- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-29
- Bylos Nr.
- eA-2008-575/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00273-2026-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 26S422 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad 2025 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu (toliau – ir Leidimas), kuris buvo priimtas. Tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas pripažino netekusiu galios sprendimą priimti pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą, nurodęs, kad pareiškėjas nepateikė tinkamai legalizuotos neteistumo pažymos.
2.2. Atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintas teisės normas. Prašymo priėmimas, kuriuo tik formaliai patikrinama, ar prašymas pateiktas tinkama forma ir ar prie jo pridėti visi reikiami dokumentai, nėra administracinis sprendimas VAĮ prasme. Tai tik vienas iš administracinės procedūros, pasibaigiančios galutiniu administraciniu sprendimu, veiksmų. Toks veiksmas negali būti prilyginamas administraciniam sprendimui, todėl jis negali būti pripažįstamas netekusiu galios vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Todėl atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimo, kadangi negali būti panaikintas veiksmas, kuriuo nepriimamas atskiras sprendimas.
2.3. Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo legalizuoti neteistumo pažymą Lietuvos ambasadoje arba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau dėl Leidimo besikreipiantys asmenys patys arba per atstovus negali legalizuoti dokumentų Užsienio reikalų ministerijoje – tai gali padaryti tik mokslo įstaiga. Neteistumo pažyma nėra privalomas dokumentas, kurio nepateikus negalėtų būti nagrinėjamas pareiškėjo prašymas išduoti Leidimą. Asmuo atleidžiamas nuo pareigos pateikti neteistumo pažymą, jei jos gavimas yra neįmanomas arba reikalautų neprotingai didelių išlaidų, tačiau tai nėra savarankiškas pagrindas, kuriuo remdamasis atsakovas gali atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą.
2.4. Priimant Sprendimą, iš esmės buvo vertinamas pareiškėjo prašymas išduoti Leidimą, o ne naikinamas atsakovo ankstesnis sprendimas. Todėl atsakovas nesilaikė procedūrinių reikalavimų, nes neįvykdė pareigos priimti sprendimą pagal pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjas per išorės paslaugų teikėjo padalinį pateikė prašymą išduoti Leidimą. Išorės paslaugų teikėjas 2025 m. gruodžio 23 d. priėmė prašymą ir kartu su juo pateiktą užsienio valstybės, kurioje iki atvykimo į Lietuvos Respubliką užsienietis gyveno arba šiuo metu gyvena pastaruosius dvejus metus, kompetentingos institucijos išduotą pažymą, patvirtinančią, kad šioje valstybėje jis nebuvo teistas. Tačiau pateikta neteistumo pažyma nebuvo legalizuota teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl minėtas prašymas neturėjo būti priimtas.
4.2. Vadovaudamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą.
4.3. Pareiškėjui pateikus prašymą dėl Leidimo ir prie jo pridedamus dokumentus, buvo pradėta teikti administracinė paslauga, kuri laikytina suteikta priėmus administracinį sprendimą. Kadangi vienas iš kartu su prašymu pateiktų dokumentų neatitinka reikalavimų, Migracijos departamentas pagrįstai negali tenkinti pareiškėjo prašymo. Migracijos departamentas turi pareigą priimti administracinį sprendimą, t. y. išreikšti vienkartinę viešojo administravimo subjekto valią dėl teisės taikymo, privalomą ir skirtą konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei, o ginčijamo Sprendimo atveju – pareiškėjui. Todėl Migracijos departamentas, įvertinęs, kad prašymas dėl nustatytų trūkumų negali būti nagrinėjamas, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą ir prašymo priėmimą pripažino netekusiu galios. VAĮ, apibrėžiant administracinės procedūros sprendimo sampratą, nurodoma, kad administracinė procedūra baigiama priimant administracinį sprendimą.
4.4. Vien aplinkybė, kad kai kuriais teisės aktų nustatytais atvejais teistumo pažyma gali būti neteikiama, nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog teistumo pažyma nėra privalomas dokumentas. Taip pat tais atvejais, kai dokumentas yra išduotas valstybėje, neprisijungusioje prie Hagos konvencijos, išduotą dokumentą reikia legalizuoti ne tik užsienio valstybės institucijoje, bet ir Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje arba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Todėl priešingi skundo argumentai atmestini.
