Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. Š. (O. Š.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams O. Š., I. Š., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Paslaugos būstui“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo O. Š. priešieškinį atsakovei I. Š., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Paslaugos būstui“ dėl skolos pripažinimo asmenine skola.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.1. Nurodė, kad sutinka, jog name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikta namo renovacija, sutinka, kad yra būtina už renovaciją sumokėti, tačiau nesutinka, kad šią sumą privalo mokėti ir apeliantas. Teigia, jog jis daugiau kaip aštuoniolika metų negyvena ginčo bute ir niekada niekam nėra prisiėmęs jokių įsipareigojimų, susijusių su namo priežiūra ar jo renovavimu. Teigia, jog nuo 1999 m. kovo 25 d. visą laiką gyveno ir dabar, kai grįžta į Lietuvą, gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog šį adresą yra deklaravęs ir Gyventojų registre.

11.2. Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimu buvo nutraukta O. Š. santuoka su I. Š.. Teigia, jog šiuo sprendimu konstatuota, jog apeliantas negyvena su I. Š. nuo 2010 metų liepos mėnesio, nuo to laiko nebeveda bendro ūkio. Teigia, jog I. Š. visą tą laiką ginčo bute gyveno viena, viena naudojosi visu butu, atsakovo O. Š. jokių daiktų bute nebuvo. Tačiau iki santuokos nutraukimo buvo buto bendraturtis ir mokėjo visus komunalinius mokesčius, nors paslaugomis visiškai nesinaudojo.

13. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

13.1. Nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Paslaugos būstui" atstovas apie kiekvienam butui tenkančią suteikto kredito dalį informuoja kiekvieno renovuojamo namo buto gyventoją registruotu paštu. Teigia, jog informacija apie tai, kad butas yra apsunkintas daugiabučio namo kreditavimo sutartimi Nr. VL-ST-14-8014, yra išviešinta įrašu Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Mano, jog atsakovai, nutraukdami santuoką ir dalydamiesi bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą ((duomenys neskelbtini)), negalėjo nematyti ir nežinoti, kad butas yra apsunkintas daugiabučio namo kreditavimo sutartimi ir kad atsakovams pagal minėtą kredito sutartį yra paskirstyta dalis suteikto kredito.

13.2. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje tam tikrą laiką negyveno, nepanaikina turto savininko (bendrijos nario) teisių ir pareigų, numatytų CK 4.82 straipsnyje, 4.83 straipsnyje, t. y. ne tik teisę naudotis turimu butu ir bendro naudojimo objektais, bet ir pareiga rūpintis namo tinkama technine būkle bei apmokėti išlaidas, reikalingas namui išlaikyti. Ieškovės vertinimu, ta aplinkybė, jog atsakovas, kaip nurodo, nežinojo apie tai, kad namui atliekama renovacija, ir apie tai, kad atsakovams yra suteiktas kreditas, yra paties atsakovo nerūpestingumo padarinys.

13.3. Nurodė, kad pagal kredito sutarties 12.2 punktą kredito gavėjams draudžiama neinformavus banko parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti ar kitaip apriboti (apsunkinti) nuosavybės teises į butą, esantį Daugiabučiame name. Kredito gavėjas prieš perleisdamas nuosavybės teises į butą Daugiabučiame name, privalo raštu informuoti banką. Teigia, jog atsakovai neįtraukė banko į santuokos nutraukimo bylą ir bankui nebuvo suteikta galimybė įvertinti vieno iš bendraskolių pasitraukimo rizikos (t. y. ar vienas iš bendraskolių toliau sugebės grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas) ir pasisakyti santuokos nutraukimo byloje.

13.4. Ieškovės vertinimu, atsakovai nesilaikė bei pažeidė kredito sutarties sąlygas, numatančias ir įpareigojančias bendraskolius informuoti banką apie numatomą buto perleidimą vienam iš bendraskolių ir ketinimą išstoti iš prievolės. Mano, jog atsakovai taip pat pažeidė įstatymo nuostatas, reguliuojančias kredito sutarties modifikavimą, todėl dabar atsakovo reikalavimas pripažinti jų, t. y. bendraskolių, tarpusavio žodinius susitarimus dėl prievolės perkėlimo vienam iš bendraskolių turi būti vertinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

15. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

15.1. Nurodė, kad apeliantas nepaneigė fakto, jog paskolos sutarties sudarymo metu jis buvo nekilnojamojo turto, kurio renovacijai buvo paimta paskola, bendraturtis. Teigia, jog šis faktas yra esminis, nes būtent bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į turtą turėjimas lėmė apelianto solidariosios prievolės atsiradimą iš jam nuosavybės teise priklausančio turto renovacijai skirtos paskolos.

