Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2025-02-26 · Administracinė byla Nr. eA-1352-556/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-02-26
Bylos Nr.
eA-1352-556/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03677-2024-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
V. Y.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-1352-556/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03677-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Y. (V. Y.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Y. (V. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. Y. (V. Y.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 24S152525 (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S154045 (toliau – ir Sprendimas II; toliau abu kartu – ir Sprendimai). Pareiškėjas taip pat prašė jai iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2. Nesutikdamas su Sprendimais, pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas Sprendimu I atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas I iš esmės yra grindžiamas vieninteliu motyvu – pareiškėjas 1994–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o tai reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti Baltarusijos valdžią, o gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudojamas Baltarusijos tarnybų užduočių vykdymui. Tuo pagrindu atsakovas taip pat priėmė Sprendimą II, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą nuo 2024 m. birželio 26 d. iki 2026 m. gruodžio 25 d.

2.2. Pareiškėjo šeima gyveno Baltarusijoje, tačiau 2020 m. gruodžio 3 d. jis su šeima atvyko į Lietuvą. Pareiškėjo žmona turi lietuviškų šaknų, jos tėvas gyveno Lietuvoje. Būtinybę atvykti į Lietuvą lėmė aktyvi politinė veikla Baltarusijoje. Nors pareiškėjas 1994–2013 metais dirbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau jis tyrė gaisrų priežastis. Nebūdamas lojalus valdžiai, pareiškėjas 2013 m. balandžio 12 d. išėjo iš darbo savo noru. Nuo šio laikotarpio pareiškėjas dirbo įmonėse (iki 2015 m. lapkričio 30 d.). Pareiškėjas 1996–2001 metais mokėsi Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos inžinerijos institute, įgijo priešgaisrinės apsaugos inžinieriaus specialybę. Pareiškėjas 2018 metais įsijungė į aktyvų judėjimą prieš valdžią ir tapo nepageidaujamas Baltarusijos Respublikoje, todėl teko išvykti iš šalies. Pareiškėjas baiminosi dėl savo šeimos saugumo. Pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai gavo leidimus nuolat gyventi Lietuvoje nuo 2021 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas Lietuvoje pastoviai dirbo.

2.3. Per visą savo gyvenimą Lietuvoje pareiškėjas jokių pažeidimų nėra padaręs, visuomet buvo lojalus Lietuvos Respublikai, anksčiau išduoti leidimai gyventi pareiškėjui buvo pratęsiami. Nepagrįsta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. gegužės 14 d. išvada Nr. 18-4502 (toliau – ir Išvada), kadangi pareiškėjas niekada nebuvo lojalus Baltarusijos valdžiai, jos vykdomai agresyviai politikai – atvirkščiai, kartu su pažangia visuomenės dalimi dalyvavo protestuose prieš režimą, palaikė aktyvius piliečius, dėl to tapo nepageidaujamas kilmės šalyje ir persekiojamas už politinę veiklą. Pareiškėjas po to, kai atvyko į Lietuvą, niekada nebuvo nuvykęs į Baltarusiją, kadangi jis ten būtų iš karto sulaikytas.

2.4. Nesutiktina su atsakovo teiginiu, kad Baltarusijos žvalgybų darbas orientuotas į ilgalaikę perspektyvą žmonėms užverbuoti. Pareiškėjas niekada nebuvo susijęs su žvalgybos tarnybomis, niekada jose nedirbo, po išėjimo iš tarnybos jis jokių ryšių su buvusia darboviete nepalaikė, dirbo bendrovėse. Pareiškėjas lojalus Lietuvai, jo visa šeima turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, čia planuoja likti, turi pastovius darbus, mokosi, laisvai kalba lietuviškai. Pareiškėjas taip pat dirba eilinius darbus, siekia saugumo, juolab, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, jo gyvybei ir laisvei gresia pavojus.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

