- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- A-112-492/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01864-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Č. K.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. Č., O. P., S. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. K. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. Č., O. P., S. K. dėl terminų prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Č. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą dėl prašymo žemei grąžinti padavimo bei atnaujinti terminą nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nuosavybę nurodyta, jog Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde yra (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1932 m. planas, patvirtintas 1933 m. vasario 22 d., kurio eksplikacijoje įrašytas savininkas G. J., skl. Nr. 29, turėjęs 10,22 ha žemės. Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo G. J., K. s., buto - ūkio lape įrašyti: G. J., gim. 1869 m., žmona G. M., gim. 1869 m., žentas M. V., gim. 1904 m., duktė M. O., gim. 1908 m., anūkė M. S. (gimimo metai neįskaitomi), anūkas M. S., gim. 1940 m. Iš 2015 m. birželio 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT) Varėnos skyriaus rašto Nr. 3SD-3659-(14.3.104) „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad pagal skyriuje esančius archyvinius dokumentus nustatyta, kad buvęs savininkas J. G. (I. G. - K. tėvas) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 11,40 ha žemės ir 0,25 ha miško, (duomenys neskelbtini) kaime. Atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę kreipėsi du pretendentai, kuriems į buvusio savininko J. G. turėtą žemę, (duomenys neskelbtini) kaime, atkurtos nuosavybės teisės visiškai. I. G. - K. paveldėtojai nėra pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. I. G. - K. yra pareiškėjo motina, kuri mirė 1980 m. (duomenys neskelbtini), t. y. po 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos nacionalizacijos, taigi patenka į buvusių savininkų, į kurių valdytą žemę gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, nes mirė po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Pažymėjo, kad pareiškėjas 1993 m. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Žemėtvarkos skyrių su pareiškimu grąžinti nuosavybėje turėtą žemę. Raštiško atsakymo iš atsakingų pareigūnų negavo. Įstatymų nustatyta tvarka padavęs prašymą dėl žemės grąžinimo ir nesulaukdamas atsakymo, kelis kartus žodžiu kreipėsi į Varėnos žemėtvarkos skyriaus atsakingus darbuotojus klausdamas, kada gi pagaliau jam bus grąžinta motinai priklausanti žemė. Žodžiu skyriaus darbuotojai informavo, kad motinai I. G. - K. priklausanti žemė prie (duomenys neskelbtini) ežero įeina į žalią apsaugos juostą, šis žemės sklypas bus panaudotas visuomeniniams tikslams – jame bus suprojektuota poilsio zona – paplūdimys, todėl šis žemės sklypas natūra negrąžintinas. 2014 m. pabaigoje pareiškėjas sužinojo, kad jo motinos turėtą žemės sklypą, nepaisant jokių visuomeninių tikslų ir projektų, privatizavo, t. y. atkūrė nuosavybę į turėtą iki nacionalizacijos žemę I. M. ir R. B.. Siekdamas apginti savo teises, pareiškėjas kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės tarybos narį M. Č., papildomai surinko būtinus dokumentus bei atsakingų institucijų atsakymus, tuomet nusprendė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą dėl žemės grąžinimo. Pareiškėjas dėl savo garbaus amžiaus, teisinio neišprusimo bei žemėtvarkos skyriaus atsakingų darbuotojų neveikimo bei tyčinio klaidinimo laiku nepadavė pakartotino pareiškimo dėl žemės grąžinimo. Pareiškėjas iš atsakovo pateikto atsiliepimo į jo prašymą, sužinojo, kad į J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos nuosavybės teisės O. N. ir O. B. J., kurios savo prašymuose nutylėjo apie galimus kitus pretendentus.Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymui pateikti ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pareiškėjas nurodė, kad 1993 metais kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos agrarinės reformos tarnybos darbuotoją su pareiškimu grąžinti nuosavybėn žemę. Patikrinus Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriuje saugomus prašymų atkurti nuosavybės teises registracijos žurnalus, kuriuose buvo registruojami visi gauti prašymai atkurti nuosavybės teises, nustatyta, kad Č. K. prašymo atkurti nuosavybės teises į J. G. ar I. G. - K. iki nacionalizacijos valdytą žemę nepateikė. Įrodymų, kurie leistų manyti, kad toks prašymas buvo pateiktas, bet neužregistruotas, Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyrius neturi, jų nepateikia ir pareiškėjas. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančias institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. ar I. G. - K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl bet kokie teiginiai dėl valstybės institucijų veiksmų yra atmestini kaip neįrodyti. Pareiškėjo argumentai dėl amžiaus ir teisinio neišprusimo taip pat yra abejotini, kadangi pareiškėjas įstatymo nustatytais terminais yra pareiškęs valią atkurti nuosavybės teises į J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 38-4615. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjui pakako žinių ir sugebėjimų atlikti privalomus veiksmus siekiant atkurti nuosavybės teises ir tik dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių, jis nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į J. G. ar I. G. - K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę yra pateikusios O. N. (1991 m. spalio 25 d. prašymas) ir O. B. J. (1991 m. lapkričio 25 d. prašymas). O. N. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 13,20 ha žemės ir 0,12 ha miško, atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20263, 2007 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 38-23749, 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 38-26001, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 3S-118. O. B. J. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 5,70 ha žemės ir 0,13 ha miško, atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20262. Minėtais sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į visą J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaimuose valdytą žemę. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, net ir atnaujinus praleistus terminus, Č. K. negalėtų pretenduoti į J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tretieji suinteresuoti asmenys B. Č., O. P., S. K. su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl savo garbaus amžiaus, teisinio neišprusimo bei Žemėtvarkos skyriaus atsakingų darbuotojų neveikimo bei tyčinio klaidinimo laiku nepadavė pakartotino pareiškimo atkurti nuosavybės teises (ir kitų pagal Atkūrimo įstatymą būtinų dokumentų) į J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011). Teismas nurodė, kad iš byloje pateikto 2015 m. birželio 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus rašto Nr. 3SD-3659-(14.3.104) „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, jog pagal Skyriuje esančius archyvinius dokumentus nustatyta, kad buvęs savininkas J. G. (I. G. - K. tėvas) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 11,40 ha žemės ir 0,25 ha miško, (duomenys neskelbtini) kaime. I. G. - K. paveldėtojai nėra pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. R4-443 „Apie nuosavybę“ nurodyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde yra (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1932 m. planas, patvirtintas 1933 m. vasario 22 d., kurio eksplikacijoje įrašytas savininkas G. J., skl. Nr. 29, turėjęs 10,22 ha žemės (5,00 ha ariamos; 4,74 ha pievų; 0,25 ha miško; 0,21 ha kelių; 0,02 ha vandenų). Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog prašymus atkurti nuosavybės teises į J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę 1991 m. spalio 25 d. pateikė O. N., o 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą pateikė ir O. B. J.. Pareiškėjas Č. K. yra J. G. vaikaitis, kurio motina I. G. - K., mirusi 1980 m. birželio 13 d., tačiau byloje nėra pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, o būtent: I. G. gimimo ir santuokos liudijimai. O. N. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 13,20 ha žemės ir 0,12 ha miško, atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20263, 2007 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 38-23749, 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 38-26001, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 3S-118. O. B. J. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 5,70 ha žemės ir 0,13 ha miško, atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20262. Taigi minėtais sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į visą J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaimuose valdytą žemę. 2016 m. kovo 15 d. vykusio teismo posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, pareiškėjui buvo išaiškinta teisė ginčyti Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. N. ir O. B. J. į J. G. žemę, tačiau pareiškėjas šia teise nesinaudojo, minėtų Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimų neskundė. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, net ir atnaujinus praleistus terminus, Č. K. negalėtų pretenduoti į senolio J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Teismas nurodė, kad byloje esantis Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 3SD-5242-(14.3.7.) paneigia pareiškėjo teiginį, jog jis buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į J. G. ar I. G. - K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Minėtame rašte nurodyta, jog patikrinus (duomenys neskelbtini) apylinkės piliečių prašymų grąžinti žemę registracijos žurnalą nustatyta, kad žurnale nėra įrašo apie Č. K. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas byloje ir teismo posėdžių metu nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, buvo pateiktas, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriuje neužregistruotas, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis buvo suklaidintas šių darbuotojų ar jam buvo kliudoma ginti savo interesus. Teismo teigimu, pareiškėjo elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pareiškėjas elgėsi pasyviai, o tai vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13). Pareiškėjas teigia, jog termino parleidimui turėjo įtakos jo garbus amžius, teisinis neišprusimas. Tačiau šios priežastys pareiškėjui nesukliudė 2001 m. spalio 14 d. kreiptis su prašymu į (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą grąžinti J. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę. Iš byloje pateikto Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 38-4615 matyti, kad pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. K. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamąjį turtą – 4,36 ha žemės. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjui pakako žinių ir sugebėjimų atlikti privalomus veiksmus siekiant atkurti nuosavybės teises ir tik dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių, jis nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į J. G. ar I. G. - K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjo amžius, nei sveikatos būklė ar išsilavinimo pobūdis. Kita vertus, asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.). Teismas pripažino, kad pareiškėjas terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams, numatytą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl termino neatnaujino, o prašymą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pareiškėjas 1993 m. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Žemėtvarkos skyrių su pareiškimu grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą, likusį po savo motinos I. G. - K. tėvo J. G. mirties. Pareiškėjas įstatymo nustatytais terminais pareiškė valią atkurti nuosavybės teises ir į J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nurodyta aplinkybė netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjas vis gi kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytais terminais. Antra, į J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisės atkurtos O. N. ir O. B. J., tačiau žemė joms atkurta ne toje vietoje, kur buvo iki nacionalizacijos valdyta žemė, t. y. ne prie (duomenys neskelbtini) ežero. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad žemė prie (duomenys neskelbtini) ežero įeina į žaliąją apsaugos juostą, ten suprojektuota poilsio zona – paplūdimys, todėl atkūrimas ten negalimas, tai vėl netiesiogiai patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi dėl šios žemės atkūrimo ir nuolat apie ją klausinėjo. Trečia, įstatymas numato teisę asmenims kreipti į valstybės institucijas tiek žodžiu, tiek raštu. Įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą dėl žemės grąžinimo ir nesulaukęs atsakymo, pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į Varėnos žemėtvarkos skyrių klausdamas, kada bus grąžinama motinai priklausanti žemė. Žodžiu pareiškėjas buvo informuotas, kad minėta žemė bus panaudota visuomeniniams poreikiams, todėl natūra nebus grąžinta, todėl nėra pagrindo netikėti pareiškėju ir laikyti, jog pareiškėjas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. valdytą iki nacionalizacijos žemę. Ketvirta, apie tai, kad pareiškėjas buvo suklaidintas valstybės institucijų, rodo ir tai, jog žemė turėtoje vietoje prie (duomenys neskelbtini) ežero buvo atkurta pašaliniams asmenims I. M. ir R. B. dėl visiškai nesuprantamų priežasčių, apie ką pareiškėjas sužinojo tik 2014 m. Šios aplinkybės šioje byloje nebuvo tirtos, o turėjo būti tiriamos, nes tai rodo akivaizdų pareiškėjo suklaidinimą ir yra pagrindas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Penkta, minėtos pretendentės, kurioms buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. G. valdytą iki nacionalizacijos žemę, O. N. ir O. B. J., net nebuvo įtrauktos į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nors teismo sprendimas šioje byloje galėtų turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms (ABTĮ 48 str. 2 d., 142 str. 2 d. 2 p.).Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo administracinėje byloje esančius įrodymus, dėl to priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai pažymi, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimai Nr. 38-20262 ir Nr. 38-20263, 2007 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. 38-23749, 2010 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 38-26001, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 3S-118, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. N. ir O. B. J., nėra panaikinti nei administracine, nei teismine tvarka, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje šių administracinių aktų taip pat neskundė, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti ir atmestini. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad O. N. ir O. B. J. buvo nepagrįstai neįtrauktos į nagrinėtą administracinę bylą, pažymėjo, jog pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 5 punktą, skunde (prašyme, pareiškime), teikiamame administraciniam teismui turi būti nurodyta trečiųjų suinteresuotų asmenų vardai, pavardės (pavadinimai), asmens kodai (kodai, jeigu žinoma), gyvenamosios vietos (buveinės), jeigu žinoma, - ir elektroninio pašto adresai, telefono ir fakso numeriai, kitų elektroninių ryšių priemonių adresai. Pareiškėjas prašyme teismui nenurodė O. N. ir O. B. J. suinteresuotais asmenimis, šio klausimo pareiškėjas taip pat nekėlė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors turėjo tam galimybę, todėl minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas. Tretieji suinteresuoti asmenys B. Č., O. P., S. K. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo prašymą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus, pagrįstumas.Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo, nepripažino įstatyme nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbiomis, nurodė, kad jos nebuvo objektyviai nulemtos, nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios. Be to, pažymėjo, kad nuosavybės teisės į asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jį valdė nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis, ir į kurį pretenduoja pareiškėjas, jau yra atkurtos pilnai kitiems pretendentams, priimti sprendimai yra galiojantys.Pareiškėjas, apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigė, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad jis 1993 m. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos skyrių su pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą po savo motinos I. G. - K. mirties į jos tėvui J. G. priklausiusį turtą, tačiau pareiškimas neišliko; teigė, kad pretendentams buvo suteikti žemės sklypai kitoje vietoje, ne prie (duomenys neskelbtini) ežero, kur buvo iki nacionalizacijos valdyta žemė. Pareiškėjas buvo klaidinamas Varėnos žemėtvarkos skyriaus, kuris informavo, kad žemės bus paimta visuomenės reikmėms, tačiau vėliau buvo suteikta kitiems asmenims. Pareiškėjo klaidinimas turi būti įvertintas kaip svarbi priežastis sprendžiant dėl terminų atnaujinimo. Be to, į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis turėjo būti įtraukti tie asmenys, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. G. nuosavybės teise valdytą žemę.