- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- 2A-673-198/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00110-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- UAB „Baltparma“
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „Baltparma“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2091-732/2018 pagal ieškovės UAB „Baltparma“ ieškinį atsakovui A. G., trečiajam asmeniui bankrutavusiai UAB „Orfis dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Baltparma“ prašė priteisti iš atsakovo A. G. 2 795,57 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2013 m. spalio 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2013/05 pagrindu perdavė trečiajam asmeniui UAB „Orfis“ prekes, tačiau pastaroji neįvykdė savo pareigos atsiskaityti ir liko skolinga 2 827,77 Eur. 2017 m. birželio 12 d. UAB „Orfis“ buvo iškelta bankroto byla. Išsiuntus reikalavimą grąžinti neapmokėtas prekes, trečiasis asmuo sutiko su esama skola, bet prekių negrąžino.
3. Teigė, kad šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra prekių pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, kurią pardavėjas išlaiko tol, kol pirkėjas neįvykdo atsiskaitymo už gautas prekes sąlygų. Taigi trečiasis asmuo, neatsiskaitęs už prekes pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, neturėjo teisės disponuoti įmonėje esančiais prekių likučiais, nes prekės įmonei nuosavybės teise nepriklausė.
4. Nuo UAB „Orfis“ įregistravimo iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo jos direktoriumi buvo atsakovas. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir pasirašęs sutartį su ieškove, buvo įsipareigojęs saugoti prekes, kol nuosavybės teisė į jas pereis trečiajam asmeniu, todėl būtent atsakovas, veikęs neteisėtai, pažeisdamas teisės aktuose nustatytus principus ir teisės normas, laikytinas visiškai atsakingu už žalą, kurią patyrė ieškovė.
Šalies argumentai
5. Atsakovas A. G. su jam pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB „Baltparma“ 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo A. G. naudai ir 9,36 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
7. Teismas sprendė, kad šalių sudarytoje sutartyje nustatyta išlyga dėl nuosavybės teisės ir trečiasis asmuo, parduodamas prekes, prieš tai už jas neatsiskaitęs su ieškove, pažeidė sutarties sąlygas.
8. Teismas vertino, jog tarp ieškovės ir trečiojo asmens susiklosčiusioje praktikoje nebuvo vadovaujamasi sutarties 4.2 punkte įtvirtinta prekių grąžinimo sąlyga, kai už prekes neatsiskaityta nustatytu terminu. Tai įrodo byloje pateikti ieškovės trečiajam asmeniui siųsti priminimai dėl neapmokėtų sąskaitų, kurios buvo išrašytos nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. vasario 25 d. Juose prašoma sumokėti pradelstas sumokėti sumas ir informuojama, kad neatsiskaičius bus netiekiamos prekės ir paslaugos be išankstinio pranešimo. Tai, jog skolos buvo sumokamos, o prekės toliau tiekiamos, įrodo, kad nuo 2013 m. sutarties pasirašymo vykusi bendradarbiavimo praktika tarp ieškovės ir trečiojo asmens tenkino sutarties šalis ir trečiojo asmens vykdomo prekių realizavimo būdas nebuvo vykdomas siekiant pažeisti ieškovės interesus, visiškai į juos neatsižvelgiant ar pernelyg rizikingai. Atitinkamai nėra pagrindo ir išvadai, kad atsakovas siekė klaidinti ieškovę, tyčia pakenkti jai. Iš tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų matyti, kad 2017 m. kovo 6 d., t. y. kelios dienos iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo pirko iš ieškovės prekes ir iškart už jas atsiskaitė. Tai leidžia manyti, kad nei trečiasis asmuo, nei atsakovas nebuvo suinteresuoti paimti iš ieškovės kuo daugiau prekių ir tyčia didinti skolą jai. Darytina išvada, kad atsakovo kaltė dėl padarytos žalos šioje byloje neįrodyta.
