Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 30 d. ir 2025 m. birželio 26 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. e2-12493-869/2025 pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei M. G. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1.1. nustatyti nepilnamečio vaiko D. E. M. gyvenamąją vietą su ieškovu;

1.2. priteisti iš atsakovės M. G. išlaikymą nepilnamečiam vaikui periodinėmis išmokomis po 250 Eur kas mėnesį iki vaiko pilnametystės;

1) kas antrą savaitgalį atsakovė paima sūnų iš jo gyvenamosios vietos penktadienį 18.00 val. ir grąžina sūnų į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 18.00 val.;

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirieji skundai netenkinami.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

25. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, remiasi jų teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskiriesiems skundams išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, todėl nėra pagrindo juos nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis nutarta ieškovo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatyti nepilnamečio vaiko su skyrium gyvenančiu tėvu laikiną bendravimo tvarką ir atmesti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl papildomų įrodymų

27. Ginčo šalys kartu su procesiniais dokumentais pateikė naujus įrodymus. Apeliantė pateikė medicinos dokumentų išrašą, o ieškovas pateikė 2025 m. gegužės 20 d. paaiškinimus policijos komisariatui ir fotografijas su nepilnamečiu šalių sūnumi.

28. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principą, siekdamas užtikrinti objektyvų ir visapusišką bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, priima minėtus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje pateiktais duomenimis.

Dėl ginčo esmės

30. Byloje kilo ginčas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė su skyrium gyvenančiu tėvu laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiu vaiku.

31. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas ir atsakovė turi nepilnametį sūnų D. E. M., gimusį (duomenys neskelbtini) (skundžiamų nutarčių priėmimo metu nepilnamečiui vaikui buvo (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi nustatė iki teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, pagal kurią ieškovas su nepilnamečiu sūnumi bendrauja: 1) kas antrą savaitgalį, t. y., neporinių metų savaičių savaitgaliais, pasiima sūnų iš atsakovės gyvenamosios vietos šeštadienį 10.30 val. ir grąžina sūnų į atsakovės gyvenamąją vietą sekmadienį 18.00 val., pradedant nuo devynioliktos 2025 metų savaitės, t. y., nuo 2025 m. gegužės 9 d.; 2) ieškovas turi teisę praleisti su vaiku Tėvo dieną, o atsakovė – Motinos dieną. Tėvo dieną ieškovas bendrauja su sūnumi, pasiėmęs jį iš atsakovės gyvenamosios vietos Tėvo dienos sekmadienį 10.30 val., ir grąžina sūnų į atsakovės gyvenamąją vietą tos pačios dienos (sekmadienio) 18.00 val.

32. Nustatyta, kad atsakovė teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį apskundė, tačiau, nesulaukusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, atsiliepime į ieškovo ieškinį pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, jame prašė: 1) nustatyti, kad kas antrą savaitgalį šeštadienį ir sekmadienį ieškovas paimtų mažametį vaiką iš atsakovės (mamos) gyvenamosios vietos 16.00 val. ir grąžintų 18.30 val.; 2) nustatyti, kad, jeigu per bendravimo savaitę vyksta šv. Velykų, šv. Kalėdų šventės ar ieškovo gimtadienis, atsakovė privalo sudaryti sąlygas ieškovui tiesiogiai bendrauti su vaiku, ieškovui paimti vaiką iš atsakovės (mamos) gyvenamosios vietos 16.00 val. ir grąžinti 18.30 val. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 26 d. nutartimi nepatenkino apeliantės prašymo dėl nustatytos skyrium gyvenančio ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko laikinos bendravimo tvarkos.

Dėl skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių

33. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamomis pirmosios instancijos teismo nutartimis, atskiruosiuose skunduose nurodo, kad šalių nepilnamečiam vaikui būtinas dienos režimas, kurio nesilaikant jis tampa irzlus ir verkia. Teigia, jog vaiko ir tėvo bendravimui turi būti nustatytas pereinamasis laikotarpis, nes tėvas su sūnumi nesimatė ilgą laiką, o vaikui svetima aplinka, ypač nakvynė pas tėvą, daro neigiamą poveikį. Apeliantės teigimu, nepilnametį šalių sūnų ir atsakovę sieja itin stiprus emocinis ryšys, vaikas yra labai mažas (duomenys neskelbtini), todėl svarbu užtikrinti pastovų dienos režimą jam pažįstamoje aplinkoje. Dėl šių priežasčių, apeliantės vertinimu, netikslinga laikiną vaiko bendravimo su tėvu tvarką nustatyti taip, kad vaikas liktų nakvoti pas tėvą.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

35. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas iš esmės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų ir siekiant apsaugoti vaikų interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. Kartu pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar pakeitimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

36. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Teismas turi nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliaciniuose skunduose dėstomais argumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių nepilnametis sūnus nuo gimimo metus laiko gyveno kartu su abiem tėvais. Šių aplinkybių šalys neginčija. Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi nustatyta laikina ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka pradėta vykdyti nuo 2025 m. gegužės 9 d., todėl vaiko bendravimas su tėvu realiai vyksta jau tam tikrą laiką, o duomenų, kad tai turėtų neigiamą poveikį vaiko raidai ar emocinei būsenai, byloje nėra.

38. Apeliantė pirmosios instancijos teismui, siekdama pagrįsti savo poziciją, yra pateikusi psichologės prof. dr. J. S. 2025 m. gegužės 19 d. parengtas ekspertines rekomendacijas, kuriose nurodoma, kad vaiko pirminiu prieraišumo asmeniu yra motina, o atsiskyrimas nuo jos gali sukelti stresą ir trikdyti saugaus prieraišumo formavimąsi. Vis dėlto pažymėtina, kad minėta psichologė su šalių vaiku jokio individualaus psichologinio vertinimo ar stebėjimo neatliko, todėl jos pateiktos rekomendacijos yra bendro pobūdžio ir parengtos remiantis teoriniais prieraišumo formavimosi principais, o ne konkretaus vaiko elgesio stebėjimais. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas prof. dr. J. S. 2025 m. gegužės 19 d. parengtas ekspertines rekomendacijas įvertino, teismas pažymėjo, kad atsakovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nenurodė jokių naujų aplinkybių, o savo reikalavimus grindė iš esmės tomis pačiomis prof. dr. J. S. rekomendacijomis. Teismas sutiko su ieškovo atsiliepime išdėstytais argumentais, jog šios rekomendacijos surašytos pačiai psichologei nurodomų vaiko veiksmų ir reakcijų nematant, vadovaujantis atsakovės pasakojimu. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai, grindžiami minėtomis rekomendacijomis, negali būti laikomi pagrįstais, nes jie nepatvirtinti jokiais objektyviais ar ekspertiškai įvertintais duomenimis apie konkretų vaiką. Priešingai – byloje nėra jokių duomenų, kad vaiko bendravimas su tėvu, įskaitant ir nakvynes, turėtų neigiamą poveikį jo emocinei būsenai ar vystymuisi.

39. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertina ir netiria bylos aplinkybių iš esmės, o tik laikinai sureguliuoja ginčo situaciją tarp šalių. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad byloje esantys duomenys įvertinti netinkamai. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).

40. Be to, šalys neginčija ir apeliantės nurodytos aplinkybės, jog po to, kai tėvai nutarė gyventi atskirai, tėvas su sūnumi nesimatė maždaug šešis mėnesius. Tačiau būtent dėl šios priežasties yra būtina užtikrinti, kad vaiko ir tėvo ryšys būtų atkurtas ir palaikomas, nes ilgalaikis kontakto nebuvimas gali pakenkti vaiko emociniam prisirišimui prie abiejų tėvų. Toks ryšys yra svarbus visapusiškai vaiko raidai ir emociniam stabilumui. Apeliantė, teigdama, jog turėtų būti nustatytas pereinamasis laikotarpis iki vaiko nakvynių pas tėvą, nepateikė jokių įrodymų, kad be tokio laikotarpio vaiko gerovė būtų pažeista. Priešingai – nuo nutarties vykdymo pradžios vaikas su tėvu bendrauja reguliariai pagal pirmosios instancijos teismo skundžiama 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi nustatytą laikiną ieškovo ir šalių nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką, ir jokių duomenų apie tai, kad toks bendravimas būtų sukėlęs stresą ar neigiamas emocines vaiko reakcijas, byloje nėra. Pereinamasis laikotarpis, kai vaikas jau bendrauja su tėvu ir išvyksta pas jį nustatytu laikino bendravimo grafiku, netenka prasmės, nes toks bendravimas jau vyksta ir vaikas prie jo adaptuojasi.

