Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. M. ir M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1557-647/2018 pagal ieškovų V. M. ir M. M. ieškinį atsakovams A. G. ir Ž. G. dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria išaiškintas įsiteisėjęs teismo sprendimas, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

11. 2019 m. spalio 11 d. ieškovai V. M. ir M. M. pateikė matininko N. G. 2019 m. spalio 9 d. parengtą planą ir prašymą priteisti 120 Eur bylinėjimosi išlaidas už plano parengimą. Ieškovai nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 22 d. surašytame žemės naudojimo patikrinimo akte buvo užfiksuota, kad metalinė tvora įsiterpia į servitutinį kelią. Įsiteisėjus 2018 m. spalio 1 d. teismo sprendimui, tvoros demontavimo (perstatymo) darbai nebuvo atlikti, tačiau teismas skundžiamojoje nutartyje iš esmės konstatavo 2018 m. spalio 1 d. teismo sprendimo įvykdymą. Matininko N. G. 2019 m. spalio 9 d. planas, kuriame pažymėtas servitutinis kelias ir jame esanti tvora, patvirtina, jog ginčo tvora yra pastatyta servituto kelyje ir iki šiol, nepaisant 2018 m. spalio 1 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo, nėra pašalinta. Jei pirmosios instancijos teismas būtų išdavęs vykdomąjį raštą, tai šios aplinkybės būtų buvusios nustatytos vykdymo procese. Nurodytas planas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovų teiginiais apie sprendimo įvykdymą, nepagrįstai neišdavė vykdomojo rašto.

12. Atsakovai Ž. G. ir A. G. pateikė atsiliepimą, prašydami atmesti ieškovų V. M. ir M. M. 2019 m. spalio 11 d. prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo. Nurodė, kad pateiktas planas nepagrindžia apeliantų atskirajame skunde nurodytų argumentų. Servitutinis kelias, numatytas administraciniame akte, neatitinka N. G. plane užfiksuoto servitutinio kelio.

13. CPK 314 straipsnyje yra nustatytas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Tokiu būdu yra skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).

14. Apeliantai pateiktu įrodymu siekia įrodyti, kad atsakovai iki šiol neįvykdė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl sprendimo išaiškinimo, o ne dėl sprendimo neįvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami tinkamam bylos pagal apeliantų atskirąjį skundą išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad apeliantų pateiktas naujas įrodymas nėra susijęs su sprendimo išaiškinimu, todėl jį atsisakoma priimti.

