Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimas 4 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, nustatant, jog jis visu laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu visomis savaitės dienomis (nuo pirmadienio iki sekmadienio), nuo 23.00 val. iki 6.00 val. privalo būti savo Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu, jeigu tai nesusiję su darbu, ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 4 punktu, 5 dalies 4 punktu, įpareigojant D. N. dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio);

pagal 281¹ straipsnio 1 dalį – areštu 35 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prieš tai, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, laisvės apribojimo bausmę pakeitus į arešto bausmę, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 55 paroms.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. lapkričio 24 d. 21.52 val. iki 2024 m. lapkričio 25 d. 16.00 val. bei nuo 2025 m. sausio 1 d. 00.36 val. iki 2025 m. sausio 1 d. 13.01 val. (iš viso dvi paros), ir laikyta, kad D. N. yra atlikęs 2 arešto paras.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, 6 dalies 5, 6, 7, 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros, nustatant D. N. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pareigas: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; visomis savaitės dienomis (nuo pirmadienio iki sekmadienio) nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti savo Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu, jeigu tai nesusiję su darbu; dalyvauti elgesio pataisos programoje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (taip pat ir alkoholio).

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, D. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus 6 mėnesius, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo specialios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymo dienos – 2025 m. sausio 1 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 2, 5 dalimis, D. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos su PVM – 2320 Eur konfiskavimas.

Nuspręsta D. N. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus:

- D. N. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį voke prie baudžiamosios bylos antro tomo viršelio, perduoti jį išdavusiai institucijai – AB „Regitra“;

- 4 vnt. skaitmenines laikmenas palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2024 m. lapkričio 24 d. apie 20.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia kaire ranka koridoriuje pastūmė nukentėjusiąją E. N., dėl to ji atsitrenkė į spintos duris ir susižalojo kairę veido pusę, tokiais veiksmais savo šeimos nariui – žmonai E. N. sukėlė fizinį skausmą.

2. Be to, D. N. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2025 m. sausio 1 d. apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini), vairavo lengvąjį automobilį „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 7510“ „ARTB-0194“ (patikros sertifikato Nr. 2200280), jam buvo nustatytas 1,65 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti, o baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nutraukti BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimu ir jos dydžiu.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame prieitos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-513/2013). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis D. N. padarė šią inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei ją tinkamai kvalifikavo. Visi įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek D. N. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir priėjo įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. N. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją bei ją motyvuotai atmetė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama D. N. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

10. Nustatyta, kad D. N. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, įrodyta liudytojų I. K., I. V., T. J. parodymais, įvykio vietos, vaizdo ir garso įrašų apžiūrų protokolų, tarnybinio pranešimo, neblaivumo nustatymo akto duomenimis bei kita rašytinė bylos medžiaga.

11. Visų pirma, šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą D. N. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo iškvėptame ore buvo didesnė, negu 1,51 promilė. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniais įrodymais – 2025 m. sausio 1 d. Neblaivumo nustatymo aktu, kuriame užfiksuota, kad D. N. nustatyti neblaivumo požymiai: neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Atlikus tikrinimą prietaisu „Drager Alcotest 7510, Nr. 2200280, pirmo tikrinimo metu 2025 m. sausio 1 d. 0.36 val. D. N. nustatytas 1,91 promilių, antru tikrinimu 01.06 val. – 1,65 promilių neblaivumas (2 t., b. l. 23). Analogiškos aplinkybės dėl D. N. neblaivumo nustatymo nurodytos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono Policijos komisariato Reagavimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjos I. V. tarnybiniame pranešime tarnybiniame pranešime (2 t., b. l. 71–73). Be to, nustatyto neblaivumo fakto neginčijo ir pats nuteistasis.

12. Nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – liudytoja I. K. teigia, jog nuteistasis D. N. 2025 m. sausio 1 d. apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jos manymu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o nuteistasis šią aplinkybę neigia, nurodydamas, kad automobilį vairavo būdamas blaivus, o alkoholį vartojo po to, kai, išsileidus padangai, automobilį pastatė automobilių stovėjimo aikštelėje, iki policijos pareigūnų atvykimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo viso proceso metu duotų parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą ir nelogiškumą, sprendžia, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nuteistojo parodymais nesirėmė bei vertino kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

13.1. D. N., 2025 m. sausio 1 d. įteikus jam pranešimą apie įtarimą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, įtariamojo apklausos metu parodė, kad 2025 m. sausio 1 d. po vidurnakčio išėjo iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), sėdo į automobilį „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ketino važiuoti į (duomenys neskelbtini) pas dukrą. Buvo blaivus. Kiek pavažiavęs pajuto, kad minkšta padanga, nes prieš tai buvo problema su ja, be to, stuktelėjo į bordiūrą važiuodamas. Buvo įsukęs į (duomenys neskelbtini) gatvę, sustojo pažiūrėti, po to vėl įlipo į automobilį, važiavo į (duomenys neskelbtini) g. esančią aikštelę, prisipūsti padangos. Pamatė, kad padanga visai tuščia, neįmanoma pripūsti. Kadangi važiuoti niekur nebegalėjo, jis išgėrė „Grimbergen“ alaus 0,5 l talpos 2 skardines. Baigus gerti alų, atvažiavo policijos pareigūnai. Jis neblaivus automobilio nevairavo, nusikaltimo nepadarė (2 t., b. l. 116–119).

