Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Janinos Vitunskienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Tomui Baranauskui,

viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. K. prašymą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. Č., O. P., S. K. dėl termino atnaujinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose, (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo G. J., K. s., buto - ūkio lape įrašyti: G. J., gim. 1869 m., žmona G. M., gim. 1869 m., žentas M. V., gim. 1904 m., duktė M. O., gim. 1908 m., anūkė M. S. (gimimo metai neįskaitomi), anūkas M. S., gim. 1940 m.

Iš 2015 m. birželio 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Varėnos skyriaus rašto Nr.3SD-3659-(14.3.104) „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad pagal Skyriuje esančius archyvinius dokumentus nustatyta, kad buvęs savininkas J. G. (I. G.-K. tėvas) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 11,40 ha žemės ir 0,25 ha miško, (duomenys neskelbtini) . Atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę kreipėsi du pretendentai, kuriems į buvusio savininko J. G. turėtą žemę, (duomenys neskelbtini) , atkurtos nuosavybės teisės pilnai. I. G.-K. paveldėtojai nėra pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

I. G.-K. yra pareiškėjo motina, kuri mirė (duomenys neskelbtini) , t. y. po 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos nacionalizacijos, taigi patenka į buvusių savininkų, į kurių valdytą žemę gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, nes mirė po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.

Pažymėjo, kad pareiškėjas 1993 m. kreipėsi į Jakėnų seniūnijos žemėtvarkos skyrių su pareiškimu grąžinti nuosavybėje turėtą žemę. Raštiško atsakymo iš atsakingų pareigūnų negavo. Įstatymų nustatyta tvarka padavęs pareiškimą dėl žemės grąžinimo ir nesulaukdamas atsakymo, kelis kartus žodžiu kreipėsi į Varėnos žemėtvarkos skyriaus atsakingus darbuotojus klausdamas, kada gi pagaliau jam bus grąžinta motinai priklausanti žemė. Žodžiu skyriaus darbuotojai informavo, kad motinai I. G.-K. priklausanti žemė prie Leluko ežero įeina į žalią apsaugos juostą, šis žemės sklypas bus panaudotas visuomeniniams tikslams - jame bus suprojektuota poilsio zona - paplūdimys, todėl šis žemės sklypas natūra negrąžintinas. 2014 m. pabaigoje pareiškėjas sužinojo, kad jo motinos turėtą žemės sklypą, nepaisant jokių visuomeninių tikslų ir projektų, privatizavo, t. y. atkūrė nuosavybę į turėtą iki nacionalizacijos žemę I. M. ir R. B..

Siekdamas apginti savo teises, pareiškėjas kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės tarybos narį M. Č., papildomai surinko būtinus dokumentus bei atsakingų institucijų atsakymus, tuomet nusprendė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą dėl žemės grąžinimo.

Pareiškėjas dėl savo garbaus amžiaus, teisinio neišprusimo bei žemėtvarkos skyriaus atsakingų darbuotojų neveikimo bei tyčinio klaidinimo laiku nepadavė pakartotino pareiškimo dėl žemės grąžinimo.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

O. N. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusi savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį - 13,20 ha žemės ir 0,12 ha miško atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20263, 2007 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 38-23749, 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 38-26001, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 3S-118.

O. B. J. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusi savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį - 5,70 ha žemės ir 0,13 ha miško atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20262.

Minėtais sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į visą J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose valdytą žemę. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, net ir atnaujinus praleistus terminus Č. K. negalėtų pretenduoti į J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl savo garbaus amžiaus, teisinio neišprusimo bei žemėtvarkos skyriaus atsakingų darbuotojų neveikimo bei tyčinio klaidinimo laiku nepadavė pakartotino pareiškimo atkurti nuosavybės teises (ir kitų pagal Atkūrimo įstatymą būtinų dokumentų) į J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis).