4.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad teistumo pažymos nepateikimas nėra savarankiškas pagrindas, dėl kurio Migracijos departamentas turi pareigą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovas šiuo atveju neatliko vertinimo, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, taip pat nepriėmė sprendimo Leidimą išduoti, pakeisti ar atsisakyti jį išduoti ar pakeisti.
4.6. Nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas bet kuriuo atveju turi pareigą priimti sprendimą pagal pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kai nustatyta, jog pareiškėjo prašymas negalėjo būti priimtas, nes pateikta teistumo pažyma nėra tinkamai patvirtinta. Skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
6.1. 2025 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamente buvo priimtas pareiškėjo prašymas išduoti Leidimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pareiškėjas prašymą išduoti Leidimą pateikė per išorės paslaugų teikėjo padalinį (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad išorės paslaugų teikėjas 2025 m. gruodžio 23 d. priėmė pareiškėjo prašymą ir kartu su juo pateiktą užsienio valstybės, kurioje iki atvykimo į Lietuvos Respubliką užsienietis gyveno arba šiuo metu gyvena pastaruosius dvejus metus, kompetentingos institucijos išduotą pažymą, patvirtinančią, kad šioje valstybėje jis nebuvo teistas.
6.2. Atsakovas 2026 m. sausio 2 d. ginčijamu Sprendimu pripažino netekusiu galios sprendimą priimti prašymą. Šis Sprendimas priimtas vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime nurodyta, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 45 punktą teistumo pažyma turi būti patvirtinta pažyma (Apostille) arba legalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. legalizuota ne tik užsienio valstybės institucijoje, atsakingoje už dokumentų legalizavimą naudoti užsienyje, bet ir Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje ar Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Pareiškėjas prie prašymo pateikė teistumo pažymą, išduotą (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos, kuri nėra legalizuota Vyriausybės nustatyta tvarka. Aprašo 59.6 punkte nustatyta, kad prašymas išduoti leidimą gyventi nepriimamas, jeigu prašymas ir (ar) prie prašymo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant Aprašo reikalavimų.
7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Aprašo 8, 45 ir 102 punktų nuostatomis.
8. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad užsienietis, per „Migris“ sistemą pildydamas prašymą išduoti Leidimą, turi nurodyti faktines aplinkybes, dėl kurių negali įvykdyti reikalavimo pateikti teistumo pažymą, ir patvirtinti, kad jis šioje (šiose) užsienio valstybėje (valstybėse) nebuvo teistas. Dėl reikalavimo pateikti teistumo pažymą netaikymo konkrečiu atveju sprendžia Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas. Teismas pažymėjo, kad teistumo pažyma turi būti legalizuota arba patvirtinta pažyma (Apostille) Vyriausybės nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai dokumentas yra išduotas valstybėje, kuri nėra prisijungusi prie Hagos konvencijos, išduotą dokumentą reikia legalizuoti ne tik užsienio valstybės institucijoje, bet ir Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje arba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.
9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog netinkamas teistumo pažymos patvirtinimas nėra savarankiškas pagrindas, dėl kurio atsakovas turi pareigą atsisakyti nagrinėti jo prašymą. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo prašymas išduoti Leidimą negalėjo būti priimtas, kadangi pateikta teistumo pažyma nėra tinkamai patvirtinta. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pripažino netekusiu galios sprendimą priimti pareiškėjo prašymą. Teismas pripažino Sprendimą pagrįstu, teisėtu ir motyvuotu, todėl sprendė, kad jis atitinka VAĮ reikalavimus tokio pobūdžio administraciniam aktui.
III.
10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 10 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas nemotyvavo, kodėl Sprendimas atitinka administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Šiuo atveju ginčas yra kilęs ne dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui Leidimą, nes tokio sprendimo atsakovas nėra priėmęs. Atsakovas nepriėmė jokio sprendimo, kuriuo būtų priėmęs pareiškėjo prašymą dėl Leidimo, o tai buvo nurodyta tik „Migris“ sistemoje kaip prašymo statusas, t. y. kad prašymas priimtas.
11.2. Prašymo priėmimas, formaliai patikrinant, ar prašymas pateikiamas tinkama forma, ar prie jo pateikiami visi reikiami dokumentai, nėra administracinis sprendimas VAĮ prasme. Tai vienas iš administracinės procedūros, kuri baigiama galutiniu administraciniu sprendimu, veiksmų. Toks veiksmas negali būti prilyginamas administraciniam sprendimui, todėl jis negali būti pripažįstamas netekusiu galios vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Todėl atsakovas neturėjo teisės priimti Sprendimo.