13.2. D. N., 2025 m. kovo 24 d. įteikus jam pranešimą apie įtarimą, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, dėl vairavimo neblaiviam parodė, jog 2025 m. sausio 1 d. apie 00.00 val. išsiruošė vykti pas dukrą į (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) ant kelio pakraštyje. Pradėjęs važiuoti, jis pajuto šiek tiek mašinos mėtymą. Įvažiavęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), šiek tiek už žiedo, kad netrukdyti eismui, sustojo dešinėje kelio pusėje pasižiūrėti savo automobilio ratą, gal jam kas nutiko. Išlipęs iš automobilio, pamatė, kad priekinis vairuotojo pusės ratas yra praktiškai tuščias, tada suprato, dėl ko jį kelyje mėtė, tiksliau, jis suvinguriavo ne kartą. Pamatęs tokį ratą, suprato, kad jau nepavažiuos niekur toli, o į (duomenys neskelbtini) tuo labiau nenuvažiuos. Tuomet pasižiūrėjo į kairėje pusėje esančią (duomenys neskelbtini) gatvės automobilių stovėjimo aikštelę ir pamatė, kad kampe yra dar viena laisva vieta. Tuomet ir sugalvojo automobilį įvaryti į tą aikštelę ir pėsčiomis pareiti namo. Įvažiavo į minėtą aikštelę, pasistatė automobilį ir, susinervinęs, išgėrė automobilyje turėtas alaus dvi skardines ir likerio 100 ml buteliuką. Minėtą alkoholį jis išgėrė lauke, eidamas link konteinerio, nes ten išmetė skardines. Begeriant alų, pamatė, kad atvažiuoja policijos pareigūnai, tai pabaigė gerti alų ir išmetęs skardinę į šiukšlinę, ėjo link žiedo – (duomenys neskelbtini) gatvių link savo namų. Jis niekur neatsitrenkė, nieko nepadarė (2 t., b. l. 137–140).

13.3. D. N., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį parodė, kad 2025 m. sausio 1 d. apie 00.00 val. nusprendė nuvažiuoti pas dukrą. Automobilis stovėjo kelkraštyje toje pačioje gatvės pusėje, kur „(duomenys neskelbtini)“, pirmas prie išvažiavimo nuo naujo turgaus pastato. Truputį pavažiavęs į priekį jis apsisuko, kur galima. Važiuojant į įkalnę, jį pradėjo nešti į priešingą juostą, jis užvažiavo ant ištisinės, pasuko vairą atgal. Į priešpriešinę eismo juostą nebuvo išvažiavęs. Kai leidosi nuokalne, jau buvo girdėti garsas nuo padangos vairuotojo pusėje. Nusprendė kaip nors lėtai nusileisti, pasistatyti automobilį (duomenys neskelbtini), už žiedo, nes (duomenys neskelbtini) gatvėje nei vienos vietos nebuvo šalia kelio. Į jokį bordiūrą jis nestuktelėjo, niekur neatsitrenkė. Pravažiavęs žiedą, už 20 metrų sustojo šalikelėje, išlipęs iš automobilio pasiėmė pompą iš bagažinės. Ten kaip tik ėjo jaunimas, vienas priėjo, paklausė, kas nutiko, gal gali padėti. Tas jaunuolis ar jis su savo telefonu pasišvietė, pamatė padangoje įpjovą nuo pačio ratlankio. Padanga buvo visai nuleista. Jis ant priekinės sėdynės numetė pompą. Nusprendė niekur nebevažiuoti, įsijungė avarinį ir automobilį, kirtęs dvigubą ištisinę juostą, nerizikuodamas apvažinėti, pastatė kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje esančioje aikštelėje, įvažiavęs pro vidurinį įvažiavimą, kairėje pusėje prie įvažiavimo, truputį skersai. Iš bagažinės išsitraukė maišelį, kuriame vežė dukrai ir jos draugui porą „Grimbergen“ alaus, 0,5 l talpos, 6,5 proc., ir pleškutę, atrodo 100 ml talpos, stipraus, berods 37 proc. (stiprumo), likerio „Jagermeister“. Alkoholį jis vartojo aikštelėje, eidamas nuo automobilio link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pusės, link konteinerių. Pamatęs atvykstantį policijos ekipažą su sirenomis, antrą skardinę paskubom išgėrė, viską sudėjo į maišiuką, į konteinerį, ir nusprendė eiti namo pro automobilį. Įsukę privažiavo pareigūnai. Nuo tada, kai sustojo pirmą kartą, iki atvyko policijos pareigūnai, praėjo 20 min. Neatsimena, kaip šnekėjosi su policijos pareigūnais. Tą vakarą, gruodžio 31 d., jis alkoholio nevartojo, ruošėsi „taksuoti“. Kai policija patikrino jo neblaivumą, nuo paskutinio išgerto alaus buvo praėjusios 5 min. Girtas nevairavo.

