Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-355-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-27
Bylos Nr.: e2A-355-464/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00033-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė, Dalia Kačinskienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Joniškio autobusų parkas“
Ieškovas: individualios įmonės ,,Stiksas“

Kategorijos

3.1.1.2.12Dispozityvumo principas

Civilinė byla Nr. e2A-355-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00033-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos:3.1.1.2.12; (S) 3.1.14.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Joniškio autobusų parkas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-422-569/2020 pagal ieškovės individualios įmonės ,,Stiksas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Joniškio autobusų parkas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė IĮ ,,Stiksas“ 2020 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,Joniškio autobusų parkas“ 229 446,53 Eur skolą, 4 045,55 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakove 2006 m. birželio 30 d. ir 2007 m. sausio 10 d. sudarė naftos produktų tiekimo sutartis, pagal kurias įsipareigojo atsakovei UAB ,,Joniškio autobusų parkas“ tiekti kurą, o atsakovė jį priimti bei sumokėti sutartyje nurodytomis sąlygomis. Pasak ieškovės, ji tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tačiau atsakovė už visą jai parduotą kurą nėra atsiskaičiusi. Pagal pirmą sutartį atsakovei laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. buvo išrašytos 42 PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta bendra mokėtina 233 792 Eur suma; pagal antrą sutartį – laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 31 d. išrašytos 14 PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyta bendra mokėtina 3 463,54 Eur suma. Taigi atsakovei buvo pateikta produkcijos iš viso už 237 222,93 Eur, o apmokėta tik nedidelė dalis sąskaitų – už 7 776,40 Eur, todėl prašė priteisti 229 446,53 Eur skolą ir 4 045,55 Eur delspinigius (sutarčių 5.1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 24 d. preliminariu spendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovei IĮ ,,Stiksas“ iš atsakovės UAB ,,Joniškio autobusų parkas“ 229 446,53 Eur skolą, 4 045,55 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 573 Eur bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovė UAB ,,Joniškio autobusų parkas“ 2020 m. kovo 18 d. pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus teismo sprendimo, prašydama jį panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad sutartys, kurių pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą, yra niekiniai sandoriai, negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Šios sutartys nuo pat jų sudarymo prieštaravo imperatyvioms Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatoms, jos galėjo būti sudarytos tik vadovaujantis VPĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka, nes atsakovė yra viešas paslaugas teikiantis asmuo, atitinkantis VPĮ 4 straipsnyje numatytą perkančiosios organizacijos apibrėžimą, be to, vadovaujantis VPĮ 18 straipsnio 7 dalimi, tokios sutartys galėjo būti sudarytos ne ilgesniam nei 3 metų terminui. Kadangi ginčo sutarys nebuvo sudarytos skelbiant viešąjį pirkimą, o jų terminas net 13 metų, jos pripažintinos negaliojančiomis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, ir kaip prieštaraujančios viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Atsakovė, kaip ir absoliuti dauguma Lietuvos Respublikoje veikiančių autobusų parkų, teikiančių viešąsias transporto paslaugas, dirba nuostolingai ir nuolat yra dotuojama iš Joniškio rajono savivaldybės biudžeto, t. y. iš visų Joniškio rajono gyventojų į biudžetą sumokėtų lėšų. Todėl sutartys, kurios buvo sudarytos ne viešo konkurso būdu, neužtikrinant mažiausios prekių kainos, prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai.

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2020 m. vasario 24 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiomis 2006 m. birželio 30 d. naftos produktų tiekimo sutartį Nr. 06/218 ir 2007 m. sausio 10 d. naftos produktų tiekimo sutartį Nr. 07/04; taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovės 229 446,53 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 420,29 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė atsakovei iš ieškovės 26,37 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

6. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad 2006 m. birželio 30 d. ir 2007 m. sausio 10 d. naftos produktų tiekimo sutartys turėjo būti sudarytos vadovaujantis VPĮ nuostatomis, o šį reikalavimą pažeidus, tokios sutartys yra niekinės ir negaliojančios (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