9. Teismas pasisakė, kad trečiojo asmens bankroto administratorius yra pateikęs informaciją, jog trečiasis asmuo turi nerealizuoto nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, tad tikėtina, jog trečios eilės kreditoriniai reikalavimai bus tenkinami nuo 8 iki 20 proc. Taigi akivaizdu, kad žalos dydis šioje byloje nėra aiškus.
10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, taigi nėra pagrindo atsakovui, kaip įmonės vadovui, taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo ieškovės patirtą žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Baltparma“ prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant spręsti bylos sustabdymo klausimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tuo atveju jeigu teismas netenkintų šio prašymo, prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - netinkamai, nevisapusiškai ir nepagrįstai įvertino daugelį byloje surinktų įrodymų, nevertino visų įrodymų jų tarpusavio ryšio aspektu. Teismas nepagrįstai neįvertino daugelio byloje esančių faktinių duomenų bei pateiktų įrodymų.
13. Nurodo, kad teismo padarytos išvados negrindžiamos faktiniais ir teisiniais argumentais, kaip to reikalauja CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai. Sprendime lakoniškai ir paviršutiniškai įvardijamos byloje nustatytos aplinkybės ir dalis surinktų įrodymų, neatskleidžiant jų įrodomosios reikšmės, o formaliai nurodant, kad vienas ar kitas įrodymas yra reikšmingas arba nereikšmingas, pagrįstas arba nepagrįstas.
14. Mano, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau ir – CK) 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skolininko kaltės prezumpciją. Vadovo civilinei atsakomybei išimčių dėl kaltės prezumpcijos įstatymuose neįtvirtinta, todėl įrodinėjimo pareiga, kad žala padaryta ne dėl vadovo kaltės, tenka būtent vadovui. Kitas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį - turi įrodyti tas, kas prašo atlyginti žalą. Teismas nepagrįstai perkėlė atsakovo kaltės įrodinėjimo naštą ieškovei.
15. Nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad trečiasis asmuo mokėjo maždaug kas mėnesį už kelias sąskaitas iš karto, o 2016 m. gruodžio 16 d. jam sustabdžius mokėjimus, nebuvo kitos išeities tik kaip pasinaudoti sutarties 4.2. punkte įtvirtinta sąlyga ir tokiu būdu susigrąžinti nuosavybės teise priklausančias prekes.
16. Teigia, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas, UAB „Orfis” vienintelis vadovas, pats sudaręs ir pasirašęs 2013 m. spalio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/05, būdamas pakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas, turėjo žinoti ir žinojo, jog jo vadovaujamai bendrovei yra parduodamos prekės su sutarties 4.2. punkte nustatyta nuosavybės teisės perėjimo išlyga. Nei jis, nei jam pavaldūs UAB „Orfis” buhalterijos darbuotojai neturėjo teisės keisti pasirašytos sutarties nuostatų ir klaidingai apskaityti UAB „Orfis” buhalteriniuose įrašuose ieškovei nuosavybės teise priklausiusių prekių kaip UAB „Orfis” nuosavybės. Žala padaryta per atsakovo vadovavimo, neužtikrinusio tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, laikotarpį, todėl atsakomybė kyla būtent jam.
17. Pažymi, kad atsakovo kaltė taip pat pasireiškia tuo, kad atsakovas, žinodamas apie trečiojo asmens didelius finansinius sunkumus ir nemokumą, ir suprasdamas, kad negalės už prekes sumokėti, vis tiek užsisakinėjo prekes iš ieškovės, nors žinojo, kad negalės pilnai atsiskaityti su ieškove, nebūdamas rūpestingas ir atidus, savo buhalterinėje apskaitoje neteisėtai nurodė prekes kaip savo ir neteisėtai pardavė prekes, kurios nuosavybės teise bankrutuojančiai bendrovei nepriklausė, o iš gautų lėšų su ieškove neatsiskaitė ir tokiais neapdairiais, kaltais veiksmais padarė žalą ieškovei bei suvaržė ieškovės galimybę pasirinkti savininko teisių pirkimo-pardavimo santykiuose apsaugos teisines galimybes ir padarė neįmanomu ieškovei susigrąžinti jai nuosavybės teise priklausančias prekes.