13.4. Iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašų apžiūros protokolo matyti, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą pareigūnė I. V. paklausė D. N., ar jis būdamas neblaivus vairavo automobilį „Kia“, pastarasis atsakė, kad ne. D. N. teigė, kad jis norėjo pripūsti padangą. Pareigūnas T. J. klausė D. N., kaip jis atsirado šitoje aikštelėje, D. N. atsakė – „sako nuleista padanga“, pareigūnas klausė, ar jo automobilio, kuris čia stovi aikštelėje, D. N. atsakė – taip. Pareigūnas klausė, koks automobilis, D. N. atsakė: „Kia (duomenys neskelbtini)“. Pareigūnas klausė, ar jis atėjo pasižiūrėti, ar nenuleista padanga, D. N. atsakė – taip. Pareigūnas klausė, ar nebuvo išvažiavęs, D. N. atsakė – ne. D. N. aiškino, kad atėjo pasižiūrėti, kad nuleista padanga, bandė pripūsti, išsitraukė iš bagažinės „pripūtėją“, bandė pripūsti, bet neprisipūtė, jis niekur nevažiavo. Pareigūnas klausė, prieš kiek laiko vartojo alkoholį, D. N. atsakė: „nuo šešių vakaro atsigėriau“. Pareigūnas klausė, kada pabaigė vartoti alkoholį, D. N. atsakė, kad neskaičiavo (2 t., b. l. 30–33).

14. Kaip matyti iš šių nuteistojo D. N. parodymų ir paaiškinimų pareigūnams, iš pradžių D. N. iš viso neigė nurodytu laiku ir vietoje vairavęs automobilį bei pareigūnams teigė į aikštelę atėjęs tik pasižiūrėti, ar jo automobilio padanga nėra nuleista. Tuo tarpu visų kitų apklausų metu jau tvirtino, kad 2025 m. sausio 1 d. apie 00.00 val. nusprendė nuvažiuoti pas dukrą į (duomenys neskelbtini), todėl vairavo automobilį, tačiau išvažiavus iš namų jam nuleido/prakirto padangą. Taip pat nuteistasis pareigūnams aiškino, kad alkoholį jis pradėjo vartoti nuo 2024 m. gruodžio 31 d. apie 18.00 d. ir neskaičiavo, kada pabaigė jį vartoti, tuo tarpu duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jau tvirtino, kad alkoholį jis pradėjo vartoti tik po to, kai pastatė automobilį į aikštelę bei nusprendė eiti atgal namo. Pastebėtina, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. N. tvirtino, jog vairuodamas automobilį jis į jokį bordiūrą nestuktelėjo, niekur neatsitrenkė, visgi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą teigė, jog važiuodamas automobiliu jis stuktelėjo į bordiūrą. Dar daugiau, nuteistojo parodymai keitėsi ir dėl išgerto alkoholio kiekio – pirmosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu jis tvirtino, kad išgėrė „Grimbergen“ alaus 0,5 l talpos dvi skardines, o sekančių apklausų metų jau tvirtino, kad išgėrė ne tik porą „Grimbergen“ alaus, 0,5 l talpos, 6,5 proc., bet ir „pleškutę“, 100 ml talpos, apie 37 proc. (stiprumo) likerio „Jagermeister“. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis aiškino, kad jis pats pamatė, jog priekinis vairuotojo pusės ratas yra tuščias, tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad padangoje įpjovą nuo pat ratlankio pamatė kartu su prie jo priėjusiais jaunuoliais. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių akivaizdžiai skiriasi, jie negali būti laikomi nei patikimais, nei objektyviais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

15. Priešingai, nei teigia apeliantas, liudytojos I. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, taip pat paaiškinimai pareigūnams bei BPC operatorei, kurie yra itin yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Visus kartus liudytoja vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad D. N. 2025 m. sausio 1 d. apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, jos manymu, vairavo automobilį „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei išsamiai pasakojo šio įvykio aplinkybes.

