- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- 2S-1875-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00006-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Pareiškėjas
- V. B., K. T., R. S.
- Advokatai
- Aušra Veselovaitė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto pareiškėjos V. B., atstovaujamos advokatės Aušros Veselovaitės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-381-615/2015, kuria nutraukta byla pagal pareiškėjų K. T., R. S. ir V. B. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai K. T., V. B., R. S. atskirais pareiškimais kreipėsi į teismą prašydami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog po S. P., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, jo palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti lygiomis dalimis priėmė vaikai A. P. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. P., gim. (duomenys neskelbtini); pripažinti, jog įstatymo nustatytas terminas dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti praleistą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo Nacionalinei žemės tarnybai terminą (T.1, b.l. 13-16; b.l. 92-93; T.2, b.l. 63-64, b.l 99-101). Nurodė, kad S. P. nuosavybės teise valdė 0,9800 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Po S. P. mirties sodyboje liko gyventi ir visą palikimą lygiomis dalimis faktiškai priėmė vaikai – J. P., kurio įpėdinė – O. T. S., ir A. P. S., kurios įpėdiniai – K. T. ir R. S.. Dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių jie į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, tačiau turtą valdė, juo naudojosi, prižiūrėjo ir jį išlaikė. Atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, iš 0,9800 ha valdyto žemės sklypo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7779 ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus Komisija 2013-11-13 pasiūlymu pareiškėjai nurodė, jog esamų dokumentų dėl buvusio savininko S. P. turėtos žemės bendro ploto 0,9800 ha nepakanka nustatyti, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nuosavybės teise valdė žemės sklypą po S. P. mirties iki nacionalizacijos, todėl pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Prie pareiškėjos K. T. pareiškimo prisijungę bendrapareiškėjai V. B. ir R. S. pareiškimuose prašė pareiškimus tenkinti, patvirtino pareiškėjos nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjos ir bendrapareiškėjų pareiškimų netenkinti (T.1, b.l. 70-75). Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2013-11-13 pasiūlymas pareiškėjams buvo pateiktas vadovaujantis Metodiniais nurodymais dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-31 nutarimu Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų- nagrinėjimo tvarkos“, kuriuose, atsižvelgiant į patvirtintą pasiūlymo formą, nustatyta, kad neišlikus (nerandant) žemės valdymą nuosavybės teise nacionalizacijos metu patvirtinančių dokumentų, į teismą kreipiamasi dėl atitinkamo pasiūlyme nurodyto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjams papildomai nereiškiant prašymo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčio nuosavybės teise valdymo fakto, pareiškėjų prašomo palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukeltų pareiškėjams norimų pasekmių, kas yra pagrindas pareiškimą atmesti.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi bylą nutraukė (T.2, b.l. 116-120). Teismas konstatavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus komisija 2013-11-13 nutarimu, kuris nebuvo apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka ir terminais ir yra galiojantis, yra nutarusi, kad esamų dokumentų dėl buvusio savininko S. P. Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) turėtos žemės nepakanka nustatyti: kokie asmenys nuosavybės teise valdė žemės sklypą nuo S. P. mirties iki nacionalizacijos (1940-07-22); kokiomis dalimis šie asmenys nuosavybės teise valdė žemės sklypą nuo S. P. mirties iki nacionalizacijos (1940-07-22), ir 2013-11-13 pasiūlymu Nr. 8PRT-(14.8.6.)-23-5 pasiūlė pretendentams K. T., R. S. ir mirusios O. S. įpėdiniams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, kuriuo būtų nustatyta, kas ir kokiomis dalimis nuosavybės teise valdė žemę nuo S. P. mirties iki nacionalizacijos. Tuo tarpu pareiškėja pareiškime, prie kurio vėliau prisijungė bendrapareiškėjai, prašo nustatyti faktą, kad A. P. S. ir J. P. po S. P. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jo palikimą, o dėl pasiūlyme nurodyto juridinio fakto nustatymo jie į teismą nesikreipė. Tačiau nagrinėjamu atveju, siekiant atkurti nuosavybės teises, teisiškai yra reikšmingas nekilnojamojo daikto ar jo atitinkamų dalių valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo metu 1940-07-22 faktas, o ne palikimo priėmimo 1925 m. faktas. Teismas sprendė, kad vien tik prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai ir (ar) bendrapareiškėjams nesukeltų teisinių pasekmių, dėl kurių jį yra prašoma nustatyti, o priimti sprendimus, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, šiuo atveju – nuo kitų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu dėl to bus kreiptasi į teismą ateityje, arba nenustatymo, teismui draudžia CPK 267 straipsnis. Pareiškėjos ir