Atsiliepimas
11.3. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo legalizuoti neteistumo pažymą Lietuvos ambasadoje arba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Asmenys, besikreipiantys dėl Leidimo išdavimo, patys arba per atstovus negali legalizuoti dokumentų Užsienio reikalų ministerijoje, nes tai gali padaryti tik mokslo įstaiga. Be to, tam tikrais atvejais atsakovas išduoda asmenims leidimus laikinai gyventi net jei jie negali legalizuoti neteistumo pažymos. Teismas nurodė atvejus, kada Leidimas gali būti išduotas net be tinkamai legalizuotos neteistumo pažymos, tačiau toks sprendimas priimamas atskirai, o ne panaikinant sprendimą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taip pat asmuo atleidžiamas nuo pareigos pateikti neteistumo pažymą, jei jos gavimas yra neįmanomas arba jei tai reikalautų neprotingai didelių išlaidų. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu skrydžiai į (duomenys neskelbtini), kur buvo išduota pažyma, yra negalimi, todėl dokumento legalizavimas yra neįmanomas. Atsakovas turėtų šią aplinkybę vertinti priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi.
11.4. Priimant atsakovo Sprendimą ir teismo sprendimą buvo vertinamas pats pareiškėjo prašymas išduoti Leidimą, t. y. ar pareiškėjui gali būti išduotas Leidimas, tačiau ginčas kilo dėl kito atsakovo veiksmo. Todėl teismas neįsigilino į bylos esmę.
12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
13. Atsakovas atsiliepime pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
13.1. Pareiškėjas ginčija ne sprendimą priimti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo, bet sprendimą, kuriuo nuspręsta pripažinti netekusiu galios sprendimą priimti pareiškėjo prašymą. Todėl teismas pagrįstai vertino būtent pareiškėjo ginčijamą Sprendimą. Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą Sprendimui priimti, o Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.
13.2. Pareiškėjas klaidingai nurodo, kad prašymo priėmimas „baigiamas galutiniu administraciniu sprendimu, pvz., sprendimu išduoti leidimą laikinai gyventi arba atsisakyti“, nes tokiu būdu baigiamas ne prašymo priėmimas, o prašymo nagrinėjimas – t. y. tolesnė administracinė procedūra, kurios eigą nustato Aprašo dalis, kurioje įtvirtinta prašymo nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjo prašymas negalėtų būti išnagrinėtas, nustačius, kad kartu su prašymu išduoti Leidimą nebuvo pateikti visi duomenys ir (ar) dokumentai, būtini sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti.
13.3. Pareiškėjas neteisingai vertina atvejus, kai reikalavimas pateikti teistumo pažymą (-as) netaikomas. Šiuo aspektu atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir papildomai pažymi, kad pareiškėjas savo prašyme nebuvo nurodęs faktinių aplinkybių, dėl kurių negali įvykdyti reikalavimo dėl teistumo pažymos, bei nebuvo patvirtinęs, kad jis užsienio valstybėje nebuvo teistas. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl skrydžių negalimumo neegzistavo pareiškėjui teikiant prašymą, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėjo pateikti tinkamai legalizuotos teistumo pažymos. Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad užsienietis pats negali legalizuoti dokumentų Užsienio reikalų ministerijoje, nes, atsakovo vertinimu, tai gali padaryti tik mokslo įstaiga – teistumo pažyma gali būti legalizuota ne tik Užsienio reikalų ministerijoje, bet ir Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje.
13.4. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad, priimant Sprendimą, iš esmės buvo vertinamas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas negalėjo vertinti pareiškėjo prašymo, kadangi pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų, reikalingų tam, kad jo prašymas galėtų būti nagrinėjamas.
13.5. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina teismo argumentai, savaime nedaro teismo sprendimo neteisėto. Teismo sprendimu nebuvo pažeisti bendrieji teisingumo, proporcingumo, aiškumo ir išsamumo principai, o teisės normos pritaikytos tinkamai. Taip pat atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Įstatymo ir VAĮ reikalavimus bei formuojamą teismų praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento sprendimas priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prie prašymo pateikta 2025 m. gruodžio 1 d. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos išduota teistumo pažyma nebuvo legalizuota Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje ar Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje, taigi neatitiko Aprašo 45 punkto reikalavimų, o pagal Aprašo 59.6 punktą toks prašymas neturėjo būti priimtas. Tinkamai legalizuotos teistumo pažymos nepateikimas yra savarankiškas pagrindas prašymui nepriimti, o dėl išimčių taikymo bet kokiu atveju sprendžiama Aprašo 102 punkte nustatyta tvarka. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pripažino netekusiu galios sprendimą priimti pareiškėjo prašymą, o ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui nustatytus reikalavimus.
16. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir neteisingai taikė VAĮ nuostatas, nes ginčas kilo ne dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, bet dėl sprendimo, kuriuo netekusiu galios pripažintas prašymo priėmimas. Apelianto vertinimu, prašymo priėmimas „Migris“ sistemoje nėra administracinis sprendimas VAĮ prasme, o tik procedūrinis veiksmas, todėl negalėjo būti panaikintas vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nepateikė pakankamų motyvų, kodėl tokį veiksmą laikė administraciniu sprendimu, o atsakovas, spręsdamas dėl neteistumo pažymos legalizavimo, neįvertino teisės aktuose numatytų išimčių ir faktinių aplinkybių, susijusių su šio dokumento legalizavimo neįmanomumu.
17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, taip pat nenustatyta sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo teisinės prigimties
18. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad ginčo objektu esantis atsakovo veiksmas nelaikytinas administraciniu sprendimu VAĮ prasme.
19. Dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje administracinis sprendimas apibrėžiamas kaip teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyti privalomi administracinio sprendimo rekvizitai – sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, data, registracijos numeris, tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, teisinis ir faktinis pagrindas, motyvai, apskundimo tvarka, sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimas turi būti pasirašytas sprendimą priimti įgalioto asmens, o, kai jis priimamas per valstybės informacines sistemas, – patvirtintas (autorizuotas) informacinėje sistemoje.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami pagrindiniai individualaus administracinio akto (administracinio sprendimo) požymiai: 1) jame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), t. y. jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą; 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus; 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims; 4) aktas yra vienkartinio taikymo; 5) jis skirtas konkrečiam subjektui ir konkrečiai situacijai; 6) aktas privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011; 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-714-624/2015). Nors ši praktika suformuota dar galiojant ankstesnei VAĮ redakcijai, joje suformuluoti kriterijai išlieka aktualūs ir šiuo metu galiojančios VAĮ 2 straipsnio 5 dalies bei 10 straipsnio kontekste.
21. VAĮ 2 straipsnio 2 dalyje administracinė procedūra apibrėžiama kaip viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai, nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie galimą jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad administracinės procedūros sprendimas – tai administracinis sprendimas, kurio priėmimu baigiama administracinė procedūra. Nors nagrinėjamu atveju sprendžiama ne dėl administracinės procedūros siaurąja VAĮ prasme, šios nuostatos atskleidžia bendrą įstatymų leidėjo logiką, kad administraciniu sprendimu laikytinas ne bet kuris procedūros metu atliekamas veiksmas, o toks, kuriuo procedūra yra užbaigiama ir sukeliamos savarankiškos teisinės pasekmės. Todėl administracinio sprendimo statusas negali būti siejamas su bet kuriuo procedūriniu veiksmu; jis sietinas tik su tokiu veiksmu, kuris atitinka VAĮ 2 straipsnio 5 dalies bei 10 straipsnio reikalavimus.
22. Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo teisinė prigimtis vertintina šiame kontekste. Pagal Aprašo 58 punktą išorės paslaugų teikėjui pateiktas prašymas laikomas priimtu, kai išorės paslaugų teikėjo darbuotojas, nustatęs, kad užsienietis atitinka Aprašo 10 ar 47 punkte nustatytus reikalavimus ir pateikė visus reikiamus dokumentus, apie prašymo priėmimą pažymi Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – MIGRIS). Aprašo 59 punkte įtvirtinti pagrindai, kuriems esant prašymas nepriimamas; tarp jų – pareiškėjo atžvilgiu atsakovo pritaikytas Aprašo 59.6 punktas (prašymas ir (ar) prie jo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant Aprašo reikalavimų). Užsieniečio prašymo nagrinėjimas iš esmės – vertinimas, ar užsienietis atitinka Leidimo išdavimo sąlygas, – vyksta tolesniame prašymo nagrinėjimo etape, o jo rezultatas Aprašo 102 punkto pagrindu įforminamas sprendimu išduoti Leidimą arba atsisakyti jį išduoti.