15.1. I. K., apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2025 m. sausio 1 d. apie 00.15 val. jai važiuojant (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, pastebėjo iš automobilių stovėjimo vietos išvažiuojantį automobilį „Kia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris apie 100 m pradėjo važiuoti priešinga eismo juosta, važiuodamas keistai manevravo, blaškėsi po kelią. Įtardama, kad nurodyto automobilio vairuotojas yra neblaivus, ji iškart paskambino bendruoju pagalbos telefono Nr. 112. Jai bendraujant su BPC darbuotoja, nurodytas automobilis grįžo į savo važiuojamąją dalį. Privažiavęs ir apvažiavęs (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį žiedą, automobilis sustojo ties (duomenys neskelbtini). Automobilio vairuotojas išlipo iš automobilio ir priėjo prie savo automobilio priekio, galimai pažiūrėjo į automobilio priekinę padangą. Tada nuėjo prie automobilio galo ir, atsidaręs automobilio bagažinę, kažką paėmė. Toliau vėl nuėjo prie automobilio priekio ir, jam stovint prie automobilio priekio, priekinės padangos, prie jo priėjo asmenys, kurie stovėjo šaligatvyje ties (duomenys neskelbtini). Vienas iš asmenų pasisveikino su automobilio vairuotoju, paspausdamas ranką. Ji tuo metu taip pat sustojo prie nurodyto automobilio galo ir stovėjo, tuo pačiu metu bendravo mobilaus ryšio telefonu su BPC darbuotoja. Jai stovint prie nurodyto automobilio ir stebint juos, nurodyto automobilio vairuotojas ir kiti nurodyti asmenys į ją atkreipė dėmesį. Vengdama nemalonumų su nurodytais asmenimis, ji pavažiavo toliau ir sustojo prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo vietoje, arčiau šviesoforo, kad galėtų matyti nurodyto automobilio veiksmus. Pastebėjusi, kad nurodytas automobilis pajudėjo iš vietos, ji taip pat pradėjo važiuoti link nurodyto automobilio. Privažiavus automobilių stovėjimo aikštelę, kuri yra priešais (duomenys neskelbtini), namą, pamatė, kad nurodytas automobilis sustojęs ir įsijungęs avarinį signalą automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada nusprendė, kad neatkreipti vairuotojo dėmesio ir nesusilaukti nemalonumų, pavažiuoti toliau. Pavažiavusi toliau pamatė, kad atvyksta policijos pareigūnai, kurie sustojo nurodytoje aikštelėje. Pamačius policijos pareigūnus, nuvažiavo savais reikalais. Po kurio laiko jai mobilaus ryšio telefonu paskambino policijos pareigūnė, kuri paprašė atvykti į įvykio vietą. Nurodyto automobilio „KIA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoją ji atpažino, nurodė policijos pareigūnams (2 t., b. l. 71–73).

15.2. I. K., apklausiama kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji iškvietė policijos pareigūnus, pamačiusi, jos manymu, vairuojantį neblaivų vairuotoją. Naujųjų Metų naktį, iš 2024 į 2025 metus, valandos nebeprisimena, ji važiavo viena su automobiliu (duomenys neskelbtini), ir priekyje pamatė automobilį, jai iš kairės, apsisukantį gatvėje. Jai pasirodė, kad jis vairavo manevringai. Tuo metu ji nusprendė iškviesti policijos pareigūnus, kadangi pamanė, kad vairuotojas yra išgėręs. Kad vairuotojas galimai išgėręs, sprendė iš manevringo vairavimo, jai pasirodė, kad jis blaškosi po kelią su automobiliu, automobilis labai staigiai apsisuko prieš ją ir pradėjo važiuoti prieš ją, vinguriavo po kelią. Tiksliai nebeprisimena, ar asmuo laikėsi savo juostos ribose. Vairuotojas važiavo link (duomenys neskelbtini) sankryžos žiedo ir suko link (duomenys neskelbtini), jai pasirodė, kad jis užvažiavo ant salelės, esančios žiede, kelio objektai nebuvo kliudyti, bet buvo užkliudytas automobilis, kurį asmuo vairavo, nebeprisimena, kuri automobilio vieta, bet tą naktį prisiminė ir viską policijos pareigūnams pasakė. Automobilis sustojo, nuo žiedo, nepasakys tikslaus atstumo, gal apie 300 metrų, prie (duomenys neskelbtini), ant gatvės kelio pakraštyje, prie bortelio. Ji tuo metu sustojo jam iš galo. Iš automobilio išlipo vyras, atsidarė bagažinę, bendravo su kažkokiais asmenimis. Pastovėjusi 1-2 min., ji nuvažiavo, nes pasijuto nebesaugiai. Ji nuvažiavo iki „(duomenys neskelbtini)“ aikštelės, po to grįžo. Liudytoja I. K. taip pat patvirtino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais galima remtis.

15.3. Iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašų apžiūros protokolo matyti, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą liudytoja I. K. išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, jog 2025 m. sausio 1 d. 00.15 val. (duomenys neskelbtini), prie turgaus, stovėjo jo autobusiukas ir jis pajudėjo nuo stovėjimo vietos, prieš atvažiuojančią ją apsisuko, apie 100 metrų pavažiavo priešpriešais, priešinga eismo juosta, sugrįžo į savo juostą, važiavo iki (duomenys neskelbtini). Pravažiavus žiedą automobilis sustojo prie (duomenys neskelbtini). Išlipo iš automobilio, matėsi akivaizdžiai, kad vairuotojas neblaivus. Pasižiūrėjo vairuotojo pusėje priekinę padangą. Po to nuėjo prie bagažinės, iš jos kažką išsitraukė ir vėl grįžo prie priekinės padangos. Stovėjo kažkokie vyrukai, su juo pasisveikino. Jis įsijungė avarinį. Ji pamatė, kad į ją žiūri tie vyrukai, pasijutusi nemaloniai, savo automobiliu nuvažiavo prie „(duomenys neskelbtini)“ esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Toliau ji stebėjo tą automobilį. Ji pamatė, kad jau automobilis nebestovi ant gatvės. Išvažiavo ji iš tos vietos, kur stovėjo, pamatė, kad tas automobilis jau stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, buvo įjungtas avarinis signalas. Ji važinėjo pirmyn – atgal, skambino pagalbos telefonu, pamatė atvažiuojančius pareigūnus (2 t., b. l. 30–33).

