Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus ir nuteistosios S. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išteisintajam R. M. (M.) paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – panaikinta, paleidžiant jį teismo posėdžių salėje.

R. M. išteisinta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. V. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose ir bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu ir 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo (sulaikymo) laikas nuo 2014 m. kovo 6 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. V. pagal BK 159 straipsnį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. M. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir H. N., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų subūrė organizuotą grupę, veikusią nuo tiksliai nenustatytos dienos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. spalio 6 d., ir susidedančią iš S. V., S. M. ir tyrimo metu nenustatytų asmenų, šiai grupei vadovavo ir koordinavo jos narių veiklą, ir pats asmeniškai neteisėtai disponavo dideliais kiekiais narkotinės medžiagos – heroino, bei nedideliais kiekiais narkotinės medžiagos - kanapių, nurodytomis aplinkybėmis: vykdydamas nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. sausio 27 d., 12.00 val., jis neteisėtai įgijo ir į (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno 1,4170 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,0397 g heroino, šią narkotinę medžiagą neteisėtai perdavė S. V., nurodydamas ją parduoti, o S. V., vykdydama atskirą nusikalstamo sumanymo užduotį, 2014 m. sausio 27 d., apie 12.35 val., už 50 Lt sumą R. M. neteisėtai atgabentą narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė R. B., tokiu būdu R. M. bendrais veiksmais, veikdamas organizuotoje grupėje, neteisėtai išplatino 0,0397 g narkotinės medžiagos - heroino.Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad vykdydamas nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. kovo 6 d., 18.50 val., neteisėtai įgijo ir į (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno 19,192 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos - heroino, šią narkotinę medžiagą neteisėtai perdavė S. V., nurodydamas ją parduoti, o S. V., vykdydama atskirą nusikalstamo sumanymo užduotį, šią narkotinę medžiagą, išskirstytą į penkis polietileninius paketus ir polietileninį maišelį, turėdama tikslą toliau platinti, neteisėtai laikė iki 2014 m. kovo 6 d., 19.00 val., kai policijos pareigūnai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atliktos kratos ir bute buvusios R. M. asmens kratos metu neteisėtai laikomą narkotinę medžiagą surado ir išėmė, tokiu būdu R. M. bendrais veiksmais, veikdamas organizuotoje grupėje, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos – heroino, turėdamas tikslą ją platinti.Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad vykdydamas nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas – heroiną ir kanapes, ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 23 d., neteisėtai įgijo miltelius, turinčius savo sudėtyje 0,947 g narkotinės medžiagos - heroino ir 0,612 g narkotinės medžiagos - kanapių, šias medžiagas neteisėtai atgabeno į (duomenys neskelbtini), tęsdamas nusikalstamą sumanymą, (duomenys neskelbtini) namo kieme, 2014 m. rugsėjo 23 d., apie 12 val., susitarė su H. N. dėl šių medžiagų pardavimo ir kainos, o pastarajam laukiant kieme, nuėjo į (duomenys neskelbtini), kur nurodė nenustatytai bendrininkei neteisėtai atgabenti H. N. jo užsakytą narkotinę medžiagą ir iš H. N. už narkotinių medžiagų pardavimą paimti 600 Lt, o nenustatytai bendrininkei perdavus narkotines medžiagas ir paėmus pinigus, R. M. tokiu būdu bendrais veiksmais, veikdamas organizuotoje grupėje, neteisėtai išplatino 0,947 g narkotinės medžiagos - heroino ir 0,612 g narkotinės medžiagos – kanapių.Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad vykdydamas nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas – heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. spalio 6 d., neteisėtai įgijo ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno 12,482 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 2,646 g narkotinės medžiagos – heroino, šią medžiagą neteisėtai perdavė S. M., nurodydamas ją paruošti pardavimui - supakuoti į atskirus polietileninius maišelius ir tokiu būdu bendrais veiksmais, veikdamas organizuotoje grupėje, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį – 2,646 g narkotinės medžiagos – heroino, turėdamas tikslą ją platinti.S. V. nuteista už tai, kad ji ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. kovo 6 d., neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, nurodytomis aplinkybėmis: vykdydama nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. sausio 27 d., R. M. neteisėtai įgijus ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini), atgabenus 1,4170 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,0397 g heroino, S. V. šią narkotinę medžiagą įgijo ir, vykdydama R. M. nurodymą ją parduoti, 2014 m. sausio 27 d., apie 12.35 val., už 50 Lt sumą R. M. neteisėtai atgabentą narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė R. B., tokiu būdu S. V. neteisėtai išplatino 0,0397 g narkotinės medžiagos – heroino.Be to, ji nuteista už tai, kad, vykdydama nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. kovo 6 d., 18.50 val., R. M. neteisėtai įgijus ir į (duomenys neskelbtini), atgabenus 19,192 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos - heroino, S. V. šį didelį kiekį narkotinės medžiagos įgijo ir, vykdydama R. M. nurodymą, narkotinę medžiagą - heroiną paruošė tolimesniam platinimui: supakuodama narkotines medžiagas į atskirus penkis polietileninius paketus ir polietileninį maišelį, tokiu būdu turėdama bendrą tikslą platinti narkotines medžiagas, neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos.S. V. buvo kaltinama ir tuo, kad tęsdama nusikalstamus veiksmus ir pasinaudodama vaiko - nepilnametės globotinės R. M. pažeidžiamumu ir priklausomumu nuo jos, nurodė vaikui - nepilnametei globotinei R. M. - polietileninį maišelį su heroinu paslėpti apatinėse kelnaitėse ir ten narkotinę medžiagą neteisėtai laikyti, taip siekiant išvengti jos aptikimo ir tokiu būdu įtraukė vaiką - nepilnametę R. M. į nusikalstamą veiką - neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti.R. M. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama nepilnametė ir priklausoma nuo savo globėjos S. V., 2014 m. kovo 6 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdydama globėjos S. V. nurodymą, paėmė paketą su 18,229 g medžiagos, kurios sudėtyje yra didelis kiekis - 3,022 g narkotinės medžiagos - heroino, jį paslėpė apatinėse kelnaitėse, taip siekdama paslėpti laikomą narkotinę medžiagą, ir tokiu būdu bendrais su S. V. veiksmais, turėdama bendrą tikslą narkotinę medžiagą neteisėtai platinti, neteisėtai laikė paketą su narkotine medžiaga - heroinu iki 2014 m. kovo 6 d., kai asmens kratos metu narkotinė medžiaga buvo rasta ir išimta.S. M. buvo kaltinama tuo, kad ji, veikdama organizuotoje grupėje, susidedančioje iš R. M., S. V. ir tyrimo metu nenustatytų asmenų, ir veikusioje nuo tiksliai nenustatytos dienos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. spalio 6 d., neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos - heroino, nurodytomis aplinkybėmis: vykdydama nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. spalio 6 d., R. M. neteisėtai įgijus ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabenus 12,482 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 2,646 g narkotinės medžiagos - heroino, S. M. šį didelį kiekį narkotinės medžiagos įgijo ir, vykdydama R. M. nurodymą, narkotinę medžiagą – heroiną paruošė tolesniam platinimui: supakuodama narkotines medžiagas į atskirus penkis plastikinius ryšulėlius ir tokiu būdu turėdama bendrą tikslą platinti narkotines medžiagas, veikdama organizuotoje grupėje, neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį - 2,646 g narkotinės medžiagos - heroino, iki 2014 m. spalio 6 d. atliktos kratos metu narkotinė medžiaga heroinas buvo rasta ir išimta.Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ričardas Gailevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės (skunde nurodyta – apygardos) teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. išteisintas dėl BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, ir priimti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti R. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, bei skirti jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Kauno apylinkės (skunde – apygardos) teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį S. V. atžvilgiu pakeisti. S. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį. Panaikinti Kauno apylinkės (skunde – apygardos) teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria S. V. išteisinta dėl BK 159 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, neįrodžius jos dalyvavimo nusikaltimo padaryme, ir priimti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti S. V. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 159 straipsnyje, bei skirti jai 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausme (63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Panaikinti Kauno apylinkės (skunde – apygardos) teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. išteisinta dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, neįrodžius jos dalyvavimo nusikaltimo padaryme, ir priimti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti R. M. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, bei skirti jai 20 MGL dydžio baudą. Panaikinti Kauno apylinkės (skunde – apygardos) teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria S. M. išteisinta dėl BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, neįrodžius jos dalyvavimo nusikaltimo padaryme, ir priimti šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti S. M. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, bei skirti jai 8 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.Prokuroras nurodo, kad Kauno apylinkės teismo atliktas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų vertinimas yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, o sprendimas išteisinti yra nepagrįstas, priimtas neatsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes bei netinkamai įvertinus visus bylos nagrinėjimui reikšmingus duomenis, galinčius daryti įtaką teismo išvadoms. Sprendžiant iš nuosprendžio dalies, skirtos aptarti R. M. galimai padarytus nusikalstamus veiksmus, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino paviršutiniškai, selektyviai, be išsamios analizės, pirmenybę teikdamas išimtinai kaltinamąjį R. M. teisinantiems duomenims.BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas R. M. kaltės klausimą, prioritetinę įrodomąją reikšmę suteikė tik paties kaltinamojo parodymams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Ši pagrindinė įrodymų vertinimo taisyklė teismui numato pareigą kiekvieną įrodymą vertinti tiek atskirai, tiek kaip įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į vientisą, loginę grandinę ir vertinti ją ištyrus bei patikrinus.Pirmosios instancijos teismas R. M. parodymus priėmė kaip vienintelius teisingus ir patikimus. Teismas visiškai nevertino H. N. parodymų apie tai, kad prieš narkotinių medžiagų pirkimą jis buvo susitikęs su R. M., teiravosi dėl galimybės įgyti narkotines medžiagas ir po įvykusio pokalbio laukė narkotikų. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į H. N. parodymus, kad tokiu būdu iš R. M. H. N. jau ne kartą buvo įgijęs narkotines medžiagas. H. N. nurodė, kad su R. M. tardavosi dėl narkotinių medžiagų įgijimo, tačiau R. M. pats tiesiogiai niekada neperduodavo narkotinių medžiagų, tai atlikdavo kiti asmenys. Teismas taip pat nepasisakė dėl H. N. nurodytų aplinkybių, kad R. M. pokalbių metu minėjo naujų rūbų partiją, taip maskuodamas pokalbio apie narkotines medžiagas turinį.Prokuroras nurodo, kad kaltinamųjų parodymai yra savarankiška duomenų rūšis. Tokiems įrodymams nėra suteikiama išankstinė ar didesnė galia ar, priešingai, jie iš anksto įvertinami kritiškai. Tokie parodymai turi būti patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais ir vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl, išanalizavus nuosprendyje atliktą įrodymų vertinimą, pagrįstai manytina, kad teismas šių reikalavimų pilnai neišpildė. H. N. parodymai buvo vertinti dalimis, selektyviai. Teismas, pripažindamas H. N. kaltu pagal BK 259 straipsnio l dalį, vadovavosi tik jo parodymų dalimi, t. y. juos laikė nuosekliais ir patikimais, patvirtintais kitų duomenų rūšių. Tačiau kita H. N. parodymų dalis buvo atmesta. Toks sprendimas nebuvo argumentuotas, neaptarta kokiais kitais duomenimis buvo paneigti H. N. parodymai, kokios aplinkybės parodymų dalį leido vertinti kaip nepatikimą.Teismas patikimais laikė tik R. M. parodymus apie tai, kad jis skirtingu laiku tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) esančiuose butuose paliko įvairių polietileninių maišelių, kuriuos galimai narkotinių medžiagų slėpimui panaudojo kiti asmenys.Akivaizdu, kad vertinant duomenis visumoje (specialisto išvadas, kaltinamojo H. N. parodymus) darytina išvada, kad R. M. aktyviai disponavo narkotinėmis medžiagomis. Teisiamojo posėdžio metu tirtų duomenų visetas akivaizdžiai prieštarauja R. M. nurodytoms aplinkybėms. Prokuroras pažymi, kad teisminio posėdžio metu nustačius prieštaravimus tarp parodymų, teismas privalėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Prieštaravimai nebuvo pašalinti, nors tokia galimybė buvo. R. M. ir H. N. buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, esant pagrindui buvo galimybė surengti papildomą jų apklausą ar atlikti kitus veiksmus, pavyzdžiui, akistatą. Nesiėmus pareigos prieštaravimams pašalinti, teismas kaip patikimus vertino tik R. M. parodymus ir šio savo sprendimo visiškai neargumentavo. Išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir, neišnaudojęs galimybių esantiems prieštaravimams pašalinti, juos nepagrįstai aiškino kaltinamojo R. M. naudai.Ikiteisminio tyrimo metu, 2014 m. spalio 6 d. atlikus kratą (duomenys neskelbtini), buvo surasta įvairių objektų. Kratos protokole nurodyta, kad tarp kitų objektų rasta ir paimta: plastmasinis dubenėlis su penkiais polietileniniais ryšulėliais, su viduje susikristalizavusiais milteliais, du polietileniniai maišeliai praplėštais šonais, polietileninė skiautė ir kt. Specialisto išvadose nustatyta, koks rastas narkotinių medžiagų kiekis, bei ant kurių polietileno ryšulėlių rastas R. M. biologinis pėdsakas. Teismas konstatavo, kad procesiniuose dokumentuose (kratos protokole, specialisto išvadoje) nurodytas polietileninių maišelių, ryšulėlių kiekis nesutampa, t. y. dokumentuose nustatyti prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nepavykus panaikinti šių neaiškumų, juos traktuoja kaltinamojo naudai. Prokuroro teigimu, toks teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atliekant kratą išimami tam tikri objektai, šiuo atveju polietileniniai ryšulėliai su milteliais. Kratos metu minėti objektai nėra detaliai apžiūrimi, siekiant nesunaikinti galimų tyrimui reikšmingų pėdsakų. Tokią apžiūrą atlieka specialistai, naudodami reikiamus mokslinius metodus ir tinkamus įrankius. Kratos metu išėmus ryšulėlį su milteliais, nėra galimybės įsitikinti, į kokį skaičių polietileninių skiaučių šis ryšulėlis yra supakuotas. Aplinkybė, kad kratos protokole ir specialisto išvadoje skirtingai įvardinami objektai (paketėliais, maišeliais) bei nežymiai skiriasi kiekis, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad šiais duomenimis (specialisto išvada) negalima remtis. Teismas teigė, kad teisiamojo posėdžio metu nepavyko pašalinti šių prieštaravimų, tačiau, susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu, darytina išvada, kad teismas net ir nesiėmė jokių priemonių tai atlikti. Teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti kratą atlikę pareigūnai ar tyrimą atlikę specialistai, t. y. nesiimta priemonių esantiems neaiškumams pašalinti. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad teismas dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir neišnaudojęs galimybių prieštaravimams pašalinti juos nepagrįstai aiškino išteisintojo R. M. naudai.Teismo išvada apie išteisintosios R. M. parodymų nuoseklumą prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. R. M., apklausiama teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės skyrimo, aiškino, kad narkotines medžiagas ji įgijo sau, su tikslu jas suvartoti. Tik vėliau teisme nurodė, kad paketą su narkotikais jai įkišo S. V.. Teismas nurodė, kad liudytoja L. U. negali patvirtinti, „ar mergaitė tyčia suplėšė maišelį“. Tokia teismo išvada nėra paremta faktinėmis bylos aplinkybėmis. Išanalizavus teismo atliktą liudytojos parodymų vertinimą, konstatuotina, kad liudytojos parodymus teismas vertino selektyviai, iš jų atrinkdamas tik tam tikras dalis, bei jų nevertindamas visumoje su kitais duomenimis. Prokuroras pažymi, kad 2015 m. gegužės 20 d. teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. U. nurodė, kad R. M. prieš nusirengiant sakė, kad gal nereikia, ji suplėšė maišelį, nes nenorėjo mautis kelnaičių, „ji movėsi kelnaites, pritūpė ir tada pradėjo byrėti milteliai. Jie pradėjo byrėti, kiek supratau, ji praplėšė maišelį ir pradėjo byrėti milteliai. Maišelis buvo paprastas celofaninis maišelis“. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia vienareikšmiai konstatuoti, kad R. M. puikiai suvokė, koks yra maišelio turinys, nenorėjo, kad jis būtų aptiktas ir netgi ėmėsi priemonių sunaikinti maišelio turiniui. Tai, kad maišelis buvo praplėštas tyčia, akivaizdu iš nustatytų aplinkybių. Maišelis buvo polietileninis, užkištas už kelnaičių. Išimant maišelį iš už kelnaičių, nebuvo jokios galimybės jam suplyšti, t. y. jis nekontaktavo su kietais paviršiais, pavyzdžiui, užtrauktukais, sagėmis ar pan. Teismas, abejodamas liudytojos L. U. nurodytomis aplinkybėmis, turėjo galimybę atlikti papildomą objekto - maišelio apžiūrą, įsitikinti, kokio pobūdžio yra maišelio pažeidimas, o prireikus specialiųjų žinių, paskirti trasologinį tyrimą, siekiant nustatyti, ar maišelis suplėšytas rankomis, ar pažeistas kitu būdu.Prokuroras taip pat pažymi, kad kaltinamojo parodymai turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles, kaip ir įrodymai, gauti iš kitų šaltinių. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog teismas, vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su teikiamos informacijos svarba paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. Šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, o kaltės turinys, veiklos tikslai, atskleidžiami vadovaujantis ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais duomenimis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl R. M. veiksmų subjektyvinės pusės leidžia pagrįstai teigti, kad teismas suteikė didesnę galią išteisintosios parodymams ir tuo iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o šio savo sprendimo visiškai neargumentavo. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia pagrįstai teigti, kad teismo išvada, jog nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. M. tyčią, yra klaidinga.S. V. buvo kaltinama tuo, kad vaiką į nusikalstamą veiką įtraukė pasinaudodama nepilnametės globotinės pažeidžiamumu ir priklausomumu (t. y. kitokiu būdu). Pirmosios instancijos teismas, aptardamas kaltinimo aplinkybes, apsiribojo nurodymu, kad „S. V. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios įtikinti ar kitaip įkalbėti R. M. atlikti neteisėtus veiksmus“. Nurodė, kad „mintis užkišti narkotines medžiagas R. M. už kelnaičių jai kilo tik kratos metu, siekiant paslėpti jas nuo policijos pareigūnų“. Įtraukimas į nusikalstamą veiką gali pasireikšti ne tik įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu ar apgaule, bet ir kitokiais veiksmais. Kaltininko baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka atlikti BK 159 straipsnio dispozicijoje nustatytus ar kitokius įtraukimo veiksmus, dėl kurių vaikas padarė nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nepilnametės R. M. įtraukimas į nusikalstamą veiką pasireiškė tuo, kad S. V. pasinaudojo savo, kaip vyresnio amžiumi giminaičio (R. M. yra anūkė) autoritetu, savo kaip globėjos ryšiu su nepilnamete. Aplinkybė, kad mintis įkišti narkotikus R. M. kilo policijos pareigūnams pabeldus į duris, t. y. spontaniškai, visiškai neturi jokios reikšmės. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad R. M. savo iniciatyva nebūtų ėmusi ir slėpusi narkotinių medžiagų, t. y. jas laikiusi, o dėl kito asmens - S. V. veiksmų buvo įtraukta į nusikalstamą veiką. S. V. puikiai suvokė, kad pakete yra narkotinės medžiagos, tai pripažino ir ji pati. S. V. taip pat gerai žinojo ir R. M. amžių (buvo jos globėja) bei puikiai suvokė, kad įtraukia nepilnametę į nusikalstamą veiką. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia pagrįstai teigti, kad visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 straipsnyje, požymiai proceso metu buvo nustatyti. Išteisindamas S. M. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tiki jos parodymais apie tai, kad polietileninius maišelius ji naudojo produktams iš parduotuvės parsinešti. Šių maišelių neišmesdavo ir juos laikė tolesniam panaudojimui. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kratos metu (duomenys neskelbtini), buvo rasti įvairūs objektai, ne tik polietileniniai maišeliai, bet ir šaukšteliai, dubuo. Susipažinus su kratos metu aptiktais objektais, jų buvimo vieta, darytina vienintelė ir kategoriška išvada, kad (duomenys neskelbtini), buvo fasuojamos narkotinės medžiagos - heroinas, jį išskirstant mažmeniniam pardavimui į atskirus paketėlius. Kratos metu rasti ir paimti paketėliai su heroinu yra pagaminti juos atplėšiant nuo didesnio maišelio, atitinkamai susukant. Šios aplinkybės liudija, kad tokių paketėlių pagaminimui, jų užpildymui heroinu reikalingas tam tikras laikas. Asmuo, tokiu būdu gaminantis paketėlius, neišvengiamai kontaktuoja su jais ir palieka savo pėdsaką. Taip pat atsižvelgtina ir į paketėlių aptikimo vietą - tai nebuvo kokia nors slėptuvė. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent S. M. gamino paketėlius, juos užpildydavo heroinu ir tokiu būdu laikė narkotines medžiagas.Pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, o sprendimas išteisinti R. M., S. M., R. M. ir dalyje S. V. bei iš S. V. pareikštų kaltinimų eliminuoti organizuotos grupės požymį yra nepagrįstas, priimtas neatsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes bei netinkamai įvertinus visus bylos nagrinėjimui reikšmingus duomenis, galinčius daryti įtaką teismo išvadoms. Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendyje pateikti argumentai neatitinka aukštesnių instancijų teismų įrodymų vertinimo bei organizuotos grupės klausimais formuojamos praktikos. Pirmosios instancijos nuosprendžio motyvuojamoji dalis, skirta paneigti organizuotos grupės požymį, nėra pagrįsta jokiais svariais, bylos faktines aplinkybes atitinkančiais argumentais. Šio klausimo atžvilgiu Kauno apylinkės teismas apsiribojo nurodydamas, kad „nėra užfiksuota kaltinamųjų telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokio tarimosi dėl narkotinių medžiagų neteisėto disponavimo“. Nėra pakankamai aišku, kokių organizuotai grupei būdingų požymių pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokie kaltinamųjų veiksmai neatitiko šiai bendrininkavimo formai keliamų reikalavimų ar kokios faktinės aplinkybės tiesiogiai nepatvirtino jų aukšto susitelkimo lygio bendram nusikaltimui daryti. Teismo sprendimas dėl S. V. pripažinimo kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį taip pat nėra aiškus. Nuosprendyje apsiribojama nuoroda, kuo buvo kaltinama S. V., tačiau nenurodoma, dėl kokių konkrečių veiksmų atlikimo S. V. buvo pripažinta kalta. Visais atvejais, kai kaltinamųjų atžvilgiu inkriminuojamas ne tik BK specialiosios dalies straipsnis, bet ir jame numatyto nusikaltimo požymius apibūdinančios BK bendrosios dalies nuostatos, taip pat ir bendrininkavimo institutas, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas yra įpareigotas išsamiai išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus. Tai yra, jeigu nusikaltimas padaromas atitinkama bendrininkavimo forma, privalu nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad kaltinamieji veikė bendrai, kuo pasireiškė konkrečiai bendrininkavimo formai būdingi požymiai, o jiems nesant, motyvuotai nurodyti, kodėl tokie požymiai pašalinami. Svarbu paminėti ir tai, jog panaikinant formą, būtina motyvuotai nurodyti, kokios byloje esančios faktinės aplinkybės patvirtinta ar paneigia bendrininkų ar organizuotai grupei būdingų požymių visetą. Šiuo atveju organizuotos grupės požymis teismo buvo aptartas abstrakčiai, nurodžius, kad „byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad S. V. veikė organizuotoje grupėje“.Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bei vertindamas kaltinimo pateiktą galimai padarytų nusikaltimų inkriminavimą, šių nuostatų nesugretino su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teisminiai precedentai įpareigoja teismą kiekvienu atveju inkriminuojant organizuotą grupę, įvertinti jos organizuotumo lygį, tačiau sprendžiant iš S. V. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinio, komentuojama pareiga teismo nebuvo tinkamai realizuota.Iš teismo įrodytomis pripažintų aplinkybių matyti, kad nuteistosios S. V. veiksmai pasižymėjo jai inkriminuotų nusikaltimų požymiais, tai yra bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasitvirtino bendrininkų vaidmenų ir užduočių pasiskirstymo aplinkybė (R. M. ir kitų bendrininkų veiksmai), bendros kaltinamųjų pastangos nukreiptos vienam tikslui pasiekti, bendrininkų skaičius bei daromų nusikaltimų sunkumas, t. y. požymiai, numatyti BK 25 straipsnio 3 dalyje. Kaltinamųjų disponuojamų medžiagų kiekis bei šių medžiagų atžvilgiu atliekamų veiksmų mechanizmas byloja ne tik apie iš anksto suderintus bendrus kaltininkų veiksmus, skirtus šių medžiagų paruošimui, bet ir apie logišką jų atlikimo kryptingumą, tai yra siekį šias medžiagas pateikti realizavimui.Nuteistoji S. V. apeliaciniame skunde prašo baudžiamojoje byloje atlikti įrodymų tyrimą; pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir atleisti ją nuo bausmės dėl ligos; netenkinus antrojo prašymo, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio dalį ir skirti jai švelnesnę nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę.Apeliantė skunde nurodo, kad teismas jai skirdamas bausmę tik formaliai vadovavosi BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija, kurioje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų, ir tinkamai neindividualizavo jai skiriamos bausmės.Skundžiamame nuosprendyje teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, taigi, įtvirtintas reikalavimas skiriant bausmę visuomet laikytis teisėtumo principo reikalavimų - skirti bausmę griežtai vadovaujantis įstatymu ir taip užtikrinti lygiateisiškumo prieš įstatymą principo reikalavimus. Būtent tokia nuostata atspindi, kad bausmė už visas nusikalstamas veikas turi priklausyti nuo padarytos nusikalstamos veikos. Ji turi būti aiški, nustatyta įstatymo ir tiesiogiai išplaukianti iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tačiau kiekviena nusikalstama veika yra unikali tiek dėl savo veikos, tiek dėl kaltininko asmenybės, todėl bausmė turi atspindėti visus individualius bruožus. Teismas ypatingą dėmesį turi skirti kaltininko asmenybei. Todėl BK 54 straipsnio 2 dalis numato pareigą teismui skiriant bausmę atsižvelgti ir į individualius kaltininko asmens bei padarytos nusikalstamos veikos, jos aplinkybių bruožus. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vykdė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir skirdamas bausmę neįvertino individualių ją charakterizuojančių aplinkybių. Nors teismas nuosprendyje ir nurodė, jog nustatė jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. nuoširdų jos prisipažinimą ir gailėjimąsi, tačiau ji buvo neįvertinta paskiriant jai griežtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę.Apeliantė yra senyvo, 68 metų amžiaus, moteris. Be to, nusikaltimo padarymo metu buvo neteista. Teismas, kaip argumentą skirdamas jai 8 metų laisvės atėmimo bausmę, nurodė neįsiteisėjusį Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendį, kuriuo ji buvo pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nuteista 2 metų laisvės atėmimo bausme. Apeliantė pažymi, kad teismo minimoje ankstesnėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-159-246/2015 yra paduotas jos apeliacinis skundas. Kaip ir visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, taip ir minėtame apeliaciniame skunde ji neigė jai pareikštus kaltinimus, prašė ją visiškai išteisinti. Nagrinėjamoje byloje teismas negalėjo remtis neįsiteisėjusiu nuosprendžiu kitoje byloje, kadangi jis dar gali būti panaikintas, o ji - S. V. - išteisinta.Labai prasta jos sveikatos būklė taipogi leidžia teigti, kad teisingumo principas buvo pažeistas, skyrus BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliantė serga cukralige, kuri yra sunki nepagydoma liga. Be to, pirmosios instancijos teisme prie baudžiamosios bylos buvo prijungta visa Kauno tardymo izoliatoriuje esanti jos ligos istorija. Iš pateiktų medicininių duomenų matyti, kad jai pastoviai diagnozuojama hipertenzija, ji nuolatos medikams skundžiasi dideliais galvos skausmais. Tačiau teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje esančius rašytinius dokumentus, įrodančius labai prastą jos sveikatos būklę. Teismas pasielgė nehumaniškai tokios sveikatos būklės žmogui paskirdamas 