Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-397-575/2025

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-08-06
Bylos Nr.: eA-397-575/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01171-2023-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas, Ričardas Piličiauskas, Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: S. J.
Trečiasis asmuo: Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

18.2Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo tvarka ir terminai

Administracinė byla Nr. eA-397-575/2025Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01171-2023-1Procesinio sprendimo kategorija 18.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl termino nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja S. J. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini)

2. Pareiškėja nurodė, kad yra įpėdinė, kuri turi teisę paveldėti sutuoktinio A. J. motinai E. J. (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. priklausiusią žemę, nes yra likusios neatkurtos nuosavybės teisės į 3,5 ha E. J. priklausiusios žemės. Pareiškėja teigė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyrių, kuris informavo, jog pareiškėja visų pirma turi kreiptis į teismą dėl nustatyto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir tik tuomet, atnaujinus terminą pareiškėjai, NŽT turės priimti naujus teikiamus dokumentus, pagrindžiančius, kad E. J. iš viso valdė 9,54 ha ploto žemės sklypą, bei spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vykdymo. Pareiškėjos teigimu, nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, kadangi jos sutuoktinis A. J. laiku, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., kreipėsi su prašymu dėl jo motinai E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusios žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat iki reikiamo termino pabaigos buvo pateikti ir asmens pilietybę, giminystės ryšį bei nuosavybės teises pagrindžiantys dokumentai, kurių pagrindu priimtas 1996 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. 392 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) A. J., S.“. Pareiškėjos vertinimu, Atkūrimo įstatyme nurodytas terminas nėra praleistas, nes buvo veikiama aktyviai, atidžiai ir rūpestingai siekiant atkurti nuosavybės teises, o po A. J. mirties pareiškėjai gavus papildomus archyvinius dokumentus ir duomenis, kurie pagrindžia, jog buvusiai savininkei E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė ne 6,04 ha žemės, o 9,54 ha, atsirado pagrindas prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą dokumentams, pagrindžiantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikti. Pareiškėja nurodė, kad ji ir jos sutuoktinis A. J., nežinodami tikslaus buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos valdyto žemės kiekio, savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tai patvirtina priimti sprendimai, kuriais A. J. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto dalį iš archyvo gautų duomenų pagrindu, tačiau dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių A. J. laiku negavo reikalingos, teisingos ir išsamios informacijos apie buvusios savininkės nuosavybės teisėmis valdytą žemės kiekį, o archyvas nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu bei pirminio kreipimosi į archyvą metu nepateikė tikslios informacijos apie E. J. priklausiusios žemės kiekį, tai reiškia, kad terminas nuosavybės teises patvirtinantiems naujiems dokumentams pateikti buvo praleistas dėl objektyvių, nuo A. J. ir pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, o pareiškėjos ir A. J. galimybės sužinoti tikslų buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dydį iš kitų giminaičių buvo ribotos, nes nebuvo jokių kitų giminaičių, kurie būtų galėję suteikti informacijos apie valdytos žemės sklypo plotą, todėl pareiškėja ir A. J. pagrįstai pasitikėjo oficialios valstybės institucijos, t. y. Lietuvos centrinio valstybės archyvo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu pateiktais duomenimis, o terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja nurodė, kad duomenys apie tai, kad buvusi savininkė E. J. valdė ne 6,04 ha, o 9,54 ha žemės, jai tapo žinomi tik gavus naujus archyvinius dokumentus, kuriuos NŽT atsisako priimti bei juos vertinti, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėja yra vyresnio amžiaus, prastos sveikatos, todėl jai sudėtinga pačiai inicijuoti atitinkamas procedūras valstybinėse įstaigose, kreiptis į teismą ir pan., tačiau po to, kai tapo žinoma, kad nėra atkurtos nuosavybės teisės į E. J. priklausius dar 3,5 ha žemės, pareiškėja buvo aktyvi bei rūpestinga ir sudarė notarinį įgaliojimą su T. M., kuriam pavedė atstovauti jos interesus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo procesais. Pareiškėjos vertinimu, šios aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėja elgėsi rūpestingai, siekė tinkamai įgyvendinti savo teises ir interesus, o terminas dokumentams apie nuosavybės teises ir giminystės ryšį pateikti buvo praleistas ne dėl jos kaltės, bet dėl to, kad valstybinis archyvas pirminio keipimosi metu buvo pateikęs neišsamius duomenis apie E. J. priklausiusio žemės sklypo plotą.