15.4. Iš garso įrašų, gautų iš Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC), apžiūros protokolo matyti, kad liudytoja I. K. pirmojo skambučio metu pranešė, jog tikriausiai girtas asmuo vairuoja mašiną. BPC operatorė: „jūs paskui važiuojat?“ Pranešėja: „aha, dabar sustojo, įsijungė avarinį, ir dabar išlipo, jo jis yra išgėręs, aš galiu pasakyt mašinos numerius“. BPC operatorė: „sakykit markę ir valstybinius, gerai“? Pranešėja: „(duomenys neskelbtini)“. BPC operatorė: „kaip (duomenys neskelbtini)?“ Pranešėja: „taip, (duomenys neskelbtini)“. BPC operatorė: „ir markė kokia?“ Pranešėja: „KIA, jei gerai matau“. BPC operatorė: „sakykim galimai, gerai, (duomenys neskelbtini) gatvė kiek matau yra?“ Pranešėja: „taip taip taip, dabar prasidarė bagažinę matau.“ BPC operatorė: „(duomenys neskelbtini), čia būtų 15 kažkur, tai ta prasme jis sustojo ir išlipo?“ Pranešėja: „aš važiavau dabar nuo, galvoju čia kur yra „(duomenys neskelbtini)“, jis staigiai priešais mane apsisuko, pralėkė, žmogaus nepraleido per perėją, jis sustojo, įsijungė avarinį, kiek suprantu, kaip ir padangą planuoja pūsti, stebi mane, greičiausiai suprato, kad aš sustojau būtent dėl to dalyko.“ BPC operatorė: „supratau, dabar dar vardą pavardę sakykit ir siunčiam“. Pranešėja: „I. K.“. BPC operatorė: „supratau, ačiū, kad pranešat, informuojam policiją, jeigu dar pastebėsit nuvažinėjantį, skambtelėkit dar, gerai“. Antrojo skambučio liudytoja I. K. nurodė, kad asmuo nuvažiavo į aikštelę su avariniu. BPC operatorė: „į kokią aikštelę, šalia nurodyto adreso?“ Pranešėja: „jo, šalia, aha, gaunasi priešais, kur buvo mašina, dabar nuvažiavau, dar bandysiu“. BPC operatorė: „tai priešais 15 namą aikštelėj, ar ne?“ Pranešėja su operatore tikslina vietą. BPC operatorė sako, kad pranešimas aktyvuotas, pareigūnai vyksta (2 t., b. l. 34–36).

16. Pirmiausia, pažymėtina, jog apklausiama liudytoja I. K., priešingai nei nuteistasis, buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas neabejotinai sustiprina jos duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą. Be to, jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, sutapo esminėse detalėse ir atitiko nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines analizuojamo įvykio aplinkybes. Be to, abejoti minėtos liudytojos objektyvumu nėra pagrindo dar ir dėl to, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jos ši liudytojai turi suinteresuotumą bylos baigtimi ar apkalbėtų nuteistąjį D. N.. Kaip matyti iš bylos duomenų, minėta liudytoja iki įvykio D. N. nepažinojo. Todėl manyti, kad liudytoja siekia nepagrįstai apkaltinti D. N., nėra jokio pagrindo.

17. Iš liudytojos I. K. išsamių, nuoseklių ir logiškų parodymų bei paaiškinimų matyti, kad ši liudytoja matė, kaip nuteistasis D. N. automobiliu išvažiavo iš stovėjimo vietos, pavojingai manevravo kelyje bei dėl to jam nusimontavo vairuotojo pusės priekinis ratas (tą patvirtina ir įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolas, (2 t., b. l. 5–16)), po to sustojo, norėdamas pripūsti išsileidusią padangą, o to nepavykus, nuvažiavo pastatyti automobilį į automobilių stovėjimo aikštelę, į kurią netrukus atvyko policijos pareigūnai. Taigi, ši liudytoja stebėjo nuteistojo veiksmus nuo pat įsėdimo į automobilį iki pat pareigūnų atvykimo į automobilių stovėjimo aikštelę ir iš jos parodymų akivaizdu, kad nuteistasis D. N. buvo vartojęs alkoholio dar iki pradedant vairuoti automobilį, o ne po automobilio pastatymo į automobilių stovėjimo aikštelę, kaip teigia pats nuteistasis D. N..