8 metų realią laisvės atėmimo bausmę.Apeliantė pažymi, kad ji yra laikoma suimta jau daugiau nei 1 metus ir 3 mėnesius (apeliacinio skundo parengimo metu), per suėmimo laikotarpį susirgo plaučių uždegimu. Todėl neatmestina, kad laikant ją laisvės atėmimo vietoje dar ilgiau, jos sveikatos būklė gali pablogėti. Apeliantės nuomone, teismo paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė jai yra pernelyg didelė kančia. BK nenumato tokioms bausmėms keliamo tikslo, todėl jai turėtų būti paskirta švelnesnė nei įstatymo sankcijoje numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.Tiek teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas, tiek baudžiamosios teisės teorijoje akcentuojama, kad net nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą ir jo padarytą nusikalstamą veiką atitinkančią bausmę. Tik teisingai parinkus bausmę galima tikėtis, kad ji atitiks paskirtį ir turės auklėjamąjį poveikį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Be to, 2003 m. birželio 10 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Senyvo amžiaus moteriai, kurios sveikatos būklė yra prasta ir vis blogėjanti, paskyrus 8 metų laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeistas proporcingumo principas, kurį savo konstitucinėje doktrinoje yra aprašęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.Teismas kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos, taip pat ir į visas kitas konkrečias bylos aplinkybes, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Tam, kad būtų išvengta neteisingumo, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.Apeliantė atkreipia dėmesį, kad net ir nužudymo bylose nuteistieji gauna švelnesnes bausmes arba laisvės atėmimo terminas yra trumpesnis nei 8 metai, kurie buvo paskirti jai. Nors ir buvo prašoma jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau teismas nuosprendyje dėl tokios galimybės netgi nepasisakė. Darytina išvada, jog teismas, individualizuodamas bausmę, pažeidė įstatymą, netaikydamas jos atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir susiformavusią teismų praktiką dėl šių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, buvo galimybė jai skirti ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnį.Apeliantės nuomone, resocializacija yra galima ir be realaus laisvės atėmimo - pakanka jai paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus ir tokiu būdu bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiu būdu nebus dar labiau pakenkta senyvo amžiaus žmogaus sveikatos būklei.Skunde pažymima ir tai, jog teismas visiškai nemotyvavo, kodėl jos atžvilgiu negalėjo būti taikomas BK 75 straipsnis, nurodydamas, kad bausmės tikslai nebus pasiekti niekaip kitaip, tik paskyrus jai realią laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į anksčiau minėtus argumentus, dėl ko tikslinga jai skirti mažesnę nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmę (senyvas amžius, prasta bei nuolatos blogėjanti sveikatos būklė), apeliantė mano, jog yra alternatyva jai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas (redakcija 2015 m. kovo 19 d. Nr. XII-1554) ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Tokiu būdu būtų galima pasiekti teisingumo principo įgyvendinimą.Teismui nematant galimybių skirti jai švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, apeliacinės instancijos teismui yra būtina atlikti įrodymų tyrimą, siekiant nustatyti, ar ji pagal savo sveikatos būklę gali atlikti jai paskirtą 8 metų realią laisvės atėmimo bausmę. BK 76 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Kaip jau minėta, iš pirmosios instancijos teismui pateiktų medicininių duomenų matyti, kad jai pastoviai diagnozuojama hipertenzija, apeliantė nuolatos medikams skundžiasi dideliais galvos skausmais. Tačiau teismas, skirdamas jai bausmę, neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje esančius rašytinius dokumentus, įrodančius labai prastą jos sveikatos būklę. Apeliantė pažymi, jog ji serga ir cukriniu diabetu, kuris laikomas nepagydoma liga. Tačiau niekas kitas, tik medikas specialistas gali objektyviai apibūdinti jos sveikatos būklę. Todėl būtina šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą bei iškviesti į apklausą Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo ekspertą - specialistą, kuris galėtų objektyviai atsakyti, kokia yra jos sveikatos būklė, remiantis ją apibūdinančiais medicininiais dokumentais, ar ji serga sunkiomis nepagydomomis ligomis bei ar jai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė nėra per sunki jai atlikti. Jeigu specialistas teismo posėdyje negalėtų atsakyti į pateiktą klausimą, būtina skirti teismo medicininę ekspertizę, siekiant atsakyti į klausimus, susijusius su BK 76 straipsnio taikymu jos atžvilgiu.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistoji S. V. ir jos gynėjas advokatas A. A. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji S. M., R. M., R. M. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios S. V. apeliacinis skundas atmetami.

Dėl nuteistosios S. V. gynėjo advokato A. A. prašymo

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios S. V. gynėjas advokatas A. A. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašoma Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą. Prašyme gynėjas nurodo, jog prokuroro apeliacinis skundas pateiktas praleidus apeliacinio skundo pateikimo terminą, skunde nebuvo prašoma atnaujinti praleistą terminą, todėl šis skundas neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų ir, atsižvelgiant į tai, prokuroro skundas privalo būti paliktas nenagrinėtu ir grąžintas prokurorui.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi S. V. gynėjo advokato A. A. prašymą, nustatė, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje prokuroro apeliacinis skundas apylinkės teismui buvo pateiktas vieną dieną praleidus įstatyme nustatytą terminą, tačiau skundas buvo priimtas ir persiųstas nagrinėti apygardos teismui. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras paaiškino, jog skundas surašytas 2015 m. birželio 25 d., apeliacinio skundo lydraštis taip pat registruotas 2015 m. birželio 25 d., todėl, prokuroro nuomone, šios aplinkybės rodo, kad skundas paduotas laiku, nepraleidus nuosprendžio apskundimo termino (t. 7, b. l. 119-123). Prokuroro nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis Kauno apygardos prokuratūros lydraštis, kuriam 2015 m. birželio 25 d. suteiktas registracijos numeris 3S-50305 (t. 6, b. l. 169), kas patvirtina, jog prokuroro apeliacinis skundas buvo surašytas ir pateiktas išsiųsti į teismą nepraleidus termino. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog prokuroras apeliacinį skundą prokuratūros raštinėje pateikė laiku, tačiau dėl nežinomų priežasčių apeliacinis skundas teismui buvo perduotas vieną dieną praleidus įstatyme nustatytą terminą ir į tai, jog bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme trunka jau ilgiau nei vienerius metus, joje atliktas įrodymų tyrimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tenkinti nuteistosios S. V. gynėjo prašymą ir skundą grąžinti apylinkės teismui iš naujo spręsti jo priėmimo klausimą būtų netikslinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas dėl priežasties, dėl kurios praleistas terminas, svarbumo, teismas atsižvelgia ir į tai, kiek terminas yra praleistas. Atsižvelgiant į teismų praktiką, darytina išvada, kad kuo daugiau terminas yra praleistas, tuo svarbesnės turi būti jo praleidimo priežastys. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pasisakęs, kad jei terminas yra praleistas nedaug, svarbu tai, ar jis buvo praleistas sąžiningai, t. y. ar proceso dalyvis, atitinkama Institucija elgėsi sąžiningai, ar nepiktnaudžiavo savo teise. Jei terminas buvo praleistas nedaug ir tai įvyko dėl atsitiktinio įvykio, klaidos, jis turi būti atnaujintas. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad termino praleidimas viena diena laikytinas formaliu pažeidimu ir negali būti pagrindu nepriimti skundo, nes, priešingu atveju, tai užkirstų kelią prokurorui apginti procesinę teisę apskųsti nuosprendį ir siekti išsamaus bei objektyvaus teisminio nagrinėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1N-66/2014). Šiuo atveju nenustatyta, jog prokuroras būtų piktnaudžiavęs savo, kaip valstybinio kaltintojo, teisėmis, todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nuteistosios S. V. gynėjo advokato A. A. prašymas netenkinamas ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinis skundas nagrinėjamas iš esmės.

Dėl Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė šią įstatymo nuostatą, kadangi nuosprendį grindė rašytiniais bylos duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Tačiau tuo pačiu aukštesnysis teismas pažymi, jog šis pažeidimas nėra esminis, dėl kurio reikėtų naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kadangi apeliacinės instancijos teisme šis pažeidimas buvo ištaisytas, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas bei ištirti byloje esantys rašytiniai įrodymai.Pažymėtina ir tai, jog įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl R. M., S. M. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, R. M. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir S. V. išteisinimo pagal BK 159 straipsnio 1 dalį grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka prokuroro lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei tvirtina prokuroras, pirmosios instancijos teismas tyrė tiek kaltinamuosius teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė pagrįstas išvadas, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad R. M. siekė paslėpti narkotines medžiagas, tokiu būdu prisidėdama prie neteisėto jų platinimo, kad S. V. siekė įtraukti nepilnametę anūkę į nusikalstamą veiką, kad S. M. dalyvavo neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir kad R. M. dalyvavo suburiant organizuotą grupę ar platinant narkotines medžiagas.

Dėl R. M. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį

R. M. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama nepilnametė ir priklausoma nuo savo globėjos S. V., 2014 m. kovo 6 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdydama globėjos S. V. nurodymą, paėmė paketą su 18,229 g medžiagos, kurios sudėtyje yra didelis kiekis - 3,022 g narkotinės medžiagos - heroino, jį paslėpė apatinėse kelnaitėse, taip siekdama paslėpti laikomą narkotinę medžiagą, ir tokiu būdu bendrais su S. V. veiksmais, turėdama bendrą tikslą narkotinę medžiagą neteisėtai platinti, neteisėtai laikė paketą su narkotine medžiaga - heroinu iki 2014 m. kovo 6 d., kai asmens kratos metu narkotinė medžiaga buvo rasta ir išimta.Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 2 dalis taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kyla tik nustačius, jog kaltininkas turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Pagal galiojančią teisminę praktiką tikslas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktų su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti.Nors kaltinamoji R. M., apklausiama teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės skyrimo, paaiškino, kad narkotinės medžiagos priklauso jai, ji jas įgijo su tikslu suvartoti, tačiau vėliau, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ji nuosekliai teigė, kad tokią versiją iškėlė norėdama apsaugoti močiutę ir nurodė, kad prie jos pribėgusi močiutė su kažkokiu maišeliu, suvyniotu į popierių, jį užkišo jai už kelnaičių. Ji nežinojo, kas viduje, tik vėliau pamatė ir suprato, kad ten narkotikai. Šią kaltinamosios versiją patvirtina ir nuteistosios S. V. parodymai, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir kuriais abejoti teismas neturi jokio pagrindo. S. V. teigė, kad jos veiksmai, pamačius atvykstant policijos pareigūnus, buvo spontaniški. Ji nedelsdama ieškojo tinkamos slėptuvės narkotikams paslėpti, tačiau laiko paieškoms nebuvo, todėl maišelį su narkotinėmis medžiagomis pribėgusi užkišo už apatinių kelnaičių netoliese buvusiai globotinei. Nors liudytoja L. U. paaiškino, kad maudamasi kelnaites R. M. perplėšė maišelį ir iš maišelio pradėjo byrėti narkotinės medžiagos, o prieš nusirengdama R. M. sakė „gal nereikia“, tačiau patvirtinti, kad maišelis buvo suplėšytas tyčia, liudytoja negali, todėl aukštesniojo teismo vertinimu, liudytojos parodymai R. M. kaltės, padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, neįrodo. Aukštesniojo teismo vertinimu, prokuroro skundo argumentas, jog R. M. ėmėsi priemonių sunaikinti maišelio turinį, t. y. suplėšė maišelį, yra nepagrįstas, kadangi net ir suplyšus maišeliui, jame buvusios narkotinės medžiagos niekur nedingo, tiesiog išbyrėjo ant grindų. Be to, priešingai nei teigia prokuroras, byloje nėra visiškai jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. M. maišelį su narkotinėmis medžiagomis suplėšė tyčia. Susitarimas daryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje stadijoje ir iš esmės bet kokiais veiksmais – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (įvairiais gestais, akies mirktelėjimu, rankos mostu ir pan.), tačiau visais atvejais prisijungiantis prie veikos asmuo turi aiškiai suvokti, jog kartu su kitu asmeniu vykdo neteisėtą veiką. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad R. M. būtų žinojusi apie jai už apatinių kelnaičių užkišto paketėlio turinį. Be to, po S. V. neapgalvotai, spontaniškai atlikto veiksmo R. M. jokių tolesnių neteisėtų veiksmų neatliko. Ji nebandė bėgti ar priešintis atvykusiems policijos pareigūnams, kas patvirtina, jog išteisintoji nesuprato, kas iš tiesų vyksta, buvo išsigandusi, pasimetusi. Močiutės panika bei pasimetimas automatiškai persidavė ir jai, tačiau, priešingai nei S. V., R. M. nesuprato, dėl ko kilo tokia sumaištis.Kaip jau minėta, BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik aktyviais veiksmais, tiesiogine tyčia, be to, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti ir tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. M. siekė paslėpti narkotines medžiagas, tokiu būdu prisidėdama prie neteisėto jų platinimo, byloje nenustatyta, todėl tenkinti prokuroro skundo dalį dėl R. M. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo.

Dėl R. M. ir S. M. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį

Nors prokuroras apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl S. M. bei R. M. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta.Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos bei logiškos.Kaip jau minėta aukščiau, R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų subūrė organizuotą grupę, veikusią nuo tiksliai nenustatytos dienos, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. spalio 6 d., susidedančią iš S. V., S. M. ir tyrimo metu nenustatytų asmenų, šiai grupei vadovavo ir koordinavo jos narių veiklą, ir pats asmeniškai neteisėtai disponavo dideliais kiekiais narkotinės medžiagos - heroino, bei nedideliais kiekiais narkotinės medžiagos – kanapių. Jis neteisėtai įgijo narkotines medžiagas ir atgabeno jas į (duomenys neskelbtini), bei į (duomenys neskelbtini), nurodydamas S. V. ir S. M. narkotines medžiagas paruošti pardavimui bei parduoti. S. M. buvo kaltinama tuo, kad ji, veikdama organizuotoje grupėje, susidedančioje iš R. M., S. V. ir tyrimo metu nenustatytų asmenų, ir veikusioje nuo tiksliai nenustatytos dienos, tačiau ne vėliau, kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. spalio 6 d., neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos - heroino, nurodytomis aplinkybėmis: vykdydama nusikalstamą susitarimą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. spalio 6 d., R. M. neteisėtai įgijus ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabenus 12,482 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 2,646 g narkotinės medžiagos - heroino, S. M. šį didelį kiekį narkotinės medžiagos įgijo ir, vykdydama R. M. nurodymą, narkotinę medžiagą – heroiną paruošė tolesniam platinimui: supakuodama narkotines medžiagas į atskirus penkis plastikinius ryšulėlius ir tokiu būdu turėdama bendrą tikslą platinti narkotines medžiagas, veikdama organizuotoje grupėje, neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį - 2,646 g narkotinės medžiagos - heroino, iki 2014 m. spalio 6 d. atliktos kratos metu narkotinė medžiaga heroinas buvo rasta ir išimta.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka ne su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad S. M. dalyvavo neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o R. M. dalyvavo suburiant organizuotą grupę ar dalyvavo platinant narkotines medžiagas.Nuo pat pirmojo paaiškinimo ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu S. M. nuosekliai tvirtino, kad jokiomis narkotinėmis medžiagomis ji nedisponavo, apie tai, kad jos namuose buvo laikomos narkotinės medžiagos, ji nežinojo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių duomenų, paneigiančių kaltinamosios parodymus, byloje nėra. Iš bylos medžiagos matyti, jog vienintelė aplinkybė, kuria grindžiamas kaltinimas S. M., yra tai, kad jos pirštų antspaudai buvo rasti ant maišelių, kurie buvo rasti ir paimti 2014 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu. Siekiant išsiaiškinti šios kratos teisėtumą bei atlikimo aplinkybes, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas, apie narkotinių medžiagų suradimo aplinkybes bei užfiksavimo faktą apklausti kratos metu kviestiniais buvę asmenys.Krata yra procesinė prievartos priemonė, ribojanti asmens teises, tad ji gali būti atliekama tik esant įstatyminiam pagrindui bei griežtai laikantis nustatytos kratos atlikimo tvarkos. Minėtas pagrindas bei sąlygos įtvirtinti BPK 145 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, konstatavus pagrindą manyti, kad atitinkamoje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. 2014 m. spalio 6 d. atliktos kratos teisėtumas buvo patvirtintas 2014 m. spalio 7 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi. Kratos protokole (t. 4, b. l. 92-93) užfiksuota, kad ši procesinė prievartos priemonė buvo atlikta (duomenys neskelbtini), R. M. bute, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos vyr. tyrėjo M. D., kviestinių L. J. ir A. K. akivaizdoje, dalyvaujant Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjams A. O., T. B., vyr. patruliui V. J., specialistui A. U., taip pat buvo pasitelkta tarnybinio šuns pagalba. Šios kratos metu virtuvėje, dešinėje, prie vamzdžių esančioje baltoje spintelėje ant lentynos buvo rastas ir paimtas baltos spalvos plastmasinis dubenėlis su viduje esančiais penkiais margos spalvos polietileniniais ryšulėliais, kurių viduje yra rusvos spalvos milteliai. Taip pat rasta ir paimta dideli polietileniniai maišeliai praplėštais šonais su užrašu „IKI“, tuščia polietileninė skiautė su užsuktais galais, kiti tyrimui galimai reikšmingi objektai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad surasti paketėliai nebuvo sužymėti ar kitaip identifikuoti. Papildomų surastų įkalčių fiksavimui skirtų priemonių policijos pareigūnai, tikėtina, nesiėmė dėl to, jog kratos atlikimas buvo filmuojamas skaitmenine kamera. Vis dėlto, narkotinių medžiagų suradimo aplinkybės kelia abejonių. Kratos metu bute gyvenantys asmenys nedalyvavo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausti kviestiniai tikslių narkotinių medžiagų suradimo aplinkybių teigė nestebėję. Liudytojas A. K. parodė, kad visos kratos metu jis laukė koridoriuje, tuomet pareigūnai kažką surado virtuvėje, pakvietė jį ir parodė paketėlius. Liudytoja L. J. parodė, kad kartu su draugu A. K. dalyvavo kviestiniais kaimynų bute. Prie jų buvo atrakintos buto durys. Ji nekreipė dėmesio, ar paketėlį paėmė iš spintelės virtuvėje. Ten buvo paketėliai, „parduotuvinis“ suplėšytas maišas. Paketėliai buvo sudėti į kažkokį induką, kai jie atėjo į virtuvę, spintelė jau buvo atidaryta. Filmuota medžiaga taip pat nepatvirtina, kad narkotinių medžiagų suradimą būtų stebėję kviestiniai asmenys. Jie buvo pakviesti jau po fakto, t. y. po narkotinių medžiagų suradimo ir išėmimo. Be to, nors po kratos protokolu pasirašė visi dalyvavę asmenys, tačiau ne visi kratos metu dalyvavę pareigūnai suprato, dėl ko konkrečiai pasirašo. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas patrulis V. J. patvirtino, jog žino, kad pareigūnai bute kažką rado, kur ir kiek rado narkotikų, nežino. Pasirašydamas kratos protokolą, suprato, kad pasirašo, nes jo tarnybinis šuo nieko nerado. Liudytojas A. O. parodė, kad tos vietos, kur rasta narkotinė medžiaga, jis nerado, tuo metu jis buvo kitame kambaryje. Liudytojas T. B. nurodė, jog narkotinės medžiagos buvo rastos virtuvėje, spintelėje, tačiau, kuris pareigūnas konkrečiai rado šias medžiagas, neįvardijo. Tiksliai rastas pakuotes įvardijo liudytojas M. D., kuris, spręstina, ir surado narkotines medžiagas. Įvertinusi šių parodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kviestinių dalyvavimas buvo tik formalus, o narkotinių medžiagų suradimas nėra tinkamai užfiksuotas, kas laikytina atliktos kratos trūkumu, todėl negali būti vertinama kaip patikimas ir neginčijamas kaltės įrodymas. Sutiktina su prokuroru, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesiniuose dokumentuose (kratos protokole, specialisto išvadoje) nurodytas polietileninių (ryšulėlių) maišelių, paimtų (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu, kiekis nesutampa, prieštarauja byloms aplinkybėms. Iš byloje esančio 2014 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini), atliktos kratos vaizdo įrašo matyti, jog kratos metu buvo surasti ir paimti: 4 susukti ryšulėliai, 1 praplėštas polietileninis ryšulėlis, 1 skiautė ir 2 polietileniniai maišeliai su užrašu „IKI“. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis kratos protokolas (t. 4, b. l. 92-93), taigi, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir peržiūrėjęs 2014 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini), atliktos kratos vaizdo įrašą, konstatuoja, jog tai, kad kratos protokole ir specialisto išvadoje Nr. 140-(5310)-IS1-6322 (t. 4, b. l. 113-115) yra skirtingai įvardintas ryšulėlių kiekis, nesudaro pagrindo išvadai, kad nėra galimybės identifikuoti, kurie ryšulėliai ir maišeliai buvo pateikti tyrimui. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmiausia buvo atliktas cheminis tyrimas (t. 4, b. l. 108-18), kurio metu nustatyta, kad rusvos spalvos miltelių iš 5 vnt. plastikinių ryšulėlių, 2014 m. spalio 6 d. kratos metu rastų (duomenys neskelbtini), pas R. M., sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurio masė yra 2,646 g. Taigi, šio tyrimo metu ryšulėliai buvo tiksliai įvardyti. Specialistė visus ryšulėlius išpakavo, nustatė miltelių masę kiekviename ryšulėlyje ir bendrą miltelių masę. Kitas tyrimas – žmogaus biologinių pėdsakų – buvo atliekamas tik su pakuotėmis, kurios iš karto buvo perduotos į biologinių tyrimų skyrių. Todėl, manytina, jog viena iš pakuočių galimai buvo suvyniota į kelis plastikinius ryšulėlius, dėl ko specialisto išvadoje Nr. 140-(5310)-IS1-6322 buvo tirti šeši, o ne penki ryšulėliai. Tai iš esmės patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta biologijos tyrimo specialistė M. S., kuri nurodė, jog tiriamus objektus gavo iš cheminių tyrimų skyriaus. Ryšulėliai buvo panašių maišelių gabalai, fragmentai, atplaišos. Maišeliai buvo su užrašu „IKI“ ir suplyšę. Taigi, pilnai išvyniojus penkis ryšulėlius galėjo susidaryti daugiau skiaučių, kadangi narkotinės medžiagos buvo suvyniotos į plastikinio maišelio nevienodo dydžio atplaišas. Vis dėlto, net ir pašalinus minėtus neaiškumus bei nustačius, kad ant maišelių ir ryšulėlių, kurie buvo rasti ir paimti 2014 m. spalio 6 d. kratos, atliktos (duomenys neskelbtini), metu, buvo rasti S. M. ir R. M. pirštų antspaudai (2014 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada Nr. 140-(5694)-IS1-6575 (t. 4, b. l. 120-121)), teisėjų kolegija sprendžia, jog šis įrodymas nėra pakankamas, kad įrodytų, jog būtent R. M. ir S. M. disponavo narkotinėmis medžiagomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nesurinkus kitų duomenų, tiesiogiai ar netiesiogiai nustatančių asmenų konkrečius veiksmus disponuojant narkotinėmis medžiagomis ir vien tik konstatavus asmenų biologinį pėdsaką ant vieno iš byloje esančių įrodymų, neįmanoma paneigti tikimybės, kad nusikalstamą veiką vykdė kiti asmenys ir kad į byloje nustatytus polietileninius maišelius narkotinės medžiagos pateko be išteisintųjų žinios, ypač įvertinus tai, jog R. M. ir S. M. kaltės padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, tiek R. M., tiek S. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jie eidavo į parduotuvę „IKI“ parnešti maisto produktų, parneštų iš parduotuvės maišelių, kuriuose buvo laikomi produktai, jie neišmesdavo, o laikydavo juos stalčiuje, kadangi jie buvo reikalingi kitam panaudojimui ar šiukšlėms išmesti, todėl ant maišelių galėjo likti jų pirštų antspaudai. Pažymėtina ir tai, jog tiek R. M., tiek S. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog su keliais kitais romų tautybės asmenimis buvo sutarę, kad jie (duomenys neskelbtini), atliks remontą, o jie su šeima kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), pas močiutę S. V.. R. M. ir S. M. teigimu, asmenys, su kuriais jie tarėsi atlikti remonto darbus, galėjo atgabenti į butą narkotinių medžiagų, ir ši aplinkybė nėra paneigta kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Be to, ir kratos metu darytas vaizdo įrašas patvirtina, kad butas yra tvarkingas, atrodo lyg po remonto, visai nepanašus į socialinį būstą, nepilnai apstatytas baldais. Tai patvirtino ir kratą atlikę pareigūnai.K. R. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jokiomis narkotinėmis medžiagomis nedisponavo ir niekam nenurodė jų parduoti, duomenų, paneigiančių kaltinamojo parodymus, byloje taip pat nėra. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. M. kaltės, nevertino nuteistojo H. N. parodymų visumos ir teigia, jog H. N. parodymai patvirtina, kad R. M. disponavo narkotinėmis medžiagomis, tačiau kolegija su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu H. N. tvirtino, kad susitiko su „V.“, kuriam pasakė, kad jam reikia 3 g heroino ir 1 g kanapių. „V.“ liepė palaukti, o po kelių minučių prie jo priėjo čigonų tautybės moteris ir padavė jam heroiną bei kanapes, o jis čigonei padavė 600 litų. Su „V.“ bendraudavo telefono numeriu, kurį buvo įsivedęs kaip „V.“. „V.“ yra R. M. pravardė. Telefonu su R. M. bendraudavo dėl narkotinių medžiagų įsigijimo. Susitikimo 2014 m. rugsėjo 23 d. su R. M. aplinkybių H. N. neprisiminė, gal skambino, gal atsitiktinai susitiko. Narkotines medžiagas užsakė pas R. M., jas gavo iš moters, konkrečiai įgijo heroiną ir kanapes (t. 3, b. 85-86, 98, 103). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, H. N. parodė, kad narkotikus įsigijo iš romų tautybės asmens ir nepažįsta to žmogaus, kuris juos atnešė. Narkotikus atnešė dvi romų tautybės moterys. Prieš tai buvo susitikęs su R. M., su kuriuo jam ne kartą yra tekę derėtis, tačiau narkotikų iš jo pirkti neteko. Jis nuėjo pas R. M. į namus, lyg laiptinėje kalbėjosi ar prie namo susitiko. R. M. jam pasakė, kad pats nieko neturi. Praėjus pusvalandžiui atėjo dvi čigonės, iš kurių jis nusipirko narkotines medžiagas. R. M. jis nepažįsta kaip Romo, žino jį kaip „V.“. Taip pat paaiškino, kad jam blogai su atmintimi, jis painioja įvykius. Kai davė parodymus, dalyvavo metadono programoje. Jis nesulaukė, kad pas jį kas nors ateitų, todėl pats priėjo prie moterų, nes jos romų tautybės, pasakė, kokių narkotikų reikia, ir iš jų įsigijo narkotines medžiagas, jos nesakė, kad yra susijusios su R. M. (t. 6, b. l. 22-28). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme H. N. parodė, kad ankstesnių apklausų metu davė teisingus parodymus, tačiau nežino, ar tas žmogus - „V.“ - buvo R. M.. Jam atrodo, kad R. M. nėra „V.“, jis jo neatpažįsta. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme jis buvo pavartojęs opiatų, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu irgi buvo apsvaigęs. R. M. jis nepažįsta (t. 7, b. l. 119-123). Taigi, iš nuteistojo H. N. parodymų akivaizdu, kad viso proceso metu jie nebuvo nuoseklūs, yra prieštaringi, be to, juos paneigia ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Kauno apskrities priklausomybės ligų centro raštas dėl informacijos pateikimo, kuris patvirtina, jog H. N. nuo 2005 m. vasario 28 d. Kauno apskrities Priklausomybės ligų centro įskaitoje neregistruotas ir jokių duomenų apie jo dalyvavimą metadono programoje nėra (t. 4, b. l. 21). Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad H. N. telefone rastas tel. Nr. (duomenys neskelbtini), pavadintas „V.“, priklauso būtent R. M.. Byloje nėra fiksuotų jokių telefoninių pokalbių, minėto numerio priklausomybė nėra tirta bei nustatyta, o dabo biržos duomenyse užfiksuotas R. M. telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12, t. 5). Teisėjų kolegija sprendžia, kad H. N. parodymai nėra patikimi. Šis asmuo pastoviai vartoja narkotines medžiagas, jų yra įsigijęs ne kartą ir iš skirtingų asmenų. Iš ko konkrečiai 2014 m. rugsėjo 23 d. pirko narkotines medžiagas neprisiminė. Akivaizdu, jog tai buvo romų tautybės asmuo, tačiau H. N. painiojosi pasakodamas net tai, kiek asmenų jam atnešė norimas įsigyti narkotines medžiagas – vienas ar du. Tai, jog nuteistasis kažkada galimai yra kalbėjęsis apie narkotines medžiagas, jų įgijimą ir su R. M., neįrodo pastarojo kaltės disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liko nenustatytos moterų, perdavusių H. N. narkotines medžiagas, tapatybės, jis neatpažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme S. M., R. M., M. A. (b. l. 88-89, 92-94, 95-97, t. 3), todėl nėra nustatytas ir moterų, perdavusių narkotines medžiagas H. N., ryšys su R. M.. Jokių duomenų, kad būtent jis nurodė narkotines medžiagas pristatyti H. N., bylos medžiagoje nėra. Pažymėtina ir tai, kad H. N. nė vienos apklausos metu nenurodė, jog romų tautybės moteris ar moterys būtų prisistačiusios kaip siųstos nuo R. M.. Nuteistasis netgi neprisiminė, ar pats priėjo prie šių moterų, ar jos priėjo prie jo. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, H. N. parodymai R. M. kaltės neįrodo, kadangi yra prieštaringi, nenuoseklūs ir neišsamūs. Kitų liudytojų, galinčių patvirtinti, jog R. M. užsiima neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tyrimo metu nenustatyta.Dėl R. M. inkriminuoto epizodo dėl 1,4170 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,0397 g heroino, įgijimo bei perdavimo S. V., kuri šią medžiagą realizavo R. B., pažymėtina, jog nei narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybės, nei jos perdavimo S. V. aplinkybės nėra atskleistos. S. V. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad narkotines medžiagas ji įgijo iš nepažįstamo vyriškio, pirko turėdama tikslą perparduoti. Liudytojais apklausti pareigūnai G. A. ir K. K., stebėję namą, esantį (duomenys neskelbtini), nurodė, jog sulaikė R. B. su ką tik įsigyta narkotine medžiaga – heroinu. Minėtas vyriškis pareigūnams paaiškino, kad heroiną pirko iš romų tautybės moters vardu S., apie 60 metų amžiaus. Kitų asmenų stebėjimo metu pareigūnai nematė. Taigi, kaltinime nurodyta aplinkybė, kad narkotinių medžiagų platinimą organizavo R. M., duodamas nurodymus S. V., tėra prielaida. Jokių šių asmenų kontaktavimo dėl narkotinių medžiagų platinimo aplinkybių byloje nėra nustatyta. Todėl kaltinimas šioje dalyje yra visiškai nepagrįstas.Nepasitvirtino kaltinimas ir dėl 3,188 g narkotinės medžiagos – heroino įgijimo bei atgabenimo į (duomenys neskelbtini), esantį butą, kur narkotinės medžiagos buvo surastos 2014 m. kovo 6 d. kratos metu. Neginčytinas faktas yra tai, jog minėtame bute iš tiesų buvo rasta heroino. Tai nustatyta specialistų išvadomis Nr. 140-(1455)-IS1-1424 (t. 1, b. l. 70-71) ir 140-(1452)-IS1-1799 (t. 1, b. l. 79-80). Vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiama R. M. kaltė, yra specialisto išvada Nr. 140-(1456)-IS1-4381 (t. 3, b. l. 13-14), kuria nustatyta, kad ant plastikinės skiautės, paimtos 2014 m. kovo 6 d. iš R. M., atliekant asmens kratą, I pusės – rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR; II pusės – rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Specialisto išvada Nr. 140-(5697)-IS1-6843 (t. 3, b. l. 21) nustatyta, kad ant plastikinės skiautės, paimtos 2014 m. kovo 6 d. iš R. M., atliekant asmens kratą, rastų asmens tapatybei nustatyti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. M. genotipu. Vertinant šias specialistų išvadas, pažymėtina, kad jos nei patvirtina, nei paneigia R. M. kaltę. DNR tyrimo rezultatas yra netiesioginis įrodymas, jis gali patvirtinti tik tai, jog R. M. lietė pakuotę, kurioje buvo narkotinės medžiagos, tačiau tai neįrodo, jog narkotinės medžiagos buvo supakuotos į atskirus ryšulėlius bei atneštos S. V. būtent R. M.. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. M. lankydavosi pas savo močiutę S. V., kuri pripažino savo kaltę dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, nešė S. V. maisto produktus plastikiniuose maišuose, o biologinis pėdsakas ir buvo rastas ant polietileninės pakuotės, t. y. plastikinio maišelio skiautės. Pažymėtina ir tai, kad atliekant kratos metu pas S. V. rastų plastikinių skaičių biologinį tyrimą, buvo rasta dar vieno asmens – vyro biologinių pėdsakų (b. l. 9-10, t. 3), kuris sutapo su jau turimais DNR registre genotipu biologinių pėdsakų, paimtų kitame ikiteisminiame tyrime 2007 m. (b. l. 17, t. 3), tačiau šioje byloje šio asmens tapatybė net nebuvo nustatinėjama. Be to, specialisto išvada Nr. 140-(1016)-1IS1-1524 (t. 7, b. l. 166-167) nustatyta, kad ant plastikinės skiautės, tiriant pažymėtos Nr. 4, paimtos 2014 m. kovo 6 d. kratos metu, rastų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkamų moters biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. V. genotipu. Be biologinio pėdsako, kitų įrodymų šioje byloje nėra, todėl nėra pagrindo pripažinti R. M. disponavus dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti.

Sutiktina, jog apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Šiuo atveju įrodymų visumos nėra, nustatytas tik vienas netiesioginis įrodymas, kurio, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nepakanka asmens kaltei konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-278/2008). Pažymėtina ir tai, jog R. M. iš esmės neturi aiškintis, kokiu būdu jo genotipas atsirado ant narkotinių medžiagų pakuotės, nes įrodinėjimo našta byloje tenka valstybiniam kaltintojui ir ji negali būti perkelta kaltinamajam. Kaltinamasis gali sutikti duoti parodymus arba atsisakyti tai daryti, tačiau jis neturi pareigos rinkti savo nekaltumo įrodymų.Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad R. M. ir S. M. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl organizuotos grupės nustatymo R. M., S. M. ir S. V. atžvilgiu atmetami ir aukštesnysis teismas plačiau dėl jų nepasisako, kadangi byloje nėra nė vieno įrodymo, kurį būtų galima analizuoti, vertinant organizuotos grupės požymį. Nei siekis bendro nusikalstamo rezultato, nei konkrečių vaidmenų pasiskirstymas šioje byloje nėra nustatyti.Pašalinus iš kaltinimo organizuotos grupės požymį, prokurorui nėra aišku, dėl kokių konkrečių veiksmų atlikimo S. V. buvo pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija sutinka, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, nesukonkretino kaltinimo S. V. formuluotės, t. y. pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą – apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. S. V. teigė, kad narkotines medžiagas per du kartus įsigijo iš dviejų skirtingų, jai nepažįstamų asmenų, stoties turguje. Kaltinime nurodyta, kad S. V. narkotines medžiagas įgijo iš R. M., kuris narkotines medžiagas įsigijo ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis. Tačiau R. M. yra pagrįstai išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad narkotinių medžiagų – heroino įgijimo aplinkybės nėra nei tiksliai nustatytos, nei įrodytos, todėl iš kaltinimo šalinamos. Daroma išvada, jog S. V. neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis pasireiškė šių medžiagų neteisėtu laikymu bei platinimu, t. y. pardavimu. Be to, konstatuotina, jog S. V. veikė viena, t. y. nebendrininkaudama, todėl iš kaltinimo šalinamos visos formuluotės, susijusios su nusikalstamo susitarimo bei R. M. nurodymų vykdymu. Patikslinus kaltinimo formuluotę, teisėjų kolegija laiko nustatyta ir įrodyta, kad: S. V., ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. kovo 6 d., neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, nurodytomis aplinkybėmis: S. V. 2014 m. sausio 27 d., apie 12.35 val., už 50 Lt sumą narkotinę medžiagą – 0,0397 g heroino neteisėtai pardavė R. B., tokiu būdu šią narkotinę medžiagą išplatino; tęsdama nusikalstamus veiksmus, ji, vykdydama sumanymą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. kovo 6 d., 18.50 val., 19,192 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos - heroino, paruošė tolimesniam platinimui supakuodama narkotines medžiagas į atskirus penkis polietileninius paketus ir polietileninį maišelį, tokiu būdu, turėdama tikslą platinti narkotines medžiagas, neteisėtai laikė didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos, kol šios buvo surastos 2014 m. kovo 6 d. kratos metu jos gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Dėl S. V. išteisinimo pagal BK 159 straipsnio 1 dalį

BK 159 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.Prokuroras, nesutikdamas su kaltinamosios S. V. išteisinimu pagal BK 159 straipsnio 1 dalį, skunde nurodo, kad įtraukimas į nusikalstamą veiką gali pasireikšti ne tik įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu ar apgaule, bet ir kitokiais veiksmais. Nagrinėjamu atveju, nepilnametės R. M. įtraukimas į nusikalstamą veiką, prokuroro teigimu, pasireiškė tuo, kad S. V. pasinaudojo savo, kaip vyresnio amžiumi giminaičio (močiutės) autoritetu, savo kaip globėjos ryšiu su nepilnamete. Pasak prokuroro, ši faktinė aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad R. M. savo iniciatyva nebūtų ėmusi ir slėpusi narkotinių medžiagų, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta.BK 159 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – vaiko intereso dėl pozityvaus jo psichikos vystymosi (pagrindinis nusikaltimo objektas) ir visuomenės intereso formuoti nepilnamečio asmenybę (papildomas nusikaltimo objektas) pažeidimą. Aukštesnysis teismas pažymi, jog vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas privalo suvokti, kad veikia vaiką ir nori pakeisti jo elgesį, kad šis pradėtų nusikalstamai elgtis, t. y. šiuo atveju svarbu nustatyti, jog S. V. savo aktyviais veiksmais siekė įtraukti nepilnametę R. M. į BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Objektyviai vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką pasireiškia bet kokiais veiksmais, kuriais siekiama, kad vaikas sutiktų daryti nusikalstamą veiką, t. y. įtikinėjimais, prašymais, papirkinėjimais, grasinimais, apgaule, kitokiais būdais (pažadais, nugirdymu ir kt.) ir vaiko dalyvavimu nusikalstamoje veikoje. Nagrinėjamu atveju, jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog S. V. įtikinėjimais, prašymais, papirkinėjimais, grasinimais, apgaule ar kitokiais būdais būtų siekusi palenkti ar palenkusi R. M. dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme, byloje nenustatyta.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad jokie S. V. veiksmai, atitinkantys BK 159 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, byloje surinktais duomenimis nenustatyti. S. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad narkotines medžiagas anūkei R. M. už kelnaičių įkišo neturėdama tikslo įtraukti ją į nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu S. V. paaiškino, kad įėjus pareigūnams, ji nuo komodos paėmė paketą, įkišo jį R. M. už sijono ir pėdkelnių iš priekio, kairės pusės. Užkišdama paketą ji R. M. nieko nesakė, o pati R. M. tylėjo ir jos nieko neklausė (t. 3, b. l. 58-59). Apklausiama pirmosios instancijos teisme S. V. parodė, kad atvykus policijos pareigūnams ji nubėgo į kambarį, ten užėjo R. M., o ji paėmė paketą ir užkišo R. M. už kelnaičių (t. 6, b. l. 24). Šias aplinkybes patvirtina ir R. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, jog prie jos pribėgusi močiutė su kažkokiu maišeliu, suvyniotu į popierių, jį užkišo jai už kelnaičių, pasakė „Ša“. Ji nežinojo, kas viduje. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad S. V. būtų skatinusi R. M. elgtis nusikalstamai. Anūkės kūną S. V., neturėdama laiko ieškoti patikimos vietos narkotinėms medžiagoms paslėpti, spontaniškai įvertino kaip tinkamą slėptuvę. Tačiau S. V., nenurodydama anūkei, ką užkišo jai už kelnaičių, negalėjo suvokti ir to, ar R. M. suprato, kad jos drabužiuose yra paslėptos draudžiamos laikyti medžiagos. S. V. su anūke nesitarė dėl pastarosios tolesnių veiksmų, todėl negalėjo žinoti bei nuspėti anūkės veiksmų, atvykus policijos pareigūnams. Taigi, S. V. tyčia neapėmė R. M. veiksmų, išteisintoji sąmoningai nesiekė anūkės įpainioti į nusikalstamos veikos darymą. Vien giminystės ryšio konstatavimas negali būti pripažįstamas pakankamu įrodymu, jog S. V. siekė palenkti anūkę padaryti nusikalstamą veiką. Apie tai, jog senelę R. M. būtų laikiusi savo autoritetu ar sektinu pavyzdžiu, bylos medžiagoje duomenų nėra.Pažymėtina, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. V. veikoje nenustatyta BK 159 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl S. V. pripažinimo kalta pagal BK 159 straipsnio 1 dalį atmetami.Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K–205/2012, 2K-532/2012). Tokias pačias nuostatas ne kartą yra konstatavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei padarė teisingą, motyvuotą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, S. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, ir S. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 159 straipsnyje, ir juos visus, jų veiksmuose nesant nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, išteisino. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, susijusių su kaltinimo S. V. aprašymu, neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.), todėl Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistosios S. V. apeliacinio skundo

Nuteistoji S. V. apeliaciniame skunde, neginčydama kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo, prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį ir jai paskirtą bausmę sušvelninti, t. y. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantė mano, kad yra nuteista per griežtai. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl galimybės jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, kurią pritaikius būtų galimybė jos atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jai paskirtos bausmės vykdymą. Teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių apeliantei galėtų būti paskirta švelnesnė nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, apeliantė prašo jos atžvilgiu taikyti BK 76 straipsnį ir atleisti ją nuo bausmės dėl ligos.Kaip jau minėta, S. V. nuteista pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį, tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų.BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis šiais tikslais ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė nurodytiems tikslams pasiekti. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistosios S. V. apeliaciniame skunde, skirdamas S. V. bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir pripažino tai jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vieną tyčinį sunkų nusikaltimą S. V. padarė būdama neteista, nedirbanti, ir, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas S. V. paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 8 metams. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, jog S. V. veikos padarymo metu buvo neteista ir jai paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, kaip nepagrįsti atmetami nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, skirdamas jai bausmę, rėmėsi neįsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir sprendžia, kad tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, nes S. V. nuteistas už tyčinį sunkų nusikaltimą, susidedantį iš kelių epizodų, kas tokią nusikalstamą veiką daro dar pavojingesne, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistosios asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jos pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, švelninti jai paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo. Nors nuteistoji skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl galimybės jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-456/2013). Tik tada, kai konkrečioje byloje nustatyta aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinkanti visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji yra betikslė, t. y. nepasiekianti visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekianti iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios suponuotų išvadą, kad S. V. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui, nėra.Minėtų aplinkybių kontekste taip pat atmetami S. V. apeliacinio skundo argumentai dėl BK 75 straipsnio taikymo, kadangi konstatavus, jog S. V. 8 metų laisvės atėmimo bausmė paskirta teisingai ir nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti ir dėl BK 75 straipsnio taikymo, kadangi pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik asmeniui paskyrus ne didesnę kaip 4 metų laisvės atėmimo bausmę.Nuteistoji S. V. taip pat apeliuoja į savo sveikatos būklę, į tai, kad serga nepagydoma liga, todėl prašo jos atžvilgiu taikyti BK 76 straipsnį bei atleisti ją nuo bausmės dėl ligos. Pagal BK 76 straipsnį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki arba po teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti jam būtų per sunku. Nuo bausmės dėl ligos nuteistasis paprastai gali būti atleidžiamas tik tada, kai dėl sveikatos būklės jis įprasta tvarka negalėtų atlikti bausmės, kai bausme nebūtų įgyvendinti jai keliami tikslai arba bausmės atlikimas taptų panašus į kankinimą ir žmogaus orumo žeminimą, taip pat, kai bausmės atlikimo metu nuteistajam nebūtų suteikiama tinkama medicinos pagalba ir būtina priežiūra.Nors nuteistoji skunde pabrėžia, kad jai pastoviai diagnozuojama hipertenzija, ji nuolatos skundžiasi dideliais galvos skausmais, be to, serga cukriniu diabetu, kuris laikomas nepagydoma liga, tačiau nagrinėjamu atveju, byloje atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus ekspertą D. T., pastarasis, susipažinęs su byloje pateiktais S. V. medicininiais dokumentais, paaiškino, kad pagrindinės nuteistosios ligos yra: išeminė širdies liga, padidėjęs spaudimas, diabetas, išoperuota tulžies pūslės akmenligė. Siekiant atleisti asmenį nuo paskirtos bausmės vykdymo dėl minėtų ligų, jos turi būti paskutinės stadijos, sunkiai gydomos. Iš medicininių dokumentų matyti, jog minėtos ligos yra pradinės stadijos, šeimos gydytojas net neskiria vaistų, todėl eksperto išvada, jog S. V. gali atlikti jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, yra kategoriška (t. 7, b. l. 119-123). Taigi, atsižvelgiant į eksperto D. T. paaiškinimus ir į tai, jog byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl savo sveikatos būklės nuteistoji S. V. negalėtų atlikti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės, taip pat atsižvelgiant į tai, kad sveikatos būklė nekliudė jai daryti nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantei nėra pagrindo taikyti BK 76 straipsnio nuostatų, todėl šis apeliantės prašymas netenkinamas. Be to, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuteistiesiems užtikrinamas tokios pat kokybės bei lygio gydymas, kaip ir esantiems laisvėje asmenims.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendis dalyje dėl bausmės individualizavimo S. V. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, bausmė individualizuota teisingai, todėl tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymos, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos išteisintajai S. M., išlaidos sudaro 234,50 Eur (t. 7, b. l. 184), o nuteistajam H. N. šios išlaidos sudaro 86,85 Eur (t. 7, b. l. 125-126). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo ar išteisintojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pačios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintosios S. M. ir nuteistojo H. N. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį pakeisti:

Nustatyti, kad S. V. yra nuteista už tai, kad ji, ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. kovo 6 d., neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, nurodytomis aplinkybėmis: S. V. 2014 m. sausio 27 d., apie 12.35 val., už 50 Lt sumą narkotinę medžiagą – 0,0397 g heroino neteisėtai pardavė R. B., tokiu būdu šią narkotinę medžiagą išplatino; tęsdama nusikalstamus veiksmus, ji, vykdydama sumanymą platinti narkotines medžiagas - heroiną, ne vėliau kaip 2014 m. kovo 6 d., 18.50 val., 19,192 g miltelių, turinčių savo sudėtyje didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos - heroino, paruošė tolimesniam platinimui supakuodama narkotines medžiagas į atskirus penkis polietileninius paketus ir polietileninį maišelį, tokiu būdu, turėdama tikslą platinti narkotines medžiagas, neteisėtai laikė didelį kiekį - 3,188 g narkotinės medžiagos, kol šios buvo surastos 2014 m. kovo 6 d. kratos metu jos gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

S. V. asmens sveikatos korteles grąžinti IĮ ,,Jūsų šeimos klinika“ ir Kauno tardymo izoliatoriui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.