- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- 2S-547-232/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-10714-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Atsakovas
- T. N.
- Ieškovas
- D. N.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. N2-14084-872/2011 pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovui T. N. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė D. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti nepilnamečių vaikų: dukros V. N., dukros L. N. ir dukros U. N. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą periodinėmis išmokomis nepilnamečiams vaikams: dukros V. N. išlaikymui mokant po 1 000 Lt kas mėnesį, dukros L. N. išlaikymui mokant po 1 000 Lt kas mėnesį, dukros U. N. išlaikymui mokant po 1 000 Lt kiekvieną mėnesį iki joms sueis pilnametystė; priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. liepos mėn. po 1 600 Lt per mėnesį trims vaikams, iš viso 28 800 Lt. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą mokėti laikiną išlaikymą 3 000 Lt per mėnesį trijų nepilnamečių vaikų išlaikymui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo nepilnametėms dukroms: V. N., L. N., U. N. po 400 Lt kiekvienam vaikui laikino išlaikymo kas mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis. Laikinas išlaikymas priteistas nuo 2011-07-11 iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimas iš esmės nepradėtas, neištirtos prašymui tenkinti svarbios aplinkybės, tokios kaip šalių materialinė padėtis, vaikų poreikiai ir kitos aplinkybės, todėl ieškovės prašomą laikino išlaikymo dydį sumažino iki 400 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartį ir netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodė, jog su 2011-07-11 nutartimi iš esmės sutinka, atsakovo teigimu vaikų išlaikymui atsakovo skiriama suma yra panaši. Atsakovas pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones laiko gėdingu reiškiniu atsakovo asmens atžvilgiu. Nurodė, kad niekada nevengė savo pareigos materialiai išlaikyti vaikus, vaikų išlaikymu rūpinasi tinkamai ir skiria tam būtinų lėšų t.y. ieškovei kiekvieną mėnesį perveda nuo 1 100 iki 1500 Lt, vaikų poreikiams tenkinti ir gerovei palaikyti į mėnesį skiria papildomai nuo 500 iki 1 000 Lt maistui, drabužiams, vaistams ir kitiems pirmojo būtinumo pirkiniams įsigyti, iki 300-400 Lt papildomų pinigų vaikų išlaidoms: knygos, žaislai, papuošalai, dienpinigiai mokyklai ir kiti mokėjimai mokykloje bei įvairios pramogos; be būtiniausių prekių ir paslaugų apmoka ir kitas būtinąsias išlaidas be kurių negalimas normalus vaikų gyvenimas. Be to vaikų išlaikymu rūpinasi ir jų seneliai. Kadangi atsakovas įsipareigoijimų vykdyti nevengia, be uždelsimo skiria būtinąsias lėšas, su darbo santykiais susijusios pajamos yra oficialios, dirba pastovų darbą, todėl teismo nustatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas mokėti laikiną išlaikymą, nėra būtina.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-07-11 nutartį. Nurodė, jog ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašo atsižvelgiant į atsakovo materialinę padėtį (darbo užmokestis į „rankas“ sudaro apie 9 000 Lt) priteisti dukroms išlaikymą po 1 000 Lt. Atsakovas nuo 2011 m. trijų dukrų išlaikymui skiria vos 1 100 Lt (366 Lt vienam vaikui per mėnesį). Atsakovo skiriamų lėšų nepakanka net patiems kuklausiams vaikų poreikiams. Po ieškinio padavimo atsakovas ieškovei vaikų išlaikymui pinigų nedavė. Atsakovo pateikti kvitai neįrodo, kad atsakovas kvituose nurodytus produktus pirko dukroms. Be to atsakovas atskirajame skunde neįrodinėja, kad negali skirti vaikams po 400 Lt išlaikymo, pats atsakovas atskirajame skunde teigia, jog su pirmos instancijos teismo nutartimi iš esmės sutinka. Be to atsakovas atskirajame skunde vienkartinius mokėjimus nurodo kaip pastovius. Atsakovo nenoras, kad nutartis būtų pateikta antstoliams ir darbovietei, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo nepilnamečių dukrų laikiną išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 p.).
Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šio procesinės teisės instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Pagal CPK 375 str. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pagal CK 3.65 str. 2 d. 4 p. teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. CK 3.192 str. 2 d. numatytoms būtinoms vaiko vystimosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pagal CPK 144-148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatoma, kad teismas gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, tokiu atveju pagal analogiją taikomos Civilinio kodekso 3.72 straipsnio, 3.192-3.203 straipsnio nuostatos. Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (CK 3.192 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju, ieškovė yra pareiškusi ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo nepilnamečių dukrų išlaikymui periodinėmis išmokomis po 1 000 Lt kiekvienia dukrai per mėnesį iki dukterų pilnametystės, o taip pat įsiskolinimą už vaiko išlaikymą nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. liepos mėnesio, po 1 600 Lt per mėnesį trims vaikams, iš viso 28 800 Lt bei nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su motina.
Atsakovo pateikti argumentai apeliacinės instancijos teismui, kad jis geranoriškai teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams, niekada nevengė ir nevengia savo pareigos materialiai išlaikyti vaikus, tinkamai rūpinasi ir skiria tam būtinių išlaidų, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai. Be to kaip matyti iš atskirojo skundo, atsakovas pats atskirajame skunde nurodė, jog iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo nutartimi priteista vaikų išlaikymui suma, kadangi kaip pats atsakovas nurodė jo skiriama vaikams išlaikymo suma yra panaši. Teismo vertinimu, atsakovo į bylą pateikti dokumentai įrodo, kad atsakovas prisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, pervesdamas tam tikras pinigų sumas į motinos sąskaitą, tačiau neįrodo, kad atsakovas nuolat teikia kasdieninį išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės užtikrinti vaikų poreikius, o kartu ir nesudaro teisinio pagrindo panaikinti laikinai priteistą išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečių dukrų išlaikymui, nes šiuo metu mergaitės gyvena kartu su motina, kuri rūpinasi kasdieniais vaikų poreikiais, užtikrindama mergaičių interesus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis – 400 Lt – atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.65 str. 2 d. 4 p.). Sprendžiant laikino išlaikymo priteisimą, atsižvelgiama į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu sudaro 800 Lt. Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatomas ne pastovus vaikui teiktinas išlaikymas ateityje, o tik laikinas, t.y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Dėl nurodytų argumentų, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje nustatytais orientaciniais nepilnamečio vaiko išlaikymo kriterijais. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio.
Taigi, atsižvelgiant į bylos šalių nepilnamečių vaikų teisę gauti nuolatinį ir pakankamą išlaikymą (CK 3.192 str.), esant ginčui dėl išlaikymo teikimo ir gyvenamoiso vietos nustatymo, kuris bus išspręstas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo po 400 Lt kasmėnesinį laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol byla bus išnagrinėta iš esmės ir priimtas teismo sprendimas.
Atsakovo argumentas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės žeidžia ir žemina atsakovo orumą ir savigarbą, ir atsakovo nenoras, jog nutartis būtų pateikta antstoliui ir darbovietei, yra nepagrįstas. Teismas pažymi, jgo atsakovui tinkami vykdant pirmos instancijos teismo nutartį, t.y. pačiam pervedant periodines įmokas vaikų išlaikymui nustatytais terminais, antstoliui nebus pagrindo imtis priverstinių išieškojimo veiksmų.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams ir nėra pažeisti nepilnamečių vaikų prioritetiniai interesai ar atsakovo teisės, ekonomiškumo, sąžiningumo ir teisingumo principai, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.