Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BDIK“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-881-123/2010 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BDIK“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nekreipė dėmesio į duomenis, esančius atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl galimo sukčiavimo medžiagoje, nenurodė aiškių motyvų, kodėl atmeta atsakovo argumentus dėl paskolos sutarties vykdymo aplinkybių. Teismas, turėdamas ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis apie paskolos sutarties vykdymo aplinkybes, visapusiškai jų neįvertino, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, todėl ją išsprendė neteisingai. Atsakovo pateikti įrodymai iš ikiteisminio tyrimo medžiagos prieštarauja ieškovo dokumentams ir paaiškinimams. Medžiagoje esantys įrašai patvirtina, kad L. A. per savo seserį S. Z. mokėjo tam tikras pinigų sumas A. V., o tai patvirtina faktą, kad paskolą iš A. V. faktiškai gavo ne UAB „BDIK“, o L. A.. Sutartis galėjo būti pratęsiama tik dėl pagrįstos priežasties, t. y. kreditoriui periodiškai gavus tam tikrus mokėjimus pagal paskolos sutartį. Tokias aplinkybes patvirtina S. Z. 2010 m. kovo 17 d. apklausos protokolas, kuriame ji teigia šešis kartus ėjusi į ieškovui priklausantį nardymo centrą ir nešusi pinigus. Teismas šių aplinkybių nevertino. Atmesdamas atsakovo įrodymus teismas nepateikė argumentacijos savo išvadai. Byloje yra įrodymai, jog ieškovas gavo tam tikras pinigų sumas kiekvieną kartą pratęsiant sutarties galiojimą. Sutartis nenumatė palūkanų mokėjimo, todėl ieškinio reikalavimo apimtis turėjo būti mažesnė. Atsakovo pateiktas 2008 m. rugpjūčio 22 d. pakvitavimas dėl skolos grąžinimo tinkamai neįvertintas. Atsakovo akcininkas G. B., įbaugintas ieškovo grasinimų pradėti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, per tarpininkus už asmeninę L. A. paskolą yra sumokėjęs A. V. mažiausiai 37 000 Lt. Atsakovo pateiktas 2008 m. rugpjūčio 22 d. skolos grąžinimo patvirtinimas dėl 17 000 Lt sumos yra vienintelis pinigų mokėjimo A. V. įrodymas, nes kitais atvejais ieškovas ar jo pavedimu pinigus gaunanti žmona atsisakydavo pasirašyti skolos dalies gavimo raštelius. Atsižvelgiant į tai, kad L. V. yra ieškovo žmona, kuri jo pavedimu galėjo priimti dalies prievolės įvykdymą, kad ant 2005 m. liepos 5 d. sutarties pratęsimo įrašų yra ir L. V. parašas, o L. A. sesuo patvirtino, jog yra perdavinėjusi L. V. tam tikras pinigų sumas pagal 2005 m. liepos 5 d. sutartį, teismas turėjo įvertinti, jog ieškovo 218 000 Lt dydžio reikalavimas nėra teisingas ir pagrįstas. Ieškovo prašoma priteisti suma mažinama bent ta dalimi, kurios sumokėjimą ieškovui patvirtina įrodymai. Tinkamai neįvertinęs šių aplinkybių teismas priėmė neteisingą sprendimą. Sutartyje numatytos 218 000 Lt sumos UAB „BDIK“ negavo, nors vadovas suklaidinimo įtakoje ir pasirašė sutartyje apie jos gavimą. Kadangi ši suma nebuvo faktiškai gauta, ji nebuvo įtraukta į atsakovo buhalterinę apskaitą, neatsispindi atsakovo finansiniuose dokumentuose. Vienintelis atsakovo akcininkas delsė priimti sprendimą dėl priešieškinio pateikimo, nes reikėjo mokėti didelį žyminį mokestį. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių dėl ieškovo galimo nesąžiningumo. Ieškovas nepagrįstai neigia gavęs bet kokias pinigų sumas. Pateikti įrodymai leidžia teigti, kad paskolos suma buvo sumokėta ne atsakovui, o kitam asmeniui, dėl ko ir buvo kito asmens grąžinama. Teismas bylos aplinkybes turėjo vertinti pagal tikimybių pusiausvyros principą, tačiau to nepadarė, todėl buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Teismas netinkamai taikė teisės normas dėl netesybų. Teismas priteisė ieškovui delspinigius už 7 mėnesius, pažeisdamas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą 6 mėnesių senaties terminą netesybų reikalavimui. Delspinigiai galėjo būti paskaičiuoti tik už 6 mėnesius. Atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančią taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, negali sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai neįvertino byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl netesybų (delspinigių) priteisimo.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį patį kiekį daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta dėl neatlygintinės paskolos arba kitokių paskolos dalyko grąžinimo sąlygų. Šias aplinkybes – pinigų ar kitokio paskolos dalyko perdavimą ir jų gavėjo įsipareigojimą juos grąžinti – turi įrodyti ieškovas. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jų subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; kt.). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010).

