Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-26 · Administracinė byla Nr. A-662-58-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-01-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-01-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-26
Bylos Nr.
A-662-58-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00473-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Irmantas Jarukaitis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Virginija Volskienė
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Junesta“
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“, Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrija
Advokatai
Vytautas Valašinas, Giedrė Lastauskienė, Rokas Stabingis
Kategorijos
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-58/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00473-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U TA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei Rasai Tunkevičienei,

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Rūtai Čiuladaitei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ atstovams advokatui Rokui Stabingiui, advokatui Vytautui Valašinui ir V. J., Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrijos atstovėms advokatei Giedrei Lastauskienei ir D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Junesta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Junesta“, Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrija).

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, generalinis prokuroras) pareiškimu (I t., b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-252 „Dėl teritorijos prie sklypo Lazdynėlių ir Lietaus gatvių detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrijos (toliau – ir Bendrija), ginančios savo narių interesus, prašymo pagrindu Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – ir generalinė prokuratūra) buvo pradėtas tyrimas dėl Sprendimo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. balandžio 30 d. parengė numatomo rengti teritorijos Lazdynėlių gatvėje detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvadą, kurios galiojimas buvo numatytas iki 2007 m. balandžio 30 dienos. Šioje išvadoje numatytas žemės sklypo planavimo tikslas – bendrojo plano sprendinių keitimas (infrastruktūros paskirties žemės naudojimo būdo keitimas į gyvenamąją paskirtį), statybos reglamentų nustatymas. Remiantis čia išvada 2004 m. balandžio 30 d. UAB „Junesta“ (toliau – ir Bendrovė) buvo išduotos sąlygos rengti žemės sklypo detalųjį planą, kuriose buvo numatyta, kad žemės sklypui galioja Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai. Nurodė, kad Vilniaus miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292, o Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-635 buvo patvirtinti pakeisti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai. Pažymėjo, kad planavimo sąlygų išdavimo ir planavimo proceso metu galiojo nurodytais tarybos sprendimais patvirtinti bendrojo plano sprendiniai. Teigė, kad Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas patvirtina, jog ginčo detalusis planas parengtas teritorijai, kuriai Vilniaus miesto bendrajame plane numatyta infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Nurodė tuo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos (2003 m. balandžio 17 d. redakcija Nr. 1-1120) 20 straipsnio 4 dalį, kurioje buvo numatyta, kad detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti galiojančiam bendrajam planui. Darė išvadą, kad sąlygų išdavimo dieną Bendrovė galėjo planuoti žemės sklype tik infrastruktūros objektų statybą, o keičiant šį naudojimo būdą į gyvenamąją paskirtį, buvo būtina pakeisti toje dalyje ir Vilniaus miesto bendrąjį planą. Atkreipė dėmesį, jog duomenų, kad buvo pradėta Vilniaus miesto bendrojo plano keitimo procedūra, nėra. Pažymėjo, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas Teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnis papildė iki to laiko galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnį 4 dalimi. Šioje dalyje buvo įtvirtinta, kad savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 proc. bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei (šių objektų sąrašą tvirtina savivaldybės taryba). Paaiškino, kad žemės sklypas, kuriame planuota daugiaaukščių namų statyba, buvo užstatytas laikinaisiais metaliniais garažais. Taryba 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtino Taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą, kurio 7.1 punkte buvo numatyta, kad metalinių garažų masyvai yra taršios gamybinės paskirties objektas. Nurodė, kad atsakovas ir detalaus planavimo organizatorius vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi ir atliko detaliojo teritorijų planavimo procedūras, nekeičiant Vilniaus miesto bendrojo plano. Atkreipė dėmesį, kad detalaus plano rengimo metu galiojusioje Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Nurodė, kad ginčo detalusis planas parengtas teritorijai, kuriai Vilniaus miesto bendrajame plane numatyta infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Šiuo detaliuoju planu yra pakeistas teritorijos naudojimo būdas ir pobūdis, t. y. numatyta galimybė statyti daugiaaukščius gyvenamuosius namus, šiuo atveju – 3-5 aukštų namus. Darė išvadą, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1‑1519 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės bendrasis planas iki 2015 metų, o Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 292 pripažintas netekusiu galios. Paaiškino, kad bendrojo plano sprendiniais numatyta, jog Lazdynėlių teritorijos dalis, kuriai patvirtintas ginčijamas detalusis planas, yra pažymėta kaip vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje numatyta, kad vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamojoje teritorijoje gali būti statomi ne aukštesni kaip 4 aukštų pastatai ir maksimalus užstatymo intensyvumas gyvenamosios paskirties sklypams gali būti 0,8. Tuo tarpu detaliuoju planu patvirtintos teritorijos užstatymo intensyvumas yra 1,3, o tai žymiai viršija numatytą užstatymo intensyvumo ribą. Atkreipė dėmesį, kad Tarybai Sprendimu tvirtinant detalųjį planą galiojo Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti reikalavimai, jog prieš teikiant tvirtinti, bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo. Nurodė, kad detaliojo planavimo sąlygos buvo išduotos galiojant ankščiau patvirtintam bendrajam planui, todėl planavimo sąlygos turėjo būti tikslinamos. Atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog reikalingi detaliajam planui tvirtinti dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka būtų peržiūrėti. Darė išvadą, kad detalaus plano sprendiniai prieštarauja 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtinto bendrojo plano sprendiniams. Paaiškino, kad planavimo sąlygų išdavimo dieną, t. y. 2004 m. balandžio 30 d., galiojo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės, kurių 36 punkte buvo numatyta, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti 3 metų. Viršijus šį terminą, peržiūrimi ir, jei reikia, tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu. Pažymėjo, kad iš esmės toks pat reglamentavimas numatytas ir detalaus plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo metu galiojusiose aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. Dl-473 pakeistose Detaliųjų planų rengimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Atkreipė dėmesį į aplinkos ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. D1-470 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktą, kuriame numatyta, jog planavimo sąlygų sąvadas galioja ne ilgiau kaip 3 metus. Pasibaigus sąlygų ir sąvado galiojimo laikotarpiui, jų galiojimas gali būti pratęsiamas, vadovaujantis 11 ir 12 punktų reikalavimais. Nurodė Aprašo 10-12 punktus ir darė išvadą, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. balandžio 30 dienos. Pažymėjo, kad Sprendimas buvo patvirtintas 2007 m. spalio 24 d., t. y. praleidus 3 metų sąlygų galiojimo terminą ir atitinkamai detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo terminą, o duomenų, kad planavimo sąlygų terminas būtų pratęstas, nėra. Atkreipė dėmesį, kad minėtos teisės normos nenumatė termino eigos nutraukimo ar sustabdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą (I t., b. l. 53-56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad su šia byla susijęs pareiškėjų D. B. ir N. Š. skundas atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Bendrovei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 5 d. atsakymo ir 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto tam pačiam detaliajam planui dėl teritorijos prie Lietaus ir Lazdynėlių gatvių panaikinimo buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-7363-14/07, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 10 d. nutartimi paliko nepakeistą. Pabrėžė, kad tiek šios administracinės bylos, tiek jau išnagrinėtos bylos Nr. 1-7363-14/07 faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Atsakovo manymu, šioje byloje teismui priėmus minėtam įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimui priešingą sprendimą, susidarytų situacija, kai dėl to paties detaliojo plano dėl teritorijos prie Lietaus ir Lazdynėlių gatvių būtų priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai, būtų sudarytos prielaidos formuotis nevienodai, prieštaringai ir nenuosekliai teismų praktikai. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad rengiant detalųjį planą buvo nepagrįstai pasiremta Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostata, kadangi pagal Tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtinto taršių objektų sąrašo 7.1 punktą, metalinių garažų masyvai yra taršios gamybinės paskirties objektai, o Sprendimo priėmimo metu žemės sklypas buvo užstatytas metaliniais garažais. Darė išvadą, kad Bendrovė galėjo rengti detaliojo plano dokumentus. Vertino Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano sprendinių keitimo galimybę, siekiant pakeisti esamą infrastruktūros naudojimo būdą į gyvenamosios teritorijos, ir darė išvadą, kad toks bendrojo plano keitimas buvo numatytas Teritorijų planavimo įstatyme ir toks keitimas, atlikus reikiamas procedūras, buvo įmanomas. Pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 30 d. planavimo sąlygų išdavimo metu galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo redakcija nenustatė, kad detaliojo planavimo procesas negali prasidėti, jeigu detaliojo plano patvirtinimui pagal esamą situaciją bus būtinas bendrojo plano pakeitimas, o šis procesas dar nėra prasidėjęs. Pabrėžė, kad nepriklausomai nuo detaliojo plano planavimo sąlygų išdavimo momento, detalusis planas rengiamas, derinamas, tvirtinamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, išskyrus pačiuose teisės aktuose nustatytas išimtis. Negalėjo daryti išvados, kad pagal Vilniaus miesto bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634, fragmentą, kuriame pažymėtos sklypų tarp Lietaus ir Lazdynėlių gatvių ribos, detalusis planas buvo rengiamas teritorijai, kuriai numatyta infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritorija. Atkreipė dėmesį, kad bendrajame plane, priešingai negu detaliajame plane, nenustatytos žemės sklypų ribos, konkretaus sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Tam, kad bendrajame plane būtų matomos atitinkamos sklypų ribos, turi būti daromas bendrojo ir detalaus plano persidengimas, todėl bendrajame plane matomos sklypo ribos yra netikslios, galima didelė paklaida. Atsižvelgiant į tai, minėto Vilniaus miesto bendrojo plano fragmento nelaikė oficialiu dokumentu, patvirtinančiu atitinkamas aplinkybes. Kadangi planavimo sąlygos išduotos galiojant ankstesniam bendrajam planui, darė išvadą, jog negali būti konstatuota, kad detalusis planas prieštarauja 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintam bendrajam planui. Paaiškino, kad detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas užsitęsė dėl pareiškėjų D. B. ir N. Š. pateikto skundo teismui ir jų prašymu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi sustabdyto 2007 m. balandžio 3 d. patikrinimo akto galiojimo. Nors ši nutartis galiojo iki 2007 m. liepos 5 d., tačiau byla dėl detaliojo plano rengimo ir tikrinimo procedūrų teisėtumo buvo išnagrinėta ir sprendimas priimtas 2007 m. spalio 19 d. Paaiškino, kad tik sulaukusi minėtos bylos išnagrinėjimo ir sužinojusi apie pareiškėjų skundo netenkinimą, patvirtino skundžiamą detalųjį planą. Atsakovo manymu, būtų neteisėta ir nepagrįsta iš detaliojo plano organizatoriaus reikalauti planavimo sąlygų pratęsimo, jeigu ne dėl jo kaltės detaliojo planavimo procesas užtruko, o 3 metų terminas buvo sustabdytas dėl trečiųjų asmenų veiksmų ir jų pateikto skundo teismui. Pažymėjo, kad viso detaliojo plano panaikinimas neatitiktų teisėtumo ir proporcingumo principų, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalies, kadangi teisės aktas gali būti naikinamas tik tiek ir tokia apimtimi, kuri pažeidžia konkretaus pareiškėjo teises ir daro jam žalą. Nurodė, kad gyventojai prieštarauja iš esmės tik aukštesnio nei 12 metrų namo pagal detaliojo plano sprendinius pastatymui priešais jų sklypus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Junesta“ atsiliepimu į pareiškimą (I t., b. l. 41-48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, kad tik detaliojo plano duomenys gali pagrįsti ir tiksliai apibrėžti, koks tvarkymo ir naudojimo režimas yra nustatytas konkrečiame, atitinkamomis koordinatėmis apibrėžtame žemės sklype. Sprendžiant ginčą dėl to, kokiame žemės sklype yra nustatytas jo konkretus naudojimo būdas, Bendrovės manymu, galima remtis tik specialiaisiais planais (šiuo atveju tik detaliuoju planu), o ne bendruoju planu. Teigė, jog tam, kad būtų nustatyta, ar kurioje nors ginčo teritorijos dalyje (tiksliai pagal koordinates) iki detaliojo plano rengimo buvo nustatytas kitoks nei infrastruktūros naudojimo būdas, būtina atsižvelgti, kada ir kaip buvo nustatomas ginčo teritorijos naudojimo būdas, šioje teritorijoje suformuoti atskiri sklypai, nustatytos tikslios tų sklypų ribos ir sklypų naudojimo reglamentai. Pažymėjo, kad nuo 2004 m. gruodžio 29 d. galiojusio bendrojo plano ištraukos dalyje dėl sklypo, unikalus numeris 0101/0068:1198, nebuvo ir negalėjo būti nustatytas šio sklypo dalies naudojimo būdas – mažaaukštė statyba. Detalusis planas buvo patvirtintas 2007 m. spalio 24 d., galiojant naujai patvirtintam miesto bendrajam planui, kur žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (vėliau jam suteiktas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), formaliai patenka į teritoriją, kuriai bendrajame plane nustatytas vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamosios teritorijos naudojimo būdas. Bendrovės nuomone, Sprendimas neprieštarauja 2007 m. vasario 14 d. patvirtintam miesto bendrajam planui, nes sprendimo 2007 m. vasario 14 d. tvirtinti Vilniaus miesto bendrąjį planą 2.3 punkte numatyta išlyga, kad teritorijų planavimo dokumentai, pradėti rengti iki Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų patvirtinimo, baigiami rengti pagal išduotas planavimo sąlygas ir tvirtinami nustatyta tvarka. Paaiškino, kad nuo 2004 m. balandžio 30 d. pradėtas rengti detalusis planas buvo rengiamas, derinamas ir tvirtinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir miesto bendrojo plano sprendinius, todėl jis neprieštarauja 2007 m. vasario 14 d. patvirtintam Vilniaus miesto bendrajam planui. Teigė, kad Vilniaus miesto bendrasis planas yra tik koncepcija, vizija, projektiniai pasiūlymai, kurie jokių konkrečių sprendinių nenumato. Pažymėjo, kad Sprendime aukštų skaičius nėra numatytas, nurodomas tik aukštingumas, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra suplanuoti 3-5 aukštų pastatai. Paaiškino, kad aukštų skaičius yra numatomas tik tuomet, kai paruošiamas pastato techninis projektas. Nurodė, kad užstatymo aukščio apibrėžimas numato, jog užstatymo aukštis yra taikomas tik vyraujančiai teritorijai – 70 proc., kai kita teritorijos dalis gali būti užstatoma pastatais, turinčiais kitokius aukščio parametrus – mažesnio arba didesnio aukščio, priklausomai nuo to, kaip nusprendžia Taryba. Darė išvadą, kad Sprendimas neprieštarauja Vilniaus miesto bendrajam planui. Paaiškino, kad 2007 m. vasario 14 d. tvirtinant Vilniaus miesto bendrąjį planą, sprendimo patvirtinti bendrąjį planą 2.3 punkte numatyta išlyga, kuria vadovaujantis pradėti rengti detalieji planai yra baigiami rengti pagal tuos reikalavimus, kurie buvo nustatyti planavimo sąlygose. Atkreipė dėmesį, kad planavimo sąlygose buvo nustatyta, jog detalusis planas rengiamas pagal bendrojo plano sprendinius. Nurodė, kad, pradėjus rengti detalųjį planą (2004 m. balandžio 30 d.), galiojo ankstesnis Vilniaus miesto bendrasis planas, kuris leido didesnį užstatymo intensyvumą. Teigė, kad planavimo organizatorius turėjo teisę pasinaudoti 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto bendrojo plano išlyga ir ja pasinaudojo, todėl užstatymo intensyvumo reglamentai ginčo teritorijai yra taikomi pagal anksčiau galiojusio bendrojo plano parametrus. Bendrovės manymu, pareiškėjas neteisingai nurodė, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. gegužės 1 d., nes Taisyklių 37 punkte įtvirtinta, jog per terminą, kuris numatytas išduodant planavimo sąlygas, detalieji planai turi būti baigti rengti, o ne patvirtinti. Teigė, kad detaliojo planavimo dokumento rengimo stadija baigiasi, kai parengtas teritorijų planavimo dokumentas faktiškai pateikiamas susipažinti visuomenei. Nurodė, kad