41. Apeliantė taip pat teigia, kad itin svarbus vaiko amžiaus aspektas, nes tokiame amžiuje vaikas yra jautrus aplinkos pasikeitimui. Nurodo, jog 2024 m. spalio 8 d. įvykio metu tėvas, jos manymu, nesielgė pagal vaiko interesus, negrąžino vaiko motinai ir provokavo konfliktą, o tai turėjo įtakos vaiko sveikatai bei emocinei būsenai. Pasak apeliantės, po šio įvykio vaikas tapo neramus, naktimis prabusdavo, krūpčiodavo, todėl buvo kreiptasi į šeimos gydytoją, kuri išrašė siuntimą pas specialistą.

42. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė vaiko šeimos gydytojos pažyma, kurioje nurodyta diagnozė – „(duomenys neskelbtini)“, ir pažymėta, kad „šiuo metu berniukas patiria daug emocinio streso, šeimoje vyksta konfliktai, po kurių stebimas vaiko elgesio pasikeitimas (tėvų teigimu – trūkčiojimai, traukuliai, vaikas sunkiai užmiega, pabunda nakties metu, verkia)“. Iš šios pažymos turinio akivaizdu, kad gydytoja nevertino vaiko būklės objektyviai, nes pažymoje aiškiai nurodyta – „būklės įvertinimo informacija: nevertinta“. Tai reiškia, kad dokumente užfiksuota informacija paremta išimtinai tėvų pasakojimais, o ne gydytojos atliktu medicininiu stebėjimu ar tyrimu. Todėl ši pažyma nepatvirtina, kad vaiko miego sutrikimai ir jo bendravimo su tėvu ar nakvynės tėvo namuose turi ryšį. Be to, joje diagnozuotas „nepatikslintas“ miego sutrikimas yra bendro pobūdžio ir savaime nepatvirtina, kad vaiko būklė pablogėjo dėl konkrečių tėvo veiksmų. Priešingai – pažymoje nurodyta, kad šeimoje vyksta konfliktai, o tai apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog emocinį stresą vaikui gali kelti ne tiek bendravimas su tėvu, kiek įtampa tarp tėvų ir jų tarpusavio konfliktai, kuriuos vaikas jaučia. Atsižvelgiant į tai, apeliantės pateiktas medicininis dokumentas patvirtina tik bendro pobūdžio nusiskundimus, o ne faktines aplinkybes, kurios patvirtintų neigiamą tėvo poveikį vaikui. Todėl šie apeliantės pateikti duomenys negali būti pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nustatytos tėvo ir sūnaus laikinos bendravimo tvarkos.

43. Apeliantė taip pat nurodo, kad praeityje ieškovas, jos vertinimu, yra su vaiku elgęsis neadekvačiai, todėl jai kyla abejonių dėl jo gebėjimo tinkamai rūpintis mažamečiu sūnumi. Tačiau šie apeliantės teiginiai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais konkrečiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų elgęsis su vaiku netinkamai ar kad jo priežiūra būtų sukėlusi vaikui grėsmę. Priešingai, Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro pagalbos šeimai skyriaus 2025 m. kovo 13 d. pagalbos plane nurodoma, kad ieškovas bendradarbiavo su institucijomis, dalyvavo pagalbos plane numatytose konsultacijose, o uždaviniai buvo pažymėti kaip įvykdyti. Tai patvirtina, kad jis laikėsi rekomendacijų ir yra motyvuotas palaikyti ryšį su vaiku.

44. Apeliantės argumentas, kad ieškovas atsisakė papildomų psichologo ar psichiatro konsultacijų, savaime nepatvirtina jo tėvystės įgūdžių stokos. Asmens sprendimas netęsti konsultacijų, kai to nebereikia, negali būti vertinamas kaip neigiamas ar keliantis abejonių dėl gebėjimo rūpintis vaiku, juolab kad Tarnyba šį procesą užfiksavo kaip visiškai įvykdytą. Teismo nuomone, apeliantės nurodytas vaiko dienos grafikas taip pat negali būti vertinamas kaip pagrindas riboti vaiko buvimą su tėvu. Nors stabilus režimas mažam vaikui svarbus, tačiau trumpalaikis jo pasikeitimas (išvykimas pas tėvą, kitoks miego ar valgymo laikas) nėra laikomas neigiamu poveikiu ar pavojumi vaiko raidai. Tokie pokyčiai yra įprasti vaiko adaptacijos procesui. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teiginiai dėl tariamo ieškovo neadekvataus elgesio, nepakankamų tėvystės įgūdžių vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais byloje esančiais duomenimis.

45. Be to, Tarnyba 2025 m. balandžio 9 d. pateiktoje nuomonėje dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo nustatant ieškovo ir nepilnamečio šalių vaiko laikiną bendravimo tvarką nurodė, kad siekiant užtikrinti vaiko teisę matytis ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, ieškovo prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės vaiko geriausiems interesams neprieštarautų. Tarnybos nuomone, tokią laikiną bendravimo tvarką nustačius ir tėvams jos pagarbiai ir geranoriškai laikantis, galėtų būti užtikrinta galimybė vaikui palaikyti ryšį ir bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu. Tarnyba 2025 m. birželio 25 d. pateiktoje išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, be kita ko, nurodė, kad atsakovės prašoma nustatyti laikinoji bendravimo tvarka, tikėtina, pernelyg siaura, kad būtų išsaugotas vaiko emocinis ryšys su skyrium gyvenančiu tėvu ir tėvas turėtų galimybę dalyvauti vaiko auklėjime.

46. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, tačiau tai patvirtina ir šioje apeliacinėje instancijoje pateikti procesiniai dokumentai, iš kurių turinio akivaizdu, jog šalių bendravimas išlieka įtemptas, o tarpusavio nepasitikėjimas – didelis. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad tėvas, pasiimdamas vaiką, nesidalija informacija apie jo buvimą, neatsako į motinos jam siunčiamas žinutes, todėl jai kyla abejonių dėl tėvo galimybės tinkamai rūpintis vaiku. Ieškovas šiuos teiginius neigia, atsiliepime į atsakovės atskiruosius skundus paaiškindamas, kad vaikas buvo ir yra visada tinkamai prižiūrimas, o dėl automobilinės kėdutės jis pateikė rašytinius paaiškinimus policijai, patvirtinančius, kad kėdutę turi ir ja naudojasi.

47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių elgesys patvirtina tarpusavio įtampą ir komunikacijos stoką, tačiau nenustatyta aplinkybių, jog kuris nors iš tėvų nesirūpintų vaiko saugumu ar gerove. Apeliacinės instancijos teismas skatina šalis, nepaisant jų tarpusavio santykių, ieškoti ir rasti kompromisus, užtikrinant vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas jaustųsi, jog jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, o abu tėvai – vienodai prieinami, lankstūs ir pasirengę būti šalia tada, kai vaikui jų labiausiai reikia. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

48. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs susiklosčiusią situaciją tarp šalių, atsižvelgęs į jų tarpusavio konfliktiškus santykius, pagrįstai nustatė laikiną ieškovo pasiūlytą šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką su atskirai gyvenančiu tėvu ir pagrįstai nepatenkino apeliantės prašymo ją pakeisti.

49. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo veikti ex officio (pagal pareigas), net ir nesant pareikšto tokio reikalavimo, pakeisti laikinąją bendravimo tvarką į platesnį vaiko bendravimą su tėvu dienos metu, išplečiant į galimybę ieškovui ir šalių nepilnamečiam vaikui bendrauti kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10.30 val. iki 17.30 val. be nakvynių tėvo gyvenamojoje vietoje.

50. Pažymėtina, kad nors teismas, nuspręsdamas dėl vaiko teisių ir interesų apsaugos, turi pareigą veikti ex officio (pagal pareigas), tačiau konkrečiu atveju naujų aplinkybių, kurios leistų daryti kitokią išvadą ar pagrįstų būtinybę keisti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytą laikiną ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką, byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vaiko bendravimas su tėvu jau vyksta pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną bendravimo tvarką ir duomenų apie neigiamą jos poveikį vaiko gerovei nėra, todėl nėra ir pagrindo šią tvarką pakeisti taip, kaip siūlo apeliantė.

51. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

52. Šalims išaiškintina, kad atsiradus (paaiškėjus) aplinkybėms dėl kurių nustatyta laikina nepilnamečio šalių vaiko ir ieškovo bendravimo tvarka nebeatitinka šalių ar jų nepilnamečio vaiko interesų, kiekviena iš šalių turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo / pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

53. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus byloje, atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentus ir atsižvelgdamas į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo ir pagrįstai nepatenkino apeliantės prašymo dėl šių priemonių pakeitimo. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirųjų skundų argumentais nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 30 d. ir 2025 m. birželio 26 d. nutartis, todėl jos paliktinos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 30 d. ir 2025 m. birželio 26 d. nutartis palikti nepakeistas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.