bendrapareiškėjų siekiamas teisines pasekmes galėtų sukelti tiktai nustatymas juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo, ar asmenys, nurodomą žemės sklypą valdė iki jo nacionalizacijos 1940-07-22 ir valdė ne kuria nors kita, o būtent nuosavybės teise. Tačiau tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyti pareiškėja pareiškime, prie kurio vėliau prisijungė bendrapareiškėjai, neprašė, nors jie byloje buvo atstovaujami advokatų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai civilinėje byloje yra nustatoma, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, o jeigu jis priimtas, - bylą nutraukia. Atsižvelgęs į nurodytą Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktiką, teismas civilinę bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, teismas pareiškėjai ir bendrapareiškėjams išaiškino, kad ši teismo nutartis neužkerta jiems kelio bendra tvarka kreiptis į teismą prašant nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą, ar faktus, kurie pareiškėjams sukeltų siekiamas teisines pasekmes.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde apeliantė V. B., atstovaujama advokatės Aušros Veselovaitės prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-05-11 nutartį (T.3, b.l. 13-14). Apeliantės nuomone, civilinės bylos nutraukimas laikytinas neteisėtu, nepagrįstu ir pažeidžiančiu pareiškėjų teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą. Skundžiama nutartimi teismas neišsprendė tarp šalių – pareiškėjų ir Nacionalinės žemės tarnybos – kilusio ginčo, tik nurodė, jog pareiškėjai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto paveldėjimo tikslu nustatymo, turi teisę bendra tvarka kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Kauno apylinkės teismo 2015-05-11 nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti (T.3, b.l. 16-18). Nurodė, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad prašytų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nesukeltų pareiškėjai teisinių pasekmių, nes tokių faktų nustatymas negalėtų būti pagrindu nuosavybės teisėms atkurti, o neprašomas nustatyti faktas, kad kažkuris konkretus asmuo tam tikrą žemės kiekį valdė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos Nr. 2-381-615/2015 nagrinėjimą.
Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl bylos nutraukimo instituto taikymo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1121/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008). Teismas, spręsdamas pateikto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį. Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, o iškėlus bylą teisme paaiškėjus aplinkybėms, kad byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, bylą nutraukia (CPK 293 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartyje, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir CPK 293 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukė, nurodęs, kaip nenagrinėtiną teisme.
Pažymėtina, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007).
Kaip jau minėta, pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog po S. P., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, jo palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti lygiomis dalimis priėmė vaikai A. P. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. P., gim. (duomenys neskelbtini); pripažinti, jog įstatymo nustatytas terminas dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti praleistą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo Nacionalinei žemės tarnybai terminą.
Byloje nustatyta, jog Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2013-11-13 nutarė, kad esamų dokumentų dėl buvusio savininko S. P. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės nepakanka nustatyti, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nuosavybės teise valdė žemės sklypą po S. P. mirties iki nacionalizacijos (1940-07-22) ir pasiūlė pretendentams K. T., R. S. ir mirusios O. S. įpėdiniams dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų (T.1, b.l. 40). Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.
Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai užtikrinti visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (teikiamų dokumentų formos ir turinio prasme), kurių nesilaikant, gali būti nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 138 str., 115 str. 2 d.). Bylos dėl juridinę reikšmė turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos CPK 442-448 straipsniuose nustatyta tvarka. Pareiškimas dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo turi atitikti ne tik CPK 111-114 straipsniuose nustatytus bendruosius procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimus, bet ir CPK 447 straipsnyje nustatytus pareiškimo turinio specialiuosius reikalavimus, kurie turi būti nurodyti pareiškime.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių.
Pirma, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str.). Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2013-11-13 nutarimas neapskųstas ir nepanaikintas yra nepagrįstas, nes tai nėra pagrindas bylą nutraukti. Juolab, kad kreipimasis į komisiją yra ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.
