Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-361-618/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-04
Bylos Nr.: e2A-361-618/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-02030-2022-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Almantas Padvelskis
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Elektromobiliai“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos baseinas“

Kategorijos

2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai

Civilinė byla Nr. e2A-361-618/2023Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02030-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 3.3.1.18.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 4 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Larisos Šimanskienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektromobiliai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos baseinas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elektromobiliai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4 680,86 Eur skolą, 6 procentų dydžio palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

1.1. Šalys 2018 m. gegužės 4 d. sudarė paslaugų teikimo – bendradarbiavimo sutartį Nr. 20180504, kurios pagrindu ieškovė suteikė teisę atsakovei Klaipėdos baseino automobilių stovėjimo aikštelėje įrengti elektromobilių įkrovimo aikštelę (Sutarties 3.3.1. punktas). Ieškovė įsipareigojo užtikrinti (rezervuoti) atsakovei ne mažesnį kaip 90 kW bendros galios elektros energijos tiekimą, reikalingą įrangos veikimui (Sutarties 3.2.3. punktas), o atsakovė – atsiskaityti už suvartotą faktinę elektros energiją, tiksliai, pagal įvadinio kabelio elektros skaitiklio rodmenis už kWh kainą, lygią kainai, kurią gauna ieškovė iš energijos tiekėjo (Sutarties 4.2. punktas). Laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. atsakovės nepriemoka už elektros energiją buvo 3 868,48 Eur ir 812,38 PVM, iš viso 4 680,86 Eur.

1.2. Nurodė, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį, ieškovei atlikus patikrinimą, buvo pastebėtas sisteminis neatitikimas, dėl kurio ieškovė nuo pat sutarties sudarymo momento atsakovei neteisingai skaičiavo galios dedamosios (vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kainą vienam kalendoriniam mėnesiui) mokestį už jo faktiškai suvartotą elektros energiją. Dėl klaidos buvo skaičiuojama galios dedamoji už 10 kW, vietoje Sutartyje nustatytos ir faktiškai atsakovei teikiamos (rezervuotos) 90 kW galios. Ieškovei aptikus šią klaidą, paaiškėjo, jog atsakovei buvo faktiškai suteikta paslaugų už gerokai didesnę sumą, todėl ieškovė perskaičiavo atsakovės mokėtinas sumas nuo Sutarties sudarymo.

1.3. Pažymėjo, kad ieškovė atsakovei skaičiuodama galios mokestį, remiasi galiojančiais teisės aktais (Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos kasmetiniais nutarimais „Dėl akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo ir persiuntimo paslaugos kainų diferencijavimo metodikos derinimo“ (toliau – VERT nutarimas)) ir atitinkamai gaunamomis sąskaitomis pagal sudarytas sutartis su elektros energijos tiekėjais. Paaiškino, kad ieškovė sumoka jai elektros tiekėjų bendrai išrašytą sąskaitą, kurią sudaro galios dedamoji bei kitos elektros kainos sudedamosios dalys. Tuomet ieškovė perrašo sąskaitas tretiesiems asmenims (įskaitant) ir atsakovei pagal jų faktiškai sunaudotą elektros energijos kiekį, remiantis skaitiklių parodymais) ir jiems rezervuotą galią.

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad:

2.1. Pagal šalių sudarytos Sutarties 3.2.3. punktą atsakovė įgijo teisę reikalauti ne mažesnio kaip 90 kW bendros galios elektros energijos tiekimo, reikalingo įrangos veikimui, tačiau Sutartyje nėra įtvirtintos nuostatos, kad ieškovė privalo užtikrinti 90 kW galios elektros energijos tiekimą atsakovės įrangos veikimui. Nors iki 2021 m. spalio mėn. ieškovė atsakovei teikdavo PVM sąskaitas – faktūros, už atsakovės faktinę suvartotą elektros energiją, t. y. vidutiniškai apie 10 kWh, 2021 m. spalio mėnesį atsakovė gavo ieškovės išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, kurioje nurodytas elektros energijos sudedamosios dalies įvadinio automato kWh perskaičiavimas. Atsakovė gavusi šią sąskaitą susiekė su ieškovės vadove ir gavo paaiškinimą, kad buvo atliktas perskaičiavimas, kadangi dėl įsivėlusios klaidos, nebuvo skaičiuojami mokesčiai už elektros energijos rezervą – 90 kW.