2005 m. liepos 5 d. sutartį (b. l. 38-39) sudarė A. V. (paskolos davėjas) ir UAB „BDIK“ (paskolos gavėjas). Sutartimi UAB „BDIK“ pasiskolino iš A. V. 218 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2005 m. rugpjūčio 5 d. Sutartyje numatyta, kad palūkanos už paskolos suteikimą nemokamos. Paskolos gavėjas įsipareigojo mokėti netesybas - delspinigius 0,06 procento dydžio už kiekvieną termino praleidimo dieną, skaičiuojant nuo negrąžintos paskolos sumos ar jos dalies. A. L., atstovaudamas paskolos gavėją UAB „BDIK“, sutartyje įrašė ir pasirašė, kad 218 000 Lt gavo. Sutartis patvirtina notarine tvarka. Kitoje sutarties pusėje yra įrašas apie sutarties pratęsimą. Tokie įrodymai patvirtina pinigų perdavimo UAB „BDIK“ faktą, t. y. paskolos teisinių santykių atsiradimo faktą, o kartu ir iš jos atsiradusias atitinkamas tarpusavio prievoles.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju visiškai nebuvo kreipiamas dėmesys į duomenis, esančius atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl galimo sukčiavimo medžiagoje. Iš skundžiamo teismo sprendimo turtinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino jam pateiktus ikiteisminio tyrimo duomenis, tačiau nusprendė, jog jie nesudaro pakankamo pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais dėl paskolos sutarties sudarymo ir jos vykdymo aplinkybių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepateikta patikimų įrodymų apie tai, jog UAB „BDIK“ pagal paskolos sutartį negavo pinigų, jog juos pagal sutartį gavo kitas asmuo, jog su ieškovu jau yra tinkamai atsiskaityta.