23. Vertinant prašymo priėmimą pagal pirmiau nurodytus administracinio sprendimo požymius, darytina išvada, kad jis neatitinka šių požymių visumos. Prašymo priėmimas neišreiškia teisės normų taikymo rezultato, sukeliančio pareiškėjui subjektinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą; juo pareiškėjui nenustatomos jokios materialinės teisės ar pareigos – tik sudaromos prielaidos jo prašymą nagrinėti iš esmės, o atsakovui kyla atitinkama procedūrinė pareiga. Tokia veiksmo teisinė reikšmė iš esmės skiriasi nuo administracinio sprendimo, apibrėžto VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje, paskirties – spręsti dėl asmens materialinių teisių ar pareigų.
24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės teigia, kad prašymo priėmimas laikytinas administraciniu sprendimu, kadangi jį priėmus atsakovui kyla pareiga nagrinėti pareiškėjo prašymą, t. y. atsiranda teisinės pasekmės. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Aplinkybė, kad priėmus prašymą atsakovui kyla pareiga jį nagrinėti, savaime nereiškia, jog buvo priimtas administracinis sprendimas VAĮ prasme. Tokia pasekmė patvirtina tik tai, kad buvo atliktas procedūrinis veiksmas, sudarantis prielaidas tolesniam prašymo nagrinėjimui. Kaip minėta, Aprašo reguliuojama leidimo laikinai gyventi išdavimo tvarka baigiama ne prašymo priėmimu, o Aprašo 102 punkto pagrindu priimamu sprendimu išduoti Leidimą arba atsisakyti jį išduoti.
25. Kitas administracinio sprendimo požymių aspektas – ginčo objektu buvusio veiksmo įforminimas. Prašymo priėmimas MIGRIS sistemoje nėra įforminamas kaip atskiras, motyvuotas, rekvizituotas individualus administracinis aktas, atitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus: jame nenurodyti sprendimo motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas, tvarkomasis veiksmas ar asmeniui nustatytos teisės ir pareigos, apskundimo tvarka. Be to, pagal Aprašo 58 punktą apie prašymo priėmimą MIGRIS sistemoje pažymi išorės paslaugų teikėjo darbuotojas.
26. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas MIGRIS sistemoje yra procedūrinio pobūdžio prašymo nagrinėjimo veiksmas, o ne administracinis sprendimas VAĮ 2 straipsnio 5 dalies ir 10 straipsnio prasme.
Dėl Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo ribų
27. VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Šios normos formuluotė aiškiai apibrėžia jos taikymo dalyką – neteisėtą administracinį sprendimą. Sisteminis VAĮ aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad šios normos taikymo dalyku gali būti tik aktas, atitinkantis VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje ir 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus požymius.
28. Šis sisteminio aiškinimo rezultatas dera su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad, nors įstatymų leidėjas ir nėra nustatęs tiesioginio draudimo viešojo administravimo subjektui pačiam pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, viešojo administravimo subjektų veikloje galioja principas, kad viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama. Taigi teisė panaikinti ar pakeisti administracinį aktą turi turėti įstatyminį pagrindą, o toks įgaliojimas negali būti įtvirtintas poįstatyminiuose teisės aktuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-6/2012; 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A624-1563/2014). Viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmai, peržengiant jam suteiktos kompetencijos ribas (ultra vires), pripažintini neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010).
29. Iš to išplaukia, kad VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte suteikta teisė, apibrėžianti viešojo administravimo subjekto kompetencijos ribas, negali būti aiškinama plačiau, nei leidžia normos turinys. Šios normos taikymas prašymo nagrinėjimo metu atliekamiems preliminariems ar techniniams veiksmams, kurie pagal savo prigimtį neatitinka administracinio sprendimo požymių, prieštarautų tiek normos tekstui, tiek VAĮ 3 straipsnio 4 ir 8 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams.
30. Dėl šios priežasties atsakovas, pripažindamas netekusiu galios prašymo priėmimo MIGRIS sistemoje veiksmą VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, netinkamai taikė šią atsakovo kompetencijos ribas apibrėžiančią teisės normą. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas tokiam atsakovo veiksmų vertinimui ir nepateikdamas atskiros analizės, kodėl būtent prašymo priėmimas laikytinas administraciniu sprendimu VAĮ prasme, taip pat neteisingai aiškino ir taikė šią teisės normą. Taigi apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo, kodėl ginčijamą veiksmą laikė administraciniu sprendimu, yra pagrįstas.
