- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-74-485/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41718-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika, Danutė Giačaitė, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- J. M.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Civilinis ieškovas
- A. K.
- Advokatai
- Karina Račkauskienė, Jurgita Jablonskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo, civilinio ieškovo A. K. atstovės advokatės Karinos Račkauskienės apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)187 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. M. buvo kaltinamas tuo, kad sunaikino didelės vertės turtą, t.y. laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. liepos 20 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), tyčia nugriovė ir tokiu būdu sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą: 4000 eurų vertės 80 metrų tvorą (sietinę ir segmentinę) su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais, 10 000 eurų vertės medinę pirtį, neįregistruotą VĮ Registrų centre, namų valdos kadastro ir registro plane pažymėtą indeksu 8I1m, bei sugadino 5000 eurų vertės gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent: sugadino į namą įėjimo duris, išimdamas iš jų spyną, virš durų išardydamas plytas, namo pirmoje patalpoje išardė grindų dangą, išimdamas medines lentas, sugadino langą, išimdamas dviejų orlaidžių dureles, išardė lubas, išimdamas medines lentas, išgriovė krosnį, ir iš krosnies šildymo sienelės išėmė keturias suodžių valymo dureles, antroje patalpoje sugadino langą, išimdamas vienas orlaidės dureles, o iš antrųjų durelių išimdamas rankeną, trečioje patalpoje sugadino langą, jį išimdamas visiškai su stakta, sugadino krosnį, išimdamas orkaitės dureles, metalinį krosnies viršų, pakuros dureles, nuardydamas dalinai plytas, išardė lubas, išimdamas medines lentas, ketvirtoje patalpoje išgriovė krosnį, sugadino langą, išimdamas dviejų orlaidžių dureles, penktoje patalpoje sugadino grindis, dalinai išlupdamas medines lentas, sugadino židinį, išimdamas židinio kapsulę, išardydamas plytas, sugadino langą, išimdamas dviejų orlaidžių dureles, sugadino elektros instaliaciją, ištraukydamas elektros laidus, šeštoje patalpoje sugadino langą, jį išimdamas visiškai su stakta, sugadino lubas, dalinai išlupdamas medines lentas, bei nugriovė gyvenamojo namo priestato sienas, stogą, taip jį visiškai sunaikindamas, tokiais veiksmai nukentėjusiajam A. K. padarė bendrą 19 000 eurų turtinę žalą, t.y. padaręs, nusikalstamą veiką, numatytą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje;
2. Be to, J. M. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 19 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), tyčia išardė ir tokiu būdu sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą: 260 eurų vertės 36 metrų tvorą, kurią sudarė trylika stulpelių ir metalinis sietas, bei 300 eurų vertės įvažiavimo vartus, tokiais veiksmai nukentėjusiajam A. K. padarė 560 turtinę eurų žalą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje;
3. Be to, J. M. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 19 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), turėdamas laisvą priėjimą, iškasė ir pagrobė svetimą-A. K. priklausantį turtą - 600 eurų vertės 20 kubų paviršinio sluoksnio žemės, kurio 1 kubo vertė 30 eurų, tokiais veiksmai nukentėjusiajam A. K. padarė 600 eurų turtinę žalą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
4. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendyje konstatuota, kad nenustatyta tiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog J. M. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis jis buvo kaltinamas, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Šalies argumentai
5. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo atnaujinti byloje įrodymą tyrimą ir papildomai apklausti 2014-03-07 vertinimo ataskaitą teikusią turto vertintoją R. P., siekiant išsiaiškinti kokiais metodais ir būdais nustatyta pastato pirties vertė. Panaikinti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021-10-21 nuosprendį, kuriuo J. M. išteisintas, ir priimti naują nuosprendį: J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val.; J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val.; J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi subendrinti iš dalies sudedant ir keičiant bausmes, vadovaujantis BK 65 straipsnio numatytomis bausmių keitimo taisyklėmis ir paskirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 9 val. bei neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti, įsiteisėjus spendimui. Civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkinti visiškai, o dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, atsižvelgiant į protingumo ir teisingumo kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl medinės pirties tyčinio sunaikinimo.
5.1. Prokurorė nesutinka su teismo padarytu įrodymų vertinimu, nes buvo vadovautasi tik atliktu turto vertinimu ir paties kaltinamojo parodymais, o ne byloje surinktų įrodymų visuma. Skunde teigiama, kad J. M. versija, kad pirties pastatas buvo netinkamai pastatytas ir dėl to nugriuvo, turėjo būti vertinama kritiškai, nes paneigta byloje surinktais duomenimis. Skunde prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir visiškai nemotyvavo, kodėl nuosprendyje nesivadovavo nukentėjusiojo A. K., kitų liudytojų: I. C., V. Č. parodymais dėl pirties pastato būklės, kuriais nebuvo pagrindo abejoti, rėmėsi tik vertintojos R. P. įvertinta pinigų suma ir nepagrįstai patikėjo kaltinamojo J. M. versija. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, teigtina, kad pirties pastatas nukentėjusiojo įsigytame sklype buvo geros būklės. Tik liudytojas G. B. nurodė, kad pirtis nugriuvo seniai, gal prieš penkis metus, jis matė susmukusį pirties pastato kampą apie 2015-2016 metus, tačiau prokurorės manymu, šis liudytojas painioja pastatus, nes pirties pastatas buvo kitoje gyvenamosios vietos pusėje.
5.2. Prokurorės teigimu, iš 2012 metų iš google.com/maps fotonuotraukos (T. 2, b. l. 158-159) matyti, kad byloje yra fotonuotrauka pasvirusio, griūvančio medinio pastato, tačiau šis pastatas pagal konstrukciją yra ne pirties pastatas, o galimai kitas medinis lauko virtuvės pastatas, kurį matė G. B. nugriūnant, nes 2014- 03-07 vertinimo ataskaitoje randamas geros būklės medinis pastatas - pirtis, nėra nei pasviręs, nei nugriuvęs. Prokurorės vertinimu, 2012 m. pirties pastatas negalėjo būti pasviręs griūvantis, o 2014 m. - vėl puikios būklės. Taip pat prokurorė pažymi, kad 2014 m. kovo 7 d. atliekant turto vertinimą, pastatas - medinė pirtis buvo, o 2019 m. balandžio 24 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu patvirtinama, kad šio pastato nebuvo, o yra tik 8x6 dydžio betoninis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog medinė pirtis, kurią teigė matęs įsigytame žemės sklype A. K., buvo, todėl darytina išvada, jog pirtis buvo sunaikinta kaltinime nurodytame laikotarpyje, t. y. nuo 2015-01-27 iki 2018-07-20, kuomet sodyboje gyveno būtent J. M..
Šalies argumentai
5.3. Apeliantė nurodo, kad negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 2014-03-07 vertinimo ataskaitoje pastato įvertinimas 200 Lt rodo, jog jis negali būti geros būklės. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad turto vidutinė rinkos vertė nustatoma ne tik įkainojant turtą ir nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytinių kainą, nes parduodant iš varžytinių atsiskleidžia tikroji turto rinkos kaina, gali būti didesnė, nei nustatyta. Šiuo atveju, A. K. varžytinėse dalyvavo vienas, todėl galimai nebuvo atskleista tikroji turto vertė, nes šiuo atveju, iš prie vertinimo ataskaitoje pateiktų fotonuotraukų (2014-03-07 UAB korporacija „(duomenys neskelbtini)i“ atlikto turto vertinimo ataskaitos 4.1 priedas, 12 fotonuotrauka) matyti, kad šis pastatas, nors ir įvertintas tik 200 Lt, vizualiai atrodo geros būklės. Be to, vertintoja R. P. apklausos metu nurodė, kad didžiausias turtas yra gyvenamasis namas, todėl, prokurorės manymu, į kitų pastatų būklę nebuvo kreipiamas didelis dėmesys. Be to, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pokyčius po 2014 metų, akivaizdu, kad pastato - pirties vertė jos sunaikinimo metu atitinka BK 190 str. nurodytą turto vertę, už kurio sunaikinimą ar sugadinimą numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Dėl gyvenamojo namo sugadinimo
5.4. Prokurorė skunde pažymi, kad nors byloje nebuvo nustatyta tiesioginių įrodymų, patvirtinusių, kad namą nuniokojo būtent kaltinamasis J. M., tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais, kurie kaip ir tiesioginiai įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju neginčijamas pats gyvenamojo namo sugadinimo faktas, tačiau nurodoma, jog nei vienas iš apklaustų asmenų nematė, kad turto sugadinimą atliko būtent kaltinamasis. Iš antstolės vykdomosios bylos matyti, kad 2018-03-09 gautas R. M. paaiškinimas, kad ji išsikėlusi iš gyvenamojo namo ir kitų pastatų. Išsikėlus R. M. su dukromis iš namo, 2018-07-20 A. K. atvykęs į sodybą rado nuniokotą namą, kuris netinkamas gyventi. J. M. šiame name gyveno su šeima, mažais vaikais, todėl akivaizdu, kad namas buvo pritaikytas gyventi, buvo elektra, šildymas, langai ir durys. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai V. Č., R. P., M. P., G. G., J. B., B. B., I. C., kurie analogiškai nurodė, kad sodyba atrodė normaliai, kaip tvarkinga, gyvenama, statiniai atrodė geros būklės, gyvenamasis namas atrodė tvarkingas ir tinkamas gyventi.
5.5. Apie išsikėlimą iš namo R. M. antstolę informavo tik gavusi raginimą, ir tada jau išsikėlė ir raktą paliko duryse, tačiau prokurorės vertinimu, šios liudytojos parodymai buvo paneigti, todėl negali būti laikomi teisingais ir vertintini kritiškai, kaip siekimas J. M. padėti išvengti atsakomybės. Prokurorė nurodo, jog aplinkybių visuma leidžia manyti, kad J. M. buvo naudinga suniokoti namą, nes jis jam priklausė, jis jau ruošė naują būstą savo šeimai, be to, jis šioje sodyboje šeimininkavo, ardė ir griovė kitus pastatus ir statinius. Visa tai sudaro nuoseklią ir logišką grandinę, patvirtinančią, jog gyvenamąjį namą suniokojo ne kas kitas, o J. M..
Dėl namo priestato sienų ir stogo nugriovimo
5.6. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad dėl namo priestato ir sienų ir stogo nugriovimo byloje esantys duomenys yra prieštaringi. Skunde teigiama, kad J. M. kaltę patvirtina jo paties parodymai, kad šioje vietoje jis ruošėsi statyti priestatą, bet jam nebuvo išduotas leidimas statyti. Kadangi nenorėjo, jog čia būtų duobė, jis iš plytų sumūrijo sienas, ir ant jų sudėjo nenaują šiferį, tačiau langų ir durų nebuvo. Bėgant metams šiferis pradėjo trupėti, sukrito į vidų, plytos taip pat pradėjo kristi, kadangi jos buvo sulipdytos tik dalinai. Šis priestatas stovėjo tuo metu, kai sodyba buvo pardavinėjama varžytinių metu, ir tuo metu, kai A. K. nusipirko šią sodybą, tačiau nebuvo baigtas statyti, jis nebuvo inventorizuotas, jame nebuvo nei langų, nei durų. Liudytojas V. Č. nurodė, kad neatsimena ar buvo priestatas, bet pagal vertinimo ataskaitoje esančias nuotraukas matyti, kad priestatas buvo. Liudytojas G. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prie gyvenamojo namo nebuvo priestato, buvo sudėtos plytos, gal kažkiek pamūrytos ir pridengtos šiferiu. Liudytoja I. C. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad namo priestatas buvo, jis jai atrodė baigtas statyti. Liudytojas J. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jei sklype yra kad ir senas, griūvantis pastatas ar pastato liekanos, jie jį vis tiek nubraižo, tik jei pastato pamatų beveik neišlikę, tai tą pastatą plane pažymi punktyrine linija. Kaip matyti, 1999-01-27 plane priestatas yra nubraižytas, kas patvirtina, kad priestatas prie namo tuo metu, kai iš varžytinių 2015 m. sodybą nusipirko A. K., buvo, tačiau 2019-04-24 papildomos įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad yra tik pamatas, namo pamate yra anga į rūsį, paties priestato nėra. Įvertinus J. M. parodymus, kad jis sutvarkė aplinką po galimo prasidėjusio plytų kritimo, galima teigti, jog jis bet kokiu atveju atliko tyčinius veiksmus, susijusius su namo priestatu.
Dėl sietinės ir segmentinės tvoros nugriovimo, įvažiavimo vartų ir vartelių išardymo ir sunaikinimo.
5.7. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad liudytojų parodymai dėl sodybos aptvėrimo yra prieštaringi ir vienareikšmiškai nepatvirtina, kad aplink sodybą buvusi tvora (sietinė ar segmentinė) tikrai buvo iki turto pardavimo iš varžytinių. Nukentėjusysis A. K. pateikė pareiškimą su fotonuotraukomis, kaip nurodo pats K., darytomis 2015 m. (jokių kitų duomenų, kad foto darytos kitu laiku nėra), iš kurių matyti segmento tvora, 2 dalių vartai su varteliais. Taip pat matosi metalinio tinklo tvora ir dar vieni vartai. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad 2018-07-20 su antstole atvykęs į sodybą pamatė, kad išardyta apie 80 metrų metalinės tvoros su stulpais, įvažiavimo vartais, bendros 4000 Eur vertės. Tvora buvo pastatyta prieš varžytines. Tvorą J. M. ardė per kelis kartus, policija kiekvieną kartą fiksuodavo. A. K. parodė, kad 2019-09-19 atvykęs pastebėjo, kad pavogta ties skerdykla buvusi metalinio tinklo tvora su metaliniais stulpeliais bei vartais, kurie buvo pagaminti iš metalinių segmentų. Paskutinį kartą sklype jis buvo 2019 m. birželį, tada tvora ir vartai buvo. Parodymų patikrinimo metu J. M. paaiškino, kad šioje sklypo pusėje buvo pastatęs tvorą, iš atskirų dalių (segmentų), taip pat buvo įdėjęs vartus ir vartelius, tačiau tuo metu, kai A. K. nusipirko šią sodybą, t.y. 2015 m. sausio mėnesį, šios tvoros dar nebuvo. Šią segmentinę tvorą jis pastatė 2015 m. vasarą, prieš išvažiuodamas dirbti į užsienį. Likusią sklypo dalį, t.y. nuo pagrindinio kelio, nuo laukų pusės aptvėrė sietine tvora. Taigi, J. M. teigia, kad tvorą iš sekcijų pastatė po varžytinių, t. y. 2015 m. vasarą, tačiau A. K. pateikė fotonuotraukas, kurios patvirtina, kad tvora buvo pastatyta anksčiau, ir tuo metu J. M. nebuvo išvykęs. J. M. teigė, kad nuardė tik tvorą, vartų jokių nebuvo, tačiau 2018-10-26 įvykio vietos apžiūros protokole ir fotonuotraukose matosi vartai.
5.8. Skunde teigiama, kad 2019-04-24 darant įtariamojo J. M. parodymų patikrinimą, tvora dar stovėjo, o jau 2019-09-19 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad tvoros ir vartų nėra, matosi tik apie 50 cm. pločio ir 36 m. ilgio sujudintas žemės - žolės plotas. Kaip nurodė nukentėjusysis A. K., šioje vietoje buvo tvora su vartais. Kad buvo tvora su varteliai ir dar vieni vartai, patvirtina ir liudytojai V. Č., M. P., J. B., G. B., I. C., G. G., kurie nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad sodyba buvo aptverta, į ją nebuvo galima laisvai patekti. I. C., M. P. parodė, kad buvo ir vartai. Kad tvora buvo pastatyta prieš varžytines, o ne po jų, patvirtino ir R. M. ir J. M., bei pastaroji nurodė, kad buvo ir vartai. Prokurorės vertinimu, be aptartų duomenų, kurie patvirtina, kad tvora ir vartai buvo išardyti ir sunaikinti iki varžytinių, ir logiška manyti, jog bankrutavus ir per varžytines pardavus turtą, tikrai niekas negerins turto būklės.
5.9. Prokurorė skunde pažymi, kad teismas prieštarauja savo išvadoms, jog neturi pagrindo abejoti liudytojų V. Č., M. P. parodymais, nes jų nesieja ryšys nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiuoju, kadangi M. P. parodymai pripažįstami neabejotinais, tačiau vis tiek šiais parodymais nesivadovauja. Teismas nepasisakė, kodėl jis nesivadovavo J. B. parodymais, jis taip pat nėra siejamas jokiais ryšiais nei su J. M., nei su A. K.. Taip pat nesivadovauta liudytojų I. C. ir B. M. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 20 kubų paviršinio sluoksnio žemės iškasimo ir pagrobimo.
5.10. Prokurorė nesutinka ir su apylinkės teismo išvada dėl įrodymų trūkumo šioje kaltinimo dalyje. Ji pažymi, kad 2019-09-19 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta, kad sklype yra iškasta duobė, aplink duobę iškastos žemės nėra, pavogta apie 20 kubų paviršinės žemės. J. M. nurodė, kad prie skerdyklos kažkada buvo kiaulių gardas ir šioje vietoje buvo susikaupę daug mėšlo, todėl mėšlą iškasė ir išbarstė po daržą. Šias J. M. nurodytas aplinkybes paneigia tai, kad iš įvykio vietoje darytų fotonuotraukų nesimato, kad toje vietoje būtų buvęs kažkada mėšlas, 2019-10-16 atliktos kratos metu iškasto paviršinio žemės sluoksnio ar išbarstymo mėšlo nerasta. Liudytojas S. U. patvirtino, kad konstatavo faktines aplinkybes. Aplink pastatą - skerdyklą nebuvo laikom gyvuliai, nesimatė jokio mėšlo. Viską užfiksavo ir nufotografavo. Skunde pažymima, kad J. M. sklypas nepriklauso, ir jo elgesiui nėra svarbu, kokiu tikslu buvo iškastas žemės paviršius, nes jis neturėjo jokios teisės kasti ir kažkur vežti paviršinio žemės sluoksnio ar mėšlo, todėl tai laikytina vagyste.
5.11. Prokurorės įsitikinimu, nurodytų aplinkybių visuma duoda pagrindo konstatuoti, kad Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021-10-21 nuosprendis, kuriuo J. M. išteisintas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas, apkaltinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
6. Nukentėjusiojo atstovė advokatė K. Račkauskienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021-10-21 nuosprendį, kuriuo J. M. buvo išteisintas dėl veikų, numatytų BK 178 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. ir 2 d., padarymo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Skunde teigiama, kad teismas nevertino kaltinamojo parodymų prieštaravimų objektyviems bylos duomenims, rašytiniams įrodymams, padarė tikrovės neatitinkančias išvadas, dalis teismo motyvų prieštarauja logikos dėsniams, neatitinka bylos medžiagos, dėl ko teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., numatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl gyvenamojo namo, namo priestato sugadinimo (sunaikinimo)
6.1. Skunde nurodoma, kad dar nuo 2015 m., kai nukentėjusysis įsigijo iš varžytynių kaltinamojo sodybą, tarp kaltinamojo bei nukentėjusiojo buvo susiklostę priešiški santykiai. Nukentėjusysis po sodybos įgijimo geranoriškai prašė J. M. išsikelti iš jo gyvenamojo namo ir kito turto, tačiau J. M. tai daryti atsisakė. Prienų rajono apylinkės teismo 2017-06-20 sprendimu kaltinamasis J. M. ir visi jo šeimos nariai buvo iškeldinti iš A. K. priklausančio gyvenamojo namo, kitų pastatų ir žemės sklypo. Tačiau ir po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo kaltinamasis J. M. piktybiškai nevykdė teismo sprendimo dėl iškeldinimo, dėl ko antstolės D. M. kontoroje buvo pradėtas priverstinis sprendimo vykdymas ir užvesta vykdomoji byla. 2018-07-20 nukentėjusiajam paaiškėjo, kad jo namas, kuriame gyveno tik J. M. su šeima ir iš kurio jie išsikraustė į J. P. priklausantį pastatą - skerdyklą, yra visiškai nuniokotas, sugadintas ir padarytas nebegyvenamu. Kaltinamojo ir jo šeimos narių parodymų prieštaravimai dėl išsikraustymo iš namo, jo dukros ir sutuoktinės tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis meluoja, o kaltinamojo artimieji duoda jam palankius parodymus, siekdami padėti išvengti kaltinamajam (vyrui, tėvui) baudžiamosios atsakomybės.
6.2. Priešingai nei sprendė teismas, byloje esantys rašytiniai įrodymai - 2014-03-07 Vertinimo ataskaita, kurioje užfiksuotas tinkamas naudoti pagal paskirtį namas, 2018-10-26 įvykio vietos apžiūros protokolas su fotonuotraukomis (l t., b. l. 123-132), 2019-04-24 papildomas vietos apžiūros protokolas (l t., b. l. 133-149), Prienų rajono apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2- 289-805/2017 medžiaga, vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, leidžia daryti išvadą, kad namą suniokojo būtent kaltinamasis, kuris vienintelis su šeima iki išsikraustymo iš namo jame gyveno. Vien ta aplinkybė, kad niekas nematė, kaip kaltinamasis gadino nukentėjusiojo namą nesudaro pagrindo netraukti kaltinamojo baudžiamojon atsakomybėn, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-976/2020 išaiškino, kad „<...> nors byloje apklausti liudytojai nematė paties nusikaltimo padarymo aplinkybių, t. y. byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų, apkaltinamasis nuosprendis dėl inkriminuojamų tyčinių daiktų sugadinimo gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais“.
6.3. Iš www.geoportal.lt esančių 2012-2013, 2015-2017 metų ortofoto (žr. pav. Nr. 2) matyti, kad namo priestatas yra erdvus, baltų plytų, su stogu. Liudytojas V. Č. parodė, kad tai buvo baltų plytų pastatas. Liudytoja I. C. teisme parodė, kad prie gyvenamojo namo buvo 2 priestatai su langais. 2014-03-07 vertinimo metu darytose nuotraukose ir 2015 m. vasarą A. K. darytose nuotraukose matyti, kad prie namo yra mūrinių plytų namo priestatas su stogu, langu ir durimis, kas akivaizdžiai paneigia J. M. versiją, jog buvo tik dalinai pastatytos pastato sienos, kurios buvo uždengtos šiferiu. Kaltinamasis, nugriovęs priestatą, pasisavino 250 Eur vertės plytas, jų nukentėjusiajam neperdavė, o panaudojo jas skerdyklos pastato savavališkai statybai, todėl teismas turėjo kaltinamojo veiksmus kvalifikuoti kaip vagystę pagal BK 178 str.
Dėl pirties (viralinės) sunaikinimo
6.4. Skunde teigiama, kad teismas be pagrindo tikėjo kaltinamojo parodymais, kad pastatas buvo nekokybiškai pastatytas, kad dėl netinkamų konstrukcijos buvo pasviręs ir kad J. M. jį išardė ir nugriovė, nes, jis 2014-03-07 Vertinimo ataskaitoje buvo įvertintas tik 200 Lt. Su šiomis Teismo išvadomis negalima sutikti, jos neatitinka tikrovės, realios situacijos. Skunde esančioje 2015 m. vasarą darytoje nuotraukoje (žr. pav. Nr. 2) ir 2014-03-07 vertinimo metu darytose nuotraukose matyti, kad nukentėjusiojo žemės sklype stovi 2 aukštų didelis medinis pastatas - pirtis (41 kv. m užstatyto ploto), kuris yra tvirtų konstrukcijų, su langais trijuose lygiuose ir durimis, kas paneigia išvadą, jog pastatas buvo nekokybiškai pastatytas ir kad jis nuo vėjo galėjo nugriūti. Liudytoja R. P., 2014-03-07 atlikusi kaltinamojo sodyboje esančių pastatų vertinimą, parodė, kad ji neturėjo galimybės patekti į pastatų vidų, vertinimas buvo apsunkintas, galėjo suklysti identifikuodama pastatus. 2014-03-07 Vertinimo ataskaitoje nurodytos aplinkybės parodo, kad 200 Lt vertė buvo nustatyta pastato-viralinės, bet ne pastato-pirties, kuris už pastatą-viralinę yra ženkliai didesnis, aukštesnis ir naujesnis, todėl Teismo išvada, kad pastatas-pirtis buvo prastos būklės, neatitinka tikrovės.
6.5. Apelianto vertinimu, teismas, siekdamas pašalinti abejones, galėjo pavesti specialistui atlikti pastato tyrimą ir pareikalauti pateikti išvadą dėl galimybės savaime nugriūti tokiam pastatui. Aplinkybės, kad kaltinamasis, žinodamas, kad visa sodyba priklauso nukentėjusiajam, nugriovė didelį 41 kv. m, 2 aukštų pastatą, kas neginčijamai patvirtina, kad tai buvo padaryta tyčia dėl nuoskaudos, kad jo turtas buvo parduota iš varžytynių. Be to, net jei ir tikėti J. M. nurodytais faktais dėl pirties savaiminio nugriuvimo, jis, žinodamas, kad minėtas pastatas jam nepriklauso, apie pastato nugriuvimą turėjo informuoti savininką A. K., o ne savavališkai, be savininko žinios išardyti jo pastatą ir pasisavinti pastato statybines medžiagas, duris, langus, suvokiant, kad jie priklauso nukentėjusiajam, dėl ko tokius kaltinamojo veiksmus teismas turėjo kvalifikuoti kaip vagystę pagal BK 178 str.,
Dėl tvoros sunaikinimo
6.6. Skunde teigiama, kad teismas be pagrindo tikėjo kaltinamojo parodymais, kad iki A. K. įsigyjant statinius, tvoros iš sekcijų nebuvo, sieto tvorą jis užtvėrė vėliau, t.y. 2015 m., po to, kai jau sodyba buvo nupirkta. Tokius jo parodymus patvirtino tik vienintelis liudytojas, J. M. kaimynas G. B.. Teismas nustatė, kad iš foto nuotraukų iš internetinio puslapio www.google.com/maps (2 t., b. l. 158-159) užfiksuoto 2012 m birželio mėn. sodybos vaizdo matyti dalis metalo sieto tvoros <...>. Liudytoja I. C. patvirtino, kad 2014 m. atvykusi į sodybą matė, kad sodyba buvo aptverta, priekyje prie gyvenamojo namo buvo sietinė tvora, buvo vartai, už namo buvo naujesni vartai ir segmentinė tvora prie medinio pastato. Liudytojas J. B. parodė, kad 1999 m. jis, kaip geodezininkas pasirašė ant sklypo plano, matavo pastatus, plane pažymėta vielos tinklo tvora. Liudytojai V. Č. ir M. P. parodė, kad į sodybą įvažiavo į pro kažkokius vartus, kad buvo ir tvora, iš dalies aptverta teritorija, todėl, advokatės teigimu, teismas nuosprendyje padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, jog nešališki liudytojai V. Č. ir M. P. neprisiminė, ar tikrai iki varžytynių buvo tvora, vartai. Liudytoja, kaltinamojo dukra B. M. parodė, kad sodyba buvo dalinai aptverta vieline geležine tvora, kad tėvas prieš išvažiuodamas į užsienį tvoros netvėrė. Skundo autorės įsitikinimu, pirmiau nurodytų nešališkų liudytojų I. C., J. B., V. Č. ir antstolio M. P. parodymai bei kaltinamojo dukros B. M. parodymai, internetinio puslapio www.google.com/maps 2012 m birželio mėn. užfiksuoti sodybos duomenys neabejotinai patvirtina, kad sodyba buvo aptverta tvora dar iki varžytynių, todėl dėl tvoros sunaikinimo J. M. teismas išteisino nepagrįstai.
Dėl NTR neįregistruotų nekilnojamųjų daiktų priklausomybės
6.7.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusysis apskritai net neįsigijo medinės pirties pastato, tvoros, vartų (kurie neįregistruoti VĮ Registrų centre), jie jam nebuvo perduoti ir jis nebuvo jų savininkas, todėl dėl jų sunaikinimo ir sugadinimo jam kaltinamasis savo veiksmais negalėjo padaryti žalos, yra absoliučiai nepagrįsta, prieštarauja teisiniam reglamentavimui, suformuotai kasacinio teismo praktikai.
6.8. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 333/2010 išaiškinta, kad varžytynių aktas yra sandoris, kuris prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai, todėl jam taikytini reikalavimai, keliami atitinkamos rūšies sutartims; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2009 išaiškinta, jog, vykdymo procese priverstinai parduodant nekilnojamąjį daiktą, pardavimo akte nurodytos sąlygos privalo atitikti imperatyviuosius CK normų reikalavimus pirkimo-pardavimo sutarčiai.
6.9. Kadangi 2015-01-13 Turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 11 nukentėjusysis įsigijo žemės sklypą, todėl, vadovaujantis CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostata, A. K. nuosavybėn kartu su sklypu 2015-01-13 perėjo ir pirtis bei tvora. Liudytojas V. Č. taip pat parodė, kad jei pardavimo metu sklypas buvo aptvertas tvora, tai ji buvo parduota kartu kaip sklypo priklausinys ir tapo A. K. nuosavybe. Priklausinį, kaip šį antraeilį daiktą apibrėžia CK 4.19 straipsnio 1 dalis, identifikuojantis požymis yra funkcinis ryšys tarp šio daikto ir pagrindinio daikto. Pagal šios teisės normos prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausioji Teismo 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005; 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 428/2014 ir kt.).
6.10.Skundo autorės nuomone, kadangi pirtis ir tvora yra skirti tarnauti pagrindiniam daiktui - gyvenamajam namui ir yra susiję su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirti pagrindinio daikto poreikiams tenkinti, šie nekilnojamieji daiktai yra laikytini nukentėjusiojo namo priklausiniais, kurie sandorio sudarymo metu sekė paskui gyvenamąjį namą, juos įsigijo nukentėjusysis, nors jie ir nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir nebuvo identifikuoti 2015-01-13 Turto pardavimo iš varžytynių akte. Taigi nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiajam pirtis ir tvora nepriklausė, yra neteisėta.
Dėl veikos, numatytos BK 178 straipsnyje
6.13. Apelianto vertinimu, dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, iškastos ir pagrobtos žemės teismas J. M. išteisino nepagrįstai. Byloje nėra jokių duomenų, kad sodyboje nuo 2015 metų buvo laikomi gyvuliai, kad sodyboje būtų buvę mėšlo, kad nukentėjusiojo žemės sklype būtų įrengtas kiaulių gardas. Išvadą, kad nukentėjusiojo sklypo šiaurinėje pusėje niekada nebuvo jokio mėšlo, jokių kiaulių gardų, patvirtina prie antstolio S. U. 2018-11-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (6 t., b. l. 2-23) esančios sodybos nuotraukos, taip pat antstolio S. U. 2019-01-23 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 11 duomenys. Šias aplinkybes S. U. patvirtino ir teisme. Šioms aplinkybėms pilnai išsiaiškinti, teismas neapklausė kitų liudytojų: antstolės D. M. ir kaltinamojo sutuoktinės, jo dukrų, dėl gyvulių laikymo, mėšlo buvimo sklype faktų, nepagrįstai duobės iškasimo faktui (ne) patvirtinti rėmėsi antstolio 2018-11-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.
Dėl teismo šališkumo
6.14. Apeliantės vertinimu, šią bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes bylą nagrinėjo teisėja L. L., kuri taip pat buvo išnagrinėjusi kitą baudžiamąją bylą Nr. 1-39-939/2020, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, t.y. A. K. ir J. M., ir kurioje J. M. buvo nukentėjusysis, o A. K. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kurioje A. K. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymo. Skunde pažymima, kad minėtoje, išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje teisėja nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo tendencinga ir šališka, reiškė palankumą J. M., jo atstovei advokatei A. Ručienei, su kuria teisėja palaiko draugiškus santykius. Minėtoje byloje teisėja padarė tiek procesinės teisės, tiek ir materialinės teisės normų pažeidimus, jie buvo konstatuoti aukštesnės instancijos teismų ir A. K. atžvilgiu jos priimtas apkaltinamasis nuosprendis buvo panaikintas. Skundo autorės įsitikinimu, šios aplinkybės neabejotinai sudaro pagrindą abejoti teisėjos L. L. nešališkumu, teigti, kad šiuos procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimus ji padarė ne dėl kompetencijos stokos, o dėl palankumo J. M. ir jo atstovei. Dėl šių aplinkybių A. K. pagrįstai abejojo šios teisėjos nešališkumu šioje byloje ir reiškė jai nušalinimą, tačiau teisėja nenusišalino. Apelianto vertinimu, teisėja neabejotinai buvo šališka nagrinėdama šią bylą, kadangi objektyviai ir išsamiai netyrė bylos medžiagos, nepašalino parodymų prieštaravimų, o juos vertino kaltinamojo J. M. naudai ir jį išteisino. Be to, teisėjos šališkumą rodo ir tai, kad šioje byloje kaltinamąjį gynė ta pati advokatė A. Ručienė, su kuria teisėja palaiko draugiškus santykius.
7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė advokatė K. Račkauskienė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti ir J. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintasis J. M. ir jo advokatė Jurgita Jablonskienė prašė prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
8. Apeliaciniais skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje pateiktais apeliaciniais skundais yra prašoma J. M. atžvilgiu priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš prokuroro ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinių skundų, juose keliamas įrodymų vertinimo klausimas – apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurias, jų vertinimu, nulėmė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų nesurinkimas bei netinkamas surinktų įrodymų vertinimas. Dėl šių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas pasisakys kartu. Dėl nukentėjusiojo A. K. atstovės advokatės K. Račkauskienės skundo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teismas pasisakys atskirai.
10. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015). Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-458/2020).
11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl ko jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai, nuosekliai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą.
Dėl gyvenamojo namo sugadinimo ir namo priestato sunaikinimo
13. J. M. buvo kaltinamas tuo, kad sugadino 5000 eurų vertės gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent: sugadino į namą įėjimo duris, išimdamas iš jų spyną, virš durų išardydamas plytas, namo pirmoje patalpoje išardė grindų dangą, išimdamas medines lentas, sugadino langą, išimdamas dviejų orlaidžių dureles, išardė lubas, išimdamas medines lentas, išgriovė krosnį, ir iš krosnies šildymo sienelės išėmė keturias suodžių valymo dureles, antroje patalpoje sugadino langą, išimdamas vienas orlaidės dureles, o iš antrųjų durelių išimdamas rankeną, trečioje patalpoje sugadino langą, jį išimdamas visiškai su stakta, sugadino krosnį, išimdamas orkaitės dureles, metalinį krosnies viršų, pakuros dureles, nuardydamas dalinai plytas, išardė lubas, išimdamas medines lentas, ketvirtoje patalpoje išgriovė krosnį, sugadino langą, išimdamas dviejų orlaidžių dureles, penktoje patalpoje sugadino grindis, dalinai išlupdamas medines lentas, sugadino židinį, išimdamas židinio kapsulę, išardydamas plytas, sugadino langą, išimdamas dviejų orlaidžių dureles, sugadino elektros instaliaciją, ištraukydamas elektros laidus, šeštoje patalpoje sugadino langą, jį išimdamas visiškai su stakta, sugadino lubas, dalinai išlupdamas medines lentas.
13.1.Ši kaltinimo dalis apeliaciniuose skunduose grindžiama tuo, kad tarp kaltinamojo bei nukentėjusiojo buvo susiklostę priešiški santykiai, kad J. M. geranoriškai išsikelti iš gyvenamojo namo atsisakė, taip pat piktybiškai nevykdė teismo sprendimo dėl jo ir jo šeimos narių iškeldinimo, kad J. M. ir jo šeimos nariai nurodė prieštaringas jų išsikraustymo iš namo aplinkybes, apeliantų vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis meluoja, o jo artimieji duoda jam palankius parodymus, siekdami padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės negali būti laikomos neginčijamu kaltinamojo kaltės įrodymu ir neduoda pagrindo išvadai, jog gyvenamąjį namą suniokojo būtent J. M..
13.2. Skunduose taip pat pabrėžiama, kad išvadą, jog namą suniokojo būtent kaltinamasis, kuris vienintelis su šeima iki išsikraustymo iš namo jame gyveno, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai - 2014-03-07 Vertinimo ataskaita, kurioje užfiksuotas tinkamas naudoti pagal paskirtį namas, 2018-10-26 įvykio vietos apžiūros protokolas su fotonuotraukomis (l t., b. l. 123-132), 2019-04-24 papildomas vietos apžiūros protokolas (l t., b. l. 133-149), Prienų rajono apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2- 289-805/2017 medžiaga, vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga. Pažymėtina, jog byloje ir nekilo ginčo dėl to, kad gyvenamasis namas buvo sugadintas, ką patvirtina ir skunduose nurodyti dokumentai. Dėl namo sugadinimo J. M. kaltę neigė ir nurodė, kad nei jis, nei jo šeimos nariai: dukros, ar žmona namo negadino, jis nežino, kas namą galėjo nuniokoti. Nukentėjusysis A. K. teigė, kad gyvenamasis namas buvo sugadintas ir tapo negyvenamas po J. M. šeimos išsikraustymo, tačiau kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų pirmosios instancijos teisme, jis aptariamą turtą iš varžytinių nusipirko 2015 metais, po varžytinių buvo atvykęs kelis kartus, pastebėjo, kad po truputį griaunama, tačiau apžiūrėti nuosavybės atvyko tik 2018 metų vasarą, kai iš antstolės gavo informacijos, kad kaltinamasis ir jo šeimos nariai iš jam priklausančio namo jau išsikėlė, ir tada pamatė, kad namo būklė jau buvo bloga, jis tapo negyvenamas.
13.3. Kaip matyti iš liudytoja apklaustos antstolės D. M. paaiškinimų, 2018 m. kovo 9 d. ji gavo R. M. rašytinę informaciją, kad yra išskėlusi iš namo ir kitų patalpų. Tuomet antstolė kartu su A. K. nuvyko į jo įsigytą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), nuvyko 2018 m. liepos 20 d. Gyvenamajame name jau niekas negyveno, ji pamatė, kad gyvenamasis namas buvo be langų, durų. Liudytoja R. M. parodė, kad kai 2015 metais sodybą nupirko A. K., ji ir toliau su vaikais gyveno šioje sodyboje. Kai gavo iš teismo dokumentus, kad išsikeltų, ji paprašė teismo, kad jai leistų gyventi iki kol dukros sulauks pilnametystės. 2017 m. kai dukros baigė mokyklą, jos išsikėlė gyventi į skerdyklos pastatą, kur buvo įrengtas kambarys, pastatas pritaikytas gyventi. Kad išsikėlė iš namo, A. K. neinformavo, raktus paliko duryse. Dukros iš seno gyvenamojo namo išsikėlė anksčiau nei ji. J. M. nurodė, kad 2017 metais birželio mėnesį vyko teismas dėl jo šeimos narių iškeldinimo, R. M. buvo prašiusi iškeldinimą atidėti iki 2017 metų rugsėjo mėnesio, tačiau name jau niekas negyveno, buvo likę tik daiktai, neturėjo jų kur dėti, todėl ir prašė atidėti iškeldinimą. Išsikraustydami gyvenamąjį namą paliko tvarkingą, nieko neardė, neniokojo. Yra matęs, kad atvažiuodavo kažkokie asmenys ir nešdavo iš jo metalus, dar kažką. Gyvenamojo namo ir kitų patalpų pats A. K. nesaugojo. Įvertinus aptartus asmenų parodymus, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nei nukentėjusysis, nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad matė pats ar iš kitų šaltinių sužinojo, kad gyvenamąjį namą sugadino būtent J. M..
13.4. Skunduose taip pat teigiama, kad vien ta aplinkybė, jog niekas nematė, kaip J. M. gadino nukentėjusiojo namą nesudaro pagrindo netraukti jo baudžiamojon atsakomybėn, nes pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka, kad įrodinėjimo procese svarbūs yra tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat akcentuojama, jog nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išanalizavo šioje byloje surinktus tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius įrodymus, vertino kiekvieną atskirai bei jų visumą, tačiau šiuo atveju jų visuma nesudarė nuoseklios ir logiškos įrodymų grandinės, galinčios neginčijamai patvirtinti J. M. padarius jam inkriminuojamus neteisėtus veiksmus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kaltinimą palaikančiai prokurorei bei nukentėjusiojo pusei kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, tai neduoda pagrindo pagrįstai manyti, jog teismas, padaręs išvadą, kuri netenkina vienos iš ginčo pusių, netinkamai vertino byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visetą.
Žemesnės instancijos teismas
14. J. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad nugriovė namo priestato sienas ir stogą. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis, susijusius su šia kaltinimo dalimi, vertino kaip prieštaringus, dėl ko nebuvo galima daryti pagrįstos išvados, jog prie gyvenamojo namo buvo pastatytas įrengtas priestatas, jis nebuvo inventorizuotas ir vertintas, todėl nėra galimybės nustatyti, kokia buvo jo būklė, ar buvo durys, langai. Su tokiomis išvadomis aukštesnysis teismas sutinka.
14.1.J. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad gyvenamojo namo priestatas nebuvo pastatytas, buvo tik išlieti pamatai, buvo dalinai pastatytos sienos, uždengtos šiferiu, nebuvo sudėti langai, nebuvo durų. Kadangi priestatas nebuvo baigtas normaliai statyti, jis pradėjo griūti, nubyrėjo plytos, sutrupėjo šiferis, jis tik sutvarkė plytas, kad nebūtų išsimėtę. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nėra neginčijamų įrodymų, paneigiančių kaltinamojo versiją. Iš teismo posėdžio protokolo ( T.4, b. l. 158), kur užfiksuota liudytojo V. Č. apklausa, matyti, kad iš tiesų liudytojas parodė, jog neprisimena, ar prie gyvenamojo namo buvo priestatas. Liudytojas G. B. parodė, kad prie namo priestato nebuvo, o buvo tik sudėtos plytos gal kiek pamūrytos ir pridengtos šiferiu. Liudytoja I. C. parodė, kad apžiūrėjusi sodybą matė du priestatus, tačiau apie jų būklę liudytoja nenurodė. Taigi, šie duomenys pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog nepakanka duomenų išvadai, kad kaltinamasis tyčia nugriovė priestatą.
14.2. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinių skundų argumentai. Nukentėjusiojo advokatė teigia, kad iš www.geoportal.lt esančių 2012-2013, 2015-2017 metų ortofoto (žr. pav. Nr. 2) (kuri yra apeliaciniame skunde) matyti, kad namo priestatas yra erdvus, baltų plytų, su stogu, tačiau iš apeliaciniame skunde ( lapas 7), esančios nuotraukos matyti, kad jos mastelis yra labai didelis ir dėl to visos sodybos bei joje esančių pastatų vaizdas yra smulkus, aptariamo gyvenamojo namo priestato matmenys šioje nuotraukoje sudaro vos keletą milimetrų, todėl iš jos nėra galimybės daryti išvadą apie priestato požymius, t. y., kad jis yra erdvus, baltų plytų, su stogu ir pan.
14.3. Nepagrįstas ir skundo argumentas, jog J. M. kaltę patvirtina 2014-03-07 vertinimo metu darytos nuotraukos ir 2015 m. vasarą A. K. darytos nuotraukos, iš kurių matyti, kad prie namo yra mūrinių plytų namo priestatas su stogu, langu ir durimis. Iš nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje esančių vertinamo turto nuotraukų (T.2, b. l. 95) matyti, kad prie gyvenamojo namo yra du priestatai, tačiau J. M. kaltinamas vieno jų nugriovimu. Kaip matyti iš bylos duomenų visumos, jis kaltinamas nugriovęs priestatą, pavaizduotą nuotraukoje, esančioje viršutiniame kairiajame kampe. Nors nuotraukos formatas nedidelis, tačiau iš jos galima spręsti, jog priestatas nėra geros būklės, sienos nelygios, stogo apskritai nesimato. Priestatas, pavaizduotas viršutiniame dešiniajame kampe esančioje nuotraukoje, yra didesnis ir vizualiai atrodo stabilesnis, sienų mūras lygus, matomas šiferiu dengtas stogas. A. K. į bylą pateiktoje nuotraukoje (T.1, b. l. 45, pirma nuotrauka) yra nufotografuotas būtent šis, didesnis, nenugriautas pastatas, dėl kurio kaltinimas nėra pareikštas. 2018 m. spalio 26 d. Įvykio vietos apžiūros protokolo priede – fotolentelėje esančios nuotraukos taip pat patvirtina, kad buvo nugriautas tik nuotraukose Nr. 4,5 užfiksuotas priestatas, o kitas, didesnis priestatas, užfiksuotas nuotraukose Nr. 2,3, nenugriautas. (T.1, b. l. 126-127). Remiantis aptartu, teisėjų kolegija sprendžia, jog aukščiau nurodytų, apylinkės teismo nuosprendyje aptartų ir apeliacinės instancijos teisme patikrintų faktinių duomenų nepakanka pagrįstai konstatuoti, jog priestatas, kurio nugriovimu buvo kaltinamas J. M., buvo geros būklės (stabiliai pastatytas, plytos sumūrytos, stogas uždengtas) ir pats negalėjo sudūlėti ir sugriūti, o jį tyčia sugriovė J. M..
14.4. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė teigia, kad kaltinamasis, nugriovęs priestatą, pasisavino 250 Eur vertės plytas, jų nukentėjusiajam neperdavė, todėl, nepasitvirtinus kaltinimui dėl priestato tyčinio sunaikinimo, teismas turėjo kaltinamojo veiksmus kvalifikuoti kaip vagystę. Nėra pagrindo išvadai, kad J. M. pasisavino plytas, kurios liko po sugriuvusio namo priestato, kadangi tai neįrodo bylos duomenys. J. M. paaiškino, kad po priestato sugriuvimo, sutvarkė plytas, tačiau kur konkrečiai jas padėjo, nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu sodybos teritorijoje plytų nebuvo rasta. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad plytas iš nugriuvusio priestato J. M. panaudojo savo reikmėms. Nepaneigta ir kaltinamojo nurodyta aplinkybė, kad po sodybos įsigijimo iš varžytinių, nepažįstami asmenys išvežinėjo iš jos daiktus. A. K. tapęs sodybos savininku, nesidomėjo jo nuosavybėje esančių pastatų būkle, nesaugojo savo turto, todėl jis negali pateikti jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių skundo teiginius, jog J. M. plytas panaudojo savo reikmėms ir tokiu būdu neteisėtai pasisavino jam priklausantį turtą, t. y., todėl nėra jokio pagrindo J. M. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnį.
Dėl 20 kubų paviršinio žemės sluoksnio (juodžemio),vagystės
15. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kaltinamojo parodymais, kurių nepatvirtino jokie objektyvūs bylos duomenys. Byloje nėra duomenų, kad sodyboje nuo 2015 metų buvo laikomi gyvuliai, kad sodyboje būtų buvę mėšlo, kad nukentėjusiojo žemės sklype būtų įrengtas kiaulių gardas, priešingai, prie antstolio 2018-11-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo esančios sodybos nuotraukos patvirtina, kad nukentėjusiojo sklypo šiaurinėje pusėje niekada nebuvo jokio mėšlo, jokių kiaulių gardų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad J. M. iškasė ir pagrobė paviršinio sluoksnio žemes. Su tokiomis išvadomis aukštesnysis teismas sutinka.
Žemesnės instancijos teismas
15.1. J. M. nuosekliai teigė, kad iškasė tik mėšlą, kuris buvo susikaupęs prie skerdyklos, nes ten buvo kiaulių gardas, jis iškasė apie 10 vežimėlių mėšlo ir išbarstė sklype, tačiau nurodė žemės ar grunto paviršinio sluoksnio neiškasęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo surinkta įrodymų, paneigiančių šią kaltinamojo versiją. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad prie antstolio 2018-11-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo esanti nuotrauka Nr. 39. patvirtina, kad toje vietoje, kur kaltinamasis iškasė duobę, nėra ir niekada nebuvo jokio mėšlo, o buvo sukrauti tik betono luitai (skalda), šioje vietoje nėra jokių gyvulių gardų. Apeliantų teigimu, kaltinamasis nukentėjusiojo sodyboje nelaikė ir negalėjo laikyti jokių gyvulių, nes neturėjo tam jokių sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad bylos tyrimo metu buvo nustatyta, jog toje vietoje, kur J. M. kaltinamas iškasęs duobę, buvo sukrauti betono luitai, skalda, ir šioje vietoje nėra jokių gyvulių gardų, neduoda pagrindo išvadai, kad niekada nebuvo ir mėšlo.
15.2. J. M. nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis laikė kiaules, tačiau jis nurodė, kad toje vietoje kažkada buvo kiaulių gardas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. M. su šeima šią sodybą įsigijo dar 1996 metais, buvo gyvenamas namas, kluonas ir tvartas. J. M. statė naują pastatą, kur norėjo įrengti skerdyklą. 2000 m. prasidėjo bankroto procedūra dėl skerdyklos. 2003 m. gruodžio 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla J. M. individualiai įmonei. Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi leista bankroto administratoriui įvertinti M. šeimai priklausantį turtą. Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo patvirtinta bankrutavusios J. M. individualios įmonės turto pardavimo tvarka bankroto byloje. Šie duomenys rodo, kad J. M. šioje sodyboje gyveno nuo 2003 metų, ruošėsi pradėti su gyvulininkyste susijusį verslą, tačiau jo įmonė bankrutavo. J. M. sodyboje gyveno iki 2016 – 2017 metų, todėl nėra duomenų, paneigiančių J. M. versiją, kad jis per visą šį laikotarpį kažkuriais laiko tarpais galėjo auginti kiaules. Be to, ir liudytojas R. M. patvirtino kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kad ten, kur iškasta duobė, buvo mėšlas, nes jie iki 2017 metų laikė gyvulius. Šių aplinkybių kontekste kaip nepagrįstas atmestinas ir apeliacinių skundų teiginys, jog J. M. sodyboje nelaikė ir negalėjo laikyti jokių gyvulių, nes neturėjo tam jokių sąlygų.
15.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys, t. y. nukentėjusiojo A. K. parodymai, kad jis pravažiuodamas pro sodybą pastebėjo, kad sunkiasvoris automobilis iš jam priklausančios sodybos išvežė gruntą, antstolio S. U. 2018 m. lapkričio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotrauka ( T.6, b. l. 15), 2019 m. rugsėjo 19 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota aplinkybė, kad apžiūrėjus įvykio vietos sklypo šiaurinėje pusėje yra 3,80x6,30 m pločio ir 80-70-60 cm gylio duobė, o aplink duobę iškastos žemės nėra, 2019 m. spalio 30 d. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo su fotonuotraukomis medžiaga, kur A. K. parodė vietą, kur iškastas paviršinis žemės sluoksnis, (foto Nr. 4), – patvirtina tik patį žemės paviršinio sluoksnio nukasimo faktą, tačiau niekaip neįrodo, kad tą padarė kaltinamasis J. M.. 2019 m. spalio 16 d. pas J. M. atliktos kratos protokole užfiksuota, kad kratos metu adresu (duomenys neskelbtini), iškasto paviršinio žemės sluoksnio nerasta.
15.4. Apeliaciniuose skunduose J. M. kaltė dėl žemės pagrobimo yra grindžiama ir tuo, kad kaltinamasis suvokė, jog po turto pardavimo iš varžytinių jis naudojasi svetimu žemės sklypu, kad neturi teisės savintis žemės viršutinio sluoksnio, kad dėl tokių jo veiksmų A. K. yra daroma turtinė žala, todėl turi būti pripažintas kaltu ir nuteistas. Teisėjų kolegija negali nesutikti su tokiais skundų teiginiais, nes iš tiesų J. M. neneigė suvokęs, jog nuosavybės teisė priklauso A. K., tačiau jo nuomone, jis iškasė mėšlą, kuris buvo likęs po jo augintų kiaulių, todėl yra pagrindo išvadai, kad jis negalėjo savivaliauti jau ne jam priklausančioje žemės sklypo valdoje, nesvarbu, žemę ar mėšlą būtų kasęs ir dėl ko galima būtų jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau kaltinamasis teigia iškasęs tik 10 vežimėlių mėšlo, kaip minėta, atliktos kratos metu iškasto paviršinio žemės sluoksnio ar išbarstymo mėšlo nerasta, taigi, byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kad J. M. iškasė būtent kaltinime nurodytą paviršinio sklypo sluoksnio žemės ar mėšlo, kiekį, t. y. 20 kubinių metrų.
15.5. BK 178 straipsnio nusikalstamos veikos būtinas nusikaltimo sudėties požymis yra pagrobto turto vertė, nes baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik kai pagrobto turto vertė viršija 3 MGL. Neginčijamai galima konstatuoti, kad J. M. iškasė jo nurodytą kiekį, t. y. 10 vežimėlių mėšlo, bet šiuo atveju nėra jokios galimybės nustatyti, koks konkrečiai tai yra kiekis, ir kokiu pagrindu būtų galima apskaičiuoti šio pagrobto svetimo turto vertę, todėl dėl šių veiksmų nėra teisinio pagrindo pripažinti J. M. kaltu ir nuteisti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad J. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto sugadinimo, t. y. nukentėjusiajam A. K. priklausančio 5 000 eurų vertės gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ir jo priestato sienų bei stogo visiško sunaikinimo, bei pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl 600 Eur vertės 20 kubų paviršinio žemės sluoksnio pagrobimo, išteisintinas pagrįstai, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, todėl prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės advokatės K. Račkauskienės apeliaciniai skundai šioje dalyje atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
17.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, sutinka su prokurorės bei nukentėjusiojo atstovės apeliacinių skundų dalimi ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad neįrodyta, jog J. M. laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. liepos 20 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), tyčia sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą: 4000 eurų vertės 80 metrų tvorą (sietinę ir segmentinę) su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais, 10 000 eurų vertės medinę pirtį, neįregistruotą VĮ Registrų centre, namų valdos kadastro ir registro plane pažymėtą indeksu 8I1m, ir laikotarpyje nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 19 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą: 260 eurų vertės 36 metrų tvorą, kurią sudarė trylika stulpelių ir metalinis sietas ir 300 eurų vertės įvažiavimo vartus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų – netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, nevertino jų viseto ir nesusiejo į nuoseklią visumą, dėl to apeliaciniai skundai šioje dalyje tenkinami –Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalis dėl J. M. išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 4000 eurų vertės tvoros su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais, 10 000 eurų vertės medinės pirties sunaikinimo) ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ( dėl 260 eurų vertės 36 metrų tvoros, ir 300 eurų vertės įvažiavimo vartų sunaikinimo), naikinamas ir šioje dalyje priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Dėl pirties (viralinės) sunaikinimo
18. Pirmosios instancijos teismas, šioje kaltinimo dalyje priimdamas J. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinktų duomenų visuma nepaneigti kaltinamojo parodymai medinio pastato - pirties būklės, t. y., kad pastatas buvo nekokybiškai pastatytas, kad dėl netinkamų konstrukcijos buvo pasviręs ir kad kaltinamasis jį išardė ir nugriovė, kad jis nekeltų pavojaus, vienu iš pagrindinių jo nekaltumo įrodymų teismas laikė 2014-03-07 Vertinimo ataskaitos duomenis, kad šis pastatas buvo įvertintas tik 200 Lt suma. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi liudytoją R. P., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą.
18.1. Pirmosios instancijos teisme J. M. atsisakė duoti parodymus, nurodė, kad viską papasakojo ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. parodė, kad 2015 m. sausio mėnesį jo sodybą iš varžytinių nupirko A. K.. 2015 m. sausio mėnesį stovėjo dar vienas medinis pastatas, kurį nukentėjusysis vadina pirtimi, tačiau tai nebuvo pirtis. Jis ruošėsi įrengti skerdyklą, todėl turėjo įrengti gyvulių apiplovimo aikštelę, tam buvo padaryta iš betono aikštelė, atvestas vanduo, kanalizacija bei iš lentų pastatė pastatą, kuris buvo netvirtas, pradėjo griūti, todėl jį visai nugriovė, o liko tik išlietas pamatas. Pirtį statėsi pats, nebuvo jokio projekto. Parodymų patikrinimo vietoje metu, J. M. parodė išbetonuotą aikštelę, kur buvo įrengta pirtis, ją statė be projekto, tačiau buvo netinkamai pastatyta, pasviro, kad nekeltų pavojaus, pastatą išardė. Liudytoja R. M. parodė, kad pirtis buvo medinė, nežino kada pastatyta, kai statė skerdyklą tai pastatė medinį pastatą, kad turėtų kur apsiprausti darbininkai, kurie statė skerdyklą. Dabar pirties pastato nėra, nežino kur jis dingo, nežino, kada nugriuvo. Liudytojas G. B. parodė, kad J. M. pirtis nugriuvo seniai, gal prieš penkis metus, jis matė susmukusį pirties pastatą.
18.2. Nukentėjusysis A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis iki varžytinių buvo nuvažiavęs apžiūrėti perkamo turto, visi pastatai buvo geros būklės, pirties pastatas buvo geriausias, tai buvo karkasinis medinis namas, yra likęs betoninis pagrindas, dar yra likę ir keraminės plytelės. 2015 m. jis pirko sodybą su visais priklausiniais, tačiau J. M. iki 2018 m. ten gyveno su šeima, neišsikėlė. A. K. jam neleido ten gyventi, ir naudotis jo turtu, J. M. piktavališkai ten gyveno, dėl ko buvo apsunkintas A. K. patekimas į jam priklausantį turtą. Nukentėjusysis kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo, buvo pradėtas vykdymas. 2018 m. liepos mėnesį J. M. su šeima išsikėlė, tada A. K. nuvyko ir pamatė, kad viskas suniokota, nugriauta, sugadinta, tada parašė pareiškimą policijai. Parodymų patikrinimo vietoje kentėjusysis A. K. parodė, vietas, kuriose buvo pastatai, tvora, kas šiuo metu yra sugadinta ir sunaikinta.
18.3.Liudytoja R. P. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad atliko J. M. turto, esančio (duomenys neskelbtini), turto vertinimą. Buvo apsunkintas atvejis, nes nebuvo galimybės patekti į pastatų vidų. Dokumentus, susijusius su turtu, jai pateikė bankroto administratorius, nes jis buvo užsakovas. Prisimena, kad buvo senas tipinis gyvenamasis namas, kuriame buvo galima gyventi. Tvorų nepamena. Ką matė viską užrašė vertinimo ataskaitoje, darė fotonuotraukas, kurios pridėtos prie vertinimo ataskaitos. Liudytoja patvirtino, kad galėjo suklysti identifikuodama pastatus.
18.3. 2014-03-07 Vertinimo ataskaita patvirtina, kad 2014-03-07 buvo atliktas turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimas su tikslu nustatyti rinkos vertę. Vertintojai nebuvo sudarytos galimybės tiksliai identifikuoti Registų centre registruotų pastatų/kiemo statinių indeksų atitikimų su natūroje esančiais pastatais/kiemo statiniais, kadangi užsakovas kadastrinių matavimų bylos kopijų nepateikė. Viralinė 3Ilm (rastas natūroje, daroma prielaida, jog atitinka registrų centro išraše įregistruotą pastatą 3Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 17,53 kv. m užstatyto ploto, 1972 m. statybos, vieno aukšto). (t. 2, b. l. 64-96). Kaip matyti iš šio rašytinio įrodymo, 200 Lt vertė buvo nustatyta pastato-viralinės 3Ilm (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ne pastato-pirties 81¹m. Be to, kad, 200 Lt įvertintas pastatas – pirtis nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, akivaizdžiai skiriasi ir šio pastato bei pastato-viralinės 3Ilm unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, t. y. jis yra dviejų, o ne vieno aukšto, jo realus protas yra 41 kv. m, o ne 17,53 kv. m, jis yra statytas 1998 metais, o ne 1972 metais, kaip teigiama vertinimo ataskaitoje.
18.4. Apklausta apeliacinės instancijos teisme R. P. patvirtino, kad buvo vertinti tik įregistruoti pagalbinio ūkio pastatai. Užsakovas nepateikė plano, todėl vertintų ūkinių pastatų pavadinimai buvo įvardinti su prielaida, nes ji negalėjo jų tiksliai identifikuoti. Buvo vertinta tik tai, kas registruota registre, o kas neregistruota, vertinta nebuvo. Liudytoja parodė, kad foto 12 priede yra nufotografuota galimai rasta pirtis, kuri iš dokumentų vertinta kaip viralinė, ir jeigu ši pirtis nebuvo registruota, ji ir nebuvo vertinta. Viralinės techninius duomenis ji vertino pagal užfiksuotus nekilnojamo turto registro centro išraše. Pagal registro duomenis, tas pastatas yra 1972 m. statybos, pastato vertę vertinimo metu lėmė pastatymo metai. 200 Lt vertė buvo nustatyta registruoto pastato – viralinės, o ne nuotraukoje užfiksuoto pastato – pirties.
18.5. 2019 m. balandžio 24 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu (t.1. b. l. 133-149) užfiksuota, kad papildomai apžiūrint įvykio vietą, nustatyta, jog sklypas pietvakarinėje dalyje, nuo (duomenys neskelbtini) sklypo, yra dalinai aptvertas. Nustatyta, kad įvykio vietoje nėra medinio pastato, 1998 m. lapkričio 18 d. B. B. sudarytame inventorizacijos plane, pažymėto indeksu 8I1m. Nukentėjusysis A. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prieš pirkdamas apžiūrėjo sodyboje esančius statinius, pirties pastatas iš visų kitų buvo pats geriausias. Šių aplinkybių patvirtinimui, ikiteisminio tyrimo metu jis į bylą 2015 m. pateikė kompaktinį diską su nuotraukomis (t.1, b. l. 44). Nuotraukoje Nr. 2 ( t.1, b. l. 45) matyti 2 aukštų didelis medinis pastatas – pirtis. Tas pats pastatas užfiksuotas ir nuotraukoje, pridėtoje prie 2014 m. kovo 7 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kuri duoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo žemės sklype stovintis 2 aukštų didelis medinis pastatas - pirtis yra tvirtų konstrukcijų, su langais trijuose lygiuose ir durimis. Jokių pasvirimo ar griuvimo požymių nėra.
18.6. Byloje yra J. M. pateikta fotonuotrauka, (t. 2, b. l. 159), kurioje matyti ant plytų krūvos esantis pasviręs medinis stogas, tačiau J. M. versijos apie pirties savaiminį pasvirimą ir griuvimą tai nepatvirtina, kadangi nėra duomenų, kada ši nuotrauka yra daryta, o prie 2014 metais atlikto turto vertinimo ataskaitos pateiktos nuotraukos ir 2015 m. nukentėjusiojo A. K. daryta nuotrauka neginčijamai patvirtinta, jog aptariamas pastatas – pirtis buvo pilnai pastatytas ir jokių jo pasvirimo ar griuvimo požymių nefiksuota. Pirmosios instancijos teismas J. M. nekaltumą grindė ir liudytojo G. B. parodymais, kad pirtis nugriuvo seniai, gal prieš penkis metus, jis matė susmukusį pirties pastato kampą. Aukščiau aptartų objektyvių įrodymų visumos kontekste, akivaizdu, jog šis liudytojas nepatvirtino kaltinamojo versijos apie kaltinime nurodyto pastato būklę, o liudytojas supainiojo pastatus, ir galimai galėjo matyti minėtoje nuotraukoje užfiksuotą pasvirusį medinį šlaitinį stogą. Kaltinamojo parodymų apie savaiminį pirties nugriuvimą nepatvirtino ir jo sutuoktinės, liudytojos R. M. parodymai, nes ji tik patvirtino pačius faktus – jog medinė pirtis buvo, dabar pirties pastato nėra, ji nežino, kur tas pastatas dingo.
18.7.Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas ir padarė teisingą išvadą, jog atliekant turto vertinimą 2014 m. kovo 7 d. pastatas – medinė pirtis buvo, kuri 1998 m. lapkričio 18 d. inventorizacijos plane pažymėtas indeksu 8I1m, o 2019 m. balandžio 24 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolu patvirtinta, kad šio pastato nebuvo, o yra tik 8x6 dydžio betoninis pagrindas, tačiau šių duomenų pagrindu teismas visiškai prieštaringai sprendė, jog 2014 m. kovo 7 d. vertinimo ataskaitoje, šio natūroje rasto ir fiziškai apžiūrėto pastato įvertinimas 200 litų kelia abejones, ar pastatas galėjo būti tokios geros būklės. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad J. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nugriovė A. K. priklausančiame žemės sklype esančią medinę pirtį, neįregistruotą VĮ Registrų centre, namų valdos kadastro ir registro plane pažymėtą indeksu 8I1m, tokiu būdu sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą.
Dėl tvoros sunaikinimo
19. Pirmosios instancijos teismas šioje kaltinimo dalyje J. M. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), konstatavo, kad liudytojų parodymai dėl sodybos aptvėrimo yra prieštaringi ir vienareikšmiškai nepatvirtina, kad aplink sodybą buvusi tvora (sietinė ar segmentinė) tikrai buvo iki turto pardavimo iš varžytinių, todėl padarė išvadą, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis sugadino tvorą, vartus, vartelius ir dėl to padarė nukentėjusiajam turtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą.
19.1. Pirmosios instancijos teisme J. M. atsisakė duoti parodymus, nurodė, kad viską papasakojo ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. parodė, kad iki A. K. įsigyjant statinius tvoros iš sekcijų nebuvo, sieto tvorą jis užtvėrė vėliau, t. y. 2015 m., po to, kai jau sodyba buvo nupirkta ir A. K. jam leido dar sodyboje gyventi. Parodymų patikrinimo vietoje metu J. M. parodė, kurioje sodybos vietoje buvo pastatęs segmentinę tvorą, įrengęs vartus ir vartelius, kad likusią sklypo dalį t. y. nuo pagrindinio kelio, laukų pusės sietine tvora aptvėrė, ir patvirtino savo parodymus, kad segmentinę tvorą pastatė ir įrengė vartus ir vartelius 2015 metų vasaros metu, likusią sklypo dalį t. y. nuo pagrindinio kelio, laukų pusės aptvėrė sietine tvora, tačiau kai A. K. pirko šią sodybą, šios tvoros dar nebuvo. (t. 3. b. l. 81-86). Apklaustas įtariamuoju dėl laikotarpyje nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 19 d., sunaikinto svetimo, A. K. priklausančio turto: 260 eurų vertės 36 metrų tvoros, kurią sudarė trylika stulpelių ir metalinis sietas, ir 300 eurų vertės įvažiavimo vartų, J. M. parodė, kad jis 2019 metų pavasarį jis tvarkė teritoriją aplink skerdyklą ir gavęs pastabas iš gamtos apsaugos inspekcijos dėl netvarkingos aplinkos, kurie buvo iškviesti A. K., sutvarkė tvoros likusį gabalą: nuėmė surūdijusį metalinį tinklą, galėjo būti 36 metai, tvora buvo sudaryta iš sutrūkusių metalinio tinklo gabalų. Tvoros tinklas buvo pakabintas ant kuoliukų, kokie, neprisimena, bet tikrai ne metalinių. Tvorą jis tvėrė jau po varžytinių, 2015-2016 metais, todėl laiko, kad jis jos negrobė, nes perkant sodybą, jos nebuvo (t.3, b. l. 150-151).
19.2. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad iki varžytinių atvyko apžiūrėti sodybos, kuri buvo aptverta tvora. Dalis tvoros prie namo rytinės pusės segmentinė, 170 aukščio, kita tvoros dalis buvo tinklas su stulpais, kad patekti į kiemą buvo varteliai, taip pat vartai įvažiuoti automobiliams, kiti vartai buvo iš kitos pastato pusės. Atvažiavus po J. M. išsikėlimo, nei tvoros nei vartelių nebebuvo. Ieškinyje jis nurodė, kad buvo nuversta 80 metrų tvoros, tačiau buvo sugadinta žymiai daugiau tvoros, t. y. apie 150 metrų. Tvorą J. M. ardė per kelis kartus. A. K. paaiškino, kad ieškinyje jis taikė susidėvėjimą, kainą sumažino tris kartus. Jis pasirinko mažiausias sąmatas, tačiau sodybos atstatymas vis tiek kainuoja labai brangiai. Kad pastatyti tvorą, reikėtų naujai išbetonuoti stulpelius, pasistatyti vartus, viskas nurodyta sąmatoje prie ieškinio. Parodymų patikrinimo vietoje metu A. K. nurodė vietas, kuriose buvo tvora ir varteliai bei vartai.
19.3. Liudytojas J. B. parodė, kad gal 1999 metais, kaip geodezininkas, pasirašė ant plano. Sodyba priklausė M., jis turėjo vietoje užfiksuoti padėtį, jis matavo pastatus. Plane pažymėta vielos tinklo tvora, jei plane nubraižyti pastatai, tai natūroje jie turėjo būti. Pagal jo padaryta planą, visas sklypas buvo aptvertas, apie vartus niekas neparašyta, išvažiavimas pažymėtas. Liudytoja I. C. parodė, kad 2014 m. buvo atvykusi į sodybą jos apžiūrėti ir matė, kad sodyba buvo aptverta, priekyje prie gyvenamojo namo buvo sietinė tvora, buvo vartai, už namo buvo naujesni vartai ir segmentinė tvora prie medinio pastato. Liudytojas V. Č. parodė, kad kai įvažiavo į sodybą, buvo kažkokie vartai, buvo tvora, tiksliai nepamena. Liudytojas M. P. parodė, kad dar iki varžytynių įvažiavo į kiemą per kažkokius vartus, nuo gatvės buvo gyvatvorė, buvo vartai, gal buvo ir tinklo tvora. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad iki varžytynių sodyba dalinai buvo aptverta sietine tvora, kuri buvo apaugusi krūmais įvažiavimo vartų ir segmentinės tvoros, neprisimena (t. 2, b. l. 14-15). Liudytoja J. M. parodė, kad į sodybą buvo trys įvažiavimai, buvo vartai, tvora buvo sietinė, nepamena, kad tėvas statytų tvorą, prieš išvažiuojant tėvui į užsienį, gal ir aptvėrė tvorą. Liudytoja B. M. taip pat parodė, kad išvažiuodamas tėvas į užsienį tvoros netvėrė, buvo kažkokia vielinė geležinė tvora, sodyba buvo dalinai aptverta, nuo kaimyno Baranausko, nuo gatvės buvo gyvatvorė. Liudytoja R. M. parodė, kad kai pirko sodybą ji nebuvo aptverta, J. M. aptvėrė 2015 m. prieš išvykdamas į užsienį. Tvora buvo paprasta, panaši į sietinę, vartų nebuvo. J. M. kaimynas G. B. patvirtino J. M. parodymus, kad J. M. tvorą pasistatė 2015 m. ar 2016 m.
19.4. Nukentėjusysis A. K. suinteresuotas bylos baigtini asmuo, tačiau netikėti jo duotais paaiškinimais nėra pagrindo, nes jo nurodytas aplinkybes patvirtino kiti bylos duomenys. Liudytojo J. B. parodymai patvirtina, kad pagal jo 1999 m. padarytą J. M. sodybos planą, visas sklypas buvo aptvertas. Iš nešališkų liudytojų I. C., V. Č. bei M. P. parodymų darytina išvada, kad jie nors ir negalėjo tiksliai prisiminti ir paaiškinti, kurioje sodybos vietoje ir kokia tvora bei varteliai buvo, tačiau jie visi patvirtino, kad, atvykus apžiūrėti sodybos, jie matė kažkokią tvorą ir vartus, todėl teismo išvada, kad nešališki liudytojai neprisiminė, ar tikrai iki varžytynių buvo tvora, vartai, neatitinka tikrovės. Liudytojai R. M., B. M., J. M. ir G. B. yra šališki, kaltinamojo šeimos nariai ir kaimynas, todėl jų parodymais teismas gali remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus objektyvius duomenis. Liudytoja J. M. parodė, kad į sodybą buvo trys įvažiavimai, buvo vartai, tvora buvo sietinė, nepamena, kad tėvas statytų tvorą, prieš išvažiuojant tėvui į užsienį, gal ir aptvėrė tvorą. Kaltinamojo dukros B. M. ir J. M., kaip ir paminėti nešališki liudytojai, patvirtino, kad sodyba buvo aptverta tvora, į sodybą buvo įvažiavimai pro tris vartus, jos nematė, kad tėvas išvažiuodamas į užsienį būtų tvėręs tvorą, todėl šie jų parodymai šioje dalyje laikytini objektyviais ir patikimais. Liudytojai R. M. ir G. B. palaikė kaltinamojo versiją, jog jis tvorą aptvėrė 2015 metais prieš išvažiuodamas į užsienį, tačiau šių aplinkybių nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys, priešingai, šios aplinkybės buvo paneigtos, todėl tokie parodymai vertinami kritiškai, kaip siekimas kaltinamajam padėti išvengti atsakomybės.
19.5. Faktą, kad sodyba buvo aptverta segmentine tvora ir sietine tvora, kuri buvo pritvirtinta prie metalinių stulpelių, kad buvo dveji vertai ir varteliai, pro kuriuos buvo patenkama į sodybą, patvirtina rašytinė bylos medžiaga. A. K. pateiktas kompaktinis diskas su foto, kuriose matyti, kad sodyba iš visų pusių aptverta tvora, vietomis segmentine, vietomis vieline, yra dveji vartai. (t.1, b. l. 44-48, 65). 2018-10-26 įvykio vietos apžiūros protokolas su fotolentele, iš kurios matyti, kad dalies tvoros nėra, prie pastato ( foto Nr. 9), sietinė tvora, yra tvora, vartai ( foto Nr. 11, 12). 2019-05-14 papildomas Įvykio vietos apžiūros protokolas su fotolentele, iš kurios matyti į ruloną susukta vielinė tvora (t.1, b. l. 137, foto Nr. 2). 2019-04-24 A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas su fotolentele, iš kurios matyti, kaip jis rodo, kur buvo tvora ir vartai (t.1. b. l. 172-173). 2019-10-30 A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas su fotolentele, iš kurios matyti, kad yra tvoros dalis (fotolentelė Nr. 1, foto Nr. 2,3), A. K. rodo, kur buvo tinklo tvora, įvažiavimo vartai (foto Nr. 6) (t 3, b. l. 115-122).
19.6.Vertinant aptartų duomenų visumą, apklaustų liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis, darytina išvada, kad jų visuma patvirtina, jog sodyba iki nukentėjusiajam A. K. ją įsigyjant, buvo aptverta tiek segmentine, tiek ir sietine tvora, kad buvo įrengti ne mažiau kaip dveji vartai automobiliui įvažiuoti bei maži varteliai. Nukentėjusiojo atstovės apeliaciniame skunde teigiama, kad faktą, jog tvora buvo dar prieš varžytines, patvirtina internetinio puslapio www.google.com/maps 2012 m birželio mėn. užfiksuoti sodybos duomenys ( t. 2., b. l. 158-159). Kaip minėta aukščiau, nuotraukose, kurios yra iš minimo internetinio puslapio ir matyti, kad vaizdai sodyboje fiksuoti 2012 m., tvora nėra užfiksuota ( t. 2, b. l. 158), o kitame lape esanti nuotrauka neturi požymių, kad ji taip pat išimta iš šio internetinio puslapio, ir joje nėra fiksuojama jos padarymo data. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2 tomo bylos dokumentų apyraše nurodyta, kad ši nuotrauka yra pateikta J. M.. Kadangi nėra duomenų, kada ši nuotrauka daryta, ji nelaikytina J. M. kaltės įrodymu.
Dėl NTR neįregistruotų nekilnojamųjų daiktų
20. Teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė ir tuo, kad pagal bylos duomenis, nukentėjusysis A. K. įgijo - žemės sklypą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), viralinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (šulinys, kanalizacijos šuliniai – 3 vnt. kiemo aikštelė, lauko tualetas), (unikalus Nr. 6996-7004-3090), o medinės pirties pastato, tvoros, vartų, kurie neįregistruoti VĮ Registrų centre, jis neįsigijo, šie daiktai jam nebuvo perduoti ir jis nebuvo jų savininkas, todėl dėl jų sunaikinimo ir sugadinimo kaltinamasis J. M. savo veiksmais negalėjo padaryti žalos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstyta pozicija, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, prieštarauja teisiniam reglamentavimui ir suformuotai teismų praktikai.
20.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.395 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Varžytynių aktas yra sandoris, kuris prilyginamas pirkimo-pardavimo sutarčiai, todėl jam taikytini reikalavimai, keliami atitinkamos rūšies sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2010). Vykdymo procese priverstinai parduodant nekilnojamąjį daiktą, pardavimo akte nurodytos sąlygos privalo atitikti imperatyviuosius CK normų reikalavimus pirkimo-pardavimo sutarčiai. Taigi, nekilnojamojo daikto perleidimas vykdymo proceso metu yra pripažįstamas sandoriu, kuris turi atitikti CK specialiąsias normas, reglamentuojančias atskirų turto rūšių perleidimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-65/2009, e3K-3-169-1075/2019).
20.2. Priklausinį, kaip šį antraeilį daiktą apibrėžia CK 4.19 straipsnio 1 dalis, identifikuojantis požymis yra funkcinis ryšys tarp šio daikto ir pagrindinio daikto. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Antraeiliais daiktais - priklausiniais - pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą - priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui. Pagal šios teisės normos prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausioji Teismo 2003-11-05 nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1051/2003, Nr. 3K-3-595/2005, Nr. 3K-3- 428/2014 ir kt.).
20.3. Šiuo atveju medinė pirtis ir tvora yra skirti tarnauti pagrindiniam daiktui – žemės sklypui ir yra susiję su juos bendra ūkine paskirtimi, todėl šie nekilnojamieji daiktai, nepaisant to, kad nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir nebuvo identifikuoti 2015 m. spalio 13 d. Turto pardavimo iš varžytynių akte Nr. 11, 2015-01-13 Turto pardavimo iš varžytynių aktu perėjo nukentėjusiojo A. K. nuosavybėn kartu su sklypu kaip jame esantys priklausiniai.
21. BK 187 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį (tiesiogine ar netiesiogine tyčia padarytą) svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Esant tiesioginei tyčiai, asmuo supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus turtą, numato, kad gali jį sugadinti ar sunaikinti ir nori kilsiančių padarinių. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis J. M., žinodamas, kad sodyba priklauso nukentėjusiajam, tyčia dėl nuoskaudos, kad jo turtas buvo parduota iš varžytynių nukentėjusiajam, siekdamas padaryti materialinę žalą naujajam savininkui, nugriovė nukentėjusiajam A. K. nuosavybės teise priklausančiame sklype stovintį 2 aukštų medinį pastatą, išardė aplink sodybą buvusią aptvertą tvorą bei dvejus vartus ir vartelius, taip tyčia sunaikino svetimą turtą ir tokiais savo veiksmais to siekė, darytina išvada, jog J. M. veikė tiesiogine tyčia.
Dėl veikos kvalifikavimo
22. Įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, jog yra įrodyta, kad J. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia nugriovė ir tokiu būdu sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą: 80 metrų tvorą (sietinę ir segmentinę) su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais, medinę pirtį, neįregistruotą VĮ Registrų centre, namų valdos kadastro ir registro plane pažymėtą indeksu 8I1m. Kaip matyti iš aukščiau išanalizuotų įrodymų (nuosprendžio punktai 13., 14, 19.), teisėjų kolegija konstatavo, jog kaltinimo dalis –dėl 5000 eurų vertės gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. 6996-7004-3012, sugadinimo, bei gyvenamojo namo priestato sienų bei stogo visiško sunaikinimo, nepasitvirtino, todėl šioje dalyje nuosprendis paliktinas nepakeistu.
23. Nusikalstami veiksmai pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kvalifikuojami tuomet, kai sugadinto turto vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 250 MGL. Kai sugadinto ar sunaikinto turto vertė viršija 250 MGL, veika kvalifikuojama pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Kadangi liko neįrodytos aplinkybės dėl dalies nukentėjusiojo turto sunaikinimo – 5000 Eur vertės, sumažėja ir sunaikinto ar sugadinto turto vertė, todėl tam, kad tinkamai kvalifikuoti asmens veiksmus, būtina nustatyti sugadinto ar sunaikinto turto tikrą ( realią ) vertę. Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Vadovaujantis teismų praktika, turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – didmeninė, rinkos, komiso kaina – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-697/2016). Paprastai kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir tik kilus abejonėms ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-693/2007).
24. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas gavus A. K. pareiškimą dėl jam priklausančių daiktų pagrobimo bei sugadinimo. Pareiškime jis nurodė, kad jam buvo padaryta apie 12 000 eurų turtinė žala. (t. 1, b. l. 27-28, 29-43).Iš 2018 m. rugpjūčio 24 d. nukentėjusiojo A. K. apklausos protokolo matyti, kad 2018-07-20 su antstole atvykus į minėtą sodybą pamatė, kad yra išardyta 4000 eurų vertės apie 80 metrų metalinės tvoros su stulpais, įvažiavimo vartais ir varteliais ir minėtos tvoros nėra. Nugriautas 4000 eurų vertės mūrinio gyvenamojo pastato mūrinis priestatas, su jame buvusiais durimis, langais, grindimis ir laiptais. Sklype išardyta 1000 eurų vertės malkinė ir 3000 eurų vertės pastatas pirtis. Bendroje sumoje išardytų pastatų vertė yra 12 000 eurų. Įtaria, kad pastatus išardė ir pasisavino ten gyvenantis J. M. su šeima. (t. 1, b. l. 151-152). 2019 m. spalio 23 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis A. K. parodė, kad dėl kiekvieno sugadinto ar pavogto daikto konkrečios žalos šiuo metu negali pasakyti. Dėl pirties nugriovimo ir medžiagų pasisavinimo jam padaryta apie 10 000 eurų turtinė žala. Pirminėje apklausoje jis pirtį įvertino 3000 eurų, tačiau dabar ją įvertina brangiau, kadangi tai buvo geros būklės, pastatas, kuriame buvo įvestas vanduo, kanalizacija, pačios pirties patalpa, dėl nugriautos ir pavogtos tvoros jam padaryta 4000 eurų turtinė žala. Ikiteisminio tyrimo metu civilinis ieškinys dėl turtinės žalos nebuvo pareikštas. Nukentėjusysis A. K. apklausos metu nurodė, kad civilinį ieškinį pareikš teisme iki įrodymų tyrimo. (t. 1, b. l. 156-158). Šie duomenys rodo, kad J. M. pareikštame kaltinime jo neteisėtais veiksmais sugadinto svetimo, nukentėjusiajam A. K. priklausančio turto vertė buvo nurodyta pagal nukentėjusiojo parodymus, t. y., nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.
25. Iš pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo A. K. pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad nukentėjusysis A. K. patvirtino, jog dėl neteisėtų J. M. veiksmų, t. y. dėl pirties ir tvoros bei vartų nugriovimo, jam buvo padaryta 14 000 eurų dydžio žala (10 000 Eur dėl pirties ir 4 000 Eur dėl tvoros). A. K. civiliniame ieškinyje nurodo, kad padarytos žalos dydį patvirtina lokalinė sąmata, kurią jis pateikia prie ieškinio. Pagal UAB „Hensta“ lokalinę sąmatą, kuri buvo sudaryta atsakovui ( A. K.) pateikus techninius duomenis apie sugadintą turtą, matyti, kad medinės pirties atstatymo darbų išlaidos sudarytų 9982 Eur, tvoros atstatymo darbų išlaidos sudarytų 2614,79 Eur ( t.4, b. l. 129-131). Šie duomenys rodo, kad nors nukentėjusysis A. K. ir teigia civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos grindžiantis prie ieškinio pateikta sąmatą, tačiau turtinės žalos, remiantis šiais duomenimis, nepatikslino, o nurodė, kad sąmatoje nurodyti turto atkūrimo kaštai yra didesni nei nurodyta jo ieškinyje.
26. Siekiant pašalinti visus neaiškumus ir prieštaravimus, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, tikslu išsiaiškinti nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį ir įvertinti ją tikslia turtine išraiška. Į posėdį nukentėjusysis A. K. neatvyko, o jo atstovė, advokatė K. Račkauskienė paaiškino, kad sumas, kurios nurodytos kaltinime, nukentėjusysis nurodė ikiteisminio tyrimo metu pagal savo vertinimą, o vėliau buvo padarytos turto atkūrimo darbų sąmatos. Dėl išlaidų, apskaičiuotų tvoros atstatymui, nukentėjusiojo atstovė prašo vadovautis sumomis, apskaičiuotomis su visomis papildomomis pridėtinėmis išlaidomis, kurios sudaro 3454, 09 Eur, kas yra nežymiai mažesnė suma nei ieškinyje nurodyta 4000 Eur suma, ir siūlo vadovautis sąmatoje nurodyta suma ir pažymėjo, kad ieškinyje nurodytos turtinės žalos sumos dėl kitų daiktų yra mažesnės nei sąmatoje.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą lokalią sąmatą, kurioje detaliai išdėstytos tiesioginės išlaidos, susijusios su medžiagomis, darbais, mechanizmais, bei preliminariame pasiūlyme darbams nurodytas sumas, į kurias įskaičiuotos ir visos kitos papildomos išlaidos (pvz. soc. draudimas, tiesioginės pridėtinės išlaidos, pelnas, netiesioginės išlaidos ir pan.) reikalingais sugadinto turto atkūrimui, konstatuoja, kad neteisėtais J. M. veiksmais sugadinto turto vertę objektyviai atitinka sąmatoje apskaičiuotos medžiagų ir tiesioginių darbų, būtinų nugriauto ūkinio pastato ir išardytos tvoros su įvažiavimo vartais bei varteliais, atstatymui, sąnaudos. Pažymėtina, kad J. M. dėl tvoros sugadinimo pareikšti kaltinimai dviejuose epizoduose, t. y. tai, kad laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. liepos 20 d., jis tyčia nugriovė A. K. priklausantį turtą - 80 metrų tvorą (sietinę ir segmentinę) su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais, ir laikotarpyje nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 19 d., tyčia išardė A. K. priklausantį turtą: 36 metrų tvorą, kurią sudarė trylika stulpelių ir metalinis sietas, ir įvažiavimo vartus. Abiejuose epizoduose nustatyta tokiais veiksmai nukentėjusiajam A. K. padaryta turtinė žala, nors minėtoje lokalinėje sąmatoje tvoros bei vartų ir vartelių atstatymo kaštai apskaičiuoti bendrai už abiejuose kaltinimuose nurodytą sugadintą turtą, todėl laikytina, kad pirmajame epizode 80 metrų tvoros (sietinės ir segmentinės) su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais nugriovimu padarytos žalos dydis sudaro sumą, gavus iš sąmatoje nurodytų tvoros atstatymo darbų išlaidų (2614,79 Eur) atėmus antrajame epizode nurodytą žalos dydį (560 Eur), kas atitinka 2 054,79 Eur.
28.Remiantis aptartomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad J. M. laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2018 m. liepos 20 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), tyčia nugriovė 9 982,00 eurų vertės medinę pirtį, neįregistruotą VĮ Registrų centre, namų valdos kadastro ir registro plane pažymėtą indeksu 8I1m, ir 2 054,79 Eur vertės 80 metrų tvorą (sietinę ir segmentinę) su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais, ir tokiu būdu sunaikino svetimą, A. K. priklausantį, 12 036,79 Eur vertės turtą. Tokiais veiksmai jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
29. Taip pat teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad J. M. laikotarpyje nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 19 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. K. priklausančiame žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), tyčia išardė 260 eurų vertės 36 metrų tvorą, kurią sudarė trylika stulpelių ir metalinis sietas bei 300 eurų vertės įvažiavimo vartus, tokiu būdu sunaikino svetimą, A. K. priklausantį turtą ir nukentėjusiajam A. K. padarė 560 eurų turtinę žalą. Tokiais veiksmai jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
Dėl teisėjos šališkumo
30. Nukentėjusiojo A. K. atstovė apeliacinį skundą grindžia ir nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumu, kuriai jau buvo pareiškę nušalinimą. Apeliantės manymu, teisėjos šališkumą rodo tai, kad ji buvo išnagrinėjusi kitą baudžiamąją bylą ir A. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris buvo panaikintas ir A. K. buvo išteisintas. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisėja buvo tendencinga ir šališka, reiškė palankumą J. M., jo atstovei advokatei A. Ručienei, padarė tiek procesinės teisės, tiek ir materialinės teisės normų pažeidimus, kurie buvo konstatuoti aukštesnės instancijos teismų. Apeliantės vertinimu, teisėja neabejotinai buvo šališka nagrinėdama iš šią bylą, nes buvo palanki kaltinamajam J. M., bylos netyrė objektyviai ir išsamiai, nepašalino parodymų prieštaravimų, o juos vertino kaltinamojo J. M. naudai ir jį išteisino; padarė tikrovės neatitinkančias ir nelogiškas išvadas dėl kaltinamojo nekaltumo, taip pat teigiama, jog teisėjos šališkumą rodo ne tik nuosprendyje padarytos tikrovės neatitinkančios ir nelogiškos išvados, bet ir tai, kad kaltinamąjį gynė ta pati advokatė A. Ručienė, su kuria teisėja palaiko draugiškus santykius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundo argumentai dėl teisėjos šališkumo yra nepagrįsti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį.
30.1. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo šališkumą nukentėjusiojo A. K. atstovė įžvelgia tame, kad ši teisėja nagrinėjo kitą bylą, kurioje priimtas nuosprendis buvo panaikintas, taip pat ir dėl tariamai netinkamai, tendencingai nukentėjusiajam nepalankaus teisėjos elgesio procese bei jam nepalankių teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus bei priimant nuosprendį, taip pat dėl jos tariamai draugiškų santykių su kaltinamojo advokate, taigi, darytina išvada, jog apeliantė abejoja ir subjektyviuoju, ir objektyviuoju teismo nešališkumu.
30.2. Dėl bylą nagrinėjusios teisės nešališkumo objektyviuoju aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad tik vienos iš ginčo šalių nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, todėl turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, o vien tai, kad teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai kuriais nors pusei ar motyvuotai atmetė kokius nors proceso šalių prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-491-303/2015, 2K-162-697/2016, Nr. 2K-7-1-693/2017). Aplinkybė, kad kitoje byloje aukštesniojo teismo buvo panaikintas tos pačios teisėjos priimtas nuosprendis, jos šališkumo nepagrindžia. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendis buvo panaikintas dėl baudžiamojo proceso bei baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo, o ne pripažinus, kad jį priėmė šališkas teismas. Kaip teisėjų kolegijos buvo konstatuota aukščiau, ir šioje byloje aukštesnysis teismas nustatė įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidų, tačiau taip pat su teismo šališkumu tai nėra susiję ir todėl nėra teismo šališkumą parodantis faktas.
30.3. Dėl nešališkumo subjektyviuoju aspektu. Nušalinimo pagrindai išdėstyti BPK 58 straipsnyje, iš kurio nuostatų matyti, jog asmuo, tame tarpe ir teisėjas negali dalyvauti procese, jei jis yra tiesiogiai susijęs su bylos procesu: yra proceso dalyvis, liudytojas, ar jis bei šeimos nariai suinteresuoti byla baigtimi, teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jei jis nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Kitų draudimų baudžiamojo proceso nuostatos nenumato. Taigi, tai, kad ta pati teisėja nagrinėjo ir kitą bylą, kurioje buvo tos pačios šalys, nėra pagrindas vertinti, jog ji kokiu nors būdu gali būti suinteresuota ir šališka šioje baudžiamojoje byloje. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo procese nušalinimą teisėjai reiškė ne tik nukentėjusysis, bet ir pats kaltinamasis bei jo advokatė (dėl kaltinamojo teisų pažeidimo). Motyvuota nutartimi tiek nukentėjusiojo, tiek ir kaltinamojo pareikšti nušalinimai buvo atmesti ir nuo bylos nagrinėjimo teisėja nenusišalino (t.4, b. l. 90-93, 145-147).
30.4. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad asmuo gali būti nušalintas nuo bylos, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Apeliacinio skundo teiginiai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo jaučiamas akivaizdus teisėjos palankumas kaltinamojo pusei, kad bylą nagrinėjusi teisėja palaiko draugiškus santykius su kaltinamojo J. M. advokate, kurios kontora yra netoli teismo, yra paremti išimtinai tik skundo autorės subjektyvia nuomone, t. y., deklaratyvūs ir todėl negali būti vertintini kaip realūs faktai, rodantys bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjo asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.
Dėl bausmės J. M. skyrimo
31. J. M. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus (BK 187 straipsnio 1 dalis). BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teismas, parinkdamas kaltinamajam bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Atsižvelgtina į tai, kad teisingumo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo padarytos nusikalstamos veikos, kaltinamojo asmenybės savybių, jo elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo.
32.Kaltinamasis J. M. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, išsituokęs, nedirbantis, pensininkas, nėra duomenų, kad būtų registruotas Psichiatrinio gydymo ar Priklausomybės ligų įskaitoje. Teismo nuomone, įvertinus kaltinamojo asmenybę, tai, kad jis anksčiau neteistas, yra pensijinio amžiaus, jo padarytų nusikalstamų veikų sunkumą ir pobūdį, tai, kad padaryti du nesunkūs tyčiniai, turtinio pobūdžio nusikaltimai, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - baudą, o jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje už nesunkų nusikaltimą numatytos baudos vidurkį ( BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas ). Teismo nuomone, paskyrus kaltinamajam tokios rūšies bausmę, ji atitiks BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.
Dėl nukentėjusiojo A. K. civilinio ieškinio
33. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis).CK 6.263 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad turtinę ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Šioje byloje kaltu dėl tyčinio A. K. turto sunaikinimo bei sugadinimo pripažįstamas J. M., kuris ir yra atsakingas už šiais neteisėtais veiksmais padarytą žalą. A. K. pateikė 20 160 eurų civilinį ieškinį turtinei žalai ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 4, b. l. 125-127).Šiuo nuosprendžiu konstatavus, jog J. M. kaltė dėl tyčia svetimo turto sunaikinimo pasitvirtino tik dėl dalies kaltinime nurodytų nukentėjusiajam priklausančių daiktų, todėl ir civilinio ieškinio klausimas dėl žalos padarymo spręstinas tik šioje dalyje.
33.1. Dėl turtinės žalos. Turtinės žalos samprata yra suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų <...>. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam A. K. padaryta turtinė žala, susijusi su jo turto sunaikinimu: 80 metrų tvoros su įvažiavimo vartų ir įėjimo vartelių, 36 metrų metalinio sietos tvoros ir stulpelių bei įvažiavimo vartų išardymu, medinės pirties nugriovimu. Nukentėjusysis dėl šių daiktų sunaikinimo prašo atlyginti 10 000 Eur už pirties sunaikinimą, 4 000 Eur už tvoros su įvažiavimo vartais ir varteliai sunaikinimą 2015 m. – 2018 m. laikotarpiu ir 560 Eur už tvoros bei vartų sunaikinimą 2019 metų laikotarpiu, viso 14 560 Eur, tačiau kaip matyti iš turtinę žalą pagrindžiančio įrodymo – prie civilinio ieškinio pridėtos lokalinės sąmatos dėl sunaikintų daiktų atstatymo, tvoros atstatymui tiesioginės išlaidos sudarytų 2 614,79 Eur, medinės pirties atstatymo tiesioginės išlaidos sudarytų 9 982,00 Eur. Kadangi nukentėjusiajam padaryta turtinė žala yra patvirtinta objektyviais dokumentais, todėl laikytina, kad būtent juose nurodytos sumos objektyviai atitinka nukentėjusiojo patirtą žalą, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog nukentėjusiojo A. K. prašomos atlyginti turtinės žalos dydis įrodytas tik iš dalies ir todėl jam priteistina aukščiau aptartais įrodymais pagrįsta suma – 12 596,79 Eur.
33.2. Dėl neturtinės žalos. Neturtinė žala (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), vadovaujantis Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Nuteisto asmens galimybės atlyginti žalą, jo turtinė ir (ar) šeimyninė padėtis neturi esminės įtakos nustatant atlygintinos žalos dydį. Tačiau, tuo pačiu turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo padėties, teisėtą prioritetą suteikiant pirmiesiems. Priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo. Priteisiant nukentėjusiesiems neturtinę žalą atsižvelgiama ir į tai, jog neturtinė žala padaryta tyčiniais nusikalstamais kaltinamojo veiksmais, vadovaujantis žemomis, teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamomis paskatomis. Dėl nuosavybės teise jam priklausančio turto sunaikinimo nukentėjusysis negali naudotis savo turtu, sugadinto turto atstatymui reikalinga atlikti papildomus darbus. Akivaizdu, jog dėl kaltinamojo J. M. veiksmų nukentėjusysis patyrė nemalonius išgyvenimus, neigiamas emocijas, stresą, kas patvirtina, kad jis patyrė neturtinę žalą ir todėl turi teisę į šios žalos atlyginimą. Tačiau teisėjų kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio, vertina ir tai, kad A. K. sodyboje, kurioje buvo sunaikintas turtas, negyveno, minėtų daiktų sunaikinimas labai didelių nepatogumų nesukėlė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, remiantis protingumo ir proporcingumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkinamas iš dalies ir jam priteistina suma mažintina iki 500 Eur.
Dėl proceso išlaidų
34. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. BPK 51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytais atvejais, taip pat šio Kodekso 50 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (asmuo nepilnametis ar turi negalią), gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka, ir pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas, bei paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2022 m. spalio 10 d. pateikė patikslintą pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. M. apeliacinės instancijos teisme, išlaidas sudaro 428,99 Eur (t. 6, b. l. 194).
35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė. Jų skundai iš dalies tenkinami, dėl dalies kaltinimų J. M. kaltė pasitvirtino, todėl iš J. M. priteistinos 428,99 Eur dydžio proceso išlaidos, atsiradusios dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio dalį, kuria J. M. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl 80 metrų tvoros su įvažiavimo vartais ir įėjimo varteliais ir medinės pirties, neįregistruotą VĮ Registrų centre, namų valdos kadastro ir registro plane pažymėtą indeksu 8I1m, tyčinio sunaikinimo) buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių panaikinti ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą.
Nuosprendžio dalį, kuria J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį (dėl 260 eurų vertės 36 metrų tvoros ir 300 eurų vertės įvažiavimo vartų tyčinio sunaikinimo) buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių panaikinti ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:
J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje ir paskirti bausmę –150 MGL ( 7 500 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1alimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėti švelnesnės bausmės dalį ir paskirti J. M. galutinę subendrintą bausmę – 250 MGL (15 500 Eur – penkiolikos tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio baudą.
Įpareigoti nuteistąjį J. M. per 24 (dvidešimt keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paskirtą baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB (banko kodas 73000), įmokos kodas 6801. Laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.
Sumokėjus baudą, tai patvirtinantį banko kvitą privaloma pateikti pirmosios instancijos teismo raštinės tarnautojui (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 ir 23 straipsniai).
Nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti nukentėjusiajam iš J. M. 12 596,79 (dvylika tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt šešis eurus, 79 ct.) eurų turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir A. K. iš J. M. priteisti 500 (penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. M. 428, 99 Eur (keturis šimtus dvidešimt aštuonis eurus, 99 ct) dydžio patirtas proceso išlaidas, atsiradusias dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo apeliacinės instancijos teisme.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.