Iš byloje pateikto 2015 m. birželio 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Varėnos skyriaus rašto Nr.3SD-3659-(14.3.104) „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad pagal Skyriuje esančius archyvinius dokumentus nustatyta, kad buvęs savininkas J. G. (I. G.-K. tėvas) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 11,40 ha žemės ir 0,25 ha miško, (duomenys neskelbtini) kaime. I. G.- K. paveldėtojai nėra pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 24). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr.R4-443 „Apie nuosavybę“ nurodyta, kad žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde yra (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo 1932 m. planas, patvirtintas 1933 m. vasario 22 d., kurio eksplikacijoje įrašytas savininkas G. J., skl. Nr. 29 turėjęs 10,22 ha žemės (5,00 ha ariamos; 4,74 ha pievų; 0,25 ha miško; 0,21 ha kelių; 0,02 ha vandenų)(b. l. 11-23).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog prašymus atkurti nuosavybės teises į J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę 1991 m. spalio 25 d. pateikė O. N. (b. l. 46), o 1991 m. lapkričio 25 d. prašymą pateikė ir O. B. J. (b. l. 45). Pareiškėjas Č. K. yra J. G. vaikaitis, kurio motina I. G.-K., mirusi (duomenys neskelbtini) , tačiau byloje nėra pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, o būtent: I. G. gimimo ir santuokos liudijimai (b.l.25,26).

O. N. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį - 13,20 ha žemės ir 0,12 ha miško atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20263, 2007 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 38-23749, 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 38-26001, Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 3S-118 (b.l. 49, 51, 54, 56).

O. B. J. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį - 5,70 ha žemės ir 0,13 ha miško atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 38-20262 (b. l. 48).

Taigi, minėtais sprendimais yra atkurtos nuosavybės teisės į visą J. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose valdytą žemę. 2016 m. kovo 15 d. vykusio teismo posėdžio metu, vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, pareiškėjui buvo išaiškinta teisė ginčyti Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. N. ir O. B. J. į J. G. žemę (b. l. 89-92), tačiau pareiškėjas šia teise nesinaudojo, minėtų Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimų neskundė. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, net ir atnaujinus praleistus terminus Č. K. negalėtų pretenduoti į senolio J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad 1993 metais kreipėsi į Jakėnų seniūnijos agrarinės reformos tarnybą su pareiškimu grąžinti nuosavybėn žemę. Raštiško atsakymo iš atsakingų darbuotojų negavo.

Byloje esantis Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 3SD-5242-(14.3.7.) paneigia pareiškėjo teiginį, jog jis buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į J. G. ar I. G. – K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Minėtame rašte nurodyta, jog patikrinus Varėnos rajono Jakėnų apylinkės piliečių prašymų grąžinti žemę registracijos žurnalą nustatyta, kad žurnale nėra įrašo apie Č. K. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises Jakėnų seniūnijoje (b. l. 87). Teismas pažymi, jog pareiškėjas byloje ir teismo posėdžių metu nepateikė įrodymų, leidžiančių manyti, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, buvo pateiktas, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriuje neužregistruotas, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis buvo suklaidintas šių darbuotojų ar jam buvo kliudoma ginti savo interesus.

Pareiškėjo elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį, todėl laikytina, kad pareiškėjas, būdamas bent minimaliai rūpestingas ir apdairus, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pareiškėjas elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).

Pareiškėjas teigia, jog termino parleidimą įtakojo jo garbus amžius, teisinis neišprusimas. Tačiau šios priežastys pareiškėjui nesukliudė 2001 m. spalio 14 d. kreiptis su prašymu į Varėnos rajono Jakėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą grąžinti J. K. nuosavybės teise priklausiusią žemę (b. l. 61). Iš byloje pateikto Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 38-4615 matyti, kad pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. K. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamąjį turtą - 4,36 ha žemės (b. l. 60). Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjui pakako žinių ir sugebėjimų atlikti privalomus veiksmus siekiant atkurti nuosavybės teises ir tik dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių, jis nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į J. G. ar I. G. – K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjo amžius, nei sveikatos būklė ar išsilavinimo pobūdis. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz. 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymas bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad pareiškėjas terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams, numatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl terminas neatnaujintinas, o prašymas, kadangi jis nepagrįstas, atmestinas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Č. K. prašymą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.