15.2. Teigia, jog apeliantas neginčija faktų, jog jam priklausiusio turto renovacija buvo atlikta ir paskolos lėšos buvo būtent tam panaudotos, todėl mano, jog apeliantas pats sutinka, kad paskola buvo panaudota bendrajai jungtinei nuosavybei pagerinti (apsaugoti).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovo (apelianto) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

18. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovų solidariai priteista 8 664,60 Eur skola, sutartinės bei procesinės palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. CK 4.83 straipsnis numato, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) privalo rūpintis bendrojo naudojimo objektais – juos valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti, remontuoti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (bendrojo naudojimo objektais) yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.

20. Apeliaciniu skundu teigiama, jog apeliantas daugiau kaip 18 metų ginčo bute negyvena ir niekada niekam nėra prisiėmęs jokių įsipareigojimų, susijusių su namo priežiūra ar jo renovavimu. Teigia, jog visą laiką gyveno ir dabar gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2013 m. kovo 14 d. – balandžio 8 d. vyko daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų balsavimas, kurį organizavo namo bendrojo naudojimo objektų administratorė UAB ,,Paslaugos būstui“. Balsavimo metu, be kitų klausimų, buvo priimtas sprendimas gyvenamojo namo atnaujinimui (modernizavimui) pinigines lėšas skolintis iš akcinės bendrovės ,,Swedbank“ (iki 578 342,22 Eur), įgalioti gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdytoją namo butų ir kitų patalpų savininkų vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su patvirtinto namo atnaujinimo investicijų plano įgyvendinimu, įskaitant ir pasirašyti kreditavimo sutartį. Balsavimo raštu rezultatai apibendrinti 2013 m. balandžio 22 d. balsavimo raštu skaičiavimo komisijos protokole. Iš šio protokolo matyti, jog sprendimą dėl gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų plano įgyvendinimo priėmė dauguma, t. y. 33 (trisdešimt trys) iš 60 (šešiasdešimties) butų ir kitų patalpų savininkų, tai sudaro 55 procentus nuo visų butų savininkų gyvenamajame name. Tai reiškia, jog sprendimas dėl gyvenamojo namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų plano įgyvendinimo priimtas gavus daugiau nei ½ dalies butų ir kitų patalpų savininkų pritarimo, todėl laikytina, jog sprendimas priimtas teisėtai, todėl privalomas visiems gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams.

21. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko ir apelianto argumentus, jog jis jau 18 metų negyvena ginčo bute. Iš civilinėje byloje Nr. 2-119-639/2015 (kuri buvo prijungta prie šios civilinės bylos) esančio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2014 m. spalio 9 d. išrašo matyti, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas atsakovų O. Š. ir I. Š. vardu 2005 m. birželio 23 d. mainų sutarties Nr. K1AK-11526 pagrindu ir nuo 2005 m. birželio 28 d. yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taip pat į bylą buvo pateikta 2017 m. rugpjūčio 7 d. pažyma apie atsakovo O. Š. deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2017-8-PD)-3910, iš kurios matyti, jog atsakovas O. Š. savo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), deklaravo 2017 m. rugpjūčio 7 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog apeliantas 2014 m. liepos 15 d. sutarties Nr. VL-ST-14-8014 pasirašymo metu buvo ginčo buto bendraturtis, o jo nurodomi argumentai, kad jis jau 18 metų ginčo bute negyvena, laikytini jo gynybine pozicija.