18. Teigia, kad teismui nustačius, kad žalos dydis nėra aiškus ir dėl to nėra visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, turėjo ne ieškinį atmesti, o svarstyti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, t. y. privalomu bylos sustabdymo pagrindu.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo ieškovės UAB „Baltparma“ apeliacinį skundą atmesti, prašymo dėl bylos stabdymo netenkinti. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Nurodo, kad apeliantės argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvavimo yra visiškai nepagrįsti, deklaratyvūs, t. y. apeliantė konkrečiai nenurodo, kokių konkrečiai į bylą pateiktų įrodymų teismas nevertino ir netyrė, kokie byloje esantys įrodymai vienas kitam prieštarauja ir dėl kokių įrodymų prieštaravimo vienas kitam bylą nagrinėjęs teismas savo sprendime nepasisakė.
21. Pažymi, kad byloje ieškovei neįrodžius atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtų atsakovo veiksmų, žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos, CK 6.248 straipsnyje įtvirtina prezumpcija neįsigaliojo, todėl ieškovei teko pareiga įrodyti ir šią civilinės atsakomybės taikymo sąlygą. Teismas pagrįstai darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir nėra kaltas dėl ieškovės patirtos žalos dydžio, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.
22. Teigia, kad ieškovės argumentai dėl netinkamo/apgaulingo apskaitos vedimo ir organizavimo nebuvo išdėstyti teismui pareikštame ieškinyje ir į juos atsakovas neturėjo galimybės tinkamai atsikirsti savo atsiliepime į ieškinį. Toks naujų argumentų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo dėstymas teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde laikytinas ir pripažintinas ieškinio pagrindo keitimu, ką daryti po nutarties priėmimo bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje buvo draudžiama, juo labiau tokių argumentų pagrindu yra draudžiama grįsti apeliacinį skundą. Naujo reikalavimo pagrindo pareiškimas turi būti atliekamas laikantis CPK 135 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
23. Pažymi, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis - pagal juridinio asmens prievoles, todėl ieškovės argumentai, išdėstyti ieškinyje, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų yra nepagrįsti, kadangi atsakovas ieškovės įvardijamų veiksmų neatliko. Kaip teisingai konstatavo ir pirmos instancijos teismas, pareigą dėl atsiskaitymo už prekes ir prekių išsaugojimo iki pilno atsiskaitymo pažeidė ne atsakovas, o trečiasis asmuo, todėl ieškinys buvo atmestas pagrįstai.
24. Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. gegužės 02 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pats prieštaravo šios civilinės bylos stabdymui, kol bus išnagrinėta trečiojo asmens bankroto byla, todėl teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 163 straipsnyje įtvirtintas nuostatas yra nepagrįstas, kadangi pati ieškovė siekė, kad civilinė byla būtų išnagrinėta nelaukiant trečiojo asmens bankroto bylos pabaigos.