18. Priešingai, nei teigia apeliantas savo skunde, jo kaltė yra grindžiama ne tik aptartais liudytojos I. K. parodymais. Jos parodymų patikimumą patvirtina ir netiesioginių liudytojų – pareigūnų I. V., T. J. parodymai bei pareigūnės I. V. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad minėti pareigūnai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš D. N., norėtų jį apkalbėti ar melagingai apkaltinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog liudytojų policijos pareigūnų parodymus esmingai atitinka ir kita bylos medžiaga – vaizdo įrašai (2 t., b. l. 34–36).

18.1. Liudytoja I. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad per paskutinius Naujuosius Metus, po vidurnakčio, sureagavus į gautą iškvietimą dėl neblaivaus vairuotojo, atvykus į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), automobilis jau stovėjo aikštelėje, ties įvažiavimu, kairėje pusėje, o vyriškis buvo truputėlį toliau paėjęs, aikštelės gale, arčiau žiedo, gal iki 10 metrų atstumu nuo automobilio. Asmuo buvo akivaizdžiai neblaivus, vairavimo faktą neigė. Apie asmens neblaivumą sprendė iš kvapo, iš koordinacijos ir žmogaus veiksmų. Ji susisiekė su pranešusia liudininke telefonu, ši netrukus atvyko į įvykio vietą ir patvirtino, kad tai tas pats vairuotojas. Į tarnybinį pranešimą įrašė ir aplinkybes, kurias nurodė kolega. Prašė remtis tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis.

18.2. Liudytojas T. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad naujametinę naktį, 2025 m. sausio 1 d., (duomenys neskelbtini), važiuodami gavo iš budėtojo pranešimą dėl neblaivaus vairuotojo, reagavo į iškvietimą. Kategorija buvo B, miestas buvo tuščias, todėl į įvykio vietą atvyko per 5-7 minutes. Automobilis buvo pastebėtas priparkuotas (duomenys neskelbtini), kitoje pusėje priešais 15 numeriu pažymėtą namą esančioje aikštelėje, pirmoje eilėje nuo gatvės, kairėje pusėje prie pat įvažiavimo, pastatytas šiek tiek kreivai. Automobilio kairės pusės priekinis ratas buvo tuščias, matėsi, kad buvo važiuota su tuščia padanga, padanga nusimontavusi. Vairuotojas pastebėtas stovintis aikštelėje vienas pats, akivaizdžiai neblaivus, nesiorientavo aplinkoje, buvo nekoordinuotų judesių, sklido stiprus alkoholio kvapas, sunkiai rinko žodžius. Tik atvykus į įvykio vietą ir pradėjus su juo bendrauti, jis kategoriškai neigė vairavęs automobilį. Vyriškis nurodė, kad jokio automobilio nevairavo, automobilis pagal šį jau stovėjo ten, kad šis tik atėjo prisipūsti padangos, bet jam nesisekė. Patikrinus asmenį alkoholio kiekio matuokliu, šiam nustatytas daugiau nei 1,5 promilių neblaivumas. Kolegė, berods, susisiekė su pranešėja, kuri stebėjo tą automobilį ir vairuotoją. Buvo remiamasi pranešimu ir liudytoja, kuri nurodė, kad automobilis iki jiems atvykstant važiavo ir prisiparkavo toje aikštelėje.

18.3. Tarnybiniame pranešime dėl gauto iškvietimo nurodyta, kad 2025 m. sausio 1 d. apie 00.19 val. iš Šiaulių apskrities VPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), automobilis „Kia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo neblaivus vairuotojas, pokalbio metu asmuo sustojo gatvėje. Apie 00.31 val. nuvykus nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), ties nurodyto adreso namu kitoje kelio pusėje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo rastas nurodytas automobilis „Kia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilių stovėjimo aikštelėje pastebėjo asmenį. Privažiavus prie nurodyto asmens paaiškėjo, kad tai D. N., akivaizdžiai neblaivus. Pradėjus bendrauti su asmeniu, asmuo nurodė, kad nevažiavo, kad nurodytam automobiliui pūtė padangas. Daugiau įvykio aplinkybių asmuo negalėjo nurodyti dėl neblaivumo. Susisiekus mobilaus ryšio telefonu su pranešėja I. K. ir paprašius moters atvykti į įvykio vietą, moteris įvykio vietoje nurodyto automobilio vairuotoją atpažino ir nurodė, kad tai tas pats asmuo, kuris vairavo transporto priemonę „Kia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje apžiūrėjus transporto priemonę buvo pastebėta, kad yra nusimontavusi kairės pusės priekinė padanga (2 t., b. l. 17–19).