7. Teismas nurodė, kad atsakovė atitinka VPĮ 4 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 31 d.) numatytus kriterijus, pagal kuriuos asmuo laikytinas perkančiąja organizacija, todėl ji privalėjo sudaryti ir pasirašyti sutartis su ieškove pagal VPĮ nuostatas, jos turėjo būti sudarytos ir pasirašytos tik paskelbus viešąjį pirkimą. Pažymėjo, kad nors atsakovė nurodo ir kitus VPĮ nuostatų bei poįstatyminių aktų pažeidimus, susijusius su sutarčių galiojimu ir sutarties turiniu, tačiau, teismo vertinimu, šie pažeidimai teisinės reikšmės, sprendžiant sutarčių (ne)galiojimo klausimą pagal CK 1.80 straipsnį, neturi, nes nėra duomenų, jog šalys būtų sudariusios viešojo pirkimo sutartį. Kadangi tokia sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, jos pratęsimui negali būti taikomos VPĮ įstatymo nuostatos. Visgi, teismo vertinimu, atsakovė, sudarydama naftos pirkimo sutartis ne viešojo pirkimo būdu, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tiekėjų lygiateisiškumo, nediskriminavimo principus, neracionaliai naudojo pirkimams skirtas lėšas.

8. Atsakovei naftos produktų tiekimo sutartis sudarius ne viešojo pirkimo būdu ir tuo pažeidus imperatyvias VPĮ nuostatas, teismas nusprendė pripažinti 2006 m. birželio 30 d. ir 2007 m. sausio 10 d. sutartis dėl naftos produktų tiekimo niekinėmis ir negaliojančiomis nepaisant to, kad šis reikalavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo suformuluotas. Tokią savo poziciją teismas grindė kasacinio teismo išaiškinimais, kad nustatęs, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, teismas turi ex officio (savo iniciatyva) pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013).

9. Teismas pažymėjo, kad toks sprendimas nelaikytinas siurpriziniu, nes atsakovė savo argumentus dėl sandorių negaliojimo buvo išdėsčiusi procesiniuose dokumentuose, ieškovė turėjo galimybę dėl jų teikti savo argumentus.

10. Tačiau kito atsakovės siūlyto sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindo teismas nenustatė ir CK 1.81 straipsnio nuostatų netaikė. Nurodė, kad ginčijant sandorius šiuo teisiniu pagrindu esminę reikšmę turi sandorio šalių įvertinimas sąžiningumo aspektu, t. y. ar sudarant sandorį buvo akivaizdžiai pažeistas sąžiningų ketinimų principas ir ar dėl to pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Faktą, kad pati atsakovė buvo suinteresuota pirkti kurą iš ieškovės, patvirtina tokia aplinkybė, kad ji net 13 metų pirko kurą iš ieškovės ir neskelbė viešojo pirkimo kurui įsigyti. Be to, 2009 m. birželio 18 d. buvo pasirašytas trišalis susitarimas, kurio 2.2.2 punkte atsakovė įsipareigojo sumokėti už tiekiamą kurą sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, o atsakovės akcininkė Joniškio rajono savivaldybės administracija 2.3.l punkte įsipareigojo prižiūrėti sutarties vykdymą, taip pat 2.3.2 punktu įsipareigojo kontroliuoti, kad atsakovė laiku sumokėtų ieškovei už tiekiamą kurą. Kadangi atsakovės akcininkė – savivaldos institucija – buvo įsipareigojusi apmokėti ieškovei už tiekiamą kurą, ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovė gauti kuro iš kitų tiekėjų palankiomis sąlygomis neturėjo galimybės.

11. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Joniškio savivaldybės mero potvarkiu sudaryta komisija 2019 m. lapkričio 15 d. išvadoje nustatė, jog atsakovės sąskaitose tam tikrais periodais buvo likę nepanaudotų lėšų ir neaišku, kodėl skola ieškovei nebuvo dengiama, juolab kad sutarties sąlygos sudarė prielaidas nuolatiniam delspinigių skaičiavimui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip pat nenurodė, kodėl ji nedengė skolos ieškovei, nors lėšų tam turėjo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovė buvo suinteresuota negauti laiku atsiskaitymo už parduotus atsakovei naftos produktus.

