Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kukras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje bankroto byloje Nr. B2-262-221/2017, kurioje patvirtinta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Forest brothers“ ir jos kreditorių sudaryta taikos sutartis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kurioje patvirtinta BUAB ,,Forest brothers“ ir jos kreditorių, atstovaujamų įgalioto asmens, sudaryta Taikos sutartis. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nustatė, kad Taikos sutartį pasirašė įmonės kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro daugiau nei 2 / 3 visų likusių nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos (72,14 proc.), ją pasirašė tinkamai įgalioti asmenys, todėl sprendė, jog ji sudaryta nepažeidžiant ĮBĮ 28 straipsnio reikalavimų. Įvertinęs tai, kad Sutartyje numatytos bendrovei taikytinos nuolaidos, išvardyti kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, jų patenkinimo būdai ir tvarka, – sprendė, jog ši sutartis atitinka ĮBĮ 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, pažymėjo, kad vienintelės kreditorės, kuri prieštaravo šios taikos sutarties sudarymui, finansinio reikalavimo dydis sudaro 3,22 proc. visų patvirtintų reikalavimų, ir nėra teisinio pagrindo jos interesus ginti labiau nei kitų kreditorių, balsavusių už šios sutarties tvirtinimą. Apeliantė kreditorė UAB ,,Kukras“, nesutikdama su paminėtais teismo argumentais teigia, kad šis teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias ĮBĮ nuostatas bei netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ji atitinka ĮBĮ 29 straipsnio reikalavimus. Mano, kad Sutartis negalėjo būti tvirtinama, nes joje nėra numatyta akcininko atsakomybė už jos neįvykdymą, o numatytoji – nėra reali; kad neįrodyta aplinkybė, jog įmonė galės toliau vykdyti veiklą, gauti naudos; kad šia sutartimi įmonės akcininkas G. J. bando išvengti savo skolinių įsipareigojimų. Taip pat teigia, kad teismas privalėjo išnagrinėti kreditorių, balsavusių už sutarties patvirtinimą, tarpusavio ryšius, jei šią pareigą būtų atlikęs būtų nustatęs, jog kreditoriai UAB ,,Teledema“, UAB ,,Timberware“ yra susiję su vieninteliu įmonės akcininku G. J.. Be to, pasak jos, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad buvo laikomasi nustatytos kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos. Apeliacinis teismas, prieš pradėdamas nagrinėti paminėtus apeliantės skundo argumentus, pažymi šiam klausimui aktualias tiek įstatymo nuostatas, tiek teismų praktiką. Taigi, kaip žinoma, įstatymų leidėjas numatė, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK nustatytas taisykles tiek, kiek tai nenumatyta specialiajame Įmonių bankroto įstatyme (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Taikos sutarties sudarymo, jos turinio bei tvirtinimo tvarka bankroto procese yra reglamentuota ĮBĮ įstatymo Šeštame skirsnyje. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 3 dalį taikos sutartis laikoma sudaryta, jeigu ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų) sutikimą. Taikos sutartyje turo būti nurodoma: įmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai; įmonės ir (arba) jos savininko (savininkų) įsipareigojimai patenkinti kreditorių reikalavimus iš su darbo santykiais susijusių ir kitaip teisėtai gaunamų pajamų; kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai; įmonės ir (arba) jos savininko (savininkų) atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą (ĮBĮ 29 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai). Teismas netvirtina taikos sutarties, jeigu joje numatyti veiksmai prieštarauja įstatymams arba pažeidžia įstatymų saugomus interesus (29 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010). Taikos sutarties sudarymo galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai įmonei skolininkei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes atkurti skolininko mokumą bei pajėgumą vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal ĮBĮ 29 straipsnio 3 dalį teismas netvirtina taikos sutarties, jeigu joje numatyti veiksmai prieštarauja įstatymams arba pažeidžia įstatymų saugomus interesus. Ši norma iš esmės pakartoja CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąją nuostatą, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jei ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nurodytose normose nustatyta teismo pareiga reiškia, kad teismas, gavęs procesiniu požiūriu tinkamų asmenų sudarytą ir pasirašytą taikos sutartį (bankroto bylos atveju pasirašytą kreditorių, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos), kiekvienu atveju privalo patikrinti, ar pateikta tvirtinti taikos sutartis atitinka įstatymo reikalavimus ir nepažeidžia viešųjų interesų. Teismas, spręsdamas dėl pateiktos tvirtinti taikos sutarties teisėtumo, privalo patikrinti, ar taikos sutartį pasirašė įstatymo reikalaujama kreditorių dauguma ir taikos sutarties sąlygos nepažeidžia jos nepasirašiusių kreditorių teisėtų interesų ir lūkesčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-219/2016). Taigi toliau atskirojo skundo argumentai bus nagrinėjami atsižvelgiant į paminėtas įstatymų nuostatas, aktualią teismų praktiką. Teismas, įvertinęs bankroto administratorės kartu su atsiliepimu pateiktus įrodymus, kurie priimami į bylą ir vertinami (CPK 314 straipsnis), iš kurių matyti, jog pagal 2015 m. liepos 3 d. kreditorių susirinkime patvirtintą susirinkimų sušaukimo tvarką kreditoriams, kurių patvirtinti finansiniai reikalavimai viršija 10 proc. visų patvirtintų reikalavimų, pranešimai apie susirinkimą bei su juo susijusi medžiaga pateikiama likus ne mažiau kaip 3 darbo dienoms iki susirinkimo, vienu iš numatytų alternatyvių būdų – registruotu laišku, pasirašytinai, faksu arba elektroniniu paštu; kitiems kreditoriams – viešo paskelbimo būdu, paskelbiant pranešimą dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ likus nemažiau kaip 3 darbo dienoms iki susirinkimo, o taip pat išrašą iš dienraščio ,,Lietuvos rytas“, bei el. laišką, kuriais atitinkamai 2017 m. gegužės 2 d., balandžio 28 d. kreditoriai informuoti apie šaukiamą 2017 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimą, – visų pirma atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus skundo argumentus, susijusius su kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimu (CPK 12, 178 straipsniai). Antra, teismas sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti kitus apeliantės skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias šiam ginčui bylos faktines aplinkybes, o būtent tai, jog, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, kurie šio proceso šalims yra / turi būti žinomi (CPK 179 straipsnio 3 straipsnio), beveik prieš aštuonerius metus – Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla; teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi buvo patvirtintas restruktūrizavimo planas, kuris turėjo būti įvykdytas iki 2013 m. gruodžio 31 d.; teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi ši restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, konstatavus, jog bendrovei nepavyko stabilizuoti finansinės padėties ir atsiskaityti su kreditoriais, jog neįvykdytas restruktūrizavimo planas (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-139-436/2014). Kaip jau minėta, bankroto byla įmonei yra iškelta prieš trejus metus – teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartimi, konstatavus, kad ši neturi nei registruotų transporto priemonių, nei nekilnojamojo turto; kad 2013 m. balanso duomenimis ji turėjo turto už 2 737 609 Lt (ilgalaikis turtas – 1 971 140 Lt, trumpalaikis turtas – 766 469 Lt); kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė 3 441 005 Lt (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 3 109 053 Lt, po vienerių metų mokėtinos sumos – 331 952 Lt); kad patyrė 132 612 Lt nuostolius; kad neatsiskaito su kreditoriais, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų. Tuo tarpu, kaip matyti iš ginčo Taikos sutarties, joje, be kita ko, buvo sutarta, jog patvirtinus šią sutartį ir nutraukus bankroto bylą bendrovė vykdys ūkinę–komercinę veiklą (1.2. punktas); kad kreditoriai, kurių reikalavimai tenkintini pirmąja eile sutinka, jog su jais būtų atsiskaityta per vienerius metus nuo teismo nutarties nutraukti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2.3. punktas); kad trečios eilės kreditoriai sutinka savo reikalavimus atgauti per dešimt metų – pirmuosius penkerius metus jokie įsipareigojimai šiems kreditoriams nebūtų dengiami, per likusius penkerius metus atitinkamai pirmus metus – 5 proc. kiekvieno kreditoriaus reikalavimo, antruosius – 10 proc., trečiuosius – 20 proc.; ketvirtuosius – 25 proc.; penktuosius – 40 proc. (2.4. punktas); tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, jie gali reikalauti, o skolininkas privalo mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (3.3. punktas). Trečia, teismas, įvertinęs šios nutarties 26 punkte nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad laikytini visiškai pagrįstais atskirojo skundo argumentai, susiję su ginčo sutarties nepasirašiusių kreditorių interesų pažeidimu. Kaip teisingai skunde nurodė kreditorė, nors Taikos sutartyje susitariama, kad įmonė atgaivina savo veiklą, t. y. prekybą mediniais padėklais, ir iš būtent tokiu būdu iš gautų pajamų atsiskaito su kreditoriais, – tačiau byloje nustatytos pirmiau minėtos faktinės aplinkybės, t. y., jog įmonė daugiau nei trejus metus jau nesėkmingai bandė atgaivinti ūkinę–komercinę veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, kad restruktūrizavimo planas nebuvo įgyvendintas, o galiausiai įmonei išketa bankroto byla, – kelia visiškai pagrįstas abejones, kad įmonei, kuri ilgą laiką ne tik nevykdė veiklos, bet iki jos nutraukimo jau daugiau nei trejus metus veikė nuostolingai, – pavyks ne tik sėkmingai atkurti ūkinę–komercinę veiklą, bet ir nusimesti didelę pirmiau šioje nutartyje nurodytų skolų naštą, tai yra visiškai atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog įmonės bankroto proceso metu ši būtų vykdžiusi kokią nors veiklą, iš to gavusio pajamas etc. (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Šios aplinkybės nepaneigia ir kreditorės UAB ,,Teledama“ kartu su atsiliepimu į skundą pateiktos 2017 m. birželio 26 d. sutartys (CPK 314 straipsnis), pagal kurias atsakovė įsipareigojo įsigyti iš pardavėjų prekes, tuo atveju, jeigu bus patvirtinta taikos sutartis. Tačiau priešingai nei siekiama parodyti atsiliepimuose, paminėti įrodymai nesuteikia pagrindo spręsti, kad atsakovė yra sudariusi susitarimus su potencialiais jos pagamintos produkcijos pirkėjais, nepateikta įrodymų, patvirtinančių būtent atsakovės realias galimybes veikti, jos galimos produkcijos paklausą, tai yra realias galimybes ją realizuoti ir iš šios veiklos gauti pajamas / pelną. Ketvirta, kaip minėta, apeliantė teigia, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nenustačius įmonės savininko atsakomybės už Taikos sutarties nevykdymą, buvo pažeisti ĮBĮ nustatyti reikalavimai, keliami tokiam susitarimui, o taip pat jos nepasirašiusių kreditorių teisėti interesai. Teismas, įvertinęs pirmiau šios nutarties 22 punkte nurodytą ginčui nustatytą aktualų teisinį reguliavimą, sprendžia, kad, priešingai nei teigiama skunde ir, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti alternatyvūs subjektai, t. y. atsakomybę gali prisiimti arba įmonės savininkas, arba įmonė, arba abu šie subjektai kartu, bet ne imperatyvus reikalavimas atsakomybę prisiimti visiems šiems subjektams ar būtent savininkui. Tačiau sutiktina su apeliante, kad Sutarties 3.3. punkte numatyta tik pačios atsakovės – įmonės, atsakomybė – mokėti kreditoriams delspinigius. Todėl atsižvelgiant į pirmiau paminėtą aplinkybę, kad byloje nepateikta jokių įrodymų apie realią galimybę atkurti sėkmingą ūkinę–komercinę įmonės veiklą, o juo labiau galimybę mokėti delspinigius kreditoriams, – priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, tai nėra tinkamas, efektyvus bei realus šios sutarties užtikrinimo būdas ĮBĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, – garantuojantis tai, kad su kreditoriais, kurių kreditorinės skolos yra pagrįstos ir pripažintos teismo procesiniais sprendimais, ir su kuriais atsakovė neatsiskaito beveik 10 metų (žr. Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-139-436/2014), – bus realiai atsiskaityta. Penkta, apeliacinis teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtinus ginčo taikos sutartį nebus apsaugoti kreditorių interesai ir garantuota jų teisė atgauti kiek galima didesnį savo kreditorinį reikalavimą, o tik toliau būtų nepagrįstai stabdomas išieškojimas iš įmonės turto, kreditorių reikalavimų patenkinimas (ĮBĮ 29 straipsnio 1, 3 dalys). Kaip minėta, nors bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tai, kad kaip galima operatyviau būtų užbaigtos bankroto procedūros, taip pat ir sudarius taikos sutartį, tačiau visais atvejais būtina apsaugoti teises visų, o ne atskiros dalies kreditorių, kurių susietumas nagrinėjamoje byloje yra patvirtintas bylos medžiaga (nutarties 12.5. punktas; t. 6., b. l. 125-127). Beje, kreditorė UAB ,,Teledema“ atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad apeliantė nei pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teismams neįrodė savo tvirtinimų, susijusių su sutartį pasirašiusių kreditorių – UAB ,,Teledema“, UAB ,,Timberware Lt“, G. J., L. J., nesąžiningumu, kurių kreditoriniai reikalavimai kartu sudaro 39,48 proc. visų patvirtintų reikalavimų, tačiau šie asmenys žinodami / turėdami žinoti duomenis, esančius pateikiamuose rašytiniuose įrodymuose, nepateikė jokių juos paneigiančių argumentų ar įrodymų (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu prieštaravimų dėl apeliantės pateiktų naujų įrodymų taip pat nepateikė.Įvertinęs tai, kas išdėstyta pirmiau, apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė taikos sutarties bankroto byloje tvirtinimo klausimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ji nepažeidžia kitų, tai yra ją nepasirašiusių kreditorių, interesų, todėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis, kuria ši taikos sutartis patvirtinta, panaikinama (ĮBĮ 29 straipsnio 1, 3 dalys, CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą patvirtinti 2017 m. gegužės 5 d. taikos sutartį bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Forest brothers“ (j. a. k. 300018599) bankroto byloje atmesti.