Atsiliepimas

2.2. Atsakovė nesutinka su ieškovės nurodomu mokesčiu. Pažymi, kad sutarties 4.2. punktu šalys susitarė, kad partneris (ieškovė) sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu teikia paslaugų teikėjui sąskaitą (sąskaitas): įrangos naudojimo mokestį 26,22 Eur, įskaitant PVM ir Kompensaciją už praėjusį mėnesį suvartotą faktinę elektros energiją, tiksliai, pagal įvadinio kabelio elektros skaitiklio rodmenis už kWh kainą, lygią kainai kurią gauna partneris (Ieškovas) iš energijos tiekėjo. Lingvistiškai aiškinant šią sutarties nuostatą, ieškovė ir atsakovė nesitarė dėl ieškovės pareigos mokėti už elektros energijos sudedamosios dalies įvadinio automato galią, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja mokesčio, dėl kurio šalys nesitarė, o papildomų susitarimų dėl galios mokesčio tarp šalių nebuvo. Teigia, kad sutartis nenumatė ieškovei pareigos užtikrinti 90 kW galios rezervą, kaip nurodo ieškovė byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad 90 kW galia buvo rezervuota.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovės 4 680,86 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 680,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. balandžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 264,37 bylinėjimosi išlaidas ieškovei; grąžino ieškovei 11,38 Eur žyminio mokesčio permoką; priteisė iš atsakovės 5,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

3.1. Teismas nurodė, kad VERT nutarimas numato, kad tiek antrosios, tiek trečiosios grupės vartotojai moka galios dedamąją dalį (VERT nutarimo 14, 15 ir 18, 19 punktai). Šalys nėra pirmosios grupės vartotojos. Pažymėjo, kad VERT nutarimas taip pat numato, kad antrosios ir trečiosios grupių vartotojai, mokėdami už elektros energijos persiuntimo paslaugą, taip pat privalo sumokėti patikimumo kategorijos dedamosios kainą, kuri priklauso nuo objektui suteiktos patikimumo kategorijos (pirma ar antra) ir įtampos (žemosios ar vidutinės) dydžio elektros tinklų nuosavybės riboje. Elektros energijos galios ir patikimumo dedamosios įkainius nustato VERT. Vertino, kad ieškovė atsakovei skaičiuodama galios mokestį, rėmėsi galiojančiais teisės aktais (VERT nutarimu) ir atitinkamai gaunamomis sąskaitomis pagal sudarytas sutartis su elektros energijos tiekėjais.

3.3. Teismas rėmėsi lingvistiniu šalių sudarytos sutarties nuostatų aiškinimu. Nustatė, kad Sutarties 3.2.3. punktu, ieškovė įsipareigojo užtikrinti (rezervuoti) atsakovei ne mažesnį kaip 90 kW bendros galios elektros energijos tiekimą, reikalingą atsakovės įrangos veikimui, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove pagal jai pateiktas sąskaitas. Teismas nurodė, kad lingvistiniu požiūriu yra pagrindas sutikti su ieškovės nurodytu šalių sudarytos sutarties 3.2.3. punkto, kuriuo ieškovė įsipareigojo užtikrinti (rezervuoti) atsakovei ne mažesnį kaip 90 kW bendros galios elektros energijos tiekimą, reikalingą atsakovės įrangos veikimui, aiškinimu. Konstatavo, kad ieškovė tinkamai suprato bei vykdė šalių sutarties nuostatas, užtikrindama sutartyje nurodytos ne mažesnio nei 90 kW galios elektros tiekimą atsakovei. Nurodė, kad tokiu atveju atsakovė taip pat turi pareigą tinkamai atsiskaityti su ieškove už pateiktą elektros energiją.

3.4. Teismas padarė išvadą, kad Sutarties 3.2.3 punkte numatyta atsakovės teisė reikalauti iš ieškovės ne mažesnio kaip 90kW bendros galios elektros energijos tiekimo, suponuoja tai, kad ieškovė privalo užtikrinti atsakovei ne mažesnę kaip 90 kW elektros energijos, kuri reikalinga įrangos veikimui, tiekimą. Pažymėjo, kad atsakovė, nors ir nesutinka su ieškovės skolos už tiektą elektros energiją paskaičiavimu, tačiau bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių konkrečių paaiškinimų dėl netinkamo elektros energijos kainos paskaičiavimo metodo taikymo bei nepagrindė kuo remiantis, jos manymu, ieškovė sutartimi nebuvo įpareigota teikti būtent sutartyje nurodyto 90 kW galingumo elektros energiją. Nurodė, kad atsakovė savo paskaičiavimų, paneigiančių ieškovės nurodytas sumas ar aplinkybes dėl netinkamo skolos skaičiavimo, į bylą neteikė. Padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti priešingas išvadas dėl šalių tikrosios valios aptariant atsakovės naudojamos elektros galią, sudarant paslaugų teikimo sutartį, ar netinkamo mokėtinos sumos paskaičiavimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai:

4.1. Nurodė, kad teismas netinkamai aiškino tarp šalių pasirašytos sutarties tekstą bei tikrąją šalių valią. Šalys buvo susitarusios, kad atsakovas atsiskaitys tik už įrangos naudojimą ir faktiškai suvartotą elektros energiją, paskaičiuotą pagal elektros skaitiklio rodmenis už elektros tiekėjo kainą. Pažymi, kad į civilinę bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo įrengtai elektromobilių įkrovimo prieigai reikia daugiau nei 90 kW elektros energijos. Mano, kad nebuvo tinkamai atskleista tikroji šalių valia, neteisingai interpretuota Sutartis.

4.2. Nurodė, kad Sutarties nuostatos užtikrinti ne mažesnį nei 90 kW elektros energiją, reiškia atsakovo „teisę pareikalauti“, kad esant poreikiui, atsakovas gali, bet neprivalo pareikalauti. Šios teisės įgyvendinimas priklauso tik nuo pačio atsakovo valios. Pirmosios instancijos teismas turėjo prioritetą teikti pažodiniam Sutarties teksto aiškinimui, kuris atitinka tikrąją šalių valią. Šalys nebuvo susitarusios, kad ieškovė privalės kiekvieną mėnesį užtikrinti atsakovei ne mažesnę nei 90 kW.

4.3. Nurodė, kad teismas nepagrįstai atsakovei taikė reikalavimus, kylančius iš kasmetinių VERT nutarimų. Ieškovė, atsakovei skaičiuodama galios mokestį, rėmėsi galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai gaunamomis sąskaitomis pagal sudarytas sutartis su elektros energijos tiekėjais. Atsakovė nėra sudariusi jokių elektros energijos tiekimo ar persiuntimo sutarčių, elektros energiją gauna iš ieškovės, o ne elektros skirstymo operatoriaus tiesiogiai.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą ieškovė prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai:

5.1. Nurodė, kad galios dedamoji yra viena iš elektros energijos kainos sudėtinių dalių, todėl turi būti privalomai mokama visų, kurie rezervuota galia naudojasi, be to, šalys buvo labai aiškiai sutarusios dėl atsakovės veiklai reikalingo galios energijos rezervo Sutartyje.

5.2. Pažymėjo, kad Sutarties aiškinimas negali būti kitoms, nei teismas ją aiškino, nes jeigu ieškovė savo nuožiūra būtų užtikrinusi mažesnį nei 90 kW elektros energijos tiekimą, o atsakovė būtų pareikalavusi vykdyti sutartyje numatytą 90 kW, ieškovė to nebūtų galėjusi užtikrinti, kol nesueis 12 mėnesių terminas, todėl būtų pažeidusi sutartinius įsipareigojimus.

5.3. Nurodė, kad galios dedamoji kaip ir pastovioji dedamoji yra sudėtinė elektros energijos kainos dalis už kurią atsakovė privalo mokėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

8. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos sumokėti ieškovei elektros energijos tarifo sudedamąją dalį – galios dedamąją, apskaičiuotą laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. šalims skirtingai aiškinant pasirašytos sutarties tekstą ir tikrąją šalių valią. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atlikęs tik formalų įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino ir taikė šalių sudarytos sutarties nuostatas bei tikrąją šalių valią ir, kad ieškovės pateikti įrodymai nebuvo pakankami tenkinti ieškinį, todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2018 m. gegužės 4 d. sudarė Paslaugų teikimo – bendradarbiavimo sutartį Nr. 20180504 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė teisę atsakovei Klaipėdos baseino automobilių stovėjimo aikštelėje įrengti elektromobilių įkrovimo aikštelę (Sutarties 3.1.1. punktas), prisijungiant savo elektros energijos tiekimo liniją prie ieškovės jėgos tinklų (Sutarties 3.3.3. punktas), taip užtikrinant galimybę elektromobilių vairuotojams naudotis atsakovės teikiamomis paslaugomis. Šalys dėl elektros sąnaudų kompensavimo, nuomos mokesčio ir atsiskaitymo tvarkos susitarė Sutarties 4.1. - 4.5. punktuose, kuriuose susitarta, kad Paslaugų tiekėjas (atsakovė) išrašo sumontuotos įrangos: AC tipo Mode 3 standarto įkrovimo stotelės „Solid Charge“ Dual, kurio vertė 3 146 Eur, įskaitant PVM (toliau - AC įkrovimo stotelė) pardavimo sąskaitą, apmokėjimo terminą išdėstant per sutarties galiojimo laikotarpį lygiomis dalimis kas metus, t. y. po 10 (dešimt) procentų nuo sutartinės pardavimo vertės (3 146 Eur, įskaitant PVM), metinė suma 314,60 Eur įskaitant PVM, vieno mėnesio suma 26,22 Eur įskaitant PVM. Įsipareigojimas kiekvieną mėnesį dengiamas tolygiai po 26,22 Eur, įskaitant PVM, dvišalių skolų sudengimu tarp Partnerio (ieškovės) ir Paslaugų tiekėjo (atsakovės). Partneris (ieškovė) Sutartyje nurodytu elektroninio pašto adreso pateikia Paslaugų teikėjui sąskaitą (sąskaitas): Įrangos naudojimo mokestį 26,22 Eur, įskaitant PVM ir Kompensaciją už praėjusį mėnesį suvartotą faktinę elektros energiją, tiksliai, pagal įvadinio kabelio elektros skaitiklio rodmenis už kWh kainą, lygią kainai kurią gauna Partneris (ieškovė) iš energijos tiekėjo. Paslaugų teikėjas (atsakovė) įsipareigoja apmokėti Partnerio (ieškovės) pateiktas sąskaitas už elektros energijos kompensaciją ne vėliau kaip per 10 (dešimt) dienų nuo sąskaitos gavimo dienos. Neapmokėjus sąskaitos iki minėtos dienos, skaičiuojami 0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną nuo neapmokėtos sumos dydžio. Šalių sutarimu šalys neturi teisės informacijos apie mokėjimus ir/arba susitarimus bei kainas perduoti trečiosioms šalims.

10. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

12. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

13. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).

14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o atsakovei kilo pareiga atsiskaityti pagal Sutartį, konstatavo, kad atsakovė privalo ieškovei atsiskaityti už ieškovės perskaičiuotą elektros energijos tiekimo kainą. Apeliaciniu skundu atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos Sutarties nuostatas; nesutinka, kad privalo mokėti ieškovei elektros energijos galios dedamąją kaip sudėtinę elektros energijos kainos dalį, kurią kaip mokėtiną nurodė ieškovė ir pateikė už suvartotą elektros energiją perskaičiuotas sąskaitas.

15. Minėta, kad ginčo šalių sudaryta Sutartimi ieškovė įsipareigojo užtikrinti atsakovei ne mažesnį nei 90 kW bendros galios elektros energijos tiekimą, reikalingą atsakovės įrangos veikimui (Sutarties 3.2.3. punktas). Sutarties 3.2.3. nustatyta, kad paslaugų teikėjas (šiuo atveju – atsakovė) turi teisę reikalauti Partnerio (šiuo atveju – ieškovės) ne mažesnio kaip 90 kW bendros galios elektros energijos tiekimo, reikalingo įrangos veikimui. Šio Sutarties punkto pagrindu ieškovė į bylą pateikė paskaičiavimus už atsakovės suvartotą elektros energiją (išlaidų kompensavimo aktus) iš ieškovės buhalterinės sistemos, perskaičiuotus už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., taikant elektros energijos 90 kW galią, kuriais grindė patikslintą iš atsakovės prašomą priteisti 4 680,86 Eur dydžio sumą. Su pateiktais skaičiavimais atsakovė nesutiko ir nurodė, kad faktiškai suvartota elektros energija, paskaičiuota pagal elektros skaitiklio rodmenis už elektros tiekėjo kainą, neapima kitų elektros energijos kainą sudarančių dedamųjų, ypač galios dedamosios, kad sudaryta Sutartimi prisiėmė įsipareigojimą apmokėti su už faktiškai suvartotą elektros energiją ir ieškovė ne taip interpretuoja šalių susitarimą dėl elektros energijos apmokėjimo.

16. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad Sutarties pagrindu ieškovė nebuvo įpareigota tiekti atsakovei nurodytos galios (90 kW) elektros energijos, o tik turėjo teisę, bet ne pareigą tokią elektros energijos galią tiekti, tačiau tokie atsakovės Sutarties interpretavimai nepagrindžia atsakovės versijos dėl tikrosios šalių valios sudarant Sutartį. Įrodinėdama tai, kad numatyta 90 kW elektros energijos galia nebuvo reikalinga, atsakovė niekaip nenuneigia aplinkybės, kad būtent atsakovė rengė Sutarties tekstą ir jos valia buvo numatytas toks elektros energijos galios poreikis. Be to, atsakovės nurodoma „teisė pareikalauti“ ieškovės užtikrinti 90 kW galios elektros energiją atsakovei negali būti suprantama niekaip kitaip kaip ieškovės pareiga būti visuomet pasirengusiai tokią elektros energijos galią atsakovei suteikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Sutarties aiškinimo, tačiau apeliaciniu skundu nenuneigia to, kad dėl 90 kW elektros energijos išskyrimo atsakovei buvo susitarta. Taigi, atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios netinkamai aiškino tarp šalių sudarytos Sutarties tekstą ir tikrąją šalių valią, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Sutartyje buvo įtvirtintas atsakovės elektros energijos galios poreikis, ieškovė tinkamai vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė turi pareigą atsiskaityti už elektros energiją tinkamai.

17. Atsakovės argumentai, kad Sutartimi nustatytas ieškovės įsipareigojimas nėra pagrindas reikalauti iš jos mokesčio už galios dedamąją taip pat yra visiškai nepagrįsti. Minėta ir byloje nustatyta, kad būtent atsakovė rengė Sutartį, t. y. ir nusimatė sau reikalinga 90 kW elektros energijos galios poreikį. Dar daugiau, prasidėjus teismo procesui, atsakovė paprašė ieškovės sumažinti jos veiklai rezervuotą galią iki 29 kW. Taigi, Sutarties 3.2.3. punktas, numatantis, kad atsakovei užtikrinama 90 kW (pakeitus 29 kW) galia, būtent ir turi būti suprantamas taip, jog ieškovė įsipareigoja užtikrinti ne mažesnį nei 90 kW bendros elektros energijos tiekimą, už ką atsakovė, perskaičiavus jai neteisingai išrašytas sąskaitas, privalo atsiskaityti su ieškove.

18. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra sudariusi jokių elektros perdavimo ar persiuntimo sutarčių, elektros energiją gauna iš ieškovės, o ne elektros skirstymo operatoriaus, todėl jai nėra taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja vartotojų santykius su elektros energijos tiekėjais. Argumentuoja, kad dėl to, atsakovei negalėjo būti skaičiuojamas galios dedamosios mokestis.

19. Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo (toliau – ir Nutarimas) 3 punktas numato, kad tarifas, tai persiųstos elektros energijos kaina, kurią sudaro viena ar kelios energijos, galios, patikimumo kategorijos, pastoviosios dedamosios. Galios dedamoji – vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Pastovioji dedamoji – nekintanti, t. y. nepriklausoma nuo persiųstos elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo fakto, tarifo sudėtinė dalis vienam kalendoriniam mėnesiui vienam vartotojo objektui, mokama nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo dienos.

20. Nesutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė Sutartimi įsipareigojo mokėti tik už faktiškai suvartota elektros energijos kiekį kaip tai supranta atsakovė. Elektros energijos kainą sudaro pastovioji dedamoji ir galios dedamoji. Kaip nustatyta bylos duomenimis ieškovė perskaičiavo atsakovei pateiktas sąskaitas už suvartotą elektros energiją, kadangi suklydo paskaičiuodama suvartotą atsakovės elektros energiją, neįtraukė galios dedamosios mokesčio. Ieškovė, kad pagrįsti perskaičiuotas atsakovei pateiktą apmokėti sąskaitą, nurodė, kad ieškovės statiniui yra priskirta 630 kW leistinoji naudoti galia už kurią ieškovė kas mėnesį apmoka. Minėta, kad Sutartyje, kurią rengė atsakovė, atsakovė buvo nusimačiusi, kad jai reikalinga galia yra 90 kW, kuri skirta įrangos veikimui. Vadovaujantis Nutarties 19 punkte minėtu Nutarimo 4 punktu, elektros vartotojai skirstomi į tris vartotojų grupes, kurios aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime. Atsakovė nėra pirmosios grupės (buitinis) vartotojas. Galios dedamoji yra taikoma visiems antrosios ir trečiosios grupės vartotojams, kurių objektai yra prijungti prie operatoriaus elektros skirstomųjų tinklų. Pažymėtina, kad leistinosios naudoti galios nustatymas yra siejamas ne su elektros, kaip vienos iš energijos rūšių, konkrečiu suvartotu kiekiu, bet su objektu, kuriam rezervuota atitinkama leistinoji naudoti galia. Kadangi atsakovei buvo rezervuota Sutartimi nustatyta 90 kW elektros energijos galia, darytina išvada, kad tokie ir buvo tikrieji atsakovės ketinimai – gauti ne mažesnę nei 90 kW elektros energijos galios tiekimą.

21. Nors atsakovė teigia, kad kituose objektuose nemoka galios dedamosios, šie apeliacinio skundo argumentai laikyti nepagrįstais ir deklaratyviais jau vien tuo atžvilgiu, kad tam pagrįsti atsakovė nepateikė jokių neginčytinų įrodymų. Ieškovė, priešingai, pagrindė ieškinio nurodomą prašomą priteisti skolos sumą iš atsakovės nurodydama kokiu pagrindu atsakovei skaičiuoja galios dedamosios mokestį, t. y. rėmėsi galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai gaunamomis sąskaitomis pagal sudarytas sutartis su elektros energijos tiekėjais. Šiuo konkrečiu atveju šalys dėl apmokėjimo susitarė Sutarties 4.2. punkte, kuriame nurodyta, kad apmokama už faktiškai suvartotą elektros energiją, tiksliai, pagal įvadinio kabelio elektros skaitiklio rodmenis už kW kainą, lygią kainai, kurią gauna iš energijos tiekėjo. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė duomenis apie tai, kokia leistinoji jos galia, kiek pačiai ieškovei reikalinga ir rezervuota elektros energijos, iš ko susideda paskaičiuojama elektros energijos kaina ją apmokant ieškovei už visus ieškovės statiniu besinaudojančius subjektus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad ieškovė perskaičiavo atsakovei teiktą elektros energijos sąskaitą identiškai kaip tai daro elektros energijos tiekėjas, atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos kainą sudaro atskiros elektros energijos dedamosios, kurias nustato teisės aktai ir atskirai dėl jų susitarti šalys negali.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovė apeliaciniame skunde didelį dėmesį skiria pagrįsti tam, kad ji neprivalo mokėti galios dedamosios mokesčio, tačiau nagrinėjamu atveju nepriklausomai nuo to, kad objektui reikiamą galią užsakė ieškovė, objektui jau rezervuota atitinkama leistinoji naudoti galia negali būti savaime keičiama ar panaikinama be savininko prašymo. Ieškovė, prijungdama objekte įrengtus vartotojo tinklus prie savo skirstomųjų tinklų, suteikė vartotojui (atsakovei) galimybę naudoti objekte atitinkamos galios elektros energiją, t. y. ieškovė rezervavo objekto vartotojai (atsakovei) atitinkamą galią (94 kW) ir šios elektros energijos negalėjo suteikti kitiems vartotojams. Jeigu Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų suteikti 94 kW elektros energijos galią atsakovei ieškovė nebūtų užtikrinusi, tai būtų vertinama kaip Sutarties pažeidimas. Šiuo atveju atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovė negarantavo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų suteikti ne mažesnę nei 94 kW elektros energijos galią.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, taip pat sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovė, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

24. Kiti apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės ginčui tarp šalių spręsti neturi, todėl neanalizuotini.

25. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino Sutarties nuostatas bei tikrąją šalių valią ir priėmė teisingą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

27. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

28. Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 1 210 Eur. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus dydžio. Iš atsakovės ieškovei priteistina iš viso 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elektromobiliai“ 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos baseinas“, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Almantas PadvelskisLarisa ŠimanskienėDanutė Žvinklytė