12. Teismas nurodė, kad nėra paneigti ir tokie ieškovės argumentai, jog ginčo sutarčių iniciatorė buvo atsakovė, naftos produktų tiekimas pagal sudarytas sutartis jai buvo palankus, o apmokėjimas pagal sutartis buvo užtikrintas viešojo administravimo subjekto. Ne tiekėja, o būtent atsakovė, kaip perkančioji organizacija, yra atsakinga už viešojo pirkimo sutarties sudarymą. Iš ieškovės pateiktų raštų teismas nustatė, kad ji, ragindama atsakovę sumokėti už parduotus naftos produktus, siūlė atsakovei nutraukti sutartį ir susirasti kitus tiekėjus. Todėl teismas neįžvelgė pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovė sutartis dėl naftos produktų sudarė turėdama nesąžiningų ketinimų, skirtų tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti.

13. Teismas sprendė, kad sandorius pripažinus negaliojančiais, aktualus yra ne ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo, o restitucijos taikymo klausimas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad iš ieškovės įsigytus naftos produktus jau yra sunaudojusi. Teismo vertinimu, restitucija taikytina tik ginčo ribose, o ne už visą sutarčių vykdymo laikotarpį. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atsiskaitymo už 2018–2019 metais parduotus naftos produktus, pateikė įrodymus, kad kreipimosi į teismą momentu už atsakovei perduotus naftos produktus ši buvo skolinga 229 446,53 Eur. Nors atsakovė teigia, kad restitucijos taikymui teismas turėtų nustatyti ieškovės realius praradimus, t. y. nustatyti, kokia kaina ieškovė įsigijo kurą ir koks buvo atsakovei taikomas antkainis, kadangi sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju ieškovė neturėtų teisės į pelną ar į vienašališką kainos nustatymą, taip pat pateikė kitokius nei ieškovė paskaičiavimus, teismas pažymėjo, kad jie nėra pagrįsti pirminiais buhalteriniais dokumentais ir atlikti 2019 m. gruodžio 31 d., o ne kreipimosi į teismą momentu. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad sutartyse nebuvo nustatyta naftos produktų pardavimo kaina, ji buvo nurodyta tik PVM sąskaitose faktūrose, ieškovė ją nurodydavo įvertinusi naftos produktų rinkos kainas prekių pardavimo momentu. Toks susitarimas, kad kuro kaina bus kintanti, tenkino ir atsakovę, o visos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta naftos produktų kaina, yra pasirašytos atsakovės, be to, nei jose nurodyta pardavimo kaina, nei pačios sąskaitos nėra ginčijamos.

14. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, nesant išlikusio turto, taikant restituciją jo vertė atlyginama pinigais. Parduotų atsakovei naftos produktų vertę atitinka jo pardavimo kaina, t. y. prekių rinkos vertė. Nors atsakovė teigė, kad restitucijos atveju ieškovė negali pretenduoti į antkainį ir pelną, tačiau ieškovė neturi patirti praradimų dėl to, kad yra taikoma restitucija. Restitucijos taikymas nepaneigia jos teisės atgauti ekvivalentą už parduotą turtą rinkos kaina, juolab kad ieškovė turėjo galimybę turtą parduoti kitam pirkėjui už jo rinkos kainą. Taigi taikydamas restituciją teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 229 446,53 Eur, t. y. parduotų naftos produktų vertę piniginiu ekvivalentu, pažymėjęs, kad delspinigių pagal pripažintas niekinėmis sutartis nėra pagrindo priteisti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Atsakovė UAB ,,Joniškio autobusų parkas“ apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. galutinį sprendimą pakeisti: papildyti rezoliucinę dalį, nurodant, kad sutartys pripažintinos negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento); panaikinti sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir bylą šioje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta ir įsiteisės teismo sprendimas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-594-372/2020. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Teismas pažeidė proceso teisės normas, o tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalis). Teismas nepagrįstai nesvarstė ir netenkino prašymo sujungti nagrinėjamą bylą su kita Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-594-372/2020 (2021 m. bylos Nr. e2-232-372/2021), kurioje atsakovė pareiškė reikalavimą dėl tų pačių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Nesujungęs bylų, teismas nepagrįstai atmetė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas atsakovės priešpriešinis reikalavimas kitoje byloje.

15.2. Padaręs teisingą ir pagrįstą išvadą dėl niekinių sandorių negaliojimo, teismas privalėjo pasisakyti ir dėl sandorių negaliojimo momento, tačiau to nepadarė, t. y. nenurodė, nuo kurio momento pripažįsta sutartis negaliojančiomis.

15.3. Teismo sprendimas skaičiuoti procesines palūkanas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaro pagrindą manyti, kad negaliojančiomis sutartys pripažintos ne ab initio, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tačiau tokia teismo prielaida nepagrįsta, kadangi pagal įstatymą sutartys yra niekinės ir negaliojančios nuo jų sudarymo momento.

15.4. Teismas neturėjo teisės taikyti restituciją ir nustatyti jos dydį pagal negaliojančių sutarčių sąlygas. Teismas privalėjo nustatyti realius ieškovės praradimus, atsakovei perduoto turto vertę, t. y. kokia kaina ieškovė įsigijo kurą ir koks buvo atsakovei taikomas antkainis, kokius ieškovė patyrė kaštus dėl turto įsigijimo. Sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju ieškovė neturi teisės į pelną ar į vienašališką kainos nustatymą.

15.5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl panašios teisinės situacijos, yra konstatavęs, kad tokio ginčo atveju piniginės prievolės atsakovui nustatymas reiškia ne šalių grįžimą į buvusią teisinę situaciją (lot. status quo), o esamo teisinio intereso užtikrinimą, gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016). Kai pagal negaliojančiu pripažintą sandorį šalys pagal suderėtas sąlygas nėra abipusiškai apsikeitusios materialiomis ar nematerialiomis vertybėmis, nekyla pagrindo šiems subjektams taikyti restitucijos kaip niekinio sandorio padarinio. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje restitucija laikytina netinkamu (netaikytinu) ieškovės teisių gynybos būdu, spręstina dėl subsidiarių teisės gynybos būdų. Šiuo atveju ieškovės reikalavimas turėjo būti sprendžiamas taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą.

15.6. Tais atvejais, kai pripažįstama niekine viešojo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią faktinis paslaugų teikimas jau yra įvykęs ir restitucija natūra yra negalima (nes prievoles pagal šią sutartį įvykdė tik tiekėjas), atlyginimo dydis už suteiktas paslaugas negali būti nustatomas pagal negaliojančios sutarties sąlygas, o perkančiosios organizacijos nepagrįsto sutaupymo vertė apskaičiuotina pagal analogiško sandorio vertės kriterijų (ar kitus teisingo atlyginimo metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016, 38 punktas). Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad kuro kaina nustatytina pagal sutartį ir jos pagrindu išrašytas sąskaitas.

15.7. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė niekinio sandorio padarinius taikyti iš dalies, t. y. tik už itin netiksliai nurodytą laikotarpį (2018–2019 metus), kuris yra žymiai trumpesnis: pagal pirmą sutartį – nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., pagal antrą – nuo 2018 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 31 d. Be to, vertinant niekinio sandorio vykdymo padarinius, į ieškovės gautą naudą įskaitytini ir atsakovės jau sumokėti ieškovei 185 281,44 Eur delspinigiai.

15.8. Ieškovės vienašališkai nustatyta kuro kaina nepagrįstai buvo prilyginta parduoto kuro vertei. Atsakovė pagrįstai nurodė neturinti galimybės pati nustatyti, kokia yra tikroji ieškovės praradimų vertė, todėl ketinama prašyti skirti turto vertės ekspertizę, prašant ekspertą nustatyti, kokia buvo atitinkamu laikotarpiu vidutinė analogiškų naftos produktų, perkamų pagal viešojo pirkimo būdu sudarytas sutartis, vertė.

Atsiliepimas

16. Ieškovė IĮ ,,Stiksas“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, netenkinti prašymo dėl bylos sustabdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

16.1. Atsakovė sprendimo paskelbimo dieną pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą, kuris pagal turinį yra susijęs su teisiniu tikslu – civilinių bylų sujungimu ar civilinės bylos sustabdymu, bet ne su reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių nustatymu ar naujų įrodymų ištyrimu. Atsakovės procesinis elgesys neatitinka CPK 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teismas pagrįstai nestabdė bylos nagrinėjimo, nes tuo metu atsakovės ieškinio dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais priėmimo klausimas dar nebuvo išspręstas.