Bendrovė parengė detalųjį planą iki jo supažindinimo su visuomene, 2005 m. lapkričio 21 d. įvyko pakartotinis susirinkimas, kurio metu visuomenė buvo supažindinta su parengto detaliojo plano sprendiniais. Tai, kad baigiamasis detaliojo planavimo procesas tęsėsi ir po detaliojo plano rengimo etapo pasibaigimo, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, nereiškia, kad Bendrovė praleido detaliojo plano rengimo terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrija atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 31-38) prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad Bendrija kreipėsi į generalinį prokurorą, įvertinusi teisines pasekmes, kurios atsirado Bendrijai nepavykus apginti jos narių interesų. Paaiškino, kad dauguma Bendrijos nurodytų detaliojo planavimo proceso pažeidimų reiškia ne tik subjektyvių Bendrijos ir jos narių interesų, bet ir viešojo intereso pažeidimą. Tvirtino, kad šalia planuojamos teritorijos įsikūrusi individualių namų bendruomenė, įgyvendinus neteisėtus detaliojo plano sprendinius, patirs neigiamą jų poveikį dėl padidėjusio triukšmo, išaugusių transporto srautų, nesukurtos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros bei kitų faktorių. Nurodė, kad individualių namų savininkai, realizavus skundžiamus detaliojo plano sprendinius, prarastų galimybę prisijungti prie šilumos tinklų, kuri prieš tai buvo numatyta teritorijų planavimo dokumentuose. Be to, į mažą teritoriją būtų įterpti daugiabučiai, kuriuose apsigyventų daugiau gyventojų, negu šiuo metu gyvena visuose Lazdynėlių rajono individualiuose namuose. Pabrėžė, kad Sprendimu buvo patvirtinti detaliojo plano sprendiniai, prieštaraujantys Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams. Pažymėjo, kad tvirtinant skundžiamus detaliojo plano sprendinius, nepagrįstai buvo pasiremta Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata. Nurodė, kad teritoriją, kurioje buvo rengiamas detalusis planas, Vilniaus miesto bendrasis planas apibrėžė kaip infrastruktūros ir mažaaukščių gyvenamųjų namų teritoriją, tačiau skundžiamu atsakovo sprendimu joje buvo leista daugiaaukštė statyba, tuo pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatą. Pažymėjo, kad skundžiami detaliojo plano sprendiniai yra mažiau palankūs suinteresuotai visuomenei, negu 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu patvirtinti bendrojo plano sprendiniai. Atkreipė dėmesį, kad naujai patvirtintas bendrasis planas numato, jog ginčo teritorijoje bus statomi ne aukštesni kaip 4 aukštų pastatai (detalusis planas įtvirtino 4-5 aukštų daugiaaukštę statybą) ir kad teritorijos užstatymo intensyvumas leidžiamas 0,8 (detalusis planas įtvirtino 1,3 užstatymo intensyvumą). Teigė, kad šiuo atveju privalėjo būti vadovaujamasi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimu: prieš teikiant tvirtinti, bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, ir per šio įstatymo nustatytus terminus gauti planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotas išvadas dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių derinimo. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento teritorijos 2004 m. balandžio 30 d. Lazdynėlių gatvės detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvada galiojo iki 2007 m. balandžio 30 d., o duomenų, kad 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtinus Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 metų būtų kreiptasi į kompetentingas institucijas dėl planavimo sąlygų peržiūrėjimo ir kad gautos planavimo sąlygas išdavusių institucijų motyvuotos išvados, nėra. Todėl, Bendrijos manymu, ir šiuo pagrindu patvirtinti detaliojo plano sprendiniai yra neteisėti. Atkreipė dėmesį, kad planavimo sąlygos išduotos 2004 m. balandžio 30 d., dėl jų atnaujinimo į kompetentingas institucijas nebuvo kreiptasi ir nebuvo atlikti jokie su atnaujinimu susiję veiksmai. Pabrėžė, kad nei detaliojo planavimo metu, nei šiuo metu teisinės nuostatos nenumato, jog nurodytas 3 metų terminas dėl tam tikrų juridinių faktų galėtų būti sustabdytas. Darė išvadą, kad Sprendimu detalusis planas buvo patvirtintas praleidus įstatyme nustatytą 3 metų terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir Sprendimą panaikino.

Teismas konstatavo, kad, rengdamas detalųjį planą, atsakovas privalėjo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Pažymėjo, kad atsakovo ir Bendrovės argumentai, jog administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B. ir N. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Bendrovei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. (100)-11.81-167 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą pakartoti detaliojo plano sprendinių patikrinimo procedūrą nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, nepagrįsti. Nurodė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad minėtoje byloje nustatyti faktai nėra prejudiciniai nagrinėjamai bylai.

Pažymėjo, kad sąlygų išdavimo dieną (2004 m. balandžio 30 d.) galiojo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Detaliųjų planų taisyklės, kurių 36 punkte buvo numatyta, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti 3 metų. Viršijus šį terminą, peržiūrimi ir, jei reikia, tikslinami arba atnaujinami savivaldos ir kitų institucijų išduoti detalųjį planavimą sąlygojantys dokumentai. Jei planavimo organizatorius nesikreipė dėl planavimą sąlygojančių dokumentų peržiūrėjimo, planavimo procesas laikomas nutrauktu. Pažymėjo, kad detalaus plano derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo metu galiojusių Taisyklių 37 punkte numatyta, jog detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti planavimo sąlygų sąvado galiojimo termino. Detaliojo plano rengimo terminas gali būti pratęstas tik atnaujinus planavimo sąlygų sąvadą. Esant reikalui, planavimo sąlygų sąvadas gali būti keičiamas. Nurodė Aprašo 10-12 punktus, nustatė, kad pareiškėjui sąlygos rengti žemės sklypo Lazdynėlių ir Lietaus gatvių detalųjį planą buvo išduotos 2004 m. balandžio 30 d., ir darė išvadą, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. gegužės 1 dienos. Nurodė, kad Sprendimas patvirtintas 2007 m. spalio 24 d., pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas gavo skundą dėl 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto teisėtumo bei pagrįstumo ir pradėjo administracinę procedūrą pagal Viešojo administravimo įstatymą. Kadangi tokia procedūra nepradėta, nebuvo jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad termino eiga buvo nutraukta. Atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2007 m. balandžio 3 d. Teritorijų planavimo patikrinimo akto galiojimą iki byla bus išspręsta, buvo atmestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi, panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį, todėl, teismo teigimu, atsakovui neliko jokių kliūčių toliau tęsti detaliojo plano tvirtinimo procedūrą. Atkreipė dėmesį, kad minėtos teisės normos nenumato termino eigos nutraukimo. Teismas konstatavo, kad yra praleistas 3 metų detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo terminas, byloje nėra duomenų, kad reikalingi detaliajam planui tvirtinti dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka buvo peržiūrėti.

Šalies argumentai

Bendrovės argumentą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, teismas atmetė, kadangi nustatė, jog Bendrija po detaliojo plano patvirtinimo kreipėsi į generalinę prokuratūrą su prašymu inicijuoti viešojo intereso gynimą. Generalinė prokuratūra perdavė šio prašymo tyrimą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, įpareigodama apie priimtą sprendimą pranešti pareiškėjui. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė sprendimą nepradėti teisminio proceso, nes priėjo išvadą, kad valstybinėms institucijoms, kurios kompetentingos spręsti detaliojo planavimo teisėtumo klausimą, problema yra žinoma ir jos yra numačiusios ją išspręsti. Vilniaus apylinkės prokuratūra konstatavo, kad nėra pagrindo inicijuoti viešojo intereso gynimą. Teigė, kad prokurorui iškiltų būtinybė kreiptis į teismą tada, kai tai privalančios daryti institucijos neatliktų savo pareigos. Pažymėjo, kad pakartotinio prašymo generalinei prokuratūrai teikimo metu situacija pasikeitė, nes nė viena valstybinė institucija nesiėmė priemonių, kad patvirtintas detalusis planas būtų suderintas su įstatymo reikalavimais. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-890/2009, kurioje nustatyta, jog Bendrija negali būti tinkamas pareiškėjas tokio pobūdžio bylose. Konstatavo, kad pareiškėjas, kreipęsis į teismą 2010 m. vasario 20 d., nepažeidė įstatymo nustatyto termino.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Junesta“ apeliaciniu skundu (I t., b. l. 131-139) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą atmesti.

Atkreipia dėmesį, kad teismas vadovavosi į bylą pateikta nepasirašyta, neoficialia bendrojo plano ištrauka, kurioje nėra nurodytos koordinatės, leidžiančios nustatyti, ar ištraukoje nurodyti žemės naudojimo paskirtis ir būdas taikytini ginčo sklype. Nurodo, kad teismas pripažino, jog 2004 metais galiojusiame miesto bendrajame plane yra nustatyta ir dalies ginčo sklypo naudojimo paskirtis, būdas (mažaaukštė statyba), todėl šioje sklypo dalyje nebuvo galima planuoti statyti daugiaaukščius pastatus. Pažymi, kad, priešingai nei nustatė teismas, administracinėje byloje Nr. I-2479-602/2008 esančios bendrojo plano ištraukos patvirtina kitokius duomenis. Daro išvadą, kad teismas, remdamasis netinkamais įrodymais, neteisingai nustatė ginčo sklypo ribas, jo naudojimo paskirtį. Pabrėžia, kad ginčo sklype, prieš pradedant detalųjį planavimą, niekada nebuvo nustatyta mažaaukščių namų statybos paskirtis. Mano, kad teismas neteisingai nustatė, jog priimant Sprendimą turėjo būti taikomas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Pažymi, kad teismas klaidingai nustatė užstatymo rodiklius, kadangi ginčo teritorija nebuvo priskiriama vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamajai teritorijai. Paaiškina, kad Tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu ginčo teritorijoje numatyta infrastruktūros paskirties objektų statyba, ir daro išvadą, jog ginčo teritorijai niekada negalėjo būti taikomas mažaaukščių statinių teritorijos reglamentas. Nurodo, kad ginčo teritorijai, kuriai yra patvirtintas detalusis planas, iki to laiko galėjo būti taikomas tik infrastruktūrinės paskirties teritorijas reglamentuojantys sprendiniai, kurie tokių užstatymo rodiklių, kuriuos nurodė teismas, nenustatė. Atkreipia dėmesį, kad detaliojo plano tvirtinimo metu jau galiojo Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. 1-1519, kuriuo buvo patvirtintas naujas Vilniaus miesto bendrasis planas. Daro išvadą, kad būtent šio plano sprendinius turėjo atitikti detalusis planas, todėl teismas neteisingai vertino detaliojo plano atitiktį 2004 metų Vilniaus miesto bendrajam planui. Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 48 punktą ir pažymi, kad bendrasis planas numato aukščio apribojimus tik 70 proc. teritorijos, o Taryba 30 proc. teritorijos gali nustatyti kitokį aukštingumą negu nustatytas maksimalus vyraujančios teritorijos aukštingumas. Pabrėžia, kad detaliojo planavimo sąlygos nebuvo išduotos vienbučiams namams statyti. Nurodo Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1519 2.3 punktą ir nesutinka su teismo teiginiu, kad keičiantis bendriesiems planams plano rengėjas turėjo keisti ir planavimo sąlygas, kadangi teritorijų planavimo dokumentai iki minėto sprendimo priėmimo yra baigiami rengti pagal anksčiau taikytus reikalavimus. Paaiškino, kad detalusis planas buvo pradėtas rengti iki 2007 m. vasario 14 d., todėl po šios datos patvirtinto Bendrojo plano sprendiniai tiesiogiai netaikomi parengti ir Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniams. Dėl detaliojo plano sprendinių prieštaravimo tuo metu galiojusioms Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatoms nurodo, kad šis klausimas yra išspręstas 2008 m. liepos 10 d. nutartyje Nr. A39‑1297/2008. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos rengiant ir tvirtinant detalųjį planą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7363-14/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1297/2008 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl to paties detaliojo plano parengimo, tvirtinimo procedūrų bei detaliojo plano sprendinių atitikimo teisės aktams. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai siaurai taikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, nes minėtose bylose priimti teismų sprendimai kartu yra ir įrodymai sprendžiant šią bylą. Tai, kad 2004 m. balandžio 30 d. planavimo sąlygos buvo išduotos 3 metams, Bendrovės manymu, reiškia, kad detalusis planas turėjo būti pabaigtas rengti, o ne patvirtintas per 3 metus. Tai, kad po 2005 m. lapkričio 21 d. detaliojo plano sprendiniai buvo derinami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuolatinėje komisijoje, tikrinami Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, detalusis planas patvirtintas Taryboje, apelianto nuomone, nereiškia, kad detalusis planas buvo vis dar rengiamas. Atkreipia dėmesį, kad D. B. ir N. Š. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavus 2007 m. balandžio 18 d. skundą teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemones (sustabdė bet kokių teritorijos planavimo veiksmų vykdymą), kurios buvo panaikintos tik 2007 m. liepos 5 d. Nurodo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnį ir daro išvadą, kad tuo laikotarpiu administracinė procedūra dėl detaliojo plano buvo sustabdyta. Pažymi, kad po 2007 m. liepos 5 d. buvo galima tęsti detaliojo plano tvirtinimo (ne rengimo) procedūrą. Pažymi, kad detaliųjų planų tvirtinimo terminas nėra numatytas, todėl teismas nepagrįstai priėjo išvadą, kad detalusis planas turėjo būti patvirtintas iki 2007 m. gegužės 1 d. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė dėl Bendrijos teisės dalyvauti byloje, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-890/2009 konstatavo, jog Bendrija neturi teisinio subjektiškumo ginčyti Sprendimą. Pabrėžia, jog nesutiko, kad Bendrija gali būti trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje. Nurodo ABTĮ 48 straipsnio 3 dalį ir tvirtina, kad Bendrijos teisėms ir pareigoms ši byla neturės jokios įtakos. Mano, kad generalinė prokuratūra gynė ne viešąjį interesą, o Bendrijos interesą, tačiau teismas neanalizavo, ar yra pagrindas viešojo intereso gynybai, kokie viešojo intereso pažeidimai yra nustatyti, kuo ir kaip pažeidžiamos gyventojų teisės. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą, nes prokuratūrai apie skundžiamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą buvo žinoma dar 2008 metais. Nurodo 2008 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pažymą prašymo nagrinėjimo byloje Nr. PB-550-07, kurioje prokuratūra atsisakė ginti viešąjį interesą, kadangi toks interesas nėra pažeistas. Atkreipia dėmesį, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, tiek Inspekcija nenustatė jokių pažeidimų.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu ( I t., b. l. 147-151) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus specialiojo planavimo dokumentų rengimo sąlygos yra 2004 m. balandžio 30 d. sąlygų priedas, todėl jose paminėti vienbučių gyvenamųjų namų teritorijų planavimo dokumentai nereiškia, kad 2004 m. balandžio 30 d. parengtos sąlygos buvo išduotos vienbučiams gyvenamiesiems namams statyti. Nesutinka su teismo išvada, kad Taryba negalėjo taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties. Paaiškina, kad Sprendimo priėmimo metu žemės sklypas buvo užstatytas metaliniais garažais, todėl Bendrovė galėjo rengti detaliojo plano dokumentus. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. nutartimi Tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 1-746 paliko galioti, įpareigodamas tik jį patikslinti. Paaiškina, kad detalusis planas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos posėdyje Nr. 1-10 buvo patikrintas ir buvo pritarta jo derinimui 2007 m. kovo 7-8 d., t. y. nepraleidžiant 3 metų termino. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-167 su teigiama tikrinimo išvada patvirtintas 2007 m. balandžio 3 d., t. y. taip pat nepraleidžiant 3 metų termino. Atkreipia dėmesį, kad pastarasis aktas galioja 1 metus nuo jo tvirtinimo dienos, t. y. iki 2008 m. balandžio 3 d. Mano, kad Sprendimo naikinimas vien šiuo formaliu pagrindu būtų nepagrįstas, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, formuojamai teismų praktikai ir teisės aktų nuostatoms. Pažymi, kad detaliojo plano rengimas ir tvirtinimas užsitęsė dėl pareiškėjų D. B. ir N. Š. pateikto skundo teismui. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-171/2010. Nurodo ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad šioje byloje teismui priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiam 2007 m. spalio 19 d. sprendimui priešingą sprendimą, susidarytų situacija, kai dėl to paties detaliojo plano būtų priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Nurodo, kad Bendrija su prašymu inicijuoti viešojo intereso gynimą į generalinę prokuratūrą kreipėsi 2007 m. gruodžio 14 d., prašymo tyrimas buvo perduotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, kuri 2008 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą atsisakyti kreiptis į teismą, nesant viešojo intereso pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad tuo metu galiojo skundžiamas Tarybos Sprendimas, visos detaliojo plano rengimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūros valstybinėse institucijose buvo baigtos. Teigia, kad nepateikta jokių įrodymų, jog valstybinės institucijos nesiėmė priemonių, kad patvirtintas detalusis planas būtų suderintas su įstatymų reikalavimais. Nurodo, kad bendrajame plane, priešingai nei detaliajame, nenustatytos žemės sklypų ribos, konkretaus sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bendrajame plane matomos sklypo ribos yra netikslios, galima didelė paklaida. Mano, kad teismo sprendimas panaikinti visą patvirtintą detalųjį planą neatitinka teisėtumo, proporcingumo principų. Pažymi, kad pareiškėjo prašyme prieštaraujama iš esmės tik aukštesnio nei 12 metrų namo pagal detaliojo plano sprendinius pastatymui priešais gretimus žemės sklypus.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu į Bendrovės apeliacinį skundą (I t., b. l. 158-166) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo ABTĮ 57 straipsnį ir daro išvadą, kad byloje esantis Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas, kuriame matyti bendrojo plano sprendiniai teritorijai, kurioje buvo patvirtintas detalusis planas, laikytinas tinkamu įrodymu. Teigia, kad apeliantų argumentai dėl tikslių ribų būtų reikšmingi tuo atveju, jei bendrojo plano sprendiniais ginčo teritorijoje būtų numatytos ir kitokio intensyvumo užstatymo teritorijos. Nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalį ir daro išvadą, kad apeliantas neteisingai teigia, jog teismas, spręsdamas dėl Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendinių teisėtumo, nepagrįstai vertino detaliojo plano sprendinių atitikimą bendrojo plano sprendiniams. Pažymi, kad planavimo sąlygų išdavimo dieną Bendrovė galėjo planuoti žemės sklype tik infrastruktūros objektų statybą, o keičiant šį naudojimo būdą į gyvenamąją paskirtį, buvo būtina pakeisti toje dalyje ir Vilniaus miesto bendrąjį planą. Pabrėžia, kad detaliojo plano sprendiniai akivaizdžiai pažeidė tiek detalaus planavimo sąlygų išdavimo metu galiojusius bendrojo plano sprendinius, tiek ir detalaus plano tvirtinimo metu galiojusius sprendinius. Atkreipia dėmesį, kad parengto detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje apie galiojantį Vilniaus miesto bendrąjį planą buvo aptarti Vilniaus miesto tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai ginčo teritorijai. Nurodo, jog aiškinamajame rašte pažymėta, kad planuojamoje teritorijoje numatoma plėtoti vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, todėl apelianto motyvus, kad 2007 m. bendrojo plano sprendiniai tiesiogiai neturėjo būti taikomi, laikė nepagrįstais. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl taikytino Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Paaiškina, kad detaliuoju planu suplanuotos teritorijos bendras plotas yra 22937 kv. m, detaliuoju planu suplanuotos teritorijos 11086 kv. m plote buvo numatyta statyti statinius iki 5 aukštų (iki 19 m aukščio) (nors ginčo teritorijoje gali būti statomi ne aukštesni kaip 4 aukštų pastatai), tai sudaro 48,3 proc. visos detaliuoju planu suplanuotos teritorijos, tuo akivaizdžiai pažeidžiant apelianto minimą 30 proc. galimo nukrypimo dydį. Daro išvadą, kad detaliuoju planu patvirtintos teritorijos užstatymo intensyvumas beveik du kartus viršija teritorijos užstatymo intensyvumą. Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas negalėjo vadovautis Tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746, šis turi trūkumų, kuriuos Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota pašalinti. Pareiškėjo manymu, apeliantas nepagrįstai sutapatino dvi sąvokas – detalaus plano rengimą ir planavimo dokumento rengimą. Tvirtina, kad detalaus plano rengimo procesas pažeidė 3 metų rengimo terminą ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pratęstas. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog detalusis planas buvo parengtas iki jo pristatymo visuomenei, neatitinka byloje surinktų įrodymų, kadangi detalaus plano dalis – aiškinamasis raštas – buvo parengtas tik 2007 metais. Pažymi, kad Taisyklėse nustatyti labai trumpi ir aiškūs terminai, per kuriuos kiekviena institucija privalo išspręsti jų kompetencijai priskirtus klausimus. Pareiškėjo manymu, šioje byloje neturi prejudicinės galios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7363-14/2007, nes bylose iš esmės skirtingi proceso dalyviai, pareiškėjų keliami reikalavimai ir juos pagrindžiančios aplinkybės. Nurodo Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 ir teigia, kad prokuroras privalo kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės institucijos nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, jog nebūtų priimtas ginčijamas sprendimas. Teigia, kad Bendrija turi tiesioginį suinteresuotumą, nes atstovauja Bendrijos narių, Lazdynėlių rajono gyventojų, teisėtus interesus. Nurodo, kad apeliantų argumentai dėl terminų skaičiavimo prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-475/2008).

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą (I t., b. l. 167-173) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą. Pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta išlyga planavimo organizatoriai negalėjo pasinaudoti keičiant visos planuojamos teritorijos būdą bei pobūdį ir dėl to, kad metalinių garažų masyvai užėmė tik dalį detaliuoju planu planuojamos teritorijos, kuriai galėtų būti taikoma išimtis, jei administracinis aktas neturėtų trūkumų. Nurodo, kad apeliantas, nepateikdamas pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, nepagrįstai teigia, jog planavimo sąlygos turi galioti tik iki tikrinimo valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, o gavus šios institucijos teigiamą išvadą, savivaldybės tarybos neturėtų saistyti planavimo sąlygų galiojimo terminai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrija atsiliepimu į Bendrovės apeliacinį skundą (I t., b. l. 174-177) prašo Bendrovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. I-2479-602/2008 Bendrija pateikė Vilniaus miesto bendrojo plano ištrauką, kurioje pažymėta detaliuoju planu planuojama teritorija ir kuri patvirtinta įmonės antspaudu, įmonės įgalioto atstovo parašu, pateikti rašytiniai įrodymai, kad Bendrija sumokėjo už šios ištraukos išdavimą nurodytai savivaldybės įmonei. Atkreipia dėmesį, kad Bendrojo plano ištrauka rėmėsi teismo ekspertas S. M.. Nurodytoje ištraukoje užfiksuotus bendrojo plano sprendinius patvirtina antstolio parengtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nustatyta, kad infrastruktūros teritorija sudaro 54,94 proc., mažaaukščių statinių teritorija – 22,39 proc., laisvo valstybinio fondo žemė – 22,97 proc. nuo detaliuoju planu planuojamos teritorijos ploto. Pabrėžia, kad įvairiais rašytiniais įrodymais yra patvirtinta, jog tik pusė planuojamos teritorijos buvo infrastruktūros teritorija, o likusi dalis – mažaaukštė ar neturinti bendrojo plano sprendinių, todėl daro išvadą, kad galimos paklaidos neturi įtakos išvadai, jog detaliuoju planu buvo suplanuota taip pat ir mažaaukštės statybos teritorija. Pažymi, kad detaliojo planavimo sąlygos apeliantui išduotos galiojant Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, kurios 20 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, jog detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti galiojančiam bendrajam planui. Nurodo, kad pagal 2004 m. sausio 15 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnį turi būti nustatyti reikalavimai visam nagrinėjamam planavimo procesui. Nurodo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalį ir daro išvadą, kad jokiais laikotarpiais nebuvo tokio teritorijų planavimo proceso teisinio reguliavimo, kad nebūtų reikalavimo, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti bendrojo plano sprendiniams. Atkreipia dėmesį, kad apelianto argumentas, jog ginčijami detaliojo plano sprendiniai turi būti vertinami atitikimo 2007 m. vasario 14 d. Tarybos sprendimu patvirtinto bendrojo plano iki 2015 m. sprendinių atžvilgiu, yra nauja pozicija, nes kituose procesiniuose dokumentuose sprendinių teisėtumas buvo siejamas su anksčiau galiojusio bendrojo plano sprendiniais. Pabrėžia, kad iš turinčio trūkumų akto negali būti kildinamos jokios teisinės pasekmės, ir daro išvadą, kad Taryba apskritai nėra patvirtinusi taršių gamybinės paskirties objektų sąrašo, todėl Vilniaus mieste, tvirtinant detaliųjų planų sprendinius, nėra teisinio pagrindo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi. Atkreipia dėmesį, kad tam tikri šiam ginčui reikšmingi faktai buvo nustatyti įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismo sprendimais civilinėje byloje Nr. 2A-231-345/2009, kurioje įrodytais ir nepaneigtais pripažinti teiginiai tapo Bendrijos pagrindu kreiptis su prašymu į generalinį prokurorą. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad baigiamasis detaliojo plano sprendinių etapas gali vykti pasibaigus 3 metų terminui. Nurodo, kad detaliojo plano rengimui turi būti taikomos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės. Atkreipia dėmesį, kad visą detaliojo planavimo laikotarpį galiojo tapataus turinio teisinis reguliavimas, pagal kurį detalusis planas turėjo būti parengtas per 3 metų laikotarpį. Pažymi, kad nei detaliojo planavimo metu, nei šiuo metu teisės aktai nenumato, kad minėtas 3 metų terminas dėl tam tikrų juridinių faktų galėtų būti sustabdytas. Bendrijos manymu, vien tai, kad generalinis prokuroras kreipėsi į teismą su pareiškimu po to, kai pripažino pagrįstais argumentus, nurodytus Bendrijos prašyme ginti viešąjį interesą, leidžia teigti, kad teismo sprendimas turės įtaką Bendrijos teisėms ir pareigoms. Teigia, kad byloje esantys duomenys neleidžia abejoti, jog detaliojo plano sprendiniai bus reikšmingi didelei visuomenės grupei. Nurodo, kad tik po to, kai Bendrijai nepavyko patikrinti bendrojo plano sprendinių teisėtumo teisme, ir po to, kai valstybinės institucijos atsisakė atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų panaikinti neteisėti detaliojo plano sprendiniai, atsirado prielaidų kompleksas generaliniam prokurorui kreipti į teismą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (I t., b. l. 178-180) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Junesta“ apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 1-252 „Dėl teritorijos prie sklypo Lazdynėlių ir Lietaus gatvių detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas teritorijos Lazdynėlių ir Lietaus gatvių detalusis planas ir jo sprendiniai, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjama administracinė byla Bendrijos prašymu yra inicijuota Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino ir panaikino Tarybos Sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniuose skunduose tiek trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Junesta“, tiek atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, be kita ko, teigia, jog viešąjį interesą ginantis generalinis prokuroras praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Šis argumentas grindžiamas aplinkybe, jog generaliniam prokurorui jau anksčiau buvo žinoma apie Tarybos Sprendimą – Bendrija į generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi dar 2007 m. gruodžio 14 d. prašymu „Dėl viešojo intereso gynimo“. Minėtas prašymas buvo persiųstas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, kuri 2008 m. vasario 12 d. pažymoje Bendrijos prašomu klausimu atsisakė ginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, išplėstinei teisėjų kolegijai būtina įvertinti, ar pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs viešojo intereso gynimo termino, kadangi nuo tinkamo šios aplinkybės įvertinimo priklauso, ar apskritai visas procesas yra pradėtas teisėtai.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184-229, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Prokuroras, spręsdamas, ar konkrečiu atveju pažeistas viešasis interesas, ar ne, ar yra pagrindas kreiptis dėl viešojo intereso gynimo į teismą, ar ne, šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį, protingą laiką. Todėl vadovaujamasi taisykle, kad jeigu būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas viešąjį interesą ginančiam prokurorui kreiptis į teismą šiuo atveju skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184-229).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad administracinis teismas net ir tuo atveju, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, negali nepaisyti proceso normų ir taisyklių. Konstatuota, kad įstatymas nesuteikia jokių esminių privilegijų, lengvatų ar išimčių tais atvejais, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, o net jei ir suteiktų, tai kiltų klausimas dėl tokių privilegijų, lengvatų ar išimčių atitikimo konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Pats prokuroras pagal savo statusą turi turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų savarankiškai ir efektyviai vykdyti įstatymo pavestas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-80/2007, 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑838/2010).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog viešojo intereso gynimo terminas yra ribotas laiko požiūriu. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, kad įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Be to, prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, negali būti suteikiama daugiau teisių, nei kitiems ginčo subjektams. Dėl to teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, taip pat išaiškino, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. turi būti įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės. Kai nustatoma, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, atsiranda prielaidos spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje. Ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė.

VI.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2007 m. gruodžio 20 d. buvo gautas Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrijos 2007 m. gruodžio 14 d. prašymas „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma apginti viešąjį interesą kreipiantis į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-252 (Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. PB-550-07, I t., b. l. 2-6). Minėtą prašymą generalinė prokuratūra 2007 m. gruodžio 21 d. pagal kompetenciją persiuntė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, kuri prašymą gavo 2007 m. gruodžio 27 d. (Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. PB-550-07, I t., b. l. 1).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, atlikusi tyrimą, 2008 m. vasario 12 d. priėmė pažymą dėl pareiškimo nagrinėjimo rezultatų, kuria buvo atsisakyta kreiptis į teismą, nesant viešojo intereso pažeidimų (Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. PB-550-07, I t., b. l. 64-65). Minėta pažyma, kuria buvo atsisakyta kreiptis į teismą nesant viešojo intereso pažeidimų, buvo priimta, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui yra pateiktas D. B. ir N. Š. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I‑7363‑14/2007 panaikinimo. Buvo pažymėta, jog tiek šios administracinės bylos, tiek pirmosios instancijos teisme jau išnagrinėtos bylos Nr. I-7363-14/2007 faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, t. y. teismas minėtoje administracinėje byloje tyrė to paties Lietaus ir Lazdynėlių gatvių detaliojo plano procedūros teisėtumą iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir nurodoma Bendrijos 2007 m. gruodžio 14 d. prašyme dėl viešojo intereso gynimo (dėl viešojo procedūros svarstymo teisėtumo, dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimo „Dėl savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės veiklos objektų sąrašo tvirtinimo“ įtakos procedūrų teisėtumui ir kt.). Atsižvelgdama į tai, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra konstatavo, kad, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nebus išnagrinėta pastaroji byla, netikslinga inicijuoti kreipimąsi dėl Sprendimo panaikinimo. Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nurodė, jog nenustačius, kad atsakingos institucijos nesiima reikiamų veiksmų, šiuo metu nėra pagrindo inicijuoti viešojo intereso gynimą; prokurorui iškiltų būtinybė kreiptis į teismą tada, kai tai privalančios daryti institucijos neatliktų savo pareigos.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, generalinėje prokuratūroje 2010 m. sausio 22 d. buvo gautas Lazdynėlių individualių namų savininkų bendrijos 2010 m. sausio 14 d. prašymas „Apginti viešąjį interesą“ (I t., b. l. 8-20), kuriame prašyta apginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-252. Būtent pastarojo prašymo pagrindu generalinis prokuroras 2010 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 1-252“ panaikinimo (I t., b. l. 1‑6).

Generalinis prokuroras savo pareiškime (I t., b. l. 1-6) teigė, jog šioje administracinėje byloje prašymo teismui padavimo vieno mėnesio termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. vasario 3 d., kada buvo surinkti visi rašytiniai įrodymai (Bendrijos prašymas generalinėje prokuratūroje gautas 2010 m. sausio 22 d., siekiant patikrinti informaciją ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą buvo susipažinta su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-2479-602/2008, kuri generalinėje prokuratūroje gauta 2010 m. vasario 3 d.). Į argumentą, jog generalinei prokuratūrai jau nuo 2007 m. pabaigos buvo žinoma apie Bendrijos kreipimąsi dėl viešojo intereso gynimo analogišku klausimu, pareiškėjas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2152/2012“ (II t., b. l. 1-5) nurodė, jog generalinė prokuratūra iki 2010 m. netyrė pareiškimų dėl detalaus plano teritorijai Lazdynų ir Lietaus gatvėse patvirtinimo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 1-252 atitikimo teisės aktų reikalavimams. Teigė, jog tai, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. vasario 12 d. pažyma atsisakė ginti viešąjį interesą, generalinio prokuroro nesaisto. Tačiau, kaip jau minėta, apeliaciniuose skunduose teigiama priešingai, o būtent, kad pareiškėjas praleido viešojo intereso gynimo terminą.

VII.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog lemiamą reikšmę kreipimuisi į teismą dėl viešojo intereso gynimo turi prokuroro įsitikinimas apie būtinumą ginti viešąjį interesą, t. y. subjektyvus faktorius. Tačiau kartu pažymėtina, kad toks įsitikinimas yra prokuroro atlikto atitinkamo tyrimo, kuriame buvo (arba turėjo būti) panaudoti prokuroro įgalinimai gauti atitinkamą informaciją, rezultatas. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas aptariamo termino skaičiavimo pradžios nustatymo klausimą, gali ir turi įvertinti prokuroro veiksmus tuo aspektu, ar prokuroras buvo pakankamai aktyvus ir atidus, rinkdamas ir analizuodamas informaciją apie galbūt padarytą viešojo intereso pažeidimą, bei nustatyti tokios informacijos pakankamumą išvadai apie galimą viešojo intereso pažeidimą padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-814/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog pirmiausia nustatytina, kada prokuroras įstatymo nustatyta tvarka gavo informaciją apie galbūt pažeistą viešąjį interesą, ar ši informacija buvo pakankama tam, jog būtų galima pagrįstai manyti apie viešojo intereso pažeidimą. Tokiu atveju vertinamas konkrečių duomenų, kuriuos sužinojo prokuroras, turinys bei apimtis, ar pateikta medžiaga tiksli ir aiški, kitos reikšmingos aplinkybės, pavyzdžiui, ginamos vertybės pobūdis ir svarba, pažeidimo nustatymo sudėtingumas, specialių žinių poreikis, ar panašaus pobūdžio pažeidimai yra dažni, ar tai pavienis atvejis, ar apie nagrinėjamą klausimą buvo galima (ir kokiu mastu) sužinoti kitais būdais (diskusijos, informacija žiniasklaidos priemonėse) ir pan. Jeigu informacijos (duomenų), kurią gauna prokuroras, pagrindu negalima spręsti apie viešojo intereso pažeidimą, prokurorui suteikiama teisė Prokuratūros įstatymo nustatyta tvarka rinkti duomenis ir atlikti kitus reikalingus veiksmus (Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d.). Šiuo atveju, be anksčiau nurodytų aplinkybių, paprastai vertinama tai, kokių veiksmų ir per kokius terminus pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti reikalingus duomenis, ar tie veiksmai buvo pagrįsti, reikalingi, racionalūs, nuoseklūs. Taip pat svarbus laiko tarpsnis nuo sužinojimo apie akto priėmimą iki teisės kreiptis į teismą realizacijos, jo adekvatumas informacijos apimčiai ir sudėtingumui teisiškai įvertinant esamą situaciją, bendradarbiavimo su duomenis teikiančiomis institucijomis ar kitais informacijos šaltiniais laipsnis, kaip ir kokia apimtimi papildomai gauti duomenys atsispindi prokuroro prašyme. Nustatant termino eigos pradžią, gali būti atsižvelgiama ir į tai, kad prokuroras pagal savo teisinį statusą turi turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų savarankiškai ir efektyviai vykdyti įstatymo pavestas funkcijas, jis turi būti itin atidus ir rūpestingas. Išvadai apie tai, kada prokuroras gavo ar turėjo ir galėjo gauti pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, padaryti gali būti nustatomos bei vertinamos ir kitos konkrečiai bylai reikšmingos aplinkybės, inter alia turi būti atsižvelgiama į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pirmasis Bendrijos prašymas dėl viešojo intereso gynimo generalinėje prokuratūroje buvo gautas 2007 m. gruodžio 20 d. (Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. PB-550-07, I t., b. l. 2-6). Bendrija kreipėsi į generalinę prokuratūrą su prašymu, be kita ko, apginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1-252. Antrą kartą kreipdamasi į generalinę prokuratūrą Bendrija savo prašymą formulavo analogiškai (I t., b. l. 8-20): apginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1‑252. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Bendrijos 2007 m. gruodžio 14 d. prašymas „Dėl viešojo intereso gynimo“, tiek Bendrijos 2010 m. sausio 14 d. prašymas „Apginti viešąjį interesą“ yra grindžiami panašiais argumentais. Gavusi pirmąjį prašymą, generalinė prokuratūra į teismą nesikreipė. Prašymo nagrinėjimas buvo perduotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Kita vertus, daugiau kaip po 2 metų gavusi prašymą dėl to paties dalyko, generalinė prokuratūra jį patenkino. Sprendimas dėl pirmojo Bendrijos prašymo, kuriuo atsisakyta ginti viešąjį interesą, buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros, o dėl antrojo prašymo sprendimą ginti viešąjį interesą priėmė generalinė prokuratūra. Tačiau pabrėžtina, jog abiem atvejais Bendrija visų pirma kreipėsi į generalinę prokuratūrą, o ne į teritorinę prokuratūrą. Vadinasi, tiek pirmojo, tiek antrojo Bendrijos kreipimosi atveju pirmiausiai generalinė prokuratūra gavo informaciją apie Bendrijos keliamą klausimą dėl galbūt pažeisto viešojo intereso, planuojant teritoriją prie Lietaus ir Lazdynėlių gatvių Vilniuje.