15. Pagal CPK 278 str. 1 d. jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo aiškinimo paskirtis yra pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai ieškiniu prašė įpareigoti atsakovus A. G. ir Ž. G. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti automatinius vartus ir vartelius pėstiesiems, pastatytus ant servituto kelio, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir pašalinti kitas naudojimosi servitutu kliūtis, t. y. tvorą, augalus ir pan., o atsakovams neįvykdžius įpareigojimo per nustatytą laiką, pripažinti ieškovams teisę atlikti šiuos veiksmus patiems atsakovų lėšomis ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: 1) įpareigoti atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti automatinius vartus ir vartelius pėstiesiems, pastatytus ant servituto kelio, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype (duomenys neskelbtini), bei pašalinti kitas naudojimosi servitutu kliūtis; 2) atsakovams neįvykdžius įpareigojimo per nustatytą terminą, leisti ieškovams atlikti šiuos veiksmus patiems atsakovų lėšomis. Teismas nustatė, kad 2008 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovams priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir jame esantys pastatai. Žemės sklypas, suformuotas padalijimo būdu, padalijant prieš tai buvusį didesnį žemės sklypą. Apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 6 d. ir 2006 m. vasario 20 d. įsakymais buvo nustatytas kelio servitutas sklype (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę prieiti ir transporto priemonėmis privažiuoti nuo V. gatvės iki ieškovams priklausančio žemės sklypo. Padalijus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) į du žemės sklypus, Nacionalinės žemes tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu nustatytas servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis bei naudotis pėsčiųjų taku (plotis 3 metrai). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 22 d. žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) šiaurinėje pusėje įrengti vartai buvo uždaryti, nustatytu servitutu privažiuoti prie žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nebuvo įmanoma. Teismas nustatė, kad metalinė tvora nežymiai įsiterpia į servitutinį kelią, o metaliniai varteliai pėstiesiems ir vartai transportui įrengti laisvoje valstybinėje žemėje. Teismas pažymėjo, kad dalis tvoros, vartai ir varteliai yra pastatyti laisvoje valstybinėje žemėje, kurią, kaip nurodė atsakovai, jie ketina išsipirkti, tačiau teismas sprendė, kad vartų, tvoros ir vartelių statymas laisvoje valstybinėje žemėje yra neteisėtas. Teismas nustatė, kad šalia servitutinio kelio augančios tujos, ypač žiemos sezono metu, siaurina pravažiavimą servitutiniu keliu. Teismas, nustatęs, kad šalių santykiai yra itin konfliktiški, ieškovui nuolat surašomi administracinių nusižengimų protokolai už tai, kad užklijuojami vartų davikliai, ieškovai vykdo veiklą, kuri lemia nuolatinį asmenų lankymąsi pas juos, sprendė, kad neprotinga servitutinį kelią riboti varteliais ir vartais, o ieškovų naudojimasis servitutiniu keliu yra apsunkintas. Teismas įvertinęs tai, kad atsakovų pastatyta tvora yra segmentinė ir lengvai perkeliama, o auginamos tujos gali būti apgenėtos, sprendė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti pilnai. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovų Ž. G. ir A. G. apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1007-258/2019 nutarė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teismas, nustatęs, kad po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovai iš valstybės įsigijo 29 kv. m žemės sklypą, kuriame įrengti ginčo vartai ir varteliai, nurodė, kad ši aplinkybė nekeičia bylos esmės, t. y. automatiniai varteliai ir vartai užtveria ieškovams įvažiavimą ir praėjimą į servitutinį kelią. Teismas nustatė, kad servituto bendras ilgis nuo ginčo vartų iki ieškovų sklypo yra apie 50 m, todėl ieškovai negali naudotis servitutu pilna apimtimi, nes iki jų sklypo nekliudomai negali atvažiuoti visi suinteresuoti asmenys, su kuriais ieškovai dirba, specialiosios tarnybos, įvairūs paslaugų tiekėjai. Teismas pažymėjo, kad automatinių vartų valdymo teisė išimtinai priklauso atsakovams, kurie nesutinka, jog vartai būtų atidaryti ilgesnį laiką. Teismas, remdamasis antstolio D. Š. 2018 m. vasario l d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 178-18-05 užfiksuotais UAB „Inreal GEO“ matininkų atliktais matavimais, konstatavo, kad skirtingose žemės sklypo vietose servitutinio kelio plotis yra didesnis nei 3 m. Teismas, padaręs išvadą, kad kelio servituto plotas atitinka administraciniame akte nustatyta 3 m kelio plotį, sprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovus šalinti augalus nuo kelio. Teismas pažymėjo, kad nurodyta aplinkybė neeliminuoja atsakovams pareigos tinkamai prižiūrėti savo augalus taip, kad augdami medžiai nesiaurintų servituto ploto, taip pat užtikrinti, kad kelio servitutas 3 metų plotyje būtų laisvai pravažiuojamas, neužkertant kelio jokiais daiktais. Teismo vertinimu, automatinių vartų įrengimas su pulteliais atitiktų šalių interesų pusiausvyrą tik tuo atveju, jei toks variantas būtų tinkamas abiem šalims, tačiau nagrinėjamu atveju toks variantas dėl šalių konfliktiškų santykių nėra tinkamas. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovus nugriauti automatinius vartus ir vartelius pėstiesiems bei užtikrinti, kad nebūtų sudaromos kliūtys naudotis ieškovams servitutiniu keliu.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas atsakovus per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti automatinius vartus ir vartelius pėstiesiems, pastatytus ant servituto kelio, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype, (duomenys neskelbtini), bei pašalinti kitas naudojimosi servitutu kliūtis. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovų Ž. G. ir A. G. apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 25 d. nutartimi Nr. e2A-1007-258/2019 nutarė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartyje, padaręs išvadą, kad kelio servituto plotas atitinka administraciniame akte nustatyta 3 m kelio plotį, sprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovus šalinti augalus nuo kelio, tačiau teismas pažymėjo, kad nurodyta aplinkybė nepanaikina atsakovams pareigos tinkamai prižiūrėti savo augalus taip, kad augdami medžiai nesiaurintų servituto ploto, taip pat užtikrinti, kad kelio servitutas 3 metų plotyje būtų laisvai pravažiuojamas, neužkertant kelio jokiais daiktais. Nurodyta Vilniaus apygardos teismo išvada 2019 m. birželio 25 d. nutartyje neprieštarauja Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimo rezoliucinei daliai, kuriuo atsakovai įpareigoti nugriauti automatinius vartus ir vartelius pėstiesiems, pastatytus ant servituto kelio, esančio žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype, (duomenys neskelbtini), bei pašalinti kitas naudojimosi servitutu kliūtis.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas, be to, teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovai savo prašyme dėl sprendimo išaiškinimo iš esmės išreiškė savo abejones dėl šalintinų daiktų (tujų), trukdančiu naudotis kelio servitutu, apimties, tokiu būdu jie siekė, jog teismas plačiau atskleistų motyvus ir paaiškintų, ar šalia servitutinio kelio auganti tuja patenka į sąrašą kitų kliūčių, kurias atsakovai įpareigoti pašalinti, tačiau tai nesuderinama su sprendimo (nutarties) išaiškinimo instituto paskirtimi. Teismo sprendimo neaiškumas negali apimti teismo motyvų platesnio atskleidimo ar naujų argumentų parinkimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų prašymo išaiškinti sprendimą pateikimo tikslas yra ne prašyme nurodytas teismo sprendimo vykdymo neaiškumas, o tai, kad atsakovai nesutinka su jiems nustatytais įpareigojimais ir siekia užvilkinti jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo momentą.

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nutarė išaiškinti, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendime teismo nurodytos kitos su naudojimosi servitutu kliūtys yra susiję su automatinių vartų ir vartelių pėstiesiems, pastatytų ant servitutinio kelio nugriovimu ir todėl neturi būti aiškinamos plečiamai, nes nurodytame sprendime yra aiškiai nurodyta, kad atsakovai privalo nugriauti automatinius vartus ir vartelius pėstiesiems, pastatytus ant servituto kelio, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklype, (duomenys neskelbtini), bei pašalinti kitas naudojimosi servitutu kliūtis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir išaiškinti, kad 2018 m. spalio 1 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas įpareigojimas „pašalinti kitas naudojimosi servitutu kliūtis“ apima sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodytas kliūtis, t. y. į servitutą įsiterpiančią segmentinę tvorą ir augalų dalis, taip pat užtikrinti, kad kelio servitutas būtų laisvai pravažiuojamas neužkertant jo jokiais daiktais, nes 2018 m. spalio 1 d. sprendimas yra aiškus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovų Ž. G. ir A. G. prašymas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo išaiškinimo atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 178 str., 185 str., 270 str., 278 str.).

21. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 93 str., 98 str.).

22. Apeliantė V. M. už atskirojo skundo parengimą sumokėjo 363 Eur. Prašoma priteisti 363 Eur suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.16 p. nurodytų dydžių, todėl teismas, atsižvelgdamas į šalių priešingus interesus, bylos sudėtingumą ir apimtį nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių.

23. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės V. M. prašymą dėl 120 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo už N. G. parengtą 2019 m. spalio 9 d. planą, nes šio įrodymo apeliacinės instancijos teismas nepriima. Darytina išvada, kad apeliantės prašymas priteisti 120 Eur bylinėjimosi išlaidų už plano parengimą atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 88 str., 314 str., 338 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti ieškovų V. M. ir M. M. 2019 m. spalio 11 d. pateiktą naują įrodymą – N. G. parengtą 2019 m. spalio 9 d. planą.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovų Ž. G. ir A. G. prašymą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo išaiškinimo.

Priteisti ieškovei V. M. iš atsakovų Ž. G. ir A. G. po 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atmesti ieškovės V. M. prašymą priteisti 120 Eur bylinėjimosi išlaidų už Nerijaus Grušausko parengtą 2019 m. spalio 9 d. planą.