3.1. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 1994–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 24 d. apklausoje detalizavo savo tarnybos, studijų, tolesnio darbo įmonėse aplinkybes, paaiškino, kad buvo apkaltintas kyšio parėmimu, tačiau reali laisvės atėmimo bausmė neskirta, buvo paskirtas apribojimas 5 metams, apribojimo metu iš šalies išvykti negalėjo. Praėjus 2–3 metams apribojimas buvo panaikintas. Pareiškėjas teigė, kad iki teismo nuosprendžio paskelbimo jam leido palikti tarnybą Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje savo noru, tačiau buvo atimtas vidaus tarnybos majoro laipsnis, pareiškėjui buvo atimta teisė į pareigūno pensiją. Pareiškėjas dar 2011 metais norėjo išvykti iš Baltarusijos, buvo pateikęs dokumentus „žaliajai kortai“, vėliau ketino vykti į Čekiją, tačiau 2014 metais, prasidėjus įvykiams Ukrainoje, daug ukrainiečių išvyko į Čekiją, todėl jis ir jo sutuoktinė nebegavo darbo bei sužinojo, kad Baltarusijos piliečiai Čekijoje yra nepageidaujami. Išėjęs iš darbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, asmuo tęsė darbą Baltarusijoje: dirbo maisto kombinate, technologu-vyndariu, mėsos kombinate marketingo skyriaus specialistu bei konditerijos ir užkandžių fabriko direktoriumi. Pareiškėjas 2020 metais išvyko iš Baltarusijos į Lietuvą su visa šeima. Į Lietuvą atvyko gyventi, nes Lietuvoje gyvena žmonos giminaičiai bei dėl kalbos barjero (nelabai gerai moka anglų kalbą, Lietuvoje gali susikalbėti rusų kalba). Sutuoktinė turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau apgailestauja, kad netapo Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjas taip pat norėtų įgyti teisę nuolat gyventi, nors šiuo metu lietuvių kalbos nemoka, tačiau nebūtų problemų išmokti. Pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje turi gerai apmokamą darbą, įsidarbino įmonėje, kurios direktorius yra Baltarusijos pilietis, todėl jokių problemų dėl darbo neturi. Pareiškėjas nepritaria karui Ukrainoje, Krymą laiko teisėta Ukrainos dalimi, nepritaria A. L. režimui, vadina (duomenys neskelbtini) bei sako, kad niekada (duomenys neskelbtini). 2016 metais rinkimuose nedalyvavo, nes prieš rinkimus užsiregistravo nepriklausomu stebėtoju, tačiau užsiregistravus prisistatė KGB pareigūnai, pareiškėjas išsigandęs grasinimų, nebedalyvavo rinkimuose nei kaip stebėtojas, nei kaip rinkėjas. Dokumentų, patvirtinančių, stebėtojo statusą, nepateikė. Jeigu pareiškėjui būtų atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, į Baltarusiją nebegrįžtų, važiuotų gyventi į Lenkiją ar Sakartvelą. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo motina, brolis, sesuo, su jais bendrauja telefonu, su motina kartą per savaitę, su seserimi kartą per mėnesį, su broliu rečiau.

3.2. VSD Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

3.3. Migracijos departamentas taip pat atliko individualų pareiškėjo vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2021 m. spalio 28 d. turėjo galiojusias nacionalines vizas, taip pat pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2021 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. birželio 13 d. Pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 17 d. su pertrauka iki šiol dirba Lietuvoje. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė Baltarusijos Respublikos pilietė, kuri turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei pareiškėjo dukterys Baltarusijos Respublikos pilietės, turinčios leidimus nuolat gyventi Lietuvoje.

3.4. Nesutikrina su pareiškėju, kad jis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo darbo pobūdis Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjo dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjui rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo Baltarusijos Respublikai.

3.5. Pareiškėjo skundo teiginiai apie jo nelojalumą Baltarusijos režimui prieštarauja VSD išvados duomenims, nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusijos Respublika. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo motina, brolis, sesuo, su kuriais pareiškėjas palaiko ryšius. Baltarusijos specialiosios tarnybos pareiškėją per minėtus asmenis gali paveikti.

3.6. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir įvertinus pareiškėjo veiksmus, iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės. Sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

Atsiliepimas

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Sprendimai priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, jie yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

4.2. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, VSD atsakovui pateikė Išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, gyvendamas Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui.

4.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė darbą Nepaprastųjų situacijų ministerijoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.

4.4. Valstybės saugumas yra esminė vertybė, o pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių VSD ir Migracijos departamento išvadas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad turėjo būti atsižvelgta į tai, jog jis nėra atlikęs jokių Lietuvos valstybės saugumui grėsmę keliančių veiksmų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų.