19. Nors apeliaciniame skunde bandoma įrodyti, kad apeliantas jo paties nurodytą alkoholį – porą „Grimbergen“ alaus, 0,5 l talpos, 6,5 proc., ir „pleškutę“, 100 ml talpos, apie 37 proc. (stiprumo) likerio „Jagermeister“ – galėjo spėti suvartoti pastatęs automobilį į automobilių stovėjimo aikštelę, iki atvykstant policijos pareigūnams, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog tam nuteistasis galėjo turėti daugiausia 7 minutes – 00.24 val. liudytoja I. K. Bendrajam pagalbos centrui pranešė, kad nuteistasis nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę (2 t., b. l. 34–36), o pareigūnai į įvykio vietą atvyko 00.31 val. (2 t., b. l. 137–140), pareigūnui patikrinus, automobilio dangtis dar nebuvo šaltas (2 t., b. l. 30–33). Atsižvelgus į nuteistojo nurodomą alkoholio kiekį bei jam išgerti skirtą laiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo keliama versija nėra nei logiška, nei įtikinama. Juolab, kai iš jo parodymų galima spręsti, kad skubėti suvartoti šį kiekį alkoholio nuteistajam nebuvo dėl ko.

20. Nors apeliantas skunde taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nuteistojo sutuoktinės – nukentėjusiąja apklaustos E. N. parodymais, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kaip matyti, tiek pati nukentėjusioji E. N., tiek nuteistasis D. N. savo parodymuose nurodė, jog E. N. 2025 m. gruodžio 31 d. 23.00 val. užmigo ir nematė, kaip D. N. apie vidurnaktį išvažiavo. Todėl jos parodymus, kad ji gerai žino, jog 2024 m. gruodžio 31 d. vakare D. N. buvo visiškai blaivus, nes namuose jie nieko negėrė, nėra pagrindo vertinti kaip patikimus, kadangi ji nematė, ką nuteistasis veikė jai užmigus. Dar daugiau, priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiosios E. N. parodymai paneigia apelianto keliamą įvykio versiją – apeliantas savo parodymuose tvirtino, kad ta pati padanga jam buvo daugiau nei prieš mėnesį nuleista, buvo ją tvarkęs, tuo tarpu nukentėjusioji E. N. parodė, jog prieš dvi dienas iki įvykio ji važiavo automobiliu ir nejuto, kad kažkas būtų buvę blogai su tuo ratu, jie jo netvarkė, padangos buvo tvarkingos bei sutuoktinis pastarajai neminėjo, kad su kuriuo ratu buvo blogai. Be to, nuteistasis tvirtino, kad iki atvykstant pareigūnams jis, be kita ko, išgėrė 100 ml talpos, apie 37 proc. (stiprumo) likerio „Jagermeister“, tuo tarpu nukentėjusioji tvirtino, kad nuteistasis D. N. stiprių gėrimų negeria (1 t., b. l. 74–79). Todėl, net ir tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas būtų rėmęsis nukentėjusiosios parodymais kaip patikimais, jais būtų paneigta nuteistojo versija apie tai, kad jis automobilį pavojingai kelyje manevravo dėl sugedusios padangos, o alkoholį (stiprųjį) jis vartojo po automobilio pastatymo į automobilių stovėjimo aikštelę.

21. Nuteistojo D. N. teiginiai, kad jam priimtame apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta patikimų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, pagrįstos prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, patys savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo principas ir iš jos išplaukiantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, byloje nesant neginčijamiems įrodymams, patikimai patvirtinantiems kaltinime nurodytų veikų padarymą. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas byloje surinktų įrodymų visuma, kurių patikimumu pagrindo abejoti nėra.

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje prieitomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir D. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Nuteistojo D. N. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu prieiti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje priėjo pirmosios instancijos teismas.

Dėl paskirtos bausmės

23. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma dėl vienos nusikalstamos veikos nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu D. N. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas galutinės bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, nusikalstamomis veikomis padarytą žalą – t. y. tai, kad tiesiogine tyčia padaryti du baigti nesunkūs nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3 dalis), vienas iš jų – žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 2 dalis), kitas – transporto eismo saugumui (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), nuteistasis nukentėjusiosios atsiprašė ir ši jam atleido, o neblaivus jis transporto priemonę vairavo (duomenys neskelbtini), nustatytas pakankamai didelis – 1,65 promilių neblaivumas, taip pat įvertinta aplinkybė, jog transporto vairavimas esant tokios būklės kelia didelį pavojų transporto eismo saugumui ir kitų žmonių sveikatai bei gyvybei. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino tai, kad D. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nenustatyta, o jo atsakomybę dėl fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariui lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl šios veikos padarymo laikytina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertintos ir D. N. charakterizuojančios aplinkybės – jis yra vidutinio amžiaus ((duomenys neskelbtini) m.), anksčiau neteistas, tačiau 2021 m. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už analogišką nusikaltimą, numatytą BK 281¹straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 97–101), baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje ir KET pažeidimą, paskirtos nuobaudos – piniginės baudos sumokėtos (2 t., b. l. 86–89, 94–96), šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna mažesnį nei vidutinis darbo užmokestį (3 t., b. l. 54–55), turi didelių šeiminių finansinių skolų, vienintelis išlaiko šeimą (2 t., b. l. 53–67), turi sveikatos sutrikimų (3 t., b. l. 39–48). Visos šios aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo parinktomis bausmės rūšimis – laisvės apribojimu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir areštu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bausmių dydžius paskyrė didesnius už įstatymo numatytus šių bausmių minimalius dydžius, tačiau nesiekiančius šių bausmių vidurkio – atitinkamai laisvės apribojimą 4 mėnesiams ir areštą 35 paroms. Be to, bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas nuteistajam taikė palankesnį ir švelnesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. dalinį (BK 63 straipsnio 4 dalis), o ne visišką bausmių sudėjimo būdą ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – areštą 55 paroms. Taip pat, pritaikęs BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos galutinės arešto bausmės 55 paroms vykdymą atidėjo 6 mėnesiams, netaikant intensyvios priežiūros ir paskiriant įpareigojimus, teismo vertinimu, turėsiančius teigiamos įtakos nuteistojo elgesio korekcijai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia galutinė pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis yra teisinga ir ne per griežta, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