16.2. Teismas nepasisakė dėl sandorių turinio ypatumų ir CK 1.95 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo, todėl taikytina bendroji to straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė – sandoriai laikytini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Atsakovės prielaidos dėl teismo sprendime nustatyto procesinių palūkanų skaičiavimo momento nereiškia, kad sandoriai negalioja nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

16.3. Atsakovė nepaneigė, kad ieškovė tiekiamo kuro kainas nurodydavo įvertinusi naftos produktų rinkos kainas prekių pardavimo metu ir kuro kaina, nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, kurias atsakovė yra priėmusi ir įtraukusi į savo buhalterinę apskaitą, atitinka prekių rinkos vertę ir šalių susitarimą. Atsakovė iš dalies vykdė savo prievoles ir atliko dalinius mokėjimus, taigi pritarė sutarčių ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms sąlygoms.

16.4. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo, o tai reiškia, kad asmuo negali gauti nei mažiau, nei iš jo buvo paimta, nei daugiau, nei turėjo. Ieškovė 13 metų sutartis vykdė, tiekė atsakovei kurą, o tai sudarė sąlygas atsakovei vykdyti veiklą ir teikti viešojo transporto paslaugas, be to, atsakovei buvo sudarytos palankios atsiskaitymo sąlygos.

16.5. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neturi patirti praradimų dėl to, kad yra taikoma restitucija. Restitucijos taikymas nepaneigia jos teisės atgauti ekvivalentą už parduotą turtą rinkos kaina. Ieškovė turėjo galimybę turtą parduoti kitam pirkėjui už jo rinkos kainą, todėl, grąžinus turto ekvivalentą pinigais tik pagal jo savikainą, ieškovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o atsakovės pagerėtų.

16.6. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutams būdingas subsidiarumas, t. y. taikomas tada, kai kiti civilinės teisės gynybos būdai negalimi arba neduoda norimo rezultato. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nustatęs, kad iš ieškovės įgytas turtas – naftos produktai – jau yra sunaudotas, teismas parinko tinkamą civilinių teisių gynimo būdą – taikė restituciją, priteisdamas ieškovei turto vertę pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl civilinės bylos nagrinėjimo ribų nustatymo, teismo teisės šias ribas peržengti

17. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019, 14 punktas).

19. Nors teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau bylos nagrinėjimo ribas visgi apibrėžia aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2012; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020, 45 punktas).

20. Pažymėtina, kad teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes teikia atsikirtimus, ji gali pripažinti ieškinį visiškai arba iš dalies, pareikšti priešieškinį. Dėl to ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-472/2012; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 52 punktas).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į kitus dėl tų pačių sutarčių vykdymo tarp šalių kilusius teisminius ginčus ir jų nagrinėjimo dalyką, nesiimdamas įstatyme numatytų veiksmų tam, kad byla būtų išnagrinėta teisingai, išvengiant bet kokių galimų prieštaravimų priimant teismų sprendimus susijusiose bylose, užtikrinant šalių dispozityvumo principo įgyvendinimą, jų teisę teikti paaiškinimus ir įrodymus, pažeidė proceso teisės normas. Šis pažeidimas, kurio apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, galėjo turėti įtakos teisingam šalių ginčo išnagrinėjimui, todėl egzistuoja CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

22. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos procesinės eigos, byla buvo pradėta pagal dokumentinio proceso tvarka ieškovės IĮ ,,Stiksas“ pareikštą apeliantei (atsakovei) UAB ,,Joniškio autobusų parkas“ ieškinį dėl 229 446,53 Eur skolos, 4 045,55 Eur delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Kaip šių reikalavimų pagrindas buvo įvardytos dvi 2006 m. birželio 30 d. ir 2007 m. sausio 10 d. šalių sudarytos naftos produktų tiekimo sutartys su visais jų pakeitimais. Ieškovė siekė įrodyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. pagal minėtas sutartis ji apeliantei pardavė naftos produktus – kurą (sutarčių 1.1 punktai), pagal pirmąją sutartį išrašiusi apmokėjimui 42 sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 233 792,39 Eur, pagal antrąją sutartį – 14 sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma 3 463,54 Eur. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apeliantė netinkamai vykdė sutarčių 1.2 punkte prisiimtą įsipareigojimą sumokėti už jai pateiktą ir priimtą kurą, jos skola yra 229 446,53 Eur. Taip pat įrodinėjo atsakovės sutartinę prievolę mokėti 0,015 proc. dydžio netesybas, iš viso 4 045,55 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. vasario 19 d.

23. Vadinasi, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra šalių sudarytų sutarčių tinkamo vykdymo klausimas, nes pareikštu ieškiniu ieškovė siekė skolos ir sutartinių netesybų priteisimo. Pažymėtina, kad priimdamas 2020 m. vasario 24 d. preliminarų sprendimą pirmosios instancijos teismas ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą atliko būtent materialinės teisės normų, reguliuojančių sutarčių vykdymą, kontekste, konstatavęs tokio reikalavimo pagrįstumą.

24. Nesutikdama su 2020 m. vasario 24 d. priimtu preliminariu teismo sprendimu bei tuo, kaip teismas išsprendė ieškovės ir apeliantės ginčą dėl sutarties vykdymo, apeliantė Šiaulių apygardos teismui 2020 m. kovo 18 d. pateikė prieštaravimus, kuriuose suformulavo prašymą atmesti ieškovės ieškinį. Šių prieštaravimų 4-5 punktuose, be kita ko, nurodoma, kad savo pozicijos pagrįstumą apeliantė ketina įrodinėti kitoje byloje, kurioje bus reiškiamas reikalavimas pripažinti sutartis, kurių pagrindų pareikštas reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo, negaliojančiomis pagal CK 1.80, 1.81 straipsnių nuostatas.

25. Prieštaravimai buvo grindžiami ir tokiais argumentais, kad ginčo sutarčių sudarymo metu apeliantė atitiko VPĮ 4 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus, pagal kuriuos juridinis asmuo laikytinas perkančiąja organizacija, todėl tokio pobūdžio sutartys turėjo ir galėjo būti sudaromos tik vadovaujantis VPĮ įtvirtintomis viešojo pirkimo taisyklėmis, pagal šiame teisės akte įtvirtintas procedūras. Pasak apeliantės, pirkimo vertė turėjo būti apskaičiuota pagal VPĮ 9 straipsnio 12 dalyje numatytas taisykles, nustatytas sutarčių galiojimo terminas, negalėjęs būti ilgesnis nei 3 metai, nurodyti perkamų prekių kiekiai, sutarties nutraukimo ir keitimo tvarka, o to nepadarius, sutartys neatitinka VPĮ 18 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų reikalavimų, taip pat buvo pažeistas VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje nustatytas draudimas keisti sutartį ir pan.

26. Kitaip tariant, atsikirtimus į ieškinį dėl skolos iš jos priteisimo apeliantė grindė tuo, kad ginčo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant įstatymo imperatyvą, todėl jos yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento sandoriai, kurie taip pat prieštarauja ir viešajai tvarkai bei gerai moralei, neužtikrinus savivaldybės resursų tinkamo naudojimo, pažeidus viešąjį interesą.

27. Kaip nurodyta pirmiau, teisminio nagrinėjimo dalykas yra nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir jo faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas), taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantė aiškiai išdėstė savo poziciją, kad prieštaravimuose nurodytas faktines aplinkybes ir atitinkamus reikalavimus ji ketina reikšti atskiroje civilinėje byloje bei prieštaravimų 8-9, 57 punktuose nurodė, kad, jos nuomone, nagrinėjamoje byloje sutarčių galiojimo klausimas neturėtų būti sprendžiamas. Toks apeliantės pasirinkimas, atsižvelgiant į laisvo naudojimosi procesinėmis teisėmis (dispozityvumo) principą (CPK 13 straipsnis), saistė teismą. Dar daugiau, bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2020 m. rugsėjo 22 d., apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė 2020 m. rugsėjo 18 d. ieškinio atsakovei IĮ ,,Stiksas“ dėl 2006 m. birželio 30 d. ir 2007 m. sausio 10 d. sutarčių ir jų pakeitimų pripažinimo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir restitucijos ir / ar nepagrįsto praturtėjimo (trečiasis asmuo Joniškio rajono savivaldybė), pareikšto Šiaulių apygardos teisme, kopiją.

28. Iš minėto apeliantės 2020 m. rugsėjo 18 d. ieškinio turinio matyti, kad jame buvo dėstomos iš esmės tapačios jos prieštaravimuose nurodytoms aplinkybės, susijusios su ginčo sandorių prieštaravimu VPĮ imperatyvams, viešajai tvarkai ir gerai moralei, papildomai nurodant ir naują teisinį pagrindą jiems pripažinti negaliojančiais – CK 1.82 straipsnį. Apeliantės teigimu, jos kaip juridinio asmens vienas iš tikslų yra pelno siekimas, o sudarant ginčo sandorius nebuvo užtikrinta, kad kuras būtų įsigytas už kaip galimą mažesnę kainą. Be to, šiame procesiniame dokumente yra nurodomi ir argumentai, susiję su restitucijos taikymo galimybe bei konkrečiu jos būdu, pripažinus sandorius negaliojančiais. Apeliantė prašo, taikant restituciją, priteisti jai iš sutarčių kontrahentės IĮ ,,Stiksas“ 106 937,84 Eur. Motyvuodama tokį savo reikalavimą nurodo, kad pagal ginčo sutartis ieškovei yra sumokėjusi 2 371 955,19 Eur atlyginimą ir 185 281,44 Eur delspinigius (iš viso 2 557 236,63 Eur), nors tikėtina reali parduoto kuro kaina yra žymiai mažesnė – 2 450 298,70 Eur. Kadangi restitucija natūra nėra galima, prašo priteisti iš IĮ ,,Stiksas“ skirtumą tarp faktinės kuro kainos ir tos sumos, kuri jai jau yra sumokėta. Taip pat tvirtino, kad IĮ ,,Stiksas“ laikytina praturtėjusi šia suma apeliantės sąskaita. Be kita ko, šiame ieškinyje apeliantė pasisako ir dėl egzistuojančio pagrindo spręsti abiejų civilinių bylų sujungimo klausimą.

29. Teismo posėdyje, įvykusiame 2020 m. rugsėjo 22 d., apeliantės atstovė du kartus prašė teismo bylos nagrinėjimą atidėti iki bus išspręstas jos 2020 m. rugsėjo 18 d. ieškinio priėmimo klausimas (2020 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:16:00; nuo 02:06:20), tačiau pirmosios instancijos teismas tokių prašymų netenkino, motyvuodamas savo atsisakymą juos tenkinti tuo, kad apeliantės ieškinys dar nėra priimtas ir nėra garantijų, kad jis bus priimtas, o tuo atveju, jei jis bus priimtas, bylos stabdymo klausimas galės būti sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (2020 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:24:30; 02:08:10). Tame teismo posėdyje byla dėl skolos iš apeliantės priteisimo buvo išnagrinėta iš esmės, ir nustatyta, kad sprendimas bus skelbiamas 2020 m. spalio 12 d. 15 val. 30 min.

30. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) ((CPK 179 straipsnio 3 dalis)) duomenų matyti, kad apeliantės 2020 m. rugsėjo 18 d. ieškinys buvo priimtas 2020 m. rugsėjo 23 d. teisėjos rezoliucija, jo pagrindu pradėta ir šiuo metu tebenagrinėjama civilinė byla Nr. e2-232-372/2021, kurioje 2021 m. rugpjūčio 31 d. suplanuotas parengiamasis teismo posėdis. Akivaizdu, kad apeliantės ieškinys priimtas jau kitą dieną po to, kai buvo baigtas šios civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės.

31. Pažymėtina dar ir tai, kad apeliantė sprendimo paskelbimo dieną (2020 m. spalio 12 d.), 14 val. 32 min., pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir išspręsti nagrinėjamos bei kitos tame pačiame teisme pradėtos civilinės bylos Nr. e2-232-372/2021 sujungimo klausimą. Duomenų apie šio prašymo nagrinėjimą ar jo išsprendimą byloje nėra.

32. Pirmosios instancijos teismas priėmė ir paskelbė skundžiamą 2020 m. spalio 12 d. sprendimą, kuriame pasisakė ne dėl sutarčių vykdymo ir ieškovės reikalavimo priteisti skolą, bet dėl apeliantės atsikirtimų į ieškinį, kuriuos jį suformulavo ir kaip atskirą ieškinio reikalavimą, pradėtą nagrinėti dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo ir šiuo metu nagrinėjamą teisme. Kitaip tariant, ex officio (pagal pareigas) išplėsdamas šios bylos nagrinėjimo ribas, teismas nepagrįstai išsprendė kitoje byloje pareikštą ir teismo pirmiau, nei priimtas skundžiamas sprendimas, priimtą nagrinėti tapatų reikalavimą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių sutarčių (ne)galiojimo, tais pačiais pagrindais.

33. Be to, nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys neįrodinėjo nei aplinkybių, susijusių, su jų nuomone, teisinga ir tuometines rinkos kainas atitinkančia kuro kaina, nei kitų su restitucijos taikymu susijusių faktinių aplinkybių, kurios, kaip matyti iš apeliantės 2020 m. rugsėjo 18 d. ieškinio, yra kitos Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos bylos dalykas. Todėl, taikydamas restituciją, pirmosios instancijos teismas taip pat faktiškai užkirto kelią apeliantei įrodinėti kitokios piniginės restitucijos taikymo galimybę (pareikštame kitoje byloje ieškinyje apeliantė įrodinėja, kad piniginė restitucija taikytina būtent jos, o ne ieškovės naudai, teigia permokėjusi ieškovei už kurą), nes du kartus dėl tų pačių sandorių negaliojimo padarinių negalėtų būti sprendžiama.

34. Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, kad tam, jog ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020, 24, 27 punktai).

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė ir dispozityvumo principą, ir neatsižvelgė į tapataus ginčo nagrinėjimo teisme procesinius padarinius, nurodytus CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte, jeigu jau priėjo išvadą, kad jo nagrinėjamas ginčas yra ne ginčas dėl skolos, o dėl sutarčių, iš kurių buvo kildinamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, (ne)galiojimo, nors, pažymėtina, teisėjų kolegija su tokia teismo pozicija nesutinka.

36. Taigi teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentais, kad jau prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo jai išreiškus visiškai aiškią poziciją apie ketinimą inicijuoti atskirą civilinį ginčą ir tokį ketinimą faktiškai realizavus, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį išspręsti teismo žinioje esančių kelių vienarūšių bylų, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, sujungimo į vieną bylą klausimą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus bei apeliantės atsikirtimus į juos, pripažintina, kad abejose bylose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Apeliantės reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją ar nepagrįsto praturtėjimo institutą yra neatsiejamai susijęs su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškovės reikalavimu dėl skolos ir netesybų priteisimo pagal kitoje byloje siekiamas nuginčyti sutartis. Tik tuo atveju, jei sutartys nebus pripažintos negaliojančiomis, galės būti sprendžiamas šių sutarčių vykdymo ir atsakomybės už netinkamą jų vykdymą klausimai, keliami nagrinėjamoje byloje, taip pat tik apeliantės inicijuotoje byloje, kurios nagrinėjimo dalyką, priešingai nei šios bylos, sudaro ir restitucijos taikymo klausimai, galėtų būti nustatytas teisingas jos dydis, jeigu būtų pagrindas ją taikyti.

37. Taigi abejose civilinėse bylose nustatinėtini faktai, reikšmingi tiek vienos, tiek kitos bylos baigčiai, todėl bylų nagrinėjimas atskirai nėra galimas, o tokia situacija sudaro kliūtis efektyviausiu būdu įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis). Todėl, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, visų pirma būtina išspręsti nagrinėjamos bylos ir kitos pirmosios instancijos teisme dar neišnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-232-372/2021 sujungimo klausimą.

38. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas išspręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis). Kaip neaktualus nespręstinas ir apeliantės prašymas stabdyti šios bylos nagrinėjimą kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-232-372/2021.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. galutinį sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Dalia KačinskienėDanguolė MartinavičienėVigintas Višinskis