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi bylą, pažymi, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde jokių reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).Pareiškėjas subjektinę teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo nuo atitinkamų teisės aktų priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, 1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359), pripažino, kad žinojo apie J. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, jo buvimo vietą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 21 d. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-109/2014).Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir padarytoms išvadoms, atkreipia dėmesį, kad apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis 1993 m. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos skyrių su pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo klaidinamas Varėnos žemėtvarkos skyriaus dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) ežero, pačios savaime nepagrindžia svarbių termino praleidimo priežasčių. Išskyrus savo paties teiginius, pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nurodomas aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, vienu atveju teigiama, kad jis kreipėsi, tačiau pareiškimas, tikėtina, nebuvo užregistruotas, kitu atveju – kad buvo klaidinamas, todėl terminą kreiptis praleido dėl svarbių priežasčių. Net ir darant pareiškėjo paaiškinimų pagrindu tokias prielaidas, kad jo pareiškimas neišliko, kad jis buvo klaidinamas dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės reikmėms, jomis negalima pagrįsti nei kreipimosi fakto, nei pareiškėjo klaidinimo, kaip svarbių termino praleidimo priežasčių, nes pareiškėjo teiginių nepatvirtina daugiau jokie įrodymai. Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 4 dalimis, įrodymus, patvirtinančius šalies reikalavimus, turi ir pateikti toji proceso šalis, kuri juos reiškia, nagrinėjamu atveju – pareiškėjas.Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius į bylą pateikė duomenis, kad 1991–1993 metais visi gaunami prašymai atkurti nuosavybės teises buvo teikiami apylinkių agrarinės reformos tarnyboms bei registruojami piliečių prašymų grąžinti žemę registracijos žurnaluose; patikrinus (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos registracijos žurnalą, jame nerasta įrašo apie Č. K. prašymą atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, todėl padaryta išvada, kad toks prašymas nebuvo pateiktas. Kai nėra daugiau jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą, tokia aplinkybė pagrįstai laikyta neįrodyta.Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo klaidinamas Varėnos žemėtvarkos skyriaus dėl to, jog iki nacionalizacijos prie (duomenys neskelbtini) ežero buvęs nacionalizuotas žemės sklypas bus paimtas visuomenės reikmėms, tačiau vėliau suteiktas kitiems asmenims, ir dėl to jis praleido terminą nuosavybės teisių atkūrimui, laikytini nepagrįstais, nes nuosavybės teisių atkūrimas buvo galimas ir kitais įstatyme numatytais būdais – lygiaverte natūra, kompensuojant pinigais ir kt. (Atstatymo įstatymo 4–8, 16 str., Atkūrimo įstatymo 4–8, 16 str.), ir tokia aplinkybė negalėjo būti vertinama kaip objektyvi kliūtis prašymui pateikti. Minėtu aspektu pažymėtina, kad kitiems pretendentams nuosavybės teisės į J. G. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą buvo atkuriamos ne tik grąžinant žemės ir miško sklypus natūra, bet ir kitais įstatyme numatytais būdais – perduodant lygiaverčius žemės sklypus, suteikiant kitos paskirties žemės sklypus, tai patvirtina, kad ir pareiškėjas objektyviai galėjo pasinaudoti tokiomis pačiomis galimybėmis.Minėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo subjektyvias galimybes per įstatyme nustatytus terminus suvokti savo teises, kreiptis atstovo pagalbos ir pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, atsižvelgė, kad jis buvo pateikęs analogišką prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo J. K. žemę, jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra. Sprendžiant dėl pareiškėjo amžiaus, kaip objektyvios kliūties pasinaudoti savo teisėmis, turi būti atsižvelgiama į jo amžių ne kreipimosi į teismą dieną, bet tuo metu, kuris buvo įstatyme numatytu laikotarpiu prašymams pateikti (apie 60–70 m.), toks pareiškėjo amžius jam nebuvo kliūtimi realizuoti savo teisę atkurti nuosavybės teises į kito savininko (J. K.) išlikusį turtą, todėl neturėjo būti kliūtimi ir siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. turėtą nuosavybę.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą; jį priimant buvo įvertintos visos termino atnaujinimui reikšmingos aplinkybės, padarytos teisingos išvados, kad prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežastys nėra objektyvios, nėra nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios ir pasirinkto elgesio būdo, todėl jo prašymas pagrįstai atmestas.Teismo sprendimas, kuriuo nėra tenkintas pareiškėjo prašymas, negali turėti reikšmės kitų pretendentų, kuriems jau yra atkurtos nuosavybės teisės į J. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, teisių apimčiai, todėl šių asmenų neįtraukimas į bylos nagrinėjimą taip pat nesudaro pagrindo priimtą sprendimą naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Č. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.