Antra, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes teismo nuomone, netinkamai suformuluoti pareiškimų reikalavimai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pareiškimo turinio ir reikalavimų aiškiai matyti, jog prašoma nustatyti faktą, jog po S. P. mirties palikimą priėmė lygiomis dalimis jo vaikai J. P. ir A. P. S.. Palikimo priėmimas ir pagal iki nacionalizavimo Lietuvos Respublikoje galiojusius teisės aktus buvo nuosavybės atsiradimo pagrindas. Pareiškėjai pareiškimuose nurodė faktines aplinkybes, kartu pateikė įrodymus galimai patvirtinančius jų prašomą nustatyti faktą (CPK 111 str. 2 d. 5 p.), ir paaiškino, dėl kokių priežasčių negali teismui pateikti kitokių dokumentų (CPK 135 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog netiksliai suformuluoti pareiškimų reikalavimai, todėl tokio fakto nustatymas nesukels pareiškėjams teisinių pasekmių. Šios aplinkybės neturėtų būti vertinamos kaip paneigiančios teisę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Be to, teismui nebuvo kilę klausimų dėl reikalavimų konkretumo priimant pareiškimus ar bylos nagrinėjimo metu. Išaiškėjus tokiai aplinkybei bylos nagrinėjimo metu, teismas galėjo pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu (CPK 142 str.). Nesutikdamas su skundžiamos nutarties argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės ir kitų pareiškėjų pareiškimų reikalavimas (t.y. ieškinio dalykas) yra išimtinai susijęs su juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu. Tokiu būdu įstatyme, kurio tikslas tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas (CPK 2 str.), yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyta, kokia teisena yra nagrinėjami visi ginčai, susiję su juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymu (CPK 442-448 str.).
Todėl nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje atliktus veiksmus, bylos faktines aplinkybes, atsižvelgiant į civilinio proceso principus, teisingumo bei protingumo kriterijus ir teismų praktiką, yra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria nebuvo išspręstas bylos šalių ginčas, be pagrindo neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo trukmę, jos stadiją, byloje atliktus tiek bylos šalių, tiek teismo veiksmus, patirtas išlaidas ir sąnaudas, taip pat neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjų ir juos atstovaujančios advokatės elgesys iki tol vykusio bylos proceso metu buvo aktyvus, be to, priimdamas pareiškimus, nagrinėdamas bylą iš esmės, apklausdamas liudytojus, pagrįstai leido susiformuoti pareiškėjų teisėtam lūkesčiui, kad jų pareiškimai bus išnagrinėti iš esmės.
Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į CPK 473 straipsnio 8 dalį, kad teismas šiose bylose yra aktyvus, taigi savo iniciatyva gali surinkti trūkstamus įrodymus, kitus bylai nagrinėti reikalingus dokumentus bei duomenis, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.).
Pažymėtina, kad bylos nutraukimo pagrindai negali būti aiškinami plečiamai, kadangi tai užkerta kelią tolesnei konkrečios bylos eigai, riboja teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą ir nutolina teismo sprendimo dėl pažeistos teisės gynimo priėmimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai siekė, jog tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės, sudaro pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai taikė bylos nutraukimo institutą, nes būtų neekonomiška ir neprotinga užvesti kitą analogišką bylą tam, kad būtų išnagrinėtas ir išspręstas ginčas, kuris buvo nagrinėjamas šioje byloje; juolab, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjai būtų piktnaudžiavę savo procesinėmis teisėmis, siekdami nepagrįstai užtęsti teismo procesą. Taigi nagrinėjamu atveju neigiamų procesinių padarinių taikymas pareiškėjų atžvilgiu dėl, teismo nuomone, netiksliai suformuluotų reikalavimų, kurie galėjo būti ištaisyti taikant trūkumų šalinimo institutą, neatitinka bylos nutraukimo instituto tikrosios paskirties, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei teismų praktikos (CK 1.5 str., CPK 2 str., 7-8 str., 159 str. 1 d.).
Dėl pirmiau nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš esmės (CPK 329 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš esmės tam pačiam pirmosios instancijos teismui.