Atsiliepimas

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

4. NŽT nurodė, kad pretendentas A. J. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. gruodžio 9 d., t. y. A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybę į buvusios savininkės E. J. nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja S. J. Atkūrimo įstatymo numatytu terminu tokios subjektinės teisės neįgijo ir negalėjo įgyti iki 2020 metų, t. y. iki sutuoktinio mirties, todėl pareiškėja, neturėdama tokios teisės, negalėjo praleisti ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino dokumentams pateikti. NŽT teigė, kad pareiškėja yra A. J. teisių perėmėja, todėl gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik ta apimtimi, kuria A. J. iki savo mirties buvo pareiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.), bet nuosavybės teisių atkūrimo procesas A. J. yra baigtas, taigi jis jau yra realizavęs savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o esant baigtam A. J. nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėja neturi subjektinės teisės teikti prašymo atkurti nuosavybės ar teikti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę, todėl teismas negali pareiškėjai atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, o pareiškėjos argumentai dėl termino atnaujinimo neturi teisinės reikšmės. NŽT teigimu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, visi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises, suinteresuotam asmeniui turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl aplinkybės, sukliudžiusios pretendentui A. J. laiku pateikti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos didesnį valdytą žemės kiekį patvirtinančius dokumentus, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pretendento A. J. veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant išsiaiškinti informaciją apie buvusios savininkės E. J. nuosavybės teise valdytą didesnį žemės kiekį – Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2022 m. kovo 28 d. raštu Nr. R4-988 atsakė į A. G. 2022 m. kovo 4 d. prašymą, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių pretendento A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos atliktus aktyvius veiksmus, pvz. kreipimosi į archyvus, o pareiškėja taip pat nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, sutrukdžiusių tai padaryti. NŽT vertinimu, pareiškėjos prašyme nurodyti argumentai dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems naujiems dokumentams pateikti yra pernelyg abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, be to, jau 2009 m. kreipiantis į Kauno apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo A. J. buvo iškilę abejonių dėl buvusios žemės savininkės valdytos žemės kiekio, tačiau į bylą nėra pateikta objektyvias priežastis patvirtinančių duomenų dėl jo nesikreipimo į kompetentingas institucijas dėl papildomų dokumentų apie didesnį valdytą žemės kiekį gavimo, taigi pretendentas A. J. praleido terminą dokumentams pateikti dėl subjektyvių aplinkybių. NŽT vertinimu, pareiškėjos kartu su prašymu pridėti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai neįrodo didesnio buvusios savininkės valdyto žemės kiekio, nei buvo atkurta.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos S. J. prašymą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad prašymus ekvivalentine natūra atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos valdytą 7 ha žemę pateikė vaikai A. J. ir G. D. (pridėta E. J. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 2050); buvusios žemės savininkės E. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2050 yra Kauno valstybinio archyvo 1992 m. sausio 23 d. pažymėjimas Nr. J-334, kuriame nurodyta, kad 1938 m. spalio 31 d. Kauno apskrities žemės rūšiavimo komisijos rūšimis paskirstytų žemių plotų savininkų sąraše įrašyta J. E., (duomenys neskelbtini) turėjusi iš viso 6,04 ha žemės, tai yra vėliausi duomenys apie E. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

7. Teismas nurodė, kad pretendentui A. J. priklausė atkurti nuosavybės teises į 1/2 buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, t. y. į 3,02 ha, kurios yra visiškai atkurtos Kauno apskrities valdytojo 1996 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 392 ,,Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui (-tei) A. J., S.“ ir 1996 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 01-12 ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,2 ha žemės sklypą ir išperkant 2,82 ha ploto žemę valstybei priklausančiomis akcijomis.

8. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-9822-364/2009 pagal pareiškėjo A. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. J., mirusi (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 7,54 ha žemės; ir pripažinti, kad A. J. nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujinti, 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėja S. J. yra A. J., mirusio (duomenys neskelbtini) sutuoktinė ir turto paveldėtoja (2021 m. kovo 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr.1385), o pareiškėjos įgaliotas atstovas T. M. 2022 m. lapkričio 30 d. prašymu NŽT prašė vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtus likusius neatkurtus 3,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini) Kaunas), prašė nuosavybės teises į 3,5 ha žemę atkurti natūra, nes Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2022 m. kovo 28 d. raštu Nr. R4-988 pateikta medžiaga aiškiai patvirtina, kad iki 1940 m. nacionalizacijos ir anksčiau E. J. priklausė ir ji valdė ne 6,04 ha, o 9,54 ploto sklypą (sklypo Nr. 30, šiuo metu (duomenys neskelbtini) Kaunas), o archyvinio dokumento paskutinio taisymo data yra 1939 m. gegužės 6 d., t. y. vėliausi duomenys apie E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę.

10. Teismas nustatė, kad NŽT Kauno miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2022 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 8SD-6639-(14.8.125 E.) „Dėl informacijos pateikimo“ jo nepatenkino, nes, vadovaujantis Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9822-364/2009, pareiškėjos teiginys, jog E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,54 ha, ir prašymas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į likusius 3,5 ha žemės neturi teisinio pagrindo. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjos S. J. įgalioto atstovo 2023 m. sausio 18 d. skundą „Dėl NŽT Kauno miesto skyriaus veiksmų“, kuriuo buvo prašoma panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2022 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 8SD-6639-(14.8.125 E.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą ir neatkurtą 3,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) 2023 m. vasario 20 d. raštu Nr. lSS-234-(5.59 E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, jog NŽT neturi teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal pareiškėjos kartu su 2022 m. lapkričio 30 d. prašymu pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, nes ji praleido dokumentų pateikimo terminus, kadangi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl praleidus šį terminą vėlesnis dokumentų pateikimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinių padarinių; taip pat nurodė, jog pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo, o pareiškėjos teikiami dokumentai NŽT Kauno miesto skyriuje galės būti vertinami tik pateikus teismo sprendimą atnaujinti praleistą terminą pateikti dokumentus.

11. Teismas aptarė ginčui aktualias Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčo klausimu ir pažymėjo, kad pretendentas A. J. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. gruodžio 9 d., t. y. A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino pabaigos įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybę į buvusios savininkės E. J. nekilnojamąjį turtą. Teismas sprendė, kad pareiškėja S. J. Atkūrimo įstatymo numatytu terminu tokios subjektinės teisės neįgijo ir negalėjo įgyti iki 2020 metų, t. y. iki sutuoktinio mirties, kadangi buvo gyvas pareiškėjos sutuoktinis A. J., todėl pareiškėja, neturėdama tokios teisės, negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies termino pateikti dokumentus. Teismas sprendė, kad pareiškėja yra A. J. teisių perėmėja, todėl gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę tik ta apimtimi, kuria A. J. iki savo mirties buvo pareiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas A. J. yra baigtas, taigi jis jau yra realizavęs savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir sutiko su NŽT argumentu, jog esant baigtam A. J. nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėja neturi subjektinės teisės teikti prašymo atkurti nuosavybės teises ar teikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusios savininkės E. J. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

12. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo, o vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, visi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises, suinteresuotam asmeniui turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios pretendentui A. J. laiku pateikti nuosavybės teises į buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos didesnį valdytą žemės kiekį patvirtinančius dokumentus, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pretendento A. J. veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant išsiaiškinti informaciją apie buvusios savininkės E. J. nuosavybės teise valdytą didesnį žemės kiekį: iš pareiškėjos kartu su prašymu pridedamų dokumentų matyti, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2022 m. kovo 28 d. raštu Nr. R4-988 „Dėl dokumentų skaitmeninių kopijų“ atsakė į A. G. 2022 m. kovo 4 d. prašymą, tačiau byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių pretendento A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos atliktus aktyvius veiksmus, pvz., kreipimąsi į archyvus, o pareiškėja nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, jog neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjos prašyme nurodyti argumentai dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems naujiems dokumentams pateikti yra pernelyg abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nes į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pretendentas A. J. tiek iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos, tiek po termino pabaigos iki mirties buvo aktyvus ir kreipėsi į archyvus ar kitas institucijas siekdamas išsiaiškinti apie buvusios savininkės E. J. didesnį, nei nustatyta, valdytos žemės kiekį, tačiau negavo pageidaujamos informacijos. Teismas nurodė, kad nors jau 2009 m. kreipiantis į Kauno apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo A. J. buvo iškilę abejonių dėl buvusios žemės savininkės valdytos žemės kiekio, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, dėl kokių objektyvių priežasčių jis nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl papildomų dokumentų apie didesnį valdytą žemės kiekį gavimo.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybės ir prašymo argumentai neįrodo, jog pareiškėjos sutuoktinis nuo 1996 m., t. y. 24 metus, o po Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos 17 metų, buvo aktyvus, siekė ir ėmėsi konkrečių veiksmų nuosavybės teisėms į didesnį valdytą žemės kiekį patvirtinantiems dokumentams gauti, t. y. prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą šiuo atveju lėmė pretendento A. J. subjektyvus situacijos vertinimas bei jo paties pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis, nuo pretendento valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu), todėl teismas pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

17. Pareiškėja S. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti.

18. Pareiškėja pakartoja su ginču susijusias faktines aplinkybes ir nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą bei rėmėsi tik NŽT išdėstyta nepagrįsta pozicija nagrinėjamoje byloje, kaip argumentus nurodė NŽT atsiliepime į skundą pateiktus analogiškus argumentus, dėl to kyla abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo, galimo teismo išankstinio nusistatymo ir šališkumo.

19. Pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėja apskritai neturi subjektinės teisės teikti prašymą atkurti nuosavybės teises ar atnaujinti terminą teikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusios savininkės nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinis, A. J., neginčijamai turėjo subjektinę teisę po motinos E. J. mirties, pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę ir tą jis buvo padaręs laiku, nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, dalis nuosavybės teisių į E. J. valdytą žemę A. J. buvo atkurtos, o pareiškėja po sutuoktinio A. J., mirusio (duomenys neskelbtini) mirties, yra jo turto paveldėtoja, t. y. perėmė visas teises ir pareigas, ta apimtimi, kurios priklausė jos sutuoktiniui A. J., iki jo mirties. Todėl pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis, neva pareiškėja neturi subjektinės teisės reikšti prašymo dėl praleisto termino dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti atnaujinimo – kadangi tokią teisę turėjo A. J., ko neneigia ir pats teismas bei NŽT, taigi po jo mirties šios A. J. teisės ir jų įgyvendinimas perėjo pareiškėjai, todėl nepagrįsti teismo argumentai, jog pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu tokios subjektinės teisės neįgijo ir negalėjo įgyti iki 2020 metų, t. y. iki sutuoktinio mirties, kadangi buvo gyvas pareiškėjos sutuoktinis A. J. ir pareiškėja, neturėdama tokios teisės, negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies termino dokumentams pateikti.

20. Pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių pretendento A. J. iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos atliktus aktyvius veiksmus, pvz., kreipimosi į archyvus, o pareiškėja nenurodė jokių objektyvių ir pagrįstų priežasčių, jog neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad A. J. visą laiką veikė aktyviai, apdairiai, buvo rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjos teigimu, tai, kad tik vėliau, t. y. po numatyto termino dokumentams, pagrindžiantiems nuosavybės teises, pateikimo pabaigos, tapo žinoma, jog faktiškai E. J. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė ir ji valdė ne 6,04 ha, o 9,54 ha ploto sklypą, lėmė nuo A. J. valios ir veiksmų nepriklausiusios aplinkybės, o A. J. jo teises realizuoti iki įstatyme nustatyto termino pabaigos sutrukdė tai, kad jis buvo suklaidintas valstybinio archyvo, kuris išdavė jam pažymą, kad jo motina, E. J., iki 1940 m. nacionalizacijos valdė neva tik 6,04 ha žemės; NŽT taip pat klaidingai vadovavosi valstybinio archyvo išduotu pažymėjimu Nr. J-334, kaip vėliausiais duomenimis, kad E. J. (duomenys neskelbtini) turėjo viso 6,04 ha. žemės. Pareiškėja nurodo, kad jos ir A. J. galimybės sužinoti tikslų buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo dydį kitais būdais buvo ribotos, nes nebuvo tokių giminaičių, kurie būtų galėję suteikti tikslią informaciją apie valdytos žemės sklypo plotą, todėl tuo metu patikėjo oficialios valstybės institucijos, valstybės archyvo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu pateiktais duomenimis, nebuvo pagrindo manyti, kad archyvas, išdavęs pirminę pažymą, galėjo padaryti klaidą ir nurodyti neteisingą E. J. priklausiusios žemės kiekį bei, kad būtina šiuos duomenis pertikrinti, o būtent tai padarius ir paaiškėjo, jog valstybinis archyvas visgi neteisingai įvertino visus reikšmingus archyvinius dokumentus bei išdavė pažymą su klaidinančia informacija, todėl buvo atkurtas neteisingas (per mažas) žemės kiekis, kuris priklausė E. J.. Pareiškėja, gavusi papildomus duomenis iš archyvo, ėmėsi aktyvių veiksmų bei gindama savo teises, kreipėsi į NŽT, rinko dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui į visą buvusios savininkės E. J. valdytą žemę.

21. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino neva terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti buvo praleistas ne dėl ne nuo A. J. valios nepriklausančių aplinkybių, o neva dėl jo neveikimo ir nerūpestingumo. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad A. J. veikė aktyviai, tačiau, neturėdamas teisinio išsilavinimo bei pasitikėdamas valstybinėmis institucijomis, manė, kad surinkti visi duomenys apie tai, kiek E. J. valdė žemės ir kiek jam priklauso atkurti nuosavybės teisių į buvusios savininkės žemę, o tai, kad jis buvo suklaidintas valstybinių institucijų, nepatvirtina neva pasyvaus jo veikimo.

22. Pareiškėja teigia, kad teismas nevertino nei pareiškėjos į bylą pateiktų įrodymų, nei E. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių įrodymų ir duomenų, todėl bylos aplinkybes ištyrė ir jas įvertino neteisingai, remdamasis pavieniais įrodymais, o ne atsižvelgdamas į visų įrodymų visumą, kurie pagrindžia, kad A. J. buvo aktyvus, rūpestingas ir atsakingai teikė duomenis į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, teismas vadovavosi NŽT atsiliepime į skundą pateiktu nepagrįstu ir klaidingu situacijos vertinimu.

23. Pareiškėja tvirtina, kad į bylą buvo pateikti objektyvūs rašytiniai įrodymai – archyviniai dokumentai, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog E. J. iš tiesų priklausė 9,54 ha, šiuo metu (duomenys neskelbtini) Kaune, todėl siekiant pareiškėjai įgyvendinti nuosavybės teises, kadangi terminas nuosavybės teises pagrindžiantiems dokumentams pateikti buvo praleistas nuo A. J. ir pareiškėjos nepriklausiusių aplinkybių, yra akivaizdus ir pagrįstas pagrindas atnaujinti terminą dokumentams, pagrindžiantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį, į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, pateikti.

Šalies argumentai

24. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo A. J. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atmestas, nes tuo metu A. J. dar neturėjo duomenų iš archyvo, kuriuos norima dabar pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, o pareiškėja ir ankstesnis įpėdinis jos sutuoktinis A. J. tuo metu nedisponavo dokumentais, kurie buvo pateikti su 2022 m. lapkričio 30 d. T. M. prašymu suinteresuotam asmeniui ir kurie vienareikšmiškai patvirtina, kad E. J. valdomo žemės sklypo plotas sudarė 9,54 ha. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jau 2009 metais A. J. inicijavo teisminį procesą, siekė nustatyti juridinį faktą, o tai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad A. J. buvo pasyvus, nesiėmė jokių veiksmų siekiant gauti reikiamus įrodymus į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, todėl teismo išvados, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, klaidingos, o būtent dėl NŽT pasyvumo, kuri nesiėmė veiksmų siekiant išsiaiškinti, kiek iš tiesų iki 1940 m. nacionalizacijos žemės valdė E. J., visas nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepagrįstai ilgai užsitęsė ir nuosavybės teisės į visą E. J. žemę nėra atkurtos.

25. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad A. J. buvo suklaidintas, jis kreipėsi į archyvą bei gavo duomenis, tačiau nemanė, jog galima nepasitikėti archyvo pateikta informacija, todėl savo iniciatyva atnaujino informacijos paieškas ne iš karto, o nuosekliai veikdamas, po kurio laiko, todėl ne A. J. neva subjektyvus situacijos vertinimas ar elgesio pasirinkimas, o neatsakingas institucijų darbas lėmė, kad terminas buvo praleistas, pagal suformuotą teismų praktiką privatus asmuo tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji pusė, todėl neaiškumai aiškintini jo naudai, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tęstis nepateisinamai ilgai, tačiau teismas šiais šia praktika nesivadovavo, tokiu būdu pažeidė silpnesniosios šalies – pareiškėjos, interesus ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neatskleidė bylos esmės.

Atsiliepimas

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. NŽT vertinimu, byloje nenustatytos objektyvios nuo pretendento A. J. valios nepriklausiusios priežastys, sutrukdžiusios realizuoti savo teises įstatymo numatytu terminu, pateikiant nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į didesnį nei nustatyta buvusios savininkės E. J. valdytos žemės kiekį, o pretendentas A. J. praleido terminą dokumentams pateikti dėl subjektyvių aplinkybių. NŽT nurodo, kad pareiškėjos pateikti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai neįrodo didesnio buvusios savininkės valdyto žemės kiekio, nei buvo atkurta. NŽT pažymi, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo kartu su 2022 m. vasario 8 d. lydraščiu Nr. R4-988 pateiktame Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus Girstupio Aukštutinių Petrašiūnų, Žemutinių Petrašiūnų ir Žemutinių Amalių kaimų žemės vienkiemiais išskirstymo plane, padarytame 1934 metais Žemės Tvarkymo Departamento matininko S. P., yra nurodyta, kad šis planas ir jo eksplikacija sudaryti 1935 m. balandžio 30 d., plane taip pat yra pastaba, kad eksplikacijoje nurodyta savininkų žemė pažymėta Kauno Notariniam archyve 1938 m. vasario 5 d., plane matoma vėliausia 1939 m. gegužės 9 d. pastaba, kuria remiasi pareiškėja ir nurodo, kad per žemės sklypus ,,B“, 15, 14, 16 ir 127, 109, 110, 111, 112, 129 yra iškasti nusausinimo kanalai, perkelti matavimo ženklai, pravestos magistralinės linijos ir tuo tikslu planas pataisytas, tačiau buvusios savininkės E. J. žemės sklypas buvo Nr. 30 ir jis šioje pastaboje neminimas ir jam pastaba netaikyta. NŽT teigimu, iš plano matyti, kad pastaboje nurodyti sklypai yra gerokai nutolę nuo buvusios savininkės E. J. valdytos žemės sklypo Nr. 30, taigi, pastaba su buvusios savininkės sklypu Nr. 30 niekaip nesusijusi, o ankstesni duomenys apie buvusių savininkų turėtą žemę yra plane bei jo eksplikacijoje nustatyti 1935 m. balandžio 30 d., pažymėti Kauno Notariniam archyve 1938 m. vasario 5 d. ir remiantis šia pastaba keisti nebuvo. NŽT pažymi, kad minėti dokumentai nėra vėliausi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisės į buvusios savininkės E. J. turėtą žemę, o pareiškėjos pateiktas 1936 m. vasario 16 d. savininkų sąrašas su priedais nėra vėliausi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, todėl nepatvirtina buvusios savininkės E. J. iki 1940 m. vykusios nacionalizacijos 9,54 ha valdytos žemės kiekio. NŽT nurodo, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d., o šiuo atveju pareiškėja tokios subjektinės teisės neįgijo ir negalėjo įgyti iki 2020 metų, t. y. iki sutuoktinio mirties, kadangi buvo gyvas jos sutuoktinis A. J..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Byloje kilo ginčas dėl praleisto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos mirusio sutuoktinio motinos nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, atnaujinimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo netenkino konstatavęs, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises neįgijo ir negalėjo įgyti iki 2020 metų, t. y. iki sutuoktinio mirties, todėl pareiškėja, neturėdama tokios teisės, negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies termino pateikti dokumentus. Teismas sprendė, kad pareiškėja yra sutuoktinio teisių perėmėja, todėl gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į E. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę tik ta apimtimi, kuria pareiškėjos sutuoktinis iki savo mirties buvo pareiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjos sutuoktiniui yra baigtas, taigi jis jau yra realizavęs savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o esant baigtam nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėja neturi subjektinės teisės teikti prašymo atkurti nuosavybės teises ar teikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusios savininkės iki nacionalizacijos turėtą žemę. Teismo vertinimu, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą šiuo atveju lėmė pretendento A. J. subjektyvus situacijos vertinimas bei jo paties pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis, nuo pretendento valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti, o pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neturi subjektinės teisės teikti prašymą atkurti nuosavybės teises ar atnaujinti terminą teikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusios savininkės nuosavybės teisių atkūrimo bylą, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog terminas buvo praleistas dėl to, kad pareiškėjos sutuoktinis buvo suklaidintas valstybinės institucijos – archyvo, o teismas nepagrįstai sprendė, kad terminas praleistas dėl subjektyvių priežasčių.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

33. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

34. Taigi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).

36. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015).

37. Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

38. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 7 d.).

39. Nustatyti terminai prašymams (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir kitiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo; ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-438/2021).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisę atnaujinti praleistą terminą grindžia tuo, kad yra savo sutuoktinio, kuris buvo pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės žemę, paveldėtoja, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis mirė 2020 m., t. y. po Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje nustatytų terminų pabaigos. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, kad jei asmenys subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje numatytų terminų pasibaigimo neturėjo, todėl šios teisės (ir galimybės prašyti atnaujinti praleistus terminus tokiai teisei realizuoti) nebegalėjo įgyti ir po tokią teisę turėjusių asmenų, kurių įpėdiniais yra, mirties ir įpėdinių nurodomų terminų praleidimo priežasčių nėra pagrindo vertinti (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1785-415/2019). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytu laikotarpiu neturėdama teisės atkurti nuosavybės teises, negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies termino pateikti dokumentus, atitinkamai nėra pagrindo vertinti ir pareiškėjos nurodomų priežasčių bei tenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą, juo labiau, kad pareiškėja prašyme nurodo ir remiasi naujai paaiškėjusiais duomenimis ir dokumentais, gautais iš archyvo 2022 m.

41. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių.

42. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017; kt.).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

45. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, teismo sprendimas pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRičardas PiličiauskasDalia Višinskienė