Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus (toliau – Institucija) 2018 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 40-ANR_N-5811-2018 R. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 2 dalį 500 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių už tai, kad jis 2018 m. birželio 2 d. 20.35 val. Šiauliuose, ties Tilžės g. (duomenys nesklebtini) namu, vairuodamas motociklą KTM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, neturėdamas konkrečių ir aiškių tikslų ir motyvų, dėl chuliganiškų paskatų važiuojamojoje kelio dalyje motociklu didindamas važiavimo greitį, dėl to motociklu važiavo vienu ratu, taip keldamas grėsmę eismo ir žmonių saugumui.

2. R. B. padavė skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, kuriuo prašė panaikinti Institucijos 2018 m. liepos 2 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti (b. l. 5–6), tačiau Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi R. B. skundą tenkino iš dalies, sutrumpino Institucijos 2018 m. liepos 2 d. nutarimu taikytos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones – atėmimo terminą nuo 1 metų 6 mėnesių iki 1 metų. (b. l. 31–37)

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu atsakomybėn patrauktas asmuo ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą, kad R. B. padarė ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apelianto teigimu, jo skundą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Dėl teismo (ne)šališkumo

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. B. skundą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes atmetė jo parodymus. Taigi apeliaciniame skunde keliamas klausimas susijęs su viena iš tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ANK 576 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207-699/2017 ir joje nurodyta eismų praktika) Siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, kaltininko požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017)

7. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-10-693/2018, 20 punktas) Taigi bylą nagrinėjanti institucija (nagrinėjamu atveju – teismas) turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasi daryti išvadas dėl administracinio nusižengimo padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi, todėl proceso dalyvių teismui pateiktų versijų, siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo procesinis sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Pastebėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. B. nenurodė jokių aplinkybių dėl jo skundą nagrinėjančio teisėjo šališkumo, neprašė jo nušalinti. Klausimą dėl teisėjo šališkumo iškėlia tik apeliaciniame skunde, tačiau pateikė abstraktaus pobūdžio argumentus ? teismas šališkas, nes jo parodymus vertino kaip bandymą išvengti administracinės atsakomybės, atsisakė jais remtis nagrinėjant bylą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos apeliantas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67) Vien tai, kad skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo pagrįstumo nagrinėjantis teisėjas atmetė R. B. parodymus, savaime nerodo teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai suabejoti teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi.

Dėl R. B. veikos kvalifikavimo pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį

9. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais ir administracinio nusižengimo bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad R. B. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamoje teismo nutartyje nuosekliai išdėstyti teismo posėdyje ištirti įrodymai, pateikta administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. bei liudytojų E. A. ir G. Š. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos išvados. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojų policijos pareigūnų E. A. ir G. Š. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose – tarnybiniuose pranešimuose – užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais. Pažymėtina ir tai, kad jokių esminių prieštaravimų tarp pareigūnų parodymų bei kitos bylos medžiagos nenustatyta, todėl teismas neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnais. Byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog policijos pareigūnai galėtų būti šališki ir asmeniškai suinteresuoti neteisingai apkaltinti R. B., todėl nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina kiti byloje esatys duomenys – vaizdo įrašas. Vien aplinkybė, kad liudytojai nežinojo tam tikrų specialių terminų, aplinkybių, susijusių su motociklo valdymu, savaime nedaro šių liudytojų parodymų nepatikimais.

10. Pažymėtina, kad ANK 420 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už chuliganišką vairavimą. Komentuojamojo nusižengimo konstatavimui yra būtina nustatyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus iš chuliganiškų paskatų ir kėlė grėsmę eismo saugumui arba savo ar kitų eismo dalyvių saugumui. Šiame straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė atsiranda nustačius būtinus šio nusižengimo sudėties požymius: subjektyviosios pusės požymį – tyčinę kaltės formą ir objektyviosios pusės požymį – veiksmus, chuliganiškas paskatas. Pagal teismų praktiką chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pastatyti save priešpriešiais aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Vairuotojo elgesys, nulemtas chuliganiškų paskatų, dėmesingo vairuotojo požiūriu nepateisinamas ir atliekamas be jokios realios priežasties. Toks vairavimas kelia pavojų ne tik pačiam vairuojančiam asmeniui, bet ir eismo bei žmonių saugumui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2AT-50-788/2016, 2AT-16-489/2017, 2AT-64-942/2017)

11. Nagrinėjamu atveju R. B. pripažįsta, kad jo vairuojamas motociklas važiavo vienu ratu. Jo teigimu, nuslydo pirštas nuo sankabos, „gazo per daug uždavė“ ir pakilęs ant vieno rato sutriko, nežinojo, ką daryti, todėl kurį laiką važiavo ant vieno rato, tačiau taip pasielgė ne iš chuliganiškų paskatų. Teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai E. A. ir G. Š. nurodė, kad motociklo vairuotojas sąmoningai didino greitį, todėl motociklas važiavo ant vieno rato.

12. Sutiktina, kad vaizdo įrašas yra trumpas, tačiau jame aiškiai matosi, kad R. B. atlikęs posūkio manevrą staiga padidino greitį ir motociklo priekinis ratas pakilo į orą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, važiuodamas tik ant galinio rato motociklo vairuotojas nesiėmė jokių veiksmų tam, kad priekinis ratas būtų nuleistas, priešingai ? vaizdo įraše aiškiai girdima, kad akseleratorius spaudžiamas (pasukamas) net kelis kartus, todėl tai rodo, kad motociklo vairuotojas sąmoningai važiavo tik ant vieno rato. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigė, kad važiavo vienu ratu, nes „įmetus antrą bėgį“ priekinis ratas pakliuvo į provėžą, sudrebino vairą, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad kelias yra lygus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, pateisiančių tokį važiavimo būdą, ir R. B. veiksmai laikytini chuliganišku vairavimu. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas R. B. paaiškino, kad teisę vairuoti motociklus turi jau 5 metus, turėdamas laiko važiuoja pasivažinėti į specialią trasą. Jam yra žinoma, kad motociklą reikia vairuoti itin atsargiai, nes „motociklą lengva pakelti ant vieno rato.“ Akivaizdu, jog tokiu savo elgesiu (mieste važiuodamas tik ant vieno motociklo rato) R. B. atvirai demonstravo nepagarbą visuomenei, niekino moralės ir elgesio normas, siekė priešpastatyti save aplinkiniams, o tokiam elgesiui pateisinti nesama jokios objektyvios dingsties. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. B. administracinį nusižengimą padarė tyčia, suprasdamas atliekamų veiksmų pavojingumą ir to siekdamas. Pažymėtina, kad savo motociklu – padidinto pavojaus šaltiniu – R. B. naudojosi visiškai lengvabūdiškai, nesusimąstydamas, kokį pavojų jis kelia. Nagrinėjamu atveju reali žala nebuvo padaryta, nenustatyta, jog įvykio metu R. B. būtų viršijęs leistiną greitį, tačiau tai nereiškia, kad R. B. veiksmai nebuvo pavojingi. Teismo vertinimu, žala nebuvo padaryta tik laimingo atsitiktinumo dėka. Visų pirma, chuliganiškai vairuodamas, R. B. pavojų kėlė pats sau bei kitiems eismo dalyviams, nes jis chuliganiškai važiavo mieto centre, vienoje judriausių Šiaulių miestų gatvių, kurioje įvykio metu buvo gausu kitų eismo dalyvių (automobilių bei pėsčiųjų). Taigi administracinėn atsakomybėn patrauktas R. B. savo veiksmais sukėlė realų pavojų eismo saugumui, savo ir kitų asmenų sveikatai bei turtui. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog R. B. atliktuose veiksmuose yra visi būtinieji administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai ir jis administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai.

Dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo

13. Pagal ANK 420 straipsnio 5 dalį už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (t. y. chuliganišką vairavimą) privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 1 iki 2 metų. Taigi specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas yra privaloma administracinio poveikio priemonė asmenims. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiama nutartimi pakeitė Institucijos 2018 m. liepos 2 d. nutarimą ir sutrumpino administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą nuo 18 mėnesių iki 12 mėnesių. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skyrė minimalios trukmės specialios teisės atėmimą, ir apeliantas įsitikinęs, kad teismas turėjo vadovautis ANK 34 straipsnio 5 dalimi ir administracinio poveikio priemonės iš viso neskirti.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Įvertinus administracinių nuobaudų skyrimo tikslus, įtvirtintus ANK 22 straipsnyje, matyti, kad tokiu būdu siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles. Administracinės nuobaudos paskirčiai įgyvendinti asmeniui kartu su administracine nuobauda gali būti skiriamos administracinio poveikio priemonės. Viena iš ANK 27 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinio poveikio priemonių – asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, išdėstydamas motyvus, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo turi būti nustatytos išskirtinės aplinkybės, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę.

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas minimalios trukmės teisės atėmimą, atsižvelgė į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Institucijos paskirtas teisės atėmimas (18 mėnesių) yra per griežta ir neproporcinga poveikio priemonė.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas ANK 34 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybe ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti švelnesnės nei straipsnio sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos, nes R. B. sąmoningai padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių, jis nepripažino savo kaltės, nesigailėjo dėl padaryto administracinio nusižengimo. R. B. praeityje vieną kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nors nusižengimo padarymo metu administracinė nuobauda buvo nebegaliojanti, tačiau tai rodo, kad R. B. nėra drausmingas eismo dalyvis. Vien tai, kad teisės pažeidimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti specialiosios teisės atėmimą ar trumpinti jos terminą, net jei uždraudimas naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų teisės dirbti šį darbą atėmimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018, 31 punktas) Administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes tiek administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tiek jo šeimos nariams, tai yra valstybės taikomos šios prievartos priemonės keliamų tikslų dalis. Todėl asmenys, dirbantys darbą, susijusį su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, turi būti patys suinteresuoti nedaryti tokių pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą. Apelianto argumentai, susiję su darbu, galimu pajamų šaltinio netekimu praradus darbą, negalėjimu užtikrinti orios senatvės motinai, ANK 34 straipsnio 5 dalies prasme, nėra vertintini kaip išimtinės aplinkybės, kurios leistų dar labiau sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones – atėmimo terminą arba jo visiškai neskirti.

Dėl bylos procesinės baigties

17. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. apeliacinio skundo ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.