Pagal Prokuratūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518 redakcija, galiojusi pirmojo ir antrojo Bendrijos kreipimosi į prokuratūrą metu), viešojo intereso gynimas ir vienodos veiklos praktikos šioje srityje formavimas buvo viena iš generalinės prokuratūros funkcijų. Prokuroro, taip pat ir generalinės prokuratūros prokurorų, įgaliojimai ginti viešąjį interesą inter alia įtvirtinti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, kurio 1 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518 redakcija) buvo nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Taigi jau nuo 2007 m. gruodžio 20 d. generalinės prokuratūros prokurorai galėjo ištirti pateiktą prašymą ir priimti sprendimą dėl viešojo intereso gynimo, taip pat ir įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo. Kaip matyti iš administracinių teismų praktikos, dėl viešojo intereso gynimo į administracinius teismus panašiu į aptariamą bylą laikotarpiu kreipdavosi ir generalinės prokuratūros prokurorai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822–531/2009). Aplinkybė, kad prašymo ginti viešąjį interesą nagrinėjimas buvo perduotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, pagal savo pobūdį yra ne objektyvaus, o subjektyvaus pobūdžio, nes šis sprendimas priklausė nuo generalinės prokuratūros valios.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad viena iš generalinės prokuratūros funkcijų aptariamu laikotarpiu buvo vadovauti teritorinėms prokuratūroms ir kontroliuoti jų veiklą (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 8 str. 1 d. 1 p. (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518 redakcija). Taip pat minėta, kad generalinės prokuratūros funkcija buvo formuoti vienodą prokurorų veiklos praktiką viešojo intereso gynimo srityje. Taigi perdavusi nagrinėti Bendrijos 2007 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl viešojo intereso gynimo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, generalinė prokuratūra galėjo imtis įvairių priemonių užtikrinti, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra tinkamai išspręstų šį klausimą ir priimtų teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. vasario 12 d. pažyma atsisakė ginti viešąjį interesą, be kita ko, motyvuodama aplinkybe, kad vis dar nagrinėjama D. B. ir N. Š. administracinė byla (pirmosios instancijos Nr. I-7363-14/2007; apeliacinės instancijos Nr. A39-1297/2008), kurioje pareiškėjos prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (100)‑11.55-23 „Dėl teritorijos, esančios tarp Lazdynėlių ir Lietaus gatvės, Vilniuje, detaliojo plano“ ir įpareigoti VAVA iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundus, taip pat panaikinti VAVA 2007 m. balandžio 3 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)‑11.81-167 ir įpareigoti VAVA pakartoti detaliojo plano sprendinių patikrinimo procedūrą. Kaip matyti iš to, kas paminėta anksčiau, minėtos administracinės bylos dalykas nebuvo šioje byloje ginčijamas Sprendimas. Bendrija savo ruožtu kreipėsi į generalinį prokurorą prašydama apginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą su prašymu panaikinti būtent Sprendimą. Kitaip tariant, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsisakė tenkinti Bendrijos prašymą ir kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo, motyvuodama tuo, kad vis dar nagrinėjama D. B. ir N. Š. administracinė byla (pirmosios instancijos Nr. I-7363-14/2007; apeliacinės instancijos Nr. A39-1297/2008), kurioje dėl šio Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo ir negalėjo būti sprendžiama, nes šis Sprendimas nebuvo pastarosios bylos nagrinėjimo dalykas.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. vasario 12 d. pažymoje ginti viešąjį interesą atsisakė motyvuodama ir tuo, jog prokuratūra nenustatė, kad atsakingos institucijos nesiima reikiamų veiksmų. Iš minėtos pažymos matyti, kad šis argumentas iš esmės sietinas su Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 28 d. raštu, kuriuo viršininko administracija atsakė į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2007 m. lapkričio 5 d. raštą. Tačiau iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. vasario 12 d. pažymos matyti, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. gruodžio 28 d. rašte aiškiai nurodė, kad nesvarstys klausimo dėl detaliojo plano panaikinimo, kol nepasibaigs anksčiau minėta byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kurios dalyku, kaip minėta, šioje byloje ginčijamas Sprendimas nebuvo. Kaip nurodo pats pareiškėjas, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. vasario 12 d. pažyma buvo priimta neturint paties patvirtinto detalaus plano bei kitų dokumentų ir duomenų (II t., b. l. 4), ginti viešąjį interesą buvo atsisakyta netyrus ginčijamo Sprendimo teisėtumo (II t., b. l. 5). Be to, tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas nenumatė apskrities viršininko administracijos teisės savarankiškai (t. y. ne teismo tvarka) panaikinti savivaldybės tarybos patvirtintą detalųjį planą.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad minėtoje D. B. ir N. Š. administracinėje byloje buvo siekiama apginti iš esmės privačius fizinių asmenų interesus ir teises. Tačiau Bendrija į generalinį prokurorą kreipėsi su prašymu ginti viešąjį interesą. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, bylos dėl privačių interesų gynimo ir bylos dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjimo objektas ir aplinkybės nėra tapatūs. Vadinasi, faktas, kad vyksta privataus pobūdžio ginčai dėl tam tikrų administracinių aktų nėra besąlygiškas pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, kreipiantis į teismą dėl tų pačių administracinių aktų panaikinimo. Viešojo intereso gynimas negali visiškai priklausyti nuo privačių asmenų įgyvendinamo teisių ar interesų gynimo, nes tai paneigtų viešojo intereso gynimo prasmę ir tikslus, sudarytų prielaidas nepateisinamai delsti imtis priemonių dėl viešojo intereso gynimo (pasyviai laukiant, kol baigsis privačių asmenų inicijuoti ginčai), o toks delsimas ginti viešąjį interesą gali pažeisti kitas teisės saugomas vertybes. Pabrėžtina, kad administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytu bendruoju kreipimosi į teismą terminu, kuris yra vienas mėnuo (ABTĮ 33 str. 1 d.), yra siekiama teisinių santykių stabilumo, operatyvios pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos, įgytų teisėtų lūkesčių apsaugos. Su šiomis teisės saugomomis vertybėmis nedera tokia praktika, kai išnagrinėjus ne viešojo intereso gynimo administracinę bylą pagal kitų asmenų skundą dėl tam tikro administracinio akto panaikinimo, vėliau minėtą administracinę bylą pralaimėjusių asmenų prašymu pradedama nauja byla dėl to paties administracinio akto panaikinimo, nurodant, kad šiuo atveju yra ginamas viešasis interesas, nors apie priimtą administracinį aktą ir tai, kad šiuo aktu galbūt yra pažeidžiamas viešasis interesas, prokurorui buvo arba galėjo ir turėjo būti žinoma kur kas anksčiau (pvz., dar prieš prasidedant arba iš karto prasidėjus privataus pobūdžio ginčams). Proceso ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principai suponuoja, kad esant tikram ar tariamam ir viešojo, ir privačių interesų pažeidimui dėl detaliojo plano patvirtinimo, šio detaliojo plano teisėtumą būtų siekiama patikrinti abiem šiais aspektais vienoje byloje, o ne keliose viena po kitos iškeliamose administracinėse bylose. Taip elgiantis, t. y. esant galimybei koncentruojant iš privačių ir viešųjų interesų gynimo kylančius reikalavimus dėl to paties administracinio akto panaikinimo vienoje byloje, būtų taupomi riboti proceso šalių, taip pat valstybės resursai.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad byloje nėra duomenų, kad ginčijamas Sprendimas yra susijęs su Lietuvos Respublikos įstatymų saugomomis teritorijomis. Skundžiamo detaliojo plano sprendiniai aprėpia santykinai nedidelę teritoriją, todėl jie iš esmės yra vietinio (lokalaus) pobūdžio. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Bendrijos nariams būtų buvę sunku arba neįmanoma savarankiškai ginti savo teises ar įstatymo saugomus interesus ginčijant Sprendimą teisme. Priešingai, tiek individualūs asmenys, tiek Bendrija bylinėjosi administraciniuose teismuose dėl klausimų, susijusių su ginčijamu Sprendimu.

Apibendrindama anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje generalinis prokuroras praleido terminą viešajam interesui ginti. Kitoks nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių vertinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, neproporcingai ir neadekvačiai neigiamai paveiktų teisinių santykių stabilumą, teisėtus asmenų lūkesčius, kad visi ginčai dėl atitinkamo sprendimo bus išnagrinėti kiek įmanoma greičiau, ekonomiškiau ir koncentruočiau. Į teismą dėl viešojo intereso gynimo aptariamu atveju buvo galima kreiptis kur kas anksčiau. Tačiau generalinis prokuroras, kuris dar 2007 m. gruodžio 20 d. gavo Bendrijos prašymą ginti viešąjį interesą, į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2010 m. vasario mėnesį, t. y. po to, kai gavo antrąjį Bendrijos prašymą kreiptis į teismą dėl to paties administracinio akto panaikinimo. Generalinis prokuroras reikalavimo atnaujinti praleistą viešojo intereso gynimo terminą nėra pareiškęs, savo iniciatyva atnaujinti šį terminą išplėstinė teisėjų kolegija nemato pagrindo, todėl termino atnaujinimo klausimas iš esmės nespręstinas. Konstatavus, jog nagrinėjamoje byloje praleistas viešojo intereso gynimo terminas ir teiktina pirmenybė teisinių santykių stabilumui, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir administracinė byla nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasIrmantas Jarukaitis Arūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-MaculevičienėVirginija Volskienė