Dėl kitų proceso šalių argumentų ir bylos procesinės baigties
31. Teismas pažymi, kad gero administravimo principas, kylantis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejamas su VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015), viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti rūpestingai ir atidžiai, bendradarbiauti su besikreipiančiu asmeniu ir apie nustatytus jo prašymo trūkumus informuoti taip, kad asmuo turėtų realią galimybę juos pašalinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsauga, todėl neaiškumai, kylantys privataus asmens ir viešojo administravimo subjekto santykiuose, aiškintini asmens naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013). Formalus ir biurokratinis viešojo administravimo funkcijų vykdymas su gero administravimo principu nesiderina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015).
32. Su gero administravimo principu bei VAĮ 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintu vieno langelio principu nesiderina praktika, kai apie asmeniui nepalankų sprendimą, priimamą po prašymo priėmimo stadijos, pareiškėjas informuojamas tik informacinėje sistemoje padarytu įrašu, aiškiai neįteikiant jam paties sprendimo ir nenurodant jo apskundimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą pareiškėjui įteikė ar kitaip apie jį informavo – pareiškėjas nurodo apie Sprendimą sužinojęs atsitiktinai tikrindamas MIGRIS, ir šios aplinkybės atsakovas nepaneigia. Ši aplinkybė, nors ir nėra savarankiškas Sprendimo naikinimo pagrindas, papildomai patvirtina išvadą, kad pasirinktas atsakovo elgesio būdas neužtikrino pareiškėjui tinkamų procesinių garantijų.
33. Apelianto argumentai dėl objektyvių kliūčių legalizuoti (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos išduotą teistumo pažymą ir dėl Aprašo 8.6 punkte numatytų išimčių taikymo yra susiję su pareiškėjo materialiniu prašymu išduoti Leidimą ir jo pagrįstumu. Šie klausimai būtų teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl atsisakymo išduoti Leidimą pagrįstumo, tačiau tokio sprendimo atsakovas nėra priėmęs. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas dėl netinkamo VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, šių argumentų savarankiškas nagrinėjimas bylos baigties nepakeistų, todėl šioje stadijoje jie neaptariami. Šiuos klausimus atsakovas, atlikdamas tolesnius procedūrinius veiksmus dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertins pagal Apraše ir kituose teisės aktuose nustatytą tvarką. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, atkuriama iki jo priėmimo buvusi teisinė padėtis, todėl atsakovui kyla pareiga, laikantis Apraše ir kituose taikytinuose teisės aktuose nustatytos tvarkos, tęsti pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procedūrą.
34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, pripažindamas netekusiu galios prašymo priėmimo veiksmą VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, netinkamai taikė šią teisės normą, kadangi prašymo priėmimas MIGRIS sistemoje neatitinka administracinio sprendimo požymių, nustatytų VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje ir 10 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų išsamiai neaptarė ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento 2026 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 26S422.
35. Pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
36. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnės, negu nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
37. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką priteistinos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Tai, kad proceso šalis patyrė realias išlaidas, paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo arba pavedimo operacijas, įvykdytas kitam subjektui (žr., pvz., 2008 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009 ir kt.). Taigi suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas už teisines paslaugas, patirtas pirmosios instancijos teisme, prašė iš atsakovo atlyginti 250 Eur (už skundo parengimą, pagal 2026 m. sausio 21 d. sąskaitą už teisines paslaugas Serija LT Nr. 665).
39. Atsižvelgus į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas apmokėjo minėtą 2026 m. sausio 21 d. sąskaitą, jo prašymas priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal 2026 m. sausio 21 d. sąskaitą netenkintinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-841-552/2025, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1106-815/2024, 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2339-575/2023 ir kt.).
40. Tačiau byloje yra pateikta banko pervedimo kopija, patvirtinanti, kad pareiškėjas sumokėjo 22,5 Eur žyminio mokesčio, kuris yra priskiriamas prie bylinėjimosi išlaidų. Todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 22,5 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.
41. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas pateikė banko pavedimo kopiją, patvirtinančią, kad pareiškėjas sumokėjo 11,25 Eur už žyminį mokestį. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteisiama 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
42. Atitinkamai pareiškėjui iš viso priteisiama 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (22,5 + 11,25 Eur), suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 26S422.
Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.