
- D. V.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko, teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
dalyvaujant suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus atstovei D. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. M. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė pareiškimą ir patikslintą pareiškimą prašydama atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į išlikusį šį turtą: F. E. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei Z. E. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja pareiškime ir patikslintame pareiškime nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 18 d. mirė jos mama P. K.. Dar po kelių metų, 2013-04-16, mirė jos tėtis K. K.. Po jo mirties kartu su savo seserimi D. V. paveldėjo po 1/2 dalį viso tėvo turėto turto, taip pat ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2014 m. birželio 26 d. jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į minėtą po tėvo mirties likusį palikimą. Po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į minėtą turtą 2014 m. birželio mėnesį, pradėjusi minėtu turtu rūpintis, jį prižiūrėti ir tvarkyti, bevartydama senus jos mirusios mamos P. K. dokumentus, rado žemėtvarkininko L. V. jos mamai rašytą raštą, kuriuo mamos prašoma atvykti į Šaukėnų žemėtvarkos tarnybą dėl Z. E. (pareiškėjos močiutės) žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) k., dokumentų sutvarkymo. Pareiškėjos mama P. K. apie tai, jog tvarkosi kokius nors žemės dokumentus jai niekada nebuvo minėjusi. Net nenumanė, kokios žemės ir kokius dokumentus buvo turima omenyje, todėl 2015 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyrių dėl informacijos pateikimo. Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus 2015 m. spalio 21 d. raštu buvo informuota, jog P. K. (pareiškėjos mama) 1991 m. spalio 23 d. pateikė pranešimą grąžinti 4 ha žemės. Buvo informuota, jog gautame 1999 m. gegužės 5 d. Lietuvos centrinio archyvo atsakyme Nr. T-5844-13 apie Z. E. – B. (pareiškėjos močiutės) turėtą 4 ha žemę (duomenys neskelbtini) iš F. E. (pareiškėjos močiutės tėvo) dokumentų nerasta. Tačiau nurodyta, kad Šaukėnų valsčiaus valdybos 1925 m. vasario 4 d. liudijime rašoma, kad F. E. (pareiškėjos močiutės tėvas) turėjo 8 ha žemės (duomenys neskelbtini). Taip pat prie pranešimo 2009 m. balandžio 30 d. pateikta dalis giminystės ryšį įrodančių dokumentų: Z. B. mirties liudijimo, P. B. ir Z. E. gimimo liudijimo kopijos. Taigi, apie tai, jog pareiškėjos močiutės Z. E.- B. tėvas F. E. turėjo 8 ha žemės (duomenys neskelbtini), pareiškėjai tapo žinoma tik gavus minėtą Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus 2015 m. spalio 21 d. raštą. Taip pat Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyrius darbuotojai jai paaiškino, kad yra praleidusi įstatymo numatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti, todėl turi kreiptis į teismą dėl šių terminų atnaujinimo. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359. Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėjo, jog apie F. E. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) seniūnijoje sužinojo tik gavusi minėtą Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus 2015 m. spalio 21 d. raštą, kuriame nurodyta, jog F. E. turėjo 8 ha žemės (duomenys neskelbtini). Teismui pateikė papildomus dokumentus, gautus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, taip pat patvirtinančius, jog F. E. valdė 8 ha žemės. Tuo tarpu apie tai, jog pareiškėjos močiutė Z. E.-B. ir senelis A. B. tame pačiame (duomenys neskelbtini) taip pat turėjo žemės, sužinojo tik prasidėjus teisminiam procesui, kada buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimas į pareiškimą, iš į bylą pateiktų dokumentų, bei papildomai užsiklausus Šiaulių apskrities bei Lietuvos centrinį archyvą. Iš Šiaulių apskrities archyvo išduotų vykdomojo komiteto sėklinės paskolos paskirstymo sąrašo ir 1941 metų valstiečių, norinčių pirkti koncentruotus pašarus, sąrašo ištraukų matyti, kad pareiškėjos senelis A. B. 1941 metais (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3 ha žemės. Mano, jog aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog kreiptis anksčiau dėl nuosavybės teisių į senelio A. B., močiutės Z. E.- B., jos tėvo F. E. turėtos žemės (duomenys neskelbtini) atkūrimo galimybių neturėjo, nes apie šio turto egzistavimą net nežinojo. Dėl šių priežasčių nebuvo galimybės laiku pateikti prašymo ir dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiais turto savininkais. Todėl teismo prašo praleistą terminą atnaujinti. Pateikė papildomus dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais, t. y. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016-03-22 pažymą Nr. (Pl-1157) P2-2239 apie F. E. mirtį bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016-03-22 pažymą Nr. (Pl-1157) P2-2237 apie pareiškėjos močiutės Z. E.- B. santuokos sudarymą su A. B..
Pareiškėjos atstovė advokatė A. G. teismo posėdžio metu nurodė, jog palaiko pareiškimą ir prašo atnaujinti terminą nuosavybės teisių atkūrimui reikalingiems dokumentams pateikti. Pareiškėja elgėsi apdairiai, rūpestingai ir kai tik ji sužinojo apie galimybes atkurti nuosavybės teises bei tokiu būdu įgyvendinti jos teisėtus interesus, ji tai padarė. Kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, vėliau į teismą. Kaip anksčiau buvo nurodyta, pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią daugelį metų valdė jos šeimos giminės, iš kartos į kartą. Tai susiję su pareiškėjos interesu realizuoti teisę į šeimos prieš daugelį metų neteisėtai prarastą nuosavybę, todėl atsisakius atnaujinti terminą, pareiškėjai būtų apribota viena iš jos konstitucinių teisių. Juo labiau, kad formalių kliūčių atkūrimui nėra, žemė, į kurią prašoma atkurti teises, yra laisva. Pareiškėja šiuo metu yra pateikusi visus įstatymui reikalingus dokumentus, t. y. tiek dokumentus, patvirtinančius buvusių savininkų nuosavybės teises, tiek giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą. Be to, nori atkreipti dėmesį, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje, esant analogiškoms aplinkybėms, t. y., 2014-02-03 nutartyje byloje Nr. I-218-289/2014, sprendė, jog pagrindas tenkinti prašymą dėl praleisto termino dokumentams paduoti yra. Tokia išvada padaryta, esant analogiškoms aplinkybėms, būtent, kai pareiškėjos mama buvo pradėjusi atkūrimo procedūrą, bet mirė tais pačiais 2011 metais, kaip pareiškėjos M. mama, jos taip ir neužbaigusi. Teismas net nurodytu ankstesnės eilės įpėdinių eiliškumu nesivadovavo, rėmėsi tuo, jog prioritetas yra žmogaus šeimos nuosavybės teisių išsaugojimas, atkūrimas. Todėl prašo teismo atnaujinti terminą dokumentams pateikti tam, kad kaip norėjo Nacionalinės žemės tarnyba atstovė galėtų būti vertinama – ar bus galimybė pilnai atkurti nuosavybės teises ir konkrečiai į kurių asmenų – tai prosenelio ar palikto E., ar A. B., Z. B..
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė D. P. nurodė, jog atsiliepime išreiškė savo poziciją dėl pareiškėjos pareikštų reikalavimų. Su pareiškėjos pareikštais reikalavimais nesutinka, nes jos prašymas neatitinka teisinio reglamentavimo. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėja prašo atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) prosenelio F. E. iki nacionalizacijos valdytą 8 ha žemės sklypą, močiutės Z. E.- B. valdytą 4 ha žemės sklypą ir senelio A. B. valdytą 3 ha žemės sklypą ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja nurodo, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes iki 2015 m. spalio mėnesio nežinojo apie prosenelio F. E. iki nacionalizacijos valdytą žemę, o iki teisminio proceso pradžios nežinojo apie močiutės Z. E.- B. ir senelio A. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pažymėjo, kad į Z. E. iki nacionalizacijos valdytą 4,00 ha žemę (duomenys neskelbtini) su prašymu atkurti nuosavybės teises 1991 m. spalio 23 d. kreipėsi jos dukra P. K., kuri iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) savo subjektinės teisės neįgyvendino, nes nepateikė nei nuosavybės teisę į Z. E.- B. valdytą turtą įrodančių dokumentų nei iki 2003 m. gruodžio 31 d. – trūkstamų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Prašymų atkurti nuosavybės teises į F. E. ir A. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą nekilnojamąjį turtą tuometinei Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šaukėnų agrarinės reformos tarnybai pateikta nebuvo, Tarnybos Kelmės skyriui perduotuose saugoti dokumentuose tokių faktų neužfiksuota. Taip pat atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėja prašo teismo atnaujinti jai terminą paduoti prašymą ir pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atkurti nuosavybės teises į prosenelio F. E. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio teisiniu reglamentavimu, proanūkiams nebuvo ir nėra numatyta subjektinė teisė teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelių iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja taip pat prašo teismo atnaujinti jai terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į močiutės Z. E.- B. ir senelio A. B. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Pažymėjo, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio teisiniu reguliavimu, šią subjektinę teisę į jai tenkančią dalį pareiškėja pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą būtų galėjusi įgyvendinti tik tokiu atveju, jeigu Z. E.- B. ir A. B. dukra P. B.- K., kuri buvo pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d., t.y., iki termino paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad P. B. K. mirė jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui – 2011 m. gruodžio 18 d., ir savo pačios laisva valia priėmusi sprendimą neįgyvendinti turimos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatytu laiku ir tvarka, pareiškėja nebuvo įstatymo nustatytu laiku (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) įgijusi subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į senelių Z. E.- B. ir A. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl neturi teisinio pagrindo prašyti atkurti tokį terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į pareiškėjos patikslintą pareiškimą nepateikė, procesiniai dokumentai ir šaukimas į teismo posėdį įteikti viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu, nes registruota pašto siunta įteikti dokumentų nepavyko (83, 86, 112 b. l.).
Pareiškėjos D. M. pareiškimas ir patikslintas pareiškimas dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti netenkintinas.
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997-07-01 galiojusį LR įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).
Iš bylos dokumentų spręstina, kad P. K. (mirė 2011-12-18) buvo pareiškėjos D. M. mama, Z. E.-B. – pareiškėjos močiutė, A. B. – pareiškėjos senelis, o F. E. – pareiškėjos močiutės tėvas. Vadinasi, pretendente atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą galėjo būti (paduoti prašymą kartu su kitais pretendentai) pareiškėjos mama P. K..
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad į tuometinę Kelmės rajono Šaukėnų agrarinės reformos tarnybą 1991-10-23 su prašymu atkurti nuosavybės teises į Z. E. iki nacionalizacijos valdytą 4,00 ha žemę (duomenys neskelbtini) kreipėsi jos dukra P. K. (50 b. l.). Taip pat byloje pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999-05-05 pažyma Nr. T-5844-13, kurioje nurodyta, kad žinių apie Z. B.- E. Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) turėtą žemę ir žemės įgijimą iš F. E. nepilnai išlikusiuose archyviniuose dokumentuose, nerasta. Toje pačioje pažymoje nurodyta, jog Žemės reformos departamento archyvinio fondo duomenimis, žemės reformos valdybos 1927-10-31 nutarime dėl išperkamųjų mokesčių nustatymo Petniciškių dvaro žemės sklypams įrašytas (duomenys neskelbtini) k. mažažemis E. F., iš Petniciškių dvaro sklypų Nr. 17 ir Nr. 18 gavęs 5,212 kv. m žemės. Pagal prie minėtos pažymos pridedamą Šaukėnų valsčiaus valdybos 1925-02-04 liudijimą, F. E. 1925 metais valdė 8 ha žemės (48 b. l.). Iš esamų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo archyvinės bylos duomenų matyti, kad pretendentė P. K. (kiti pretendentai prašymų nepateikė) iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo raginama pateikti trūkstamus dokumentus dėl Z. E. valdytos žemės ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus, tačiau iki nustatytų terminų pabaigos nepateikė nei nuosavybės teisę į Z. E.- B. valdytą turtą įrodančių dokumentų, nei iki 2003 m. gruodžio 31 d. trūkstamų giminystės ryšį su Z. B. ir F. E. patvirtinančių dokumentų.
Lietuvos Respublikos 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma buvusiam turto savininkui, o jam mirus – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui; mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams. 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje taip pat nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, < ... >, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, < ... >, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), < ... >, į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra ne kartą pasisakęs, kad vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti, kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010 ir kt.). Nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2369/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad svarbu nustatyti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1-5 p.). Tiek pagal iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1 p.). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Taigi nuosavybės teisės pirmiausia atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja D. M. prašo atnaujinti jai terminą paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelio F. E. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Teismas konstatuoja, jog pagal byloje taikytiną teisinį reguliavimą provaikaičiai į savo prosenelių žemę teisės atkurti nuosavybės teises neturi. Kadangi pareiškėja nepatenka į asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, ratą, teismas konstatuoja, jog ji neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jos prašyme nurodytą prosenelio žemę, todėl negali būti laikoma praleidusi terminą pateikti prašymą bei pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2286/2013).
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat prašo teismo atnaujinti jai terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į močiutės Z. E.- B. ir senelio A. B. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Pažymėtina, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio teisiniu reguliavimu, šią subjektinę teisę į jai tenkančią dalį pareiškėja pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą būtų galėjusi įgyvendinti tik tokiu atveju, jeigu Z. E.-B. ir A. B. dukra P. B.- K., kuri buvo pretendentė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y., iki termino paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad P. B.-K. mirė 2011 m. gruodžio 18 d. (10 b. l.), t. y. jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui ir savo pačios laisva valia priėmusi sprendimą neįgyvendinti turimos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatytu laiku ir tvarka, pareiškėja nebuvo įstatymo nustatytu laiku (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) įgijusi subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į senelių Z. E.-B. ir A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, o neturėdama tokios teisės, ji negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymu nustatytų dokumentų pateikimo terminų. Asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymo nustatyto termino nebuvo įgijęs. Nustačius tokias aplinkybes nagrinėti termino pareiškėjai D. M. atnaujinimo klausimą iš esmės nėra pagrindo, todėl teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl termino paduoti dokumentus praleidimo priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas atnaujinti jai LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos prosenelio F. E. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); į pareiškėjos senelio A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei į pareiškėjos močiutės Z. E.-B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), netenkintinas.
Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014 esant analogiškoms aplinkybėms, sprendė, jog pagrindas tenkinti prašymą dėl praleisto termino dokumentams paduoti yra. Būtent, kai pareiškėjos mama buvo pradėjusi atkūrimo procedūrą, bet mirė tais pačiais 2011 metais kaip ir pareiškėjos M. mama, jos taip ir nebaigusi. Teismas susipažinęs su minėtu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu, konstatuoja, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-218-289/2014 aplinkybės ne analogiškos, minėtoje administracinėje byloje atnaujintas terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises dokumentams ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams į išlikusį nekilnojamąjį turtą į tėvo žemę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. M. pareiškimo ir patikslinto pareiškimo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į išlikusį šį turtą: F. E. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); A. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei Zofijos E. B. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.