22. Apeliantas įrodinėdamas, jog jau 18 metų negyvena ginčo bute, nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimu, kuriuo buvo nutraukta O. Š. santuoka su I. Š., konstatuota, jog apeliantas negyvena su I. Š. nuo 2010 metų liepos mėnesio, nuo to laiko nebeveda bendro ūkio. Mano, jog šios aplinkybės patvirtina, kad I. Š. visą tą laiką ginčo bute gyveno viena, todėl ji asmeniškai privalo padengti įsiskolinimą kreditoriui. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktus; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; kt.). Šiuo atveju nustatyta, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-119-639/2015, buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų (šioje civilinėje byloje atsakovų) santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, tačiau šioje civilinėje byloje jokiu statusu nebuvo įtraukta ieškovė AB „Swedbank“. Be to, tiek civilinėje byloje Nr. 2-119-639/2015, tiek šioje civilinėje byloje skiriasi įrodinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo suformuluotas pagrindines prejudicijos taikymo taisykles, konstatuoja, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo (dabar Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų) 2015 m. sausio 12 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, 2014 m. liepos 15 d. sutarties Nr. VL-ST-14-8014 pasirašymo metu apeliantas buvo ginčo buto bendraturtis, todėl privalo rūpintis bendro naudojimo objektais.

24. Apelianto teigimu, apie name vykstančią ar vyksiančią, juo labiau įvykusią renovaciją jis niekada nebuvo informuotas. Teigia, jog jokio oficialaus įrodymo, kad jam kada nors būtų buvęs įteiktas bet koks pranešimas apie jo turto dalies pagerinimą ar bendro naudojimo patalpų remontą byloje nėra. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog 2013 m. kovo 15 d. atsakovams I. Š. ir O. Š. buvo išsiųstas UAB „Paslaugos būstui“ pranešimas apie balsavimą raštu, be to pranešimas apie balsavimą raštu buvo paskelbtas skelbimų lentoje. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Tai reiškia, jog atsakovai, būdami sąžiningi ir rūpestingi, privalėjo domėtis namui teikiamomis paslaugomis, namo technine būkle bei dalyvauti priimant sprendimus dėl išlaikymo ir išsaugojimo. Tai, kad apeliantas visiškai nesidomėjo ginčo namo klausimais ir todėl nežinojo apie vykdomą namo modernizaciją, negali būti pagrindas nemokėti išlaidas namui išsaugoti, remontuoti ir išlaikyti, todėl šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

25. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog tikslinis kreditas gautas namo renovavimui ir panaudotas tik tuo tikslu. Teigia, jog ginčo bute yra viena savininkė – I. Š., todėl jos ir pareiga, santuokos nutraukimo metu pasirašius sutartį, jog jai lieka butas, prisiimti ir įsipareigojimus, susijusius su butu bei jo išlaikymu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 2013 m. balandžio 22 d. balsavimo metu balsų dauguma nuspręsta vykdyti ginčo namo atnaujinimo (modernizavimo) darbus. 2014 m. liepos 15 d. sutartimi Nr. VL-ST-14-8014 ieškovė kreditavo ginčo namo atnaujinimo (modernizavimo) darbus bei suteikė atsakovams paskolą Nr. 14-052714-FK daugiabučio namo atnaujinimui. Šios nutarties 21 punkte nustatyta, jog minėtos kreditavimo sutarties sudarymo metu apeliantas buvo ginčo daugiabučio namo bendraturtis, todėl jis kaip buto bendraturtis privalo sumokėti savo dalį už daugiabučio namo atnaujinimą (modernizavimą) (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Byloje nėra duomenų, jog 2013 m. balandžio 22 d. balsavimo rezultatai ar 2014 m. liepos 15 d. kreditavimo sutartis Nr. VL-ST-14-8014 būtų pripažinti negaliojančiais, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo visus minėta kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus perkelti vienai atsakovei I. Š.. Nors byloje yra duomenų, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo (dabar Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų) 2015 m. sausio 12 d. sprendimu ginčo butas lieka atsakovei I. Š., tačiau šiuo sprendimu nebuvo spręstas klausimas dėl atsakovų prievolės ieškovei padalijimo, todėl aplinkybės, kad ginčo buto savininke liko atsakovė I. Š., šiuo atveju nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skolos priteisimas iš apelianto yra negalimas.

26. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

29. Atsiliepimu į apeliacinį ieškovė prašė priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė jokių tokias išlaidas patvirtinančių duomenų. Kadangi byloje nėra ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šios išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

30. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.