24. Netenkinus apeliacinio skundo prašymo nuteistąjį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, nėra pagrindo spręsti dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, susitaikius su nukentėjusiąja E. N.. Kaip matyti, pripažinus, jog nuteistasis D. N., po to, kai Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo susitaikius su nukentėjusiąja E. N., 2025 m. sausio 1 d., t. y., per 1 metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, vadovaujantis BK 38 straipsnio 4 dalimi, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustojo galioti. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai sprendė D. N. baudžiamosios atsakomybės klausimą už visas jo padarytas nusikalstamas veikas.

Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančio pinigų sumos konfiskavimo

25. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – konfiskuotino turto vertę atitinkančio pinigų sumos konfiskavimu bei konfiskuotino turto vertės nustatymu.

26. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

27. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Nuosekliai formuojamoje kasacinės instancijos teismo praktikoje kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018). BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

28. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad D. N. vairavo automobilį „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė sutuoktinei E. N., jai automobilis ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintas, o 2025 m. balandžio 28 d. buvo parduotas už 1 500 Eur (2 t., b. l. 24, 27; 3 t., b. l. 38). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. N. priklausantis automobilis „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą, todėl iš D. N. turi būti išieškoma šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.

29. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad išieškotina transporto priemonės „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė buvo nustatyta vadovaujantis VšĮ „Emprekis“ pateiktoje pažymoje esančia informacija, kurioje nurodyta, kad vidutinė automobilio kaina su PVM yra 2 320 Eur (2 t., b. l. 25). Ir nors nuteistasis šiuo atveju nesutinka su nustatyta verte bei apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius su mažesne transporto priemonės pardavimo kaina – 1 500 Eur, tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje, kai yra sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje.

30. Pažymima ir tai, kad fizinis asmuo, pirkdamas ar parduodamas automobilį, pats pasirenka, už kokią kainą parduoti ar pirkti prekes, todėl automobilio reali vertė ir nurodoma pirkimo/pardavimo kaina gali skirtis, todėl pirkimo – pardavimo sutartis nėra laikoma pakankamu įrodymu sprendžiant dėl konfiskuotino turto – automobilio – vertės. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad automobilis buvo parduotas nuo byloje tiriamo įvykio praėjus beveik keturiems mėnesiams. Tad atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nesant pateiktų jokių objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti mažesnę transporto priemonės vertę, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog konfiskuotino turto – automobilio „Kia Ceed SW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertė yra 2 320 Eur. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis ne pirmą kartą pablogina savo ir artimųjų padėtį (skunde akcentuoja aplinkybes, kad jis prarado pragyvenimo šaltinį – pavėžėjo darbą, jam paskirtos net dvi baudžiamojo poveikio priemonės), yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo D. N. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

32. Šiaulių apygardos teisme 2026 m. sausio 8 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 7 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis (91,67 Eur) teikiant antrinę teisinę pagalbą D. N. pagal 2025 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. KTS-2025-07138 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą.

33. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Tačiau prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 7 d. pažyma dėl išlaidų atlyginimo apygardos teismui pateikta teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo. Todėl ji negali būti nagrinėjama, kadangi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šiuo atveju turėjo visas galimybes dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į apeliacinės instancijos teismą kreiptis laiku, t. y. iki teismo posėdžio, kuris Šiaulių apygardos teisme vyko 2026 m. sausio 7 d. 11.00 val., kadangi gynėjas nuteistajam parinktas 2025 m. lapkričio 4 d. Taigi, nuo gynėjo paskyrimo iki teismo posėdžio datos buvo pakankamai ilgas laiko tarpas paruošti prašymui dėl proceso išlaidų priteisimo. Šių reikalavimų nebuvo laikytasi, proceso dalyviai neturėjo galimybės dėl gauto prašymo pasisakyti, todėl jis paliekamas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nenagrinėtą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo.