Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. S. (G. S.), V. P., S. B., A. P., J. L.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas 2013 m. spalio 6 d. gavo Komisijos nario atsakymą, jog Komisija savo veiklos nėra pradėjusi, todėl pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėjo vertinimu, toks Komisijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą, kai pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė administracinį ginčą tarp pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojo išspręsti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo būdu, o pareiškėjas buvo priverstas pradėti ginčą teisme, prarandant laiką bei jaučiant pažeminimą bei nusivylimą viešąja valdžia, pažeidė pareiškėjo lūkestį, kad teisinėje valstybėje įtvirtinta įstatymų viršenybė ir valstybės institucijos tarnauja žmonėms. Pareiškėjui negalint realizuoti savo teisės į ikiteisminį ginčo nagrinėjimą taip sumažinant savo išlaidas bei sutaupant laiko, pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

II.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui į Komisiją kreipiantis su 2013 m. rugsėjo 25 d. skundu, sprendimo 2 punktas teismo jau buvo panaikintas, tačiau pats teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Vadinasi, rengiant 2013 m. spalio 4 d. raštą (atsakymą dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo), sprendimo 2 punkto neteisėtumas dar nebuvo konstatuotas, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo elgtis priešingai (t. y. oficialiai neišsprendus Komisijos finansavimo klausimo, nagrinėti pareiškėjo skundą) ir toks atsakovo elgesys nelaikytinas neteisėtu.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą metu (2013 m. spalio 4 d.) sprendimo neteisėtumas konstatuotas nebuvo, o pareiškėjui, nagrinėjamu atveju, priešingų aplinkybių neįrodžius, teismas darė išvadą, jog veiksmai, kuriais buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. skundą, laikytini teisėtais.

Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų), kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų.

Be to, teismas pažymėjo, kad Komisijai atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą, jo teisė išnagrinėti ginčą kilusį tarp pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos, nebuvo apribota. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas teise į šio ginčo išnagrinėjimą yra pasinaudojęs, iš esmės su tais pačiais reikalavimais, kurie nurodyti skunde Komisijai, 2013 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. kovo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2466-171/2014 pareiškėjo skundą išnagrinėjo.

III.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybės veiksmai laikytini teisėtais. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad savivaldybė vadovavosi teismo sprendimu panaikintu aktu, laikytina neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės neveikimas – atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą, tęsiasi iki šiol, t. y. iki šiol nėra priimtas pareiškėjo skundas. Pareiškėjo skundo Vilniaus miesto savivaldybė nepriėmė nei po teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas Sprendimo 2 punktas, nei po šio teismo sprendimo įsigaliojimo.

Mano, kad teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, pažeidė lygiateisiškumo principą, kadangi tas pats teismas (Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2011 m. balandžio 11 d. sprendime pareiškėjams priteisė 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjams neįrodžius dokumentais ar kitomis priemonėmis neturtinės žalos buvimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-3249/2011 paliko šį sprendimą galioti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo faktą sieja su neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos veiksmais (neveikimu). Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad 2013 m. spalio 6 d. gavo Komisijos nario atsakymą, jog Komisija savo veiklos nėra pradėjusi, todėl pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas. Pareiškėjo vertinimu, toks Komisijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą, kai pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė administracinį ginčą tarp pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojo išspręsti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo būdu, o pareiškėjas buvo priverstas pradėti ginčą teisme, prarandant laiką bei jaučiant pažeminimą bei nusivylimą viešąja valdžia, pažeidė pareiškėjo lūkestį, kad teisinėje valstybėje įtvirtinta įstatymų viršenybė ir valstybės institucijos tarnauja žmonėms.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninė administracinių ginčų komisija atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. skundą, vadovaudamasi Vilniaus savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 2 punktu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, proceso šalys apeliacinėje instancijoje iš esmės nesutaria dėl deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, todėl šis klausimas nagrinėtinas plačiau ir pirmiausiai pasisakytina dėl sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Taikant CK 6.250 straipsnį svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės ar savivaldybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės ar savivaldybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės ar savivaldybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Nagrinėjamu atveju aktualus Administracinių ginčų komisijų įstatymas (2011 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija). Paminėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos sudaro savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas su sprendžiamojo balso teise. Išskyrus išimtis, kurias nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas arba kiti įstatymai, savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ikiteismine tvarka nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų arba valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Administracinių ginčų komisijų įstatyme nėra detalizuota Komisijos sudarymo procedūra, taip pat Komisijos veiklos pradžios ar pabaigos momentai. Vilniaus miesto savivaldybė 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-760 sudarydama Komisiją, šio sprendimo 2 punkte nustatė, kad Komisijos veikla bus pradėta tik gavus finansavimą iš valstybės biudžeto. Tačiau Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir sudaryti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 str. nuostatas ir sudaryti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją. Minėtas sprendimas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012 paliktas nepakeistas. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sudarymo“ 2 punktą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1195-244/2013 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 2 punktą panaikino. Nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo po to, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1438/2013 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 2 punktas neteko galios nuo 2013 m. lapkričio 14 d.

Remiantis bylos duomenimis Pareiškėjas į Visuomeninę administracinių ginčų komisiją kreipėsi 2013 m. rugsėjo 25 d. Komisija apie tai, kad pareiškėjo skundą nagrinėti atsisako, jį informavo 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-2013-3(8). Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatė, kad atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą metu (2013 m. spalio 4 d.) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 2 punkto neteisėtumas dar nebuvo konstatuotas, dėl to Visuomeninės administracinių ginčų komisijos veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju nelaikytini neteisėtais, nes jie buvo pagrįsti tuo metu dar galiojusia Vilniaus miesto savivaldybė 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 sprendimo 2 punkto nuostata.

Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos neteisėti veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos. Nesant bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos, kitų sąlygų nustatymas netenka teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad Komisijai atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą, jis neteko galimybės apginti savo galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų. Susipažinusi su teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2466-171/2014 išnagrinėjo analogišką pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos veiksmų (neveikimo). Nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. vasario 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-216-822/2015. Todėl konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į ginčo, kilusio dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos veiksmų (neveikimo), išsprendimą buvo apribota Komisijai atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą, nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, pažeidė lygiateisiškumo principą, kadangi tas pats teismas (Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2011 m. balandžio 11 d. sprendime pareiškėjams priteisė 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjams neįrodžius dokumentais ar kitomis priemonėmis neturtinės žalos buvimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-3249/2011 paliko šį sprendimą galioti.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog remtis precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismų praktika, kuria grindžiami apeliacinio skundo argumentai, tiek pagal skunde nurodytų bylų esminius faktus, tiek pagal teisę, taikytiną šiam ginčui, skiriasi, taigi pareiškėjo nurodomi teismų procesiniai sprendimai nėra šiam ginčui ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) privalomojo pobūdžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas sprendimą, pareiškėjo nurodyta teismų praktika nesivadovauja.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai vadovavosi įstatymu ir įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilnaius apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.