- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-26
- Bylos Nr.
- A-662-58-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00473-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Junesta“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- UAB „Junesta“, (duomenys neskelbtini)
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos
- Advokatai
- Vytautas Valašinas, Giedrė Lastauskienė
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams advokatui Vytautui Valašinui ir V. J., advokatei Giedrei Lastauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Junesta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Junesta“, (duomenys neskelbtini) individualių namų savininkų bendrija).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pareiškimu (b. l. 1-6, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-252 „Dėl teritorijos prie sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) individualių namų savininkų bendrijos (toliau – ir Bendrija), ginančios savo narių interesus, prašymo pagrindu Generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas tyrimas dėl Sprendimo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. balandžio 30 d. parengė numatomo rengti teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvėje detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvadą, kurios galiojimas buvo numatytas iki 2007 m. balandžio 30 dienos. Šioje išvadoje numatytas žemės sklypo planavimo tikslas - bendrojo plano sprendinių keitimas (infrastruktūros paskirties žemės naudojimo būdo keitimas į gyvenamąją paskirtį), statybos reglamentų nustatymas. Šios išvados pagrindu 2004 m. balandžio 30 d. UAB „Junesta“ (toliau – ir Bendrovė) buvo išduotos sąlygos rengti žemės sklypo detalųjį planą, kuriose buvo numatyta, kad žemės sklypui galioja Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai. Nurodė, kad Vilniaus miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292, o Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-635 buvo patvirtinti pakeisti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai. Pažymėjo, kad planavimo sąlygų išdavimo ir planavimo proceso metu galiojo nurodytais tarybos sprendimais patvirtinti bendrojo plano sprendiniai. Teigė, kad Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas patvirtina, jog ginčo detalusis planas parengtas teritorijai, kuriai Vilniaus miesto bendrajame plane numatyta infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Nurodė tuo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos (2003 m. balandžio 17 d. redakcija Nr. 1-1120) 20 straipsnio 4 dalį, kurioje buvo numatyta, kad detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti galiojančiam bendrajam planui. Darė išvadą, kad sąlygų išdavimo dieną Bendrovė galėjo planuoti žemės sklype tik infrastruktūros objektų statybą, o keičiant šį naudojimo būdą į gyvenamąją paskirtį buvo būtina pakeisti toje dalyje ir Vilniaus miesto bendrąjį planą. Atkreipė dėmesį, jog duomenų, kad buvo pradėta Vilniaus miesto bendrojo plano keitimo procedūra, nėra. Pažymėjo, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnis papildė iki to laiko galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnį 4 dalimi. Šioje dalyje buvo įtvirtinta, kad savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 proc. bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei (šių objektų sąrašą tvirtina savivaldybės taryba). Paaiškino, kad žemės sklypas, kuriame buvo planuojama daugiaaukščių namų statyba, buvo užstatytas laikinaisiais metaliniais garažais. Taryba 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtino Taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą, kurio 7.1 punkte buvo numatyta, kad metalinių garažų masyvai yra taršios gamybinės paskirties objektas. Nurodė, kad atsakovas ir detalaus planavimo organizatorius vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi ir atliko detaliojo teritorijų planavimo procedūras, nekeičiant Vilniaus miesto bendrojo plano. Atkreipė dėmesį, kad detalaus plano rengimo metu galiojusioje Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Nurodė, kad ginčo detalusis planas parengtas teritorijai, kuriai Vilniaus miesto bendrajame plane numatyta infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Šiuo detaliuoju planu yra pakeistas teritorijos naudojimo būdas ir pobūdis, t. y. numatyta galimybė statyti daugiaaukščius gyvenamuosius namus, šiuo atveju 3-5 aukštų namus. Darė išvadą, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės bendrasis planas iki 2015 metų, o Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 292 pripažintas netekusiu galios. Paaiškino, kad bendrojo plano sprendiniais numatyta, jog (duomenys neskelbtini) teritorijos dalis, kuriai patvirtintas ginčijamas detalusis planas, yra pažymėta kaip vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje numatyta, kad vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamojoje teritorijoje gali būti statomi ne aukštesni kaip 4 aukštų pastatai ir maksimalus užstatymo intensyvumas gyvenamosios paskirties sklypams gali būti 0,8. Tuo tarpu detaliuoju planu patvirtintos teritorijos užstatymo intensyvumas yra 1,3, o tai žymiai viršija numatytą užstatymo intensyvumo ribą. Atkreipė dėmesį, kad Tarybai Sprendimu tvirtinant detalųjį planą galiojo Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti reikalavimai, jog prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo. Nurodė, kad detaliojo planavimo sąlygos buvo išduotos galiojant ankščiau patvirtintam bendrajam planui, todėl planavimo sąlygos turėjo būti tikslinamos. Atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog reikalingi detaliajam planui tvirtinti dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka būtų peržiūrėti. Darė išvadą, kad detalaus plano sprendiniai prieštarauja 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtinto bendrojo plano sprendiniams. Paaiškino, kad planavimo sąlygų išdavimo dieną, t. y. 2004 m. balandžio 30 d., galiojo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės, kurių 36 punkte buvo numatyta, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti 3 metų. Viršijus šį terminą, peržiūrimi ir esant reikalui tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu. Pažymėjo, kad iš esmės toks pat reglamentavimas numatytas ir detalaus plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo metu galiojusiose aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. Dl-473 pakeistose Detaliųjų planų rengimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Atkreipė dėmesį į aplinkos ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. D1-470 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktą, kuriame numatyta, jog planavimo sąlygų sąvadas galioja ne ilgiau kaip 3 metus. Pasibaigus sąlygų ir sąvado galiojimo laikotarpiui, jų galiojimas gali būti pratęsiamas, vadovaujantis 11 ir 12 punktų reikalavimais. Nurodė Aprašo 10-12 punktus ir darė išvadą, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. balandžio 30 dienos. Pažymėjo, kad Sprendimas buvo patvirtintas 2007 m. spalio 24 d., t. y. praleidus 3 metų sąlygų galiojimo terminą ir atitinkamai detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo terminą, o duomenų, kad planavimo sąlygų terminas būtų pratęstas, nėra. Atkreipė dėmesį, kad minėtos teisės normos nenumatė termino eigos nutraukimo ar sustabdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 53-56, I t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad su šia byla susijęs pareiškėjų D. B. ir N. Š. skundas atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Bendrovei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 5 d. atsakymo ir 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto tam pačiam detaliajam planui dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių panaikinimo, kuris buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-7363-14/07, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 10 d. nutartimi paliko nepakeistą. Pabrėžė, kad tiek šios administracinės bylos, tiek jau išnagrinėtos bylos Nr. 1-7363-14/07 faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Atsakovo manymu, šioje byloje teismui priėmus minėtam įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimui priešingą sprendimą susidarytų situacija, kai dėl to paties detaliojo plano dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių būtų priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai, būtų sudarytos prielaidos formuotis nevienodai, prieštaringai ir nenuosekliai teismų praktikai. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad rengiant detalųjį planą buvo nepagrįstai pasiremta Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostata, kadangi pagal Tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtinto taršių objektų sąrašo 7.1 punktą, metalinių garažų masyvai yra taršios gamybinės paskirties objektai, o Sprendimo priėmimo metu žemės sklypas buvo užstatytas metaliniais garažais. Darė išvadą, kad Bendrovė galėjo rengti detaliojo plano dokumentus. Vertino Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių keitimo galimybę, siekiant pakeisti esamą infrastruktūros naudojimo būdą į gyvenamosios teritorijos, ir darė išvadą, kad toks bendrojo plano keitimas buvo numatytas Teritorijų planavimo įstatyme ir toks keitimas atlikus reikiamas procedūras buvo įmanomas. Pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 30 d. planavimo sąlygų išdavimo metu galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo redakcija nenustatė, kad detaliojo planavimo procesas negali prasidėti, jeigu detaliojo plano patvirtinimui pagal esamą situaciją bus būtinas bendrojo plano pakeitimas, o šis procesas dar nėra prasidėjęs. Pabrėžė, kad nepriklausomai nuo detaliojo plano planavimo sąlygų išdavimo momento, detalusis planas rengiamas, derinamas, tvirtinamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, išskyrus pačiuose teisės aktuose nustatytas išimtis. Negalėjo daryti išvados, kad pagal Vilniaus miesto bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634, fragmentą, kuriame pažymėtos sklypų tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių ribos, detalusis planas buvo rengiamas teritorijai, kuriai numatyta infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Atkreipė dėmesį, kad bendrajame plane, priešingai negu detaliajame plane, nenustatytos žemės sklypų ribos, konkretaus sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Tam, kad bendrajame plane būtų matomos atitinkamos sklypų ribos, turi būti daromas bendrojo ir detalaus plano persidengimas, todėl bendrajame plane matomos sklypo ribos yra netikslios, galima didelė paklaida. Atsižvelgiant į tai, minėto Vilniaus miesto bendrojo plano fragmento nelaikė oficialiu dokumentu, patvirtinančiu atitinkamas aplinkybes. Kadangi planavimo sąlygos išduotos galiojant ankstesniam bendrajam planui, darė išvadą, jog negali būti konstatuota, kad detalusis planas prieštarauja 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintam bendrajam planui. Paaiškino, kad detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas užsitęsė dėl pareiškėjų D. B. ir N. Š. pateikto skundo teismui ir jų prašymu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi sustabdyto 2007 m. balandžio 3 d. patikrinimo akto galiojimo. Nors ši nutartis galiojo iki 2007 m. liepos 5 d., tačiau byla dėl detaliojo plano rengimo ir tikrinimo procedūrų teisėtumo buvo išnagrinėta ir sprendimas priimtas 2007 m. spalio 19 d. Paaiškino, kad tik sulaukusi minėtos bylos išnagrinėjimo ir sužinojusi apie pareiškėjų skundo netenkinimą, patvirtino skundžiamą detalųjį planą. Atsakovo manymu, būtų neteisėta ir nepagrįsta iš detaliojo plano organizatoriaus reikalauti planavimo sąlygų pratęsimo, jeigu ne dėl jo kaltės detaliojo planavimo procesas užtruko, o 3 metų terminas buvo sustabdytas dėl trečiųjų asmenų veiksmų ir jų pateikto skundo teismui. Pažymėjo, kad detaliojo plano panaikinimas visa apimtimi neatitiktų teisėtumo ir proporcingumo principų, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalies, kadangi teisės aktas gali būti naikinamas tik tiek ir tokia apimtimi, kuria pažeidžia konkretaus pareiškėjo teises ir daro jam žalą. Nurodė, kad gyventojai prieštarauja iš esmės tik aukštesnio nei 12 metrų namo pagal detaliojo plano sprendinius atsiradimui priešais jų sklypus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Junesta“ atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 41-48, I t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pabrėžė, kad tik detaliojo plano duomenys gali pagrįsti ir tiksliai apibrėžti, koks tvarkymo ir naudojimo režimas yra nustatytas konkrečiame, atitinkamomis koordinatėmis apibrėžtame žemės sklype. Sprendžiant ginčą dėl to, kokiame žemės sklype yra nustatytas jo konkretus naudojimo būdas, Bendrovės manymu, galima remtis tik specialiaisiais planais (šiuo atveju tik detaliuoju planu), o ne bendruoju planu. Teigė, jog tam, kad būtų nustatyta, ar kurioje nors ginčo teritorijos dalyje (tiksliai pagal koordinates) iki detaliojo plano rengimo buvo nustatytas kitoks nei infrastruktūros naudojimo būdas, būtina atsižvelgti kada ir kaip buvo nustatomas ginčo teritorijos naudojimo būdas, šioje teritorijoje suformuoti atskiri sklypai, nustatytos tikslios tų sklypų ribos ir sklypų naudojimo reglamentai. Pažymėjo, kad nuo 2004 m. gruodžio 29 d. galiojusio bendrojo plano ištraukos dalyje dėl sklypo, unikalus numeris 0101/0068:1198, nebuvo ir negalėjo būti nustatytas šio sklypo dalies naudojimo būdas – mažaaukštė statyba. Detalusis planas buvo patvirtintas 2007 m. spalio 24 d., galiojant naujai patvirtintam miesto bendrajam planui, kur žemės sklypas, unikalus numeris 0101/0068:1198 (vėliau jam suteiktas kadastrinis Nr. 0101/0068:2173), formaliai patenka į teritoriją, kuriai bendrajame plane nustatytas vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamosios teritorijos naudojimo būdas. Bendrovės nuomone, Sprendimas neprieštarauja 2007 m. vasario 14 d. patvirtintam miesto bendrajam planui, nes sprendimo 2007 m. vasario 14 d. tvirtinti Vilniaus miesto bendrąjį planą 2.3 punkte numatyta išlyga, kad teritorijų planavimo dokumentai, pradėti rengti iki Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų patvirtinimo, baigiami rengti pagal išduotas planavimo sąlygas ir tvirtinami nustatyta tvarka. Paaiškino, kad nuo 2004 m. balandžio 30 d. pradėtas rengti detalusis planas buvo rengiamas, derinamas ir tvirtinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir miesto bendrojo plano sprendinius, todėl jis neprieštarauja 2007 m. vasario 14 d. patvirtintam Vilniaus miesto bendrajam planui. Teigė, kad Vilniaus miesto bendrasis planas yra tik koncepcija, vizija, projektiniai pasiūlymai, kurie jokių konkrečių sprendinių nenumato. Pažymėjo, kad Sprendime aukštų skaičius nėra numatytas, nurodomas tik aukštingumas, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra suplanuoti 3-5 aukštų pastatai. Paaiškino, kad aukštų skaičius yra numatomas tik tuomet, kai paruošiamas pastato techninis projektas. Nurodė, kad užstatymo aukščio apibrėžimas numato, jog užstatymo aukštis yra taikomas tik vyraujančiai teritorijai – 70 proc., kai tuo tarpu kita teritorijos dalis gali būti užstatoma pastatais, turinčiais kitokius aukščio parametrus – mažesnio arba didesnio aukščio, priklausomai nuo to, kaip nusprendžia Taryba. Darė išvadą, kad Sprendimas neprieštarauja Vilniaus miesto bendrajam planui. Paaiškino, kad 2007 m. vasario 14 d. tvirtinant Vilniaus miesto bendrąjį planą, sprendimo patvirtinti bendrąjį planą 2.3 punkte numatyta išlyga, kuria vadovaujantis pradėti rengti detalieji planai yra baigiami rengti pagal tuos reikalavimus, kurie buvo nustatyti planavimo sąlygose. Atkreipė dėmesį, kad planavimo sąlygose buvo nustatyta, jog detalusis planas rengiamas pagal bendrojo plano sprendinius. Nurodė, kad, pradėjus rengti detalųjį planą (2004 m. balandžio 30 d.), galiojo ankstesnis Vilniaus miesto bendrasis planas, kuris leido didesnį užstatymo intensyvumą. Teigė, kad planavimo organizatorius turėjo teisę pasinaudoti 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto bendrojo plano išlyga ir ja pasinaudojo, todėl užstatymo intensyvumo reglamentai ginčo teritorijai yra taikomi pagal anksčiau galiojusio bendrojo plano parametrus. Bendrovės manymu, pareiškėjas neteisingai nurodė, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. gegužės 1 d., nes Taisyklių 37 punkte įtvirtinta, jog per terminą, kuris numatytas išduodant planavimo sąlygas, detalieji planai turi būti baigti rengti, o ne patvirtinti. Teigė, kad detaliojo planavimo dokumento rengimo stadija baigiasi, kai parengtas teritorijų planavimo dokumentas faktiškai pateikiamas susipažinti visuomenei. Nurodė, kad Bendrovė parengė detalųjį planą iki jo supažindinimo su visuomene, 2005 m. lapkričio 21 d. įvyko pakartotinis susirinkimas, kurio metu visuomenė buvo supažindinta su parengto detaliojo plano sprendiniais. Tai, kad baigiamasis detaliojo planavimo procesas tęsėsi ir po detaliojo plano rengimo etapo pasibaigimo, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, nereiškia, kad Bendrovė praleido detaliojo plano rengimo terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) individualių namų savininkų bendrija atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 31-38) prašė jį tenkinti.
Nurodė, kad Bendrija kreipėsi į generalinį prokurorą, įvertinusi teisines pasekmes, kurios atsirado Bendrijai nepavykus apginti jos narių interesų. Paaiškino, kad dauguma Bendrijos nurodytų detaliojo planavimo proceso pažeidimų reiškia ne tik subjektyvių Bendrijos ir jos narių interesų, bet ir viešojo intereso pažeidimą. Tvirtino, kad šalia planuojamos teritorijos įsikūrusi individualių namų bendruomenė, įgyvendinus neteisėtus detaliojo plano sprendinius, patirs neigiamą jų poveikį dėl padidėjusio triukšmo, išaugusių transporto srautų, nesukurtos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros bei kitų faktorių. Nurodė, kad individualių namų savininkai, realizavus skundžiamus detaliojo plano sprendinius, prarastų galimybę prisijungti prie šilumos tinklų, kuri prieš tai buvo numatyta teritorijų planavimo dokumentuose. Be to, į mažą teritoriją būtų įterpti daugiabučiai, kuriuose apsigyventų daugiau gyventojų, negu šiuo metu gyvena visuose (duomenys neskelbtini) rajono individualiuose namuose. Pabrėžė, kad Sprendimu buvo patvirtinti detaliojo plano sprendiniai, prieštaraujantys Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams. Pažymėjo, kad, tvirtinant skundžiamus detaliojo plano sprendinius, nepagrįstai buvo pasiremta Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata. Nurodė, kad teritoriją, kurioje buvo rengiamas detalusis planas, Vilniaus miesto bendrasis planas apibrėžė kaip infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritoriją, tačiau skundžiamu atsakovo sprendimu joje buvo leista daugiaaukštė statyba, tuo pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatą. Pažymėjo, kad skundžiami detaliojo plano sprendiniai yra mažiau palankūs suinteresuotai visuomenei, negu 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu patvirtinti bendrojo plano sprendiniai. Atkreipė dėmesį, kad naujai patvirtintas bendrasis planas numato, jog ginčo teritorijoje bus statomi ne aukštesni kaip 4 aukštų pastatai (detalusis planas įtvirtino 4-5 aukštų daugiaaukštę statybą) ir kad teritorijos užstatymo intensyvumas leidžiamas 0,8 (detalusis planas įtvirtino 1,3 užstatymo intensyvumą). Teigė, kad šiuo atveju privalėjo būti vadovaujamasi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimu: prieš teikiant tvirtinti, bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento teritorijos 2004 m. balandžio 30 d. (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvada galiojo iki 2007 m. balandžio 30 d., o duomenų, kad 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtinus Vilniaus miesto bendrąjį planą laikotarpiui iki 2015 metų būtų kreiptasi į kompetentingas institucijas dėl planavimo sąlygų peržiūrėjimo ir kad gautos planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotos išvados, nėra, todėl, Bendrijos manymu, ir šiuo pagrindu patvirtinti detaliojo plano sprendiniai yra neteisėti. Atkreipė dėmesį, kad planavimo sąlygos išduotos 2004 m. balandžio 30 d., dėl jų atnaujinimo į kompetentingas institucijas nebuvo kreiptasi ir nebuvo atlikti jokie su atnaujinimu susiję veiksmai. Pabrėžė, kad nei detaliojo planavimo metu, nei šiuo metu teisinės nuostatos nenumato, jog nurodytas 3 metų terminas dėl tam tikrų juridinių faktų galėtų būti sustabdytas. Darė išvadą, kad Sprendimu detalusis planas buvo patvirtintas praleidus įstatyme nustatytą 3 metų terminą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir Sprendimą panaikino.
Teismas konstatavo, kad, rengdamas detalųjį planą, atsakovas privalėjo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.
Pažymėjo, kad atsakovo ir Bendrovės argumentai, jog administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B. ir N. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Bendrovei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-167 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą pakartoti detaliojo plano sprendinių patikrinimo procedūrą nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, nepagrįsti. Nurodė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad minėtoje byloje nustatyti faktai nėra prejudiciniai nagrinėjamai bylai.
Pažymėjo, kad sąlygų išdavimo dieną (2004 m. balandžio 30 d.) galiojo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės, kurių 36 punkte buvo numatyta, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti 3 metų. Viršijus šį terminą, peržiūrimi ir esant reikalui tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu. Pažymėjo, kad detalaus plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo metu galiojusių Taisyklių 37 punkte numatyta, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti planavimo sąlygų sąvado galiojimo termino. Detaliojo plano rengimo terminas gali būti pratęstas tik atnaujinus planavimo sąlygų sąvadą. Esant reikalui, planavimo sąlygų sąvadas gali būti keičiamas. Nurodė Aprašo 10-12 punktus, nustatė, kad pareiškėjui sąlygos rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detalųjį planą buvo išduotos 2004 m. balandžio 30 d., ir darė išvadą, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. gegužės 1 dienos. Nurodė, kad Sprendimas patvirtintas 2007 m. spalio 24 d., pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas gavo skundą dėl 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto teisėtumo ir pagrįstumo ir pradėjo administracinę procedūrą pagal Viešojo administravimo įstatymą. Kadangi tokia procedūra nebuvo pradėta, nebuvo jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad termino eiga buvo nutraukta. Atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo patikrinimo akto galiojimą iki byla bus išspręsta, buvo atmestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi, panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį, todėl, teismo teigimu, atsakovui neliko jokių kliūčių toliau tęsti detaliojo plano tvirtinimo procedūrą. Atkreipė dėmesį, kad minėtos teisės normos nenumato termino eigos nutraukimo. Teismas konstatavo, kad yra praleistas 3 metų detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo terminas, byloje nėra duomenų, kad reikalingi detaliajam planui tvirtinti dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka buvo peržiūrėti.
Šalies argumentai
Bendrovės argumentą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, teismas atmetė, kadangi nustatė, jog Bendrija po detaliojo plano patvirtinimo kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu inicijuoti viešojo intereso gynimą. Generalinė prokuratūra perdavė šio prašymo tyrimą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, įpareigodama apie priimtą sprendimą pranešti pareiškėjui. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė sprendimą nepradėti teisminio proceso, nes priėjo išvadą, kad valstybinėms institucijoms, kurios kompetentingos spręsti detaliojo planavimo teisėtumo klausimą, problema yra žinoma ir jos yra numačiusios ją išspręsti. Vilniaus apylinkės prokuratūra konstatavo, kad nėra pagrindo inicijuoti viešojo intereso gynimą. Teigė, kad prokurorui iškiltų būtinybė kreiptis į teismą tada, kai tai privalančios daryti institucijos neatliktų savo pareigos. Pažymėjo, kad pakartotinio prašymo Generalinei prokuratūrai teikimo metu situacija pasikeitė, nes nei viena valstybinė institucija nesiėmė priemonių, kad patvirtintas detalusis planas būtų suderintas su įstatymo reikalavimais. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-890/2009, kurioje nustatyta, jog Bendrija negali būti tinkamas pareiškėjas tokio pobūdžio bylose. Konstatavo, kad pareiškėjas, kreipęsis į teismą 2010 m. vasario 20 d., nepažeidė įstatymo nustatyto termino.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Junesta“ apeliaciniu skundu (b. l. 131-139, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Lietuvos generalinio prokuroro pareiškimą atmesti.
Atkreipia dėmesį, kad teismas vadovavosi į bylą pateikta nepasirašyta, neoficialia bendrojo plano ištrauka, kurioje nėra nurodytos koordinatės, leidžiančios nustatyti, ar ištraukoje nurodyti žemės naudojimo paskirtis ir būdas taikytini ginčo sklype. Nurodo, kad teismas pripažino, jog 2004 metais galiojusiame miesto bendrajame plane yra nustatyta ir dalies ginčo sklypo naudojimo paskirtis, būdas (mažaaukštė statyba), todėl šioje sklypo dalyje nebuvo galima planuoti statyti daugiaaukščius pastatus. Pažymi, kad, priešingai nei nustatė teismas, administracinėje byloje Nr. I-2479-602/2008 esančios bendrojo plano ištraukos patvirtina kitokius duomenis. Daro išvadą, kad teismas, remdamasis netinkamais įrodymais, neteisingai nustatė ginčo sklypo ribas, jo naudojimo paskirtį. Pabrėžia, kad ginčo sklype prieš pradedant detalųjį planavimą niekada nebuvo nustatyta mažaaukščių namų statybos paskirtis. Mano, kad teismas neteisingai nustatė, jog priimant Sprendimą turėjo būti taikomas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Pažymi, kad teismas klaidingai nustatė užstatymo rodiklius, kadangi ginčo teritorija nebuvo priskiriama vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamajai teritorijai. Paaiškina, kad Tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu ginčo teritorijoje numatyta infrastruktūros paskirties objektų statyba, ir daro išvadą, jog ginčo teritorijai niekada negalėjo būti taikomas mažaaukščių statinių teritorijos reglamentas. Nurodo, kad ginčo teritorijai, kuriai yra patvirtintas detalusis planas, iki to laiko galėjo būti taikomas tik infrastruktūrinės paskirties teritorijas reglamentuojantys sprendiniai, kurie tokių užstatymo rodiklių, kuriuos nurodė teismas, nenustatė. Atkreipia dėmesį, kad detaliojo plano tvirtinimo metu jau galiojo Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 1-1519, kuriuo buvo patvirtintas naujas Vilniaus miesto bendrasis planas. Daro išvadą, kad būtent šio plano sprendiniams turėjo atitikti detalusis planas, todėl teismas neteisingai vertino detaliojo plano atitiktį 2004 metų Vilniaus miesto bendrajam planui. Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 48 punktą ir pažymi, kad bendrasis planas numato aukščio apribojimus tik 70 proc. teritorijos, o Taryba 30 proc. teritorijos gali nustatyti kitokį aukštingumą negu nustatytas maksimalus vyraujančios teritorijos aukštingumas. Pabrėžia, kad detaliojo planavimo sąlygos nebuvo išduotos vienbučiams namams statyti. Nurodo Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 2.3 punktą ir nesutinka su teismo teiginiu, kad keičiantis bendriesiems planams plano rengėjas turėjo keisti ir planavimo sąlygas, kadangi teritorijų planavimo dokumentai iki minėto sprendimo priėmimo yra baigiami rengti pagal anksčiau taikytus reikalavimus. Paaiškino, kad detalusis planas buvo pradėtas rengti iki 2007 m. vasario 14 d., todėl po šios datos patvirtinto Bendrojo plano sprendiniai tiesiogiai netaikomi parengti ir Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniams. Dėl detaliojo plano sprendinių prieštaravimo tuo metu galiojusioms Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatoms nurodo, kad šis klausimas yra išspręstas 2008 m. liepos 10 d. nutartyje Nr. A39-1297/2008. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos rengiant ir tvirtinant detalųjį planą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7363-14/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1297/2008 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl to paties detaliojo plano parengimo, tvirtinimo procedūrų bei detaliojo plano sprendinių atitikimo teisės aktams. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai siaurai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, nes minėtose bylose priimti teismų sprendimai kartu yra ir įrodymai sprendžiant šią bylą. Tai, kad 2004 m. balandžio 30 d. planavimo sąlygos buvo išduotos 3 metams, Bendrovės manymu, reiškia, kad detalusis planas turėjo būti pabaigtas rengti, o ne patvirtinti per 3 metus. Tai, kad po 2005 m. lapkričio 21 d. detaliojo plano sprendiniai buvo derinami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuolatinėje komisijoje, tikrinami Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, detalusis planas buvo patvirtintas Taryboje, apelianto nuomone, nereiškia, kad detalusis planas buvo vis dar rengiamas. Atkreipia dėmesį, kad D. B. ir N. Š. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavus 2007 m. balandžio 18 d. skundą teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdė bet kokių teritorijos planavimo veiksmų vykdymą), kurios buvo panaikintos tik 2007 m. liepos 5 d. Nurodo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnį ir daro išvadą, kad tuo laikotarpiu administracinė procedūra dėl detaliojo plano buvo sustabdyta. Pažymi, kad po 2007 m. liepos 5 d. buvo galima tęsti detaliojo plano tvirtinimo (ne rengimo) procedūrą. Pažymi, kad detaliųjų planų tvirtinimo terminas nėra numatytas, todėl teismas nepagrįstai priėjo išvadą, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. gegužės 1 d. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl Bendrijos teisės dalyvauti byloje, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-890/2009 konstatavo, jog Bendrija neturi teisinio subjektiškumo ginčyti Sprendimą. Pabrėžia, jog nesutiko, kad Bendrija gali būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje. Nurodo ABTĮ 48 straipsnio 3 dalį ir tvirtina, kad Bendrijos teisėms ir pareigoms ši byla neturės jokios įtakos. Mano, kad Generalinė prokuratūra gynė ne viešąjį interesą, o Bendrijos interesą, tačiau teismas neanalizavo, ar yra pagrindas viešojo intereso gynybai, kokie viešojo intereso pažeidimai yra nustatyti, kuo ir kaip pažeidžiamos gyventojų teisės. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą, nes prokuratūrai apie skundžiamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą buvo žinoma dar 2008 metais. Nurodo 2008 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pažymą prašymo nagrinėjimo byloje Nr. PB-550-07, kurioje prokuratūra atsisakė ginti viešąjį interesą, kadangi toks interesas nėra pažeistas. Atkreipia dėmesį, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, tiek Inspekcija nenustatė jokių pažeidimų.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 147-151, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus specialiojo planavimo dokumentų rengimo sąlygos yra 2004 m. balandžio 30 d. sąlygų priedas, todėl jose paminėti vienbučių gyvenamųjų namų teritorijų planavimo dokumentai nereiškia, kad 2004 m. balandžio 30 d. parengtos sąlygos buvo išduotos vienbučiams gyvenamiesiems namams statyti. Nesutinka su teismo išvada, kad Taryba negalėjo taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties. Paaiškina, kad Sprendimo priėmimo metu žemės sklypas buvo užstatytas metaliniais garažais, todėl Bendrovė galėjo rengti detaliojo plano dokumentus. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. nutartimi Tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 1-746 paliko galioti, įpareigodamas tik jį patikslinti. Paaiškina, kad detalusis planas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos posėdyje Nr. 1-10 buvo patikrintas ir buvo pritarta jo derinimui 2007 m. kovo 7-8 d., t. y. nepraleidžiant 3 metų termino. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-167 su teigiama tikrinimo išvada patvirtintas 2007 m. balandžio 3 d., t. y. taip pat nepraleidžiant 3 metų termino. Atkreipia dėmesį, kad pastarasis aktas galioja 1 metus nuo jo tvirtinimo dienos, t. y. iki 2008 m. balandžio 3 d. Mano, kad Sprendimo naikinimas vien šiuo formaliu pagrindu būtų nepagrįstas, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, formuojamai teismų praktikai ir teisės aktų nuostatoms. Pažymi, kad detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas užsitęsė dėl pareiškėjų D. B. ir N. Š. pateikto skundo teismui. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-171/2010. Nurodo ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad šioje byloje teismui priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiam 2007 m. spalio 19 d. sprendimui priešingą sprendimą, susidarytų situacija, kai dėl to paties detaliojo plano būtų priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Nurodo, kad Bendrija su prašymu inicijuoti viešojo intereso gynimą į Generalinę prokuratūrą kreipėsi 2007 m. gruodžio 14 d., prašymo tyrimas buvo perduotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, kuri 2008 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą atsisakyti kreiptis į teismą, nesant viešojo intereso pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad tuo metu galiojo skundžiamas Tarybos Sprendimas, visos detaliojo plano rengimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūros valstybinėse institucijose buvo baigtos. Teigia, kad nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad valstybinės institucijos nesiėmė priemonių, jog patvirtintas detalusis planas būtų suderintas su įstatymų reikalavimais. Nurodo, kad bendrajame plane, priešingai nei detaliajame, nenustatytos žemės sklypų ribos, konkretaus sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bendrajame plane matomos sklypo ribos yra netikslios, galima didelė paklaida. Mano, kad teismo sprendimas panaikinti patvirtintą detalųjį planą visa apimtimi neatitinka teisėtumo, proporcingumo principų. Pažymi, kad pareiškėjo prašyme prieštaraujama iš esmės tik aukštesnio nei 12 metrų namo pagal detaliojo plano sprendinius atsiradimui priešais gretimus žemės sklypus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu į Bendrovės apeliacinį skundą (b. l. 158-166, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo ABTĮ 57 straipsnį ir daro išvadą, kad byloje esantis Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas, kuriame matyti bendrojo plano sprendiniai teritorijai, kurioje buvo patvirtintas detalusis planas, laikytinas tinkamu įrodymu. Teigia, kad apeliantų argumentai dėl tikslių ribų būtų reikšmingi tuo atveju, jei bendrojo plano sprendiniais ginčo teritorijoje būtų numatytos ir kitokio intensyvumo užstatymo teritorijos. Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalį ir daro išvadą, kad apeliantas neteisingai teigia, jog teismas, spręsdamas dėl Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendinių teisėtumo, nepagrįstai vertino detaliojo plano sprendinių atitikimą bendrojo plano sprendiniams. Pažymi, kad planavimo sąlygų išdavimo dieną Bendrovė galėjo planuoti žemės sklype tik infrastruktūros objektų statybą, o keičiant šį naudojimo būdą į gyvenamąją paskirtį buvo būtina pakeisti toje dalyje ir Vilniaus miesto bendrąjį planą. Pabrėžia, kad detaliojo plano sprendiniai akivaizdžiai pažeidė tiek detalaus planavimo sąlygų išdavimo metu galiojusius bendrojo plano sprendinius, tiek ir detalaus plano tvirtinimo metu galiojusius sprendinius. Atkreipia dėmesį, kad parengto detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje apie galiojantį Vilniaus miesto bendrąjį planą buvo aptarti Vilniaus miesto tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai ginčo teritorijai. Nurodo, jog aiškinamajame rašte buvo pažymėta, kad planuojamoje teritorijoje numatoma plėtoti vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, todėl apelianto motyvus, kad 2007 m. bendrojo plano sprendiniai tiesiogiai neturėjo būti taikomi, laikė nepagrįstais. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl taikytino Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Paaiškina, kad detaliuoju planu suplanuotos teritorijos bendras plotas yra 22937 kv. m, detaliuoju planu suplanuotos teritorijos 11086 kv. m plote buvo numatyta statyti statinius iki 5 aukštų (iki 19 m aukščio) (nors ginčo teritorijoje gali būti statomi ne aukštesni kaip 4 aukštų pastatai), tai sudaro 48,3 proc. visos detaliuoju planu suplanuotos teritorijos, tuo akivaizdžiai pažeidžiant apelianto minimą 30 proc. galimo nukrypimo dydį. Daro išvadą, kad detaliuoju planu patvirtintos teritorijos užstatymo intensyvumas beveik du kartus viršija teritorijos užstatymo intensyvumą. Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas negalėjo vadovautis Tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746, kadangi jis yra su trūkumais, kuriuos Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota pašalinti. Pareiškėjo manymu, apeliantas nepagrįstai sutapatino dvi sąvokas – detalaus plano rengimą ir planavimo dokumento rengimą. Tvirtina, kad detalaus plano rengimo procesas pažeidė 3 metų rengimo terminą ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog detalusis planas buvo parengtas iki jo susipažinimo su visuomene, neatitinka byloje surinktų įrodymų, kadangi detalaus plano dalis – aiškinamasis raštas, buvo parengtas tik 2007 metais. Pažymi, kad Taisyklėse nustatyti labai trumpi ir aiškūs terminai, per kuriuos kiekviena institucija privalo išspręsti jų kompetencijai priskirtus klausimus. Pareiškėjo manymu, šioje byloje neturi prejudicinės galios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7363-14/2007, nes bylos iš esmės skiriasi proceso dalyviais, pareiškėjų keliamais reikalavimais ir juos pagrindžiančiomis aplinkybėmis. Nurodo Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 ir teigia, kad prokuroras privalo kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės institucijos nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, jog nebūtų priimtas ginčijamas sprendimas. Teigia, kad Bendrija turi tiesioginį suinteresuotumą, nes atstovauja Bendrijos narių, (duomenys neskelbtini) rajono gyventojų, teisėtus interesus. Nurodo, kad apeliantų argumentai dėl terminų skaičiavimo prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-475/2008).
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (b. l. 167-173, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą. Pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta išlyga planavimo organizatoriai negalėjo pasinaudoti keičiant visos planuojamos teritorijos būdą bei pobūdį ir dėl to, kad metalinių garažų masyvai užėmė tik dalį detaliuoju planu planuojamos teritorijos, kuriai galėtų būti taikoma išimtis, esant administraciniam aktui be trūkumų. Nurodo, kad apeliantas, nepateikdamas pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, nepagrįstai teigia, jog planavimo sąlygos turi galioti tik iki tikrinimo valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, o gavus šios institucijos teigiamą išvadą savivaldybės tarybos neturėtų saistyti planavimo sąlygų galiojimo terminai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) individualių namų savininkų bendrija atsiliepimu į Bendrovės apeliacinį skundą (b. l. 174-177, I t.) prašo Bendrovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. I-2479-602/2008 Bendrija pateikė Vilniaus miesto bendrojo plano ištrauką, kurioje pažymėta detaliuoju planu planuojama teritorija ir kuri patvirtinta įmonės antspaudu, įmonės įgalioto atstovo parašu, pateikti rašytiniai įrodymai, kad Bendrija sumokėjo už šios ištraukos išdavimą nurodytai savivaldybės įmonei. Atkreipia dėmesį, kad Bendrojo plano ištrauka kaip tinkama rėmėsi teismo ekspertas S. M.. Nurodytoje ištraukoje užfiksuotus bendrojo plano sprendinius patvirtina antstolio parengtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nustatyta, kad infrastruktūros teritorija sudaro 54,94 proc., mažaaukščių statinių teritorija – 22,39 proc., laisvo valstybinio fondo žemė – 22,97 proc. nuo detaliuoju planu planuojamos teritorijos ploto. Pabrėžia, kad įvairiais rašytiniais įrodymais yra patvirtinta, jog tik pusė planuojamos teritorijos buvo infrastruktūros teritorija, o likusi dalis – mažaaukštė ar neturinti bendrojo plano sprendinių, todėl daro išvadą, kad galimos paklaidos neturi įtakos išvadai, jog detaliuoju planu buvo suplanuota taip pat ir mažaaukštės statybos teritorija. Pažymi, kad detaliojo planavimo sąlygos apeliantui buvo išduotos galiojant Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, kurios 20 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, jog detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti galiojančiam bendrajam planui. Nurodo, kad pagal 2004 m. sausio 15 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnį turi būti nustatyti reikalavimai visam nagrinėjamam planavimo procesui. Nurodo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalį ir daro išvadą, kad jokiais laikotarpiais nebuvo tokio teritorijų planavimo proceso teisinio reguliavimo, kad nebūtų reikalavimo, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti bendrojo plano sprendiniams. Atkreipia dėmesį, kad apelianto argumentas, jog ginčijami detaliojo plano sprendiniai turi būti vertinami atitikimo 2007 m. vasario 14 d. Tarybos sprendimu patvirtinto bendrojo plano iki 2015 m. sprendinių atžvilgiu, yra nauja pozicija, nes kituose procesiniuose dokumentuose sprendinių teisėtumas buvo siejamas su anksčiau galiojusio bendrojo plano sprendiniais. Pabrėžia, kad iš akto su trūkumais negali būti kildinamos jokios teisinės pasekmės, todėl daro išvadą, kad Taryba apskritai nėra patvirtinusi taršių gamybinės paskirties objektų sąrašo, todėl Vilniaus mieste, tvirtinant detaliųjų planų sprendinius, nėra teisinio pagrindo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi. Atkreipia dėmesį, kad tam tikri šiam ginčui reikšmingi faktai buvo nustatyti įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismo sprendimais civilinėje byloje Nr. 2A-231-345/2009, kurioje įrodytais ir nepaneigtais pripažinti teiginiai tapo Bendrijos pagrindu kreiptis su prašymu į generalinį prokurorą. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad baigiamasis detaliojo plano sprendinių etapas gali vykti pasibaigus 3 metų terminui. Nurodo, kad detaliojo plano rengimui turi būti taikomos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės. Atkreipia dėmesį, kad visą detaliojo planavimo laikotarpį galiojo savo turiniu tapatus teisinis reguliavimas, pagal kurį detalusis planas turėjo būti parengtas per 3 metų laikotarpį. Pažymi, kad nei detaliojo planavimo metu, nei šiuo metu teisės aktai nenumato, kad minėtas 3 metų terminas dėl tam tikrų juridinių faktų galėtų būti sustabdytas. Bendrijos manymu, vien tai, kad generalinis prokuroras kreipėsi į teismą su pareiškimu po to, kai pripažino pagrįstais argumentus, nurodytus Bendrijos prašyme ginti viešą interesą, leidžia teigti, kad teismo sprendimas turės įtaką Bendrijos teisėms ir pareigoms. Teigia, kad byloje esantys duomenys neleidžia abejoti, jog detaliojo plano sprendiniai palies didelę visuomenės grupę. Nurodo, kad tik po to, kai Bendrijai nepavyko patikrinti bendrojo plano sprendinių teisėtumo teisme ir po to, kai valstybinės institucijos atsisakė atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų panaikinti neteisėti detaliojo plano sprendiniai, atsirado prielaidų kompleksas generaliniam prokurorui kreipti į teismą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) individualių namų savininkų bendrija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 178-180, I t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-10-24 sprendimo Nr. 1-252 „Dėl teritorijos prie sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detalusis planas ir jo sprendiniai, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ginamas viešasis interesas, kuris grindžiamas šiais aspektais: teisės aktų pažeidimas jau savaime reiškia ir viešojo intereso pažeidimą ir yra pagrindas kreiptis dėl minėto intereso gynimo (1); detaliojo planavimo procedūros yra viešo intereso sfera bei detaliojo plano sprendinių neatitikimas bendrojo plano sprendiniams suponuoja viešo intereso dalyką (2). Pareiškime pirmosios instancijos teismui taip pat nurodoma, jog realizavus patvirtintus detaliojo plano sprendinius tos teritorijos visų 200 individualių namų bendrija patirs neigiamas pasekmes: detaliojo plano aiškinamajame rašte numatyta, kad triukšmas (duomenys neskelbtini) gatvėje viršys normas ne tik dieną, bet ir naktį, nebeliks galimybės individualių gyvenamųjų namų savininkams prisijungti prie šilumos tinklų ir kt. (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų savininkų bendrija nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rajone detalieji planai ruošiami fragmentiškai ir nenuosekliai, nesprendžiami šio rajono gyventojų socialiniai poreikiai: mokyklų, darželių, poilsio zonų, gatvių infrastruktūros ir kitų klausimų, tenkinimas, todėl bendrijos nuomone, įsikėlus kelis kartus daugiau gyventojų, iškils socialinės ir aplinkosauginės krizės grėsmė, o tai yra viešojo intereso pažeidimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Taip pat nurodoma, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama, kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).
Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Tokia pat pozicija atsispindi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo sprendime. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).
Remiantis išdėstytu, teigtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant viešojo intereso klausimą atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų, jos saugomų ir ginamų vertybių reikšmingumą. Nagrinėjamoje byloje nurodyti viešojo intereso gynimo pagrindai – teisės aktų pažeidimas jau savaime reiškia ir viešojo intereso pažeidimą ir yra pagrindas kreiptis dėl minėto intereso gynimo (1), detaliojo planavimo procedūros yra viešo intereso sfera bei detaliojo plano sprendinių neatitikimas bendrojo plano sprendiniams suponuoja viešo intereso dalyką (2), realizavus patvirtintus detaliojo plano sprendinius tos teritorijos visų 200 individualių namų bendrija patirs neigiamas pasekmes: triukšmas (duomenys neskelbtini) gatvėje viršys normas ne tik dieną, bet ir naktį, nebeliks galimybės individualių gyvenamųjų namų savininkams prisijungti prie šilumos tinklų, (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų rajone detalieji planai ruošiami fragmentiškai ir nenuosekliai, nesprendžiami šio rajono gyventojų socialiniai poreikiai: mokyklų, darželių, poilsio zonų, gatvių infrastruktūros ir kitų klausimų tenkinimas, todėl bendrijos nuomone, įsikėlus kelis kartus daugiau gyventojų, iškils socialinės ir aplinkosauginės krizės grėsmė, o tai yra viešojo intereso gynimas (3) – kelia abejonių, ar yra pakankami viešajam interesui ginti. Siekiant rasti racionalų balansą tarp privataus ir viešojo intereso, teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti viešojo intereso gynimo pagrindai yra aktualūs ir reikšmingi administracinių teismų praktikos formavimui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi siekiant suformuoti vienodą administracinių teismų praktiką šioje srityje, kolegijos manymu, yra būtina šiuos klausimus išspręsti išplėstinėje teisėjų kolegijoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 20 straipsnio 3 dalimi, 46 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką su prašymu sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šios bylos nagrinėjimui.
Bylos nagrinėjimą atidėti.
Nutartis neskundžiama.