4.5. VSD įsitikinimu, atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų argumentų dėl jam ar jo šeimai kylančios grėsmės gyvenant Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjo pozicija dėl jam gresiančio persekiojimo ir grėsmės jo saugumui ir gyvybei, VSD nuomone, neatitinka realybės. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

Šalies argumentai

6.1. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena asmens sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), pareiškėjas nurodė, kad 1994–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.

6.2. VSD pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Asmuo pildydamas klausimyną, nurodė, kad 1994–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. VSD vertinimu, asmuo, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD įvertino, kad asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

6.3. Atsakovas įvertino VSD surinktą informaciją, kuri leido nuspręsti, kad aplinkybės, jog pareiškėjas dirba Lietuvos įmonėje, kurios direktorius yra Baltarusijos Respublikos pilietis, asmens artimieji giminaičiai (motina, sesuo, brolis) liko gyventi Baltarusijoje, o jis pats pasiduoda įbauginamas Baltarusijos tarnybų darbuotojų (apklausos metu asmuo patvirtino, kad 2016 metais atsisakė dalyvauti rinkimuose stebėtoju, nes buvo įbaugintas KGB darbuotojų), gali kliudyti asmens pažeidžiamumui bei kelti žvalgybinių rizikų. Taip pat buvo įvertinti asmens socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

6.4. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas priėmė Sprendimą I atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, priėmė Sprendimą II, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 133 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Aptaręs aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su užsieniečio teise įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, nacionalinio saugumo sąvokos aiškinimu bei asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo ypatumais, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

8. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi būtent VSD yra įgaliotas atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Teismo vertinimu, Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

9. Įvertinęs VSD Išvados turinį, teismas nurodė, kad pareiškėjas, kaip buvęs Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos darbuotojas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios, tikėtina, gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Buvo konstatuota, kad nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su buvusioje darbovietėje (sukarinta priešgaisrinė tarnyba, priklausanti vidaus tarnybai) dirbančiais asmenimis, kuri (tarnyba) yra laikoma grėsme valstybės saugumui.

10. Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leido teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą I, kadangi VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

11. Teismas akcentavo, kad, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl asmens ryšių su priešiškų valstybių institucijomis vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, jau yra palikęs tarnybą savo noru, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su karinėmis struktūromis yra išnykusi. Buvo pabrėžta, kad teisės aktuose yra įtvirtinta Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

12. Atsižvelgęs į tai, kad kiekvienu atveju turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti faktai, kad jis iš tarnybos išėjo dar 2013 metais, o iš Baltarusijos išvyko 2020 metais ir į ją nebuvo grįžęs, nepaneigė tikimybės kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su karinėse struktūrose ar žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.). Tai buvo pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

14. Pažymėjęs, kad atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, kai asmuo atitinka Įstatymo reikalavimus, teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas turi darbą Lietuvoje, kartu gyvena šeima, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

15. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą I. Pripažinęs atsakovo sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 punktais, nustatytas 30 mėnesių (2,5 m.) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Teismas pripažino, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

III.

16. Pareiškėjas V. Y. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai ir VSD Išvada grindžiama vieninteliu pareiškėjo biografijos faktu – darbu Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje iki 2013 metų.

17.2. Nustačius kokią nors galimą (prognozuojamą, o ne realią) grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas turėjo taikyti proporcingą poveikio priemonę pareiškėjui, t. y. negalėjo atsisakyti pakeisti leidimo gyventi. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo, jo šeimos, kuri yra lietuvių kilmės, interesus, t. y. privalėjo atsakyti į klausimą, ar hipotetinės grėsmės valstybės saugumui, galinčios kilti tik neapibrėžtoje ateityje ir tik neapibrėžtomis aplinkybėmis, užtenka, kad būtų iš esmės paveikti pareiškėjo, jo sutuoktinės bei jo vaikų interesai gyventi Lietuvoje. Ypač atkreiptinas dėmesys į pareiškėjo šeimos integracijos Lietuvoje lygį, kuris yra išskirtinis.

Žemesnės instancijos teismas

17.3. Teismo sprendime visiškai nevertinti pareiškėjo šeiminiai ryšiai, o skundžiamuose Sprendimuose šie ryšiai tik nurodyti, bet realiai nevertinti pareiškėjo situacijos kontekste. Ši aplinkybė yra labai svarbi byloje vertinant pareiškėjo grėsmę valstybei ir nepagrįstai uždraudžiant jam atvykti į šalį 2,5 metų laikotarpiui. Lietuvoje gyvena visa pareiškėjo šeima – sutuoktinė, nepilnametė dukra, dukra studentė ir du suaugę sūnus.

17.4. Visa šeima 2020 metais pabėgo iš Baltarusijos į Lietuvą, jiems buvo išduotos humanitarinės vizos (t. y. vizos, kurios išduodamos asmenims, bėgantiems nuo Baltarusijos nedemokratinio režimo). Nuo 2021 metų visa šeima (išskyrus pareiškėją) turi nuolatinius leidimus gyventi Lietuvoje kaip lietuvių kilmės asmenys. Pareiškėjo šeima iš kilmės šalies atvyko būtent į Lietuvą, nes pareiškėjo žmona pagal kilmę – lietuvė. Šios aplinkybės buvo nurodytos byloje, bet teismas sprendime jų nevertino. Teismo posėdžio metu buvo paaiškinta, jog pareiškėjo sutuoktinė laiko save lietuve, ketina kreiptis dėl Lietuvos pilietybės ir atsisakyti turimos Baltarusijos pilietybės (pareiškėjo sutuoktinės prašymas Migracijos departamente priimtas nagrinėti 2024 m. gruodžio 18 d.). Pareiškėjo sutuoktinė A. Y. susiejo savo ateitį su Lietuva ne tik pilietybės klausimu, bet ir profesijos prasme – Lietuvoje jai pripažinta bendrosios praktikos slaugytojos kvalifikacija, pakankamai išmoko lietuvių kalbą, kad galėtų gauti bendrosios praktikos slaugytojos licenciją, kelia kvalifikaciją šioje srityje. Pareiškėjo suaugę sūnūs gyvena Lietuvoje, pareiškėjas dukras (moksleivę ir studentę) išlaiko finansiškai.

17.5. Visos šios aplinkybės ir tai, kad nuo atvykimo į Lietuvą nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai nebuvo Baltarusijoje, kad pareiškėją ir jo šeimą sieja itin tamprus ryšys su Lietuva, teismo sprendime visiškai nevertintos, nors teismui iš esmės buvo žinomos.

17.6. Vadovaujantis Įstatymo 98¹ straipsniu, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Šią taisyklę reikia taikyti ir būsimų Europos Sąjungos (Lietuvos) piliečių atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju abejonių, kad pareiškėjo sutuoktinei bus suteikta Lietuvos pilietybė, nėra – ji turi konstitucinę teisę į Lietuvos pilietybę, kaip lietuvė pagal kilmę. Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikia įrodymus, patvirtinančius šias ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

17.7. Teismas sprendime visiškai nevertino pareiškėjo pozicijos dėl Baltarusijos režimo, jo pozicijos dėl Rusijos-Ukrainos karo, jo šeimos pozicijos šiais klausimais. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai paneigia VSD išvadą dėl galimo pareiškėjo lojalumo Baltarusijos režimui (kartu ir Rusijai). Šių aplinkybių nevertinimas taip pat lėmė netinkamą sprendimą byloje, kurioje buvo pateikti įrodymai dėl pareiškėjo ir jo šeimos dalyvavimo (duomenys neskelbtini), vėliau ir Lietuvoje, dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ir pan. Pažymėtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

17.8. VSD Išvadoje nurodė visiškai neteisingą pareiškėjo profilį, susiejo jį su seniai nutrauktu darbu Baltarusijos ministerijoje, tačiau visiškai neatsižvelgė į realią pareiškėjo poziciją tiek Baltarusijos, tiek Rusijos atžvilgiu. O Migracijos departamentas, nors žinojo aukščiau išdėstytas aplinkybes, tačiau savo skundžiamuose sprendimuose formaliai rėmėsi tik VSD Išvada. Teismas turėjo šias klaidas ištaisyti, tačiau minėtų ypač svarbių aplinkybių visiškai nevertino.

17.9. Jei VSD padarė išvadą, kad buvęs darbas gaisrininku kelia grėsmę Lietuvos valstybei, teismas privalėjo šią aplinkybę detaliai išnagrinėti. Šiuo atveju nevertinta, kad nors pareiškėjas buvo statutinis tarnautojas, tačiau iš esmės jis dirbo gaisrininku (gaisrininkai nepasitelkiami malšinti protestus, nenaudojami karui). Pareiškėjas dirbo iki 2013 metų, iš darbo išėjo savo noru (nors ir po konflikto), neteko pensijos ir turėto laipsnio. Todėl VSD pasvarstymai apie jo galimus ryšius su buvusiais bendradarbiais yra vertintini labai kritiškai. Iki 2013 metų regione bei Baltarusijoje buvo visiškai kita geopolitinė situacija. Negalima bausti asmens už tai, kad jis dirbo valstybės tarnyboje tuo metu, kai toks gaisrininko darbas buvo visiškai priimtinas, o Baltarusijos valstybė nekėlė pavojaus savo kaimynams. Po 2013 metų pareiškėjas neturėjo nieko bendro su Baltarusijos valstybės institucijomis, viešuoju sektoriumi, strateginėmis įmonėmis ir pan., jis daugiausia dirbo maisto pramonės įmonėse, kas reiškia, kad realus ir formalus santykis su Baltarusijos institucijomis nutrūko pareiškėjui dar būnant kilmės valstybėje. Visiškai nevertinta pareiškėjo politinė pozicija ir šeiminiai ryšiai.

17.10. Iš VSD Išvados, atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimų nėra pagrindo teigti, kad buvo atliktas kompleksinis visų aplinkybių vertinimas. Teismų praktikoje išaiškinta, jog be VSD išvados turi būti vertinamo kitų aplinkybių visuma.

17.11. Pareiškėjas paskutinius savo gyvenimo metus praleido būtent Lietuvoje. Lietuva buvo ir yra jo nuolatinių ekonominių ir gyvenimo interesų vieta. Atsižvelgiant į pareiškėjo ir jo šeimos ryšį su Lietuva ir Šengeno erdve, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos ir todėl priėmė neteisingą sprendimą dėl draudimo atvykti. Tuo labiau, draudimo atvykti terminas – visiškai neproporcingas, nes tokiu atveju pareiškėjas visiškai praras savo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, kils grėsmė šeimos iširimui.

Atsiliepimas

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, t. y. negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

18.2. Pareiškėjo užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjui rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina pareiškėjo nelojalumo Baltarusijos Respublikai. Minėti atsakymai tėra pareiškėjo deklaratyvus pareiškimas Migracijos departamentui, bet ne viešai pareiškėjo reiškiamos pažiūros.

18.3. VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą. Ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusijos Respublika. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo motina, brolis, sesuo, su kuriais pareiškėjas palaiko ryšius. Baltarusijos specialiosios tarnybos pareiškėją per minėtus asmenis gali paveikti.

18.4. Pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar šeimos narys, todėl pareiškėjui Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos nėra taikomos. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 11 d. (po ginčijamų sprendimų priėmimo) (duomenys neskelbtini) neturi įtakos ginčijamų sprendimų teisėtumui. Pareiškėjas 2020 metais atvykęs į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini).

18.5. Dėl apelianto teiginių, kad jis Lietuvos Respublikoje jokių teisės pažeidimų nepadarė, pastebėtina, kad Migracijos departamento atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pagal Administracinių nusižengimo registro duomenis pareiškėjas 2022 metais ir 2023 metais buvo du kartus baustas už administracinių nusižengimų padarymą (2022 metais pareiškėjas buvo sulaikytas Pagėgių pasienio rinktinės Neringos pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Baltijos jūros pakrantėje apie 500 m nuo valstybinės sienos į Lietuvos Respublikos gilumą, būdamas valstybės sienos apsaugos zonoje, neturėdamas teisės joje būti).

18.6. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog jeigu jam būtų atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, jis į Baltarusiją nebegrįžtų, o važiuotų gyventi į Lenkiją ar Sakartvelą. Atsakovo Sprendimai neužkerta kelio pareiškėjui išvykti į minėtas valstybes. Regionų administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Akcentuodamas nacionalinio saugumo prioritetinę reikšmę, VSD nurodo, kad:

19.1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tarnybos 1994–2013 metais Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje savaime neužtenka konstatuoti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžios režimui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių. Pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerija buvo ilgalaikiai, o vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas aptariamų pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

19.2. VSD surinkti duomenys, kad pareiškėjas net 19 metų dirbo Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, suponuoja, jog dabartinės situacijos Lietuvos kaimynystėje kontekste yra pakankamas pagrindas vertinti, kad toks asmuo, gavęs galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumu.

19.3. VSD vertinimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimus. Taip pat pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo darbas Lietuvos bendrovėje, Lietuvoje gyvenanti šeima nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi.

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų laikotarpiui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamentas negali kvestionuoti Valstybės saugumo departamento vertinimo dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad susiklosčiusios geopolitinės situacijos kontekste pareiškėjo grėsmė dėl buvusios tarnybos Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje yra išnykusi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis yra proporcingas.

22. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai vertino jo individualią situaciją ir byloje esančius įrodymus, susijusius su jo nelojalumu kilmės valstybės valdžiai ir vykdomai politikai, atvykimo į Lietuvą aplinkybėmis, pareiškėjo ir jo šeimos (lietuviškos kilmės) ryšiais su Lietuva. Pareiškėjo įsitikinimu, visiškai neapibrėžtos ir hipotetinės grėsmės konstatavimas neproporcingai riboja pareiškėjo teisę gyventi su šeima Lietuvoje ar su ja matytis.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, kad ginčijamus Sprendimus Migracijos departamentas priėmė iš esmės konstatavęs, jog VSD Išvadoje pateikta informacija, susijusi su pareiškėjo klausimyne nurodytų aplinkybių (t. y. kad jis 1994–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) vertinimu sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Tokiam vertinimui iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje (ginčui aktuali 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

27. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

28. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra pagrįsta.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog asmens keliama grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

31. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 1994–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Migracijos departamentas remdamasis pareiškėjo apklausos duomenimis nustatė, kad Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos inspekcijoje jis dirbo tyrėju, tyrė gaisrų priežastis, vedė statistiką, tarnybą paliko dėl inkriminuoto kyšio paėmimo, jam leista išeiti savo noru (pripažinus kaltę), tačiau buvo atimtas vidaus tarnybos laipsnis, teisė į pareigūno pensiją. Pareiškėjui nebuvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė (nuosprendis priimtas 2012 metais), tačiau skirtas laisvės apribojimas 5 metams, praėjus 2–3 metams apribojimas buvo panaikintas.

32. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir VSD vertinimu dėl Rusijos / Baltarusijos valstybių ir jų vykdomos politikos esminės grėsmės Lietuvos valstybei, taip pat dėl šių valstybių piliečių lojalumo kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai, tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybinėse ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimuose buvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie darbą Baltarusijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir ilgas laikotarpis gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš ginčijamo Sprendimo I matyti, kad atsakovas atliko pareiškėjo tarnybos ir gyvenimo aplinkybių individualų vertinimą ir sprendė, kad asmens nuoseklus siekis įstoti studijuoti į Nepaprastųjų situacijų ministerijos institutą, ištarnautas laikotarpis, karjera ir jos pabaiga vidaus tarnyboje dėl inkriminuoto nusikaltimo savaime patvirtino pareiškėjo ketinimą tęsti tarnybą, lojalumą kilmės valstybės valdžiai, o kartu ir neišnykusią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

34. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad asmuo faktiškai buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl padaryto teisės pažeidimo (kyšio paėmimo), atimant vidaus tarnybos laipsnį ir teisę į socialines garantijas, reiškia ir tai, kad pati kilmės valstybė ir jos institucijos pareiškėją laiko nelojaliu, teistu ir nepatikimu asmeniu, ir pagrįstai abejotina, ar tai patvirtina asmens lojalumą kilmės valstybės institucijoms ir nenutrūkusius potencialią grėsmę keliančius ryšius, kaip vertino atsakovas. Kartu pažymėtina ir tai, kad nutraukęs vidaus tarnybą pareiškėjas nebuvo įsidarbinęs kilmės valstybės institucijose, jų kontroliuojamose įstaigose ar įmonėse, o dirbo privačiose įmonėse, užsiimančiose maisto produktų gamyba. Nagrinėjamu atveju, nors ir nedaug, tačiau byloje yra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nepritarimą kilmės valstybės valdančiajam režimui dar iki atvykimo į Lietuvą momento (2020 m. gruodžio mėn.), be to, byloje esantys įrodymai nepaneigia pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, kad jis nesilanko kilmės valstybėje. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju ypač svarbu atsižvelgti į proporcingumo principą, įvertinant, ar pareiškėjo keliamos grėsmės pasireiškimo rizikos tikimybė nusvers pareiškėjui Sprendimais sukeliamas teisines pasekmes.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino visas pareiškėjo pateiktas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais.

36. Migracijos departamentas Sprendimuose nurodė, kad pareiškėjas turėjo nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. ir nuo 2021 m. birželio 14 d. iki 2021 m. spalio 28 d. galiojusias nacionalines vizas; asmuo turėjo leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2021 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. birželio 13 d., pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 17 d. su pertrauka iki šiol dirba Lietuvoje. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvoje gyvena asmens sutuoktinė Baltarusijos Respublikos pilietė A. Y. bei asmens dukterys Baltarusijos Respublikos pilietės E. Y. (gim. 2008 m. spalio 27 d.), ir A. Y. (gim. 2005 m. gegužės 27 d.), turinčios leidimus nuolat gyventi Lietuvoje. Sprendime I nurodyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukterys yra Lietuvių kilmės. Taigi, atsakovas Sprendimuose aptarė asmens socialinius ir ekonominius bei šeiminius ryšius, tačiau sprendė, kad asmens, dėl kurio surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė ir vaikai.

37. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81, 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-968/2024).

39. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina pareiškėjo procesiniuose dokumentuose akcentuojamas aplinkybes (šių aplinkybių neginčija atsakovas), kad pareiškėjo sutuoktinė ir dvi dukros turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kaip lietuvių kilmės asmenys. Taip pat byloje pakanka įrodymų, kad pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimas Lietuvoje nėra trumpalaikis, o ryšiai su Lietuva atsitiktiniai ir išskirtinai ekonominio pobūdžio, nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą ir realias pastangas visapusiškai integruotis Lietuvoje. Pareiškėjo ryšys su kilmės valstybe pasireiškia telefoniniais pokalbiais su motina ir seserimi, broliu. Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijami Sprendimai yra neproporcingi, kadangi nustatyta pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė nei Sprendimais sukeliamos pasekmės, t. y. reikšmingai apribota pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimą.

40. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl byloje ginčijamų Sprendimų, todėl dėl jų nepasisako.

41. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujų įrodymų, kuriais grindžia savo sutuoktinės lietuvišką kilmę, šeimos narių integraciją Lietuvoje, darbinę, studijų veiklą ir pan., tačiau vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ir apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

42. Atsižvelgiant į tai ir pripažinus, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pakako įrodymų esminėms ir reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir jas įvertinti, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo vertinti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus duomenis. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako (nevertina) atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų naujų aplinkybių, kad pareiškėjas buvo baustas administracine tvarka, kadangi šiais duomenimis nebuvo grindžiami ginčijami administraciniai aktai.

43. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijami Sprendimai negali būti laikomi teisėtais, kadangi jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas: ginčijami Sprendimai yra naikinami

44. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

45. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

46. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 22,50 Eur (ABTĮ 35 str.). ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (7,5 Eur už skundą) grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

47. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą yra realiai patirtos ir pagrįstos, bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio. Įvertinus bylos sudėtingumą (byla nelaikytina sudėtinga), specialių žinių reikalingumą (nėra specialių žinių poreikio), tai, kad sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (1 200 Eur) sumažinama iki 800 Eur. Pareiškėjui taip pat priteistinas už skundą ir apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (33,75 Eur), t. y. pareiškėjui iš viso priteisiama 833,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 ir 40 straipsniais, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Y. (V. Y.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. Y. (V. Y.) skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 24S152525 ir 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S154045.

Priteisti pareiškėjui V. Y. (V. Y.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 833,75 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Grąžinti pareiškėjui V. Y. (V. Y.) 7,50 Eur (septynis eurus penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius