Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovės V. V. N. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-767/2018 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemė tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, V. V. N., V. G., R. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje S. D. dėl pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarčių, išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų apeliaciniai skundai atmestini

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies (panaikinti administraciniai aktai, taikyta vienašalė restitucija), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes. A. V. V. N. 1995 m. balandžio 6 d. Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko A. Š. valdytą 12 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nurodė, kad žemė yra paveldėta (1 t., b. l. 12). V.V. N. nepateikė A. Š. giminystę patvirtinančių įrodymų, byla dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į buvusio valdytojo A. Š. žemę nebuvo suformuota. 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Žemėtvarkos skyrius) išdavė pažymą Nr. 6-517, kuria patvirtino, jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir Lietuvos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į 9,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. (1 t., b. l. 15). 2000 m. kovo 6 d. V. V. N. notarės patvirtinta sutartimi perleido teisę į 1,00 ha žemės sklypo išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą J. S. P. (1 t., b. l. 16). 2000 m. kovo 6 d. Žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 6-519 buvo patvirtinta, kad V. V. N. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytus 8,45 ha žemės (1 t., b. l. 17). 2000 m. kovo 6 d. Žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 6-518 patvirtinta, kad J. S. P. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytą 1,00 ha žemės (1 t., b. l. 21). 2000 m. kovo 29 d. Žemėtvarkos skyrius parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad J. S. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. (1 t., b. l. 22). 2002 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 71-13390-14267 J. S. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusių savininkų P. P. ir A. Š. valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,38 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 23). 2000 m. balandžio 14 d. notarės patvirtinta sutartimi V. V. N. teisę į 8,45 ha žemės sklypo išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą perleido R. B. (1 t., b. l. 18). 2000 m. balandžio 17 d. Žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 6-524 patvirtinta, kad R. B. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytus 8,45 ha žemės (1 t., b. l. 27). 2000 m. birželio 1 d. Žemėtvarkos skyrius parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad R. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. (1 t., b. l. 28). 2002 m. gegužės 2 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 71-12558-13435 R. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko A. Š. valdytos 1,21 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini). (1 t., b. l. 29). 2003 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 71-14565-15442 R. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko A. Š. valdytos 4,70 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 30).

(duomenys neskelbtini). J. S. P. mirė (3 t., b. l. 32). 2014 m. balandžio 10 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimu J. S. P. atkurtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paveldėjo dukra V. G. (3 t., b. l. 36–39).

Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje S. D. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, o V. V. N. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, buvo baigtas 2008 m. gruodžio 1 d., byloje 2009 m. sausio 23 d. surašant kaltinamąjį aktą. Šiaulių apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi baudžiamoji byla V. V. N. atžvilgiu buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (4 t., b. l. 206–211). Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla S. D. atžvilgiu buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (4 t., b. l. 15–100).

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu 2000 m. kovo 6 d. sudaryta nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą perleidimo sutartis, pagal kurią V. V. N. pardavė J. S. P. teisę į 1 ha ploto žemės sklypą – išlikusio A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, buvo pripažinta pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal kurią J. S. P. iš V. V. N. įsigijo teisę į nekilnojamojo turto atstatymą už 700 Lt (5 t., b. l. 192–196).

Dėl ieškinio senaties termino

Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka gindamas viešąjį interesą prokuroras gali, kai nustato tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams. CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad šiame įstatyme nurodyto 30 dienų termino privalo laikytis ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti apskrities viršininko administracijos aktą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010). Kartu pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata skirta asmeniui, kuris yra nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dalyvis. Prokuroras toks asmuo nėra, todėl ši įstatymo nuostata negali būti gramatiškai aiškinama taip, kad prokurorui taikomas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises jam įteikimo dienos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009). Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek administracinį, tiek bendrosios kompetencijos) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, tai termino tokiam prašymui (ieškiniui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24d. nutartį administracinėje byloje A-261-1502/2009).

Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-423-370/2017). Nagrinėjamu atveju atsakovas R. B. nurodė, jog prokuratūra turėjo pakankamai duomenų civiliniam ieškiniui pareikšti ne vėliau kaip 2005 m. gegužės mėnesį – po V. V. N. apklausos. Ieškovas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią sieja su duomenų iš VĮ Registrų centras gavimo data – 2006 m. gruodžio 11 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad viešasis interesas yra pažeistas, šiuo atveju sprendžia, jog yra tikslinga ir būtina įvertinti, ar ieškovo nurodomi duomenys iš VĮ Registrų centras buvo iš tiesų reikšmingi ir aktualūs civilinės bylos iniciavimui. Remiantis civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2006 m. gruodžio 11 d. buvo gautas VĮ Registrų centras Šiaulių filialo pranešimas „Dėl informacijos suteikimo“, kuriame nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006 m. gruodžio 8 d. duomenimis J. S. P. ir R. B. nuosavybės teisė įregistruota į atitinkamus Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius žemės sklypus (1 t., b. l. 41–49). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad šiuo atveju nurodyti duomenys buvo aktualūs civilinės bylos iniciavimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamų veikų Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyboje buvo pradėtas 2004 m. spalio 11 d. (1 t., b. l. 3). Į bylą pateikti ikiteisminio tyrimo apklausos protokolai, liudijantys, kad V. V. N. parodymus davė 2005 m. gegužės 23 d. (1 t., b. l. 13–14); J. S. P. 2005 m. kovo 8 d. (1 t., b. l. 19–20); R. B. 2005 m. vasario 2 d. (1 t., b. l. 24); A. Š. 2005 m. balandžio 11 d. (1 t., b. l. 31–32). Kaip nurodyta minėtose teisės normose, turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Į teismą su civiliniu ieškiniu ieškovas kreipėsi nelaukęs ikiteisminio tyrimo pabaigos ir galutinio procesinio sprendimo, teismui buvo pateikti įvairūs surinkti duomenys, kurie leido ieškovui daryti išvadą, kad yra pažeistas viešasis interesas ir reikia jį ginti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas reikalingus duomenis rinko per protingą terminą, pakankamai operatyviai, surinkti ir pateikti duomenys buvo aktualūs civilinės bylos iniciavimui, todėl nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, kad prokuroras būtų nepagrįstai delsęs rinkti duomenis, reikšmingus ieškiniui pareikšti.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, kad taikant šiuos terminus, nustatant jų pradžią, netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Paskutiniai duomenys prokuroro buvo gauti 2006 m. gruodžio 11 d., o ieškinys teisme gautas 2006 m. gruodžio 19 d., todėl pripažintina, kad ieškinys byloje pareikštas nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio administracinio akto apskundimo termino.

Dėl ginčo esmės

Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovė (apeliantė) V. V. N. R. rajono Radviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai nepateikė A. Š. giminystę patvirtinančių įrodymų, byla dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į buvusio valdytojo A. Š. žemę nebuvo suformuota. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti faktą, kad atsakovė (apeliantė) V. V. N. nėra A. Š. giminaitė ir kad jai teisė atkurti nuosavybę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2000 m. kovo 1 d. buvo išduota pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-517, kuria atsakovei (apeliantei) V. V. N. pripažinta teisė atkurti nuosavybę į 9,45 ha A. Š. valdytą žemę; 2000 m. kovo 6 d. buvo išduota pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-519, patvirtinanti jos teisę atkurti nuosavybės teises į 8,45 ha A. Š. valdytą žemę.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2000 m. kovo 1 d. pažymos pagrindu 2000 m. kovo 6 d. Radviliškio rajono notarų biuro notarė V. B. patvirtino sutartį, sudarytą tarp teisių perleidėjos V. V. N. ir teisių perėmėjo J. S. P., kuria J. S. P. perėmė teisę atkurti nuosavybę į dalį, t. y. 1,00 ha, buvusio savininko A. Š. valdytą žemę. 2000 m. kovo 6 d. išduotos pažymos pagrindu teisę atkurti nuosavybę į A. Š. valdytą 8,45 ha žemę V. V. N. 2000 m. balandžio 14 d. notarės D. V. patvirtinta sutartimi perleido R. B..

Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustačius, kad atsakovei (apeliantei) V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio tokią teisę perleisti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad R. B. ir J. S. P. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, jog V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, kad tokios teisės ji negalėjo jiems perleisti. Duomenų apie tai, kad R. B. ir J. S. P., ir juo labiau jo įpėdinė V. G., buvo nesąžiningi, nėra, todėl jų sąžiningumas preziumuojamas.

Esant tokioms aplinkybėms šiuo atveju aktualus CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo atvejus. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.96 straipsnio 3 dalis).

Į bylą pateiktas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimas, kuriuo 2000 m. kovo 6 d. sudaryta nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą perleidimo sutartis, pagal kurią V. V. N. pardavė J. S. P. teisę į 1 ha ploto žemės sklypą – išlikusio A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, buvo pripažinta pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal kurią J. S. P. iš V. V. N. įsigijo teisę į nekilnojamojo turto atstatymą už 700 Lt. Sprendimas įsiteisėjęs. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sandorio, sudaryto tarp V. V. N. ir R. B., aplinkybes (tai, kad šie asmenys buvo nepažįstami, iki sandorio sudarymo nebendravę, abiejų sandorio šalių nurodytas aplinkybes dėl sandorio sudarymo bei pinigų sumokėjimo, paplitusią praktiką tuo metu pardavinėti teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą), atsižvelgdamas į protingumo ir sąžiningumo principus, pripažino, kad šis sandoris taip pat buvo atlygintinis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos duomenis, neturi pagrindo su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti, todėl atsakovės (apeliantės) V. V. N. apeliaciniame skunde išsakyti teiginiai, kad nėra jokių įrodymų, kad pagal abu minėtus sandorius atsakovė (apeliantė) gavo pinigų, vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

Plačiau pasisakytina dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. Kaip matyti iš civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, baudžiamosios bylos V. V. N. ir S. D. atžvilgiu buvo nutrauktos Šiaulių apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; apkaltinamųjų nuosprendžių šių asmenų atžvilgiu nėra priimta.

CK 4.96 straipsnio 2 dalyje naudojama padaryto nusikaltimo sąvoka įstatymo leidėjo nėra susieta su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Be to, civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Civilinės teisės normos (materialiosios ir procesinės) nepateikia nusikaltimo sąvokos, baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, o tai realiai paaiškinama tuo, kad iš esmės skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis, lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Toks faktas gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo, ir tai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Taigi nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Kita vertus, teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą civilinio proceso nustatyta tvarka, pagal CPK 300 straipsnį kompetentingas konstatuoti nusikaltimo požymius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad atsakovė (apeliantė) V. V. N. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę, tačiau jai buvo išduotos Žemėtvarkos skyriaus pažymos, kuriose jai tokia teisė buvo pripažinta, ir šių pažymų pagrindu vėliau asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. valdytą žemę neatlygintinai suteikiant lygiavertę turėtajai žemei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas byloje ištirtas bei nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju valstybė žemę, kuri buvo atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, vadinasi formalus pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą egzistuoja, t. y. šiuo atveju yra galimybė byloje taikyti vindikaciją ir iš R. B. bei V. G. grąžinti valstybei ginčo žemės sklypus.

Tuo pačiu pažymėtina, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimus). Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu ar kitu teisės aktu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-171/2010).

Kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad R. B. ir J. S. P. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, jog V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, kad tokios teisės ji negalėjo jiems perleisti. Pirkdami teisę atkurti nuosavybės teises, jie turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės iš jų niekas neatims, kadangi viską darė teisėtai, pagal įstatymus, pasikliovė valstybės institucijomis, jų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Jie turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų jiems perduota žemė nebus vėliau atimta, jie buvo pripažinti teisėtais žemės savininkais ir įgytus žemės sklypus valdė ilgą laiką.

Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir lūkesčius (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo ir nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad net ir esant pagrindui taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį bei šiuo pagrindu išreikalauti turtą iš sąžiningų įgijėjų, teismas negali jo taikyti mechaniškai, kai turtas prarastas dėl valstybės atstovų neteisėtų veiksmų ir yra įgytas sąžiningo įgijėjo. Tokiu atveju turi būti vertinama, ar turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo nepažeis proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir kitų susijusių principų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Žemėtvarkos skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias atsakovės (apeliantės) V. V. N. teisę atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę, bei Šiaulių apskrities viršininko administracija, išduodama išvadas ir sprendimus atkurti nuosavybės teises, nesukontroliavo ir neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai. Minėtų administracinių aktų pagrindu asmenys įgijo nuosavybės teisę į žemę, kadangi pasitikėjo valdžios institucijų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Nesant byloje duomenų, kad žemės sklypai, perduotini neatlygintinai atsakovų nuosavybėn, būtų išimtinė valstybės nuosavybė ar būtų būtini visuomenės poreikiams tenkinti; nenustačius R. B., J. S. P., V. G. nesąžiningumo; atsižvelgiant į žemės įgijimo aplinkybes; vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

Viešasis interesas civiliniame procese ginamas, įtvirtinant aktyvų teismo vaidmenį, kuris pasireiškia teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu, kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumais, kai ribojamas rungimosi principas, suteikiant teismui teisę savo iniciatyva rinti įrodymus, peržengti ginčo ar skundų ribas ir kt. Nusprendęs netaikyti vindikacijos, ginant valstybės interesus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma restitucija tarp V. V. N. ir valstybės, kadangi V. V. N. neteisėtai neatlygintinai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą turtą, ir šią teisę V. V. N. perleido kitiems asmenims atlygintinai. Manytina, kad nagrinėjamos bylos atveju teismas nepažeidė dispozityvumo, rungtyniškumo, šalių lygiateisiškumo principų, kaip nurodoma atsakovės (apeliantės) apeliaciniame skunde, o vadovavosi išskirtinai sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir teisingumo principais; pagal faktines bylos aplinkybes bei visuotinai pripažintus teisės principus sprendė, kad sprendimas šiuo atveju privalo būti ne formalus ir teisėtas, o iš tiesų teisingas.

CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė (apeliantė) V. V. N. yra nenuteista, jos kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir iš atsakovės (apeliantės) valstybės naudai priteisė mažiausią žemės sklypų vertę.

Apeliacinės instancijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo priimtas ne tik teisėtas, bet ir teisingas sprendimas, grįstas protingumo, proporcingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principais, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ar pakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog apeliantų apeliaciniai skundai atmestini, spręstinas klausimas dėl atsakovo R. B. bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovas, atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų dėl atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog neturi pagrindo spręsti atsakovo R. B. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.