Byloje pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti, kad paskolą iš A. V. faktiškai gavo ne atsakovas UAB „BDIK“, o kitas asmuo, konkrečiai – atsakovo atstovų ne kartą paminėtas L. A.. Kaip pažymėta, sutartyje paskolos gavėju yra nurodyta UAB „BDIK“, todėl būtent jai ir kyla prievolė grąžinti gautą pagal sutartį sumą bei vykdyti kitas iš sutarties vykdymo kylančias prievoles (pvz., atsiradus pagrindui - mokėti sutartyje numatytus delspinigius). Vėlesni teisiniai santykiai, kurie galėjo susiklostyti tarp UAB „BDIK“ ir L. A., nepaneigia paskolos davėjo A. V. teisės reikalauti pinigų grąžinimo būtent iš paskolos gavėjo UAB „BDIK“, o šios prievolės - grąžinti paskolą. Apeliacinės instancijos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje siekiant išsamiai ištirti ginčo bylos aplinkybes liudytoju buvo apklaustas L. A.. Jis aiškino, kad paskolos iš A. V. negavo, nepadėjo A. L. ar šio vadovaujamai įmonei gauti paskolą, neigė faktą, kad pinigai perduoti jo įmonei. Sutarties, kurios pagrindu pareikštas ieškovo reikalavimas šioje byloje, turinys neįrodo apelianto argumentų, kad UAB „BDIK“ esą negavo sutartyje numatytos sumos. Sutartyje yra įrašas dėl pinigų gavimo. CK 6.875 straipsnio 1 dalis nustato paskolos gavėjo teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, tačiau pats atsakovas neginčijo paskolos sutarties, o aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina apie jo prisiimtą prievolę, kylančią iš paskolos teisinių santykių. Ta aplinkybė, kad paskolos gavimas nėra fiksuotas atsakovo UAB „BDIK“ buhalteriniuose dokumentuose, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad įmonei pinigai nebuvo perduoti. Tokią prievolę, t.y. fiksuoti pinigų gavimą, turėjo pareigą įmonė - paskolos gavėja, o jos neįvykdymas nedaro įtakos ieškovo teisei sutarties pagrindu reikalauti grąžinti paskolintą sumą. Skunde nurodyti teiginiai, kad vienintelis atsakovo akcininkas delsė priimti sprendimą paduoti priešieškinį dėl mokėtino didelio žyminio mokesčio, nepaneigia aplinkybės apie pinigų gavimą bei nepatvirtina tinkamo savo subjektinių teisių įgyvendinimo. Be to, įstatyme yra įtvirtintos procesinės sąlygos, kurios sudaro galimybę kreiptis į teismą ir neišgalint sumokėti žyminio mokesčio ar jo dalies. Atsakovo teiginiai, kad paskolos sutartis faktiškai buvo sudaryta tarp A. V. ir L. A., nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, juos neigė ir liudytoju teisme apklausiamas L. A.. Šiuo atveju ieškovo nurodytos ir pateiktos sutarties faktiniu pagrindu reiškiamas ieškinio reikalavimas atsakovui UAB „BDIK“ yra įrodytas. Atsakovo išdėstyti argumentai grindžiami jo subjektyviu tam tikrų aplinkybių vertinimu, tačiau jie nėra pagrįsti įrodymais, kurie įgalintų manyti labiau tikėtina buvus atsakovo nurodomą atitinkamą faktą arba faktus.

Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatyta tvarka ir laiku (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Vien tik pats faktas, kad buvo pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, nesudaro pagrindo teigti apie dalies pinigų grąžinimą. Apelianto teiginiai, kad sutartis galėjo būti pratęsiama tik dėl pagrįstos priežasties, t. y. kreditoriui periodiškai gaunant tam tikrus mokėjimus pagal paskolos sutartį, yra grindžiami subjektyviu vertinimu. Apelianto pasisakymai apie tai, kad byloje yra įrodymų, jog ieškovas gavo tam tikras pinigų sumas kiekvieną kartą pratęsiant sutarties galiojimą, laikytini nepagrįstais.

Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojančiame CK 6.65 straipsnyje numatytos pareigos ir teisės tiek kreditoriui, tiek skolininkui. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (šios bylos atveju – rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 1-3 dalys). Tuo atveju, kai paskolos sutarties dalykas yra pinigai, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CK 6.873 straipsnio 5 dalis). Byloje patektame ikiteisminio tyrimo apklausos protokole (b. l. 35-37) fiksuojami S. Z. paaiškinimai apie tai, jog ji šešis kartus ėjusi į ieškovui priklausantį nardymo centrą ir nešusi pinigus, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad su paskolos davėju A. V. pagal jo suteiktą paskolą yra atsiskaityta. Atliekant atsiskaitymus pagal paskolos sutartį reikia atlikti atitinkamo turinio pakvitavimus, tačiau pakvitavimų nėra, todėl negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad prievolė paskolos davėjui yra įvykdyta tinkamai.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad buvo neįvertintas 2008 m. rugpjūčio 22 d. skolos grąžinimo patvirtinimo raštelis, pasirašytas L. V.. Iš 2008 m. rugpjūčio 22 d. skolos grąžinimo patvirtinimo raštelio matyti, jog L. V. patvirtino, kad gavo 17 000 Lt. Nurodyta, kad pretenzijų dėl skolos grąžinimo neturi (b. l. 40). Byloje nagrinėjamu atveju paskolos davėjas buvo A. V., todėl būtent jam ir turėjo būti grąžinama paskola. Sudarytoje paskolos sutartyje nėra aptarta, kad paskolos suma gali būti grąžinama ir kitam asmeniui, todėl vien tik pateiktas 2008 m. rugpjūčio 22 d. skolos grąžinimo patvirtinimas (pakvitavimas), pasirašytas L. V., dėl 17 000 Lt gavimo, nesant jame jokios nuorodos į 2005 m. liepos 5 d. sutartį, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog 17 000 Lt suma yra grąžinta pagal 2005 m. liepos 5 d. paskolos sutartį. Vien pakvitavimo faktas savaime nesudaro pagrindo teigti apie dalies paskolos grąžinimą, nes tokių išvadų nepatvirtina aptariamo pakvitavimo turinys. Bendrieji įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai - teisingumo, protingumo, sąžiningumo (CK 1.5 straipsnis), negalėjimo turėti naudos iš įstatymo nežinojimo principas (ignorantia legis nocet) (CK 1.6 straipsnis), sukuria civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines teises bei pareigas elgtis apdairiai, rūpestingai, t. y. patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių, nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Be to, apelianto įrodinėjamų aplinkybių savaime nepatvirtina vien tai, kad A. V. ir L. V. yra sutuoktiniai. Pirmosios instancijos teismui nebuvo objektyvaus pagrindo nuspręsti, kad ieškovo 218 000 Lt dydžio reikalavimas nesąs teisėtas ir pagrįstas.

Apeliantas neįrodė ieškovo A. V. nesąžiningumo. Teisėjų kolegija aukščiau ištirtų aplinkybių pagrindu padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad A. V. yra gavęs apelianto minimas pinigų sumas, t.y. kad A. V. yra grąžintos pinigų sumos pagal paskolos sutartį. Taip pat, kaip jau pažymėta, apeliantas neįrodė aplinkybių, jog jis negavo pinigų pagal 2005 m. liepos 5 d. paskolos sutartį.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, negali sutikti su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos teisės normos priteisiant delspinigius. Apelianto argumentai neatitinka ieškinio senaties teisinio instituto esmės. Ieškinio senatis – materialiosios teisės institutas, tai yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CPK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.130 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad A. V. dar 2009 m. rugsėjo 11 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į teismą prašydamas jo naudai priteisti 218 000 Lt negrąžintą paskolą ir delspinigius už 6 mėnesių laikotarpį. Toks kreipimasis į teismą nutraukė ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Pagal pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. priėmė teismo įsakymą. UAB „BDIK“ pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, Klaipėdos apygardos teismas pasiūlė A. V. pareikšti ieškinį. A. V. pareiškus ieškinį Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi jį priėmė bei panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymą (civilinės bylos Nr. L2-2248-123/2009 duomenys). A. V. pareiškus ieškinį po teismo įsakymo išdavimo ir atsakovo UAB „BDIK“ prieštaravimų dėl įsakymo pateikimo, ieškovas, be delspinigių skaičiavimo laikotarpio, už kurį teismo įsakymu prašė priteisti šias netesybas nuo 2009 m. kovo 10 d. iki rugsėjo 10 d., t. y. už šešis mėnesius, turėjo teisę pareikšti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo už papildomą laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. iki spalio 25 d. Pateikus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, pirmajam delspinigių priteisimo laikotarpiui ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas, o naujam laikotarpiui skaičiuotinas naujas ieškinio senaties terminas. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas dėl netesybų priteisimo bei priteisė ieškovui delspinigius pažeisdamas CK 1.129 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą terminą.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.