25. Mano, kad bylos stabdymas yra netikslingas, kadangi žalos dydžio nustatymas ir/ar apskritai ieškovės patirtos žalos fakto nustatymas teismo sprendimo pagrįstumui įtakos neturi. Net ir nustačius, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas pilna apimtimi nebuvo patenkintas, atsakovo atžvilgiu nebūtų galima tenkinti ieškinio, nes nėra nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. neegzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Taigi, tarp šios ir trečiojo asmens bankroto bylos nėra tokio teisinio ryšio, kuris galėtų daryti įtaką teisingam šios bylos išnagrinėjimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovės atstovo, atsakovo, jo atstovo paaiškinimus visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, iš esmės sutinka su įrodymų tyrimu, vertinimu, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas visų pirmosios instancijos teismo išvadų iš naujo nebekartoja ir pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
28. Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės UAB „Baltparma“, trečiojo asmens BUAB „Orfis“ kreditorės, BUAB „Orfis“ savininkui ir buvusiam vadovui tiesiogiai reiškiamą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
29. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalo įrodinėti, jog vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpcija pareiga tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
30. Apeliantė teigia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ir nepagrįstai perkėlė atsakovo kaltės įrodinėjimo naštą ieškovei. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
31. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatęs faktines aplinkybes, pripažino, jog trečiasis asmuo BUAB „Orfis“, parduodamas prekes, prieš tai už jas neatsiskaitęs su ieškove, pažeidė sutarties sąlygas. Neteisėtų atsakovo veiksmų, nukreiptų konkrečiai į ieškovę, byloje nustatytos faktinės situacijos atveju, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Be to, teisingai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad vadovas asmeniškai atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės.
32. Ieškinyje ieškovė teigė, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ieškovei perdavus prekes pagal PVM sąskaitas – faktūras, atsakovas nesumokėjęs net dalies kainos už prekes, pardavė jas tretiesiems asmenims, neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo, pažeisdamas tiek teisės aktų, tiek ir tarp šalių pasirašytos sutarties nuostatas, kadangi prekės nuosavybės teise vis dar priklausė ieškovei. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka, šiuos ieškovės argumentus paneigia.
33. Pažymėtina, kad 2013 m. spalio 21 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013/05 sudaryta tarp ieškovės ir trečiojo asmens. Tai, kad sutartį trečiojo asmens vardu pasirašė atsakovas, savaime nesuponuoja išvados, jog jis tapo asmeniškai atsakingu už jos vykdymą. Atsakovas, pasirašydamas sutartį veikė kaip įmonės vadovas. Sutarties 4.1. punkte numatyta, kad pirkėjas, t. y. UAB „Orfis“, priimdamas prekes, prisiima visą atsakomybę už jų išsaugojimą. Sutartis dvišalė, joje nėra nuostatų, įpareigojančių atsakovą saugoti prekes, kol nuosavybės teisė į jas pereis trečiajam asmeniui. Taigi, sutarties pagrindu tiek apmokėti už gautas prekes, tiek esant reikalavimui jas grąžinti pareiga teko UAB „Orfis“.
34. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, ūkio subjekto apskaitos tvarkyti jo vadovas negali. Ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo.
35. Iki 2017 m. kovo 17 d. sutartis buvo vykdoma ieškovei pateikiant prekes trečiajam asmeniui, išrašant PVM sąskaitas - faktūras ir reikalaujant už jas atsiskaityti. Tik 2017 m. kovo 17 d. atsakovui kreipusis dėl bankroto bylos UAB „Orfis“ iškėlimo, ieškovė sutarties 4.2. punkto pagrindu pareikalavo grąžinti neapmokėtas prekes, tačiau tuo pat metu 2017 m. kovo 20 d., 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. balandžio 11 d. elektroniniais laiškais ragino UAB „Orfis“ už prekes atsiskaityti. Prekės buvo parduotos kitiems asmenims, o UAB „Orfis“ dėl faktinio nemokumo su ieškove atsiskaityti nebegalėjo. Be to, įmonei tapus faktiškai nemokiai ir negalint patenkinti visų pareikštų reikalavimų, privalu buvo laikytis imperatyvių CK 6.930¹ straipsnio, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo. Šių faktinių bylos aplinkybių pagrindu sutiktina su skundžiamo sprendimo išvada, kad pirkimo – pardavimo sutartį pažeidusi šalis yra UAB „Orfis“, todėl atsakomybė pagal savo prievoles kyla pačiam juridiniam asmeniui (CK 2.50 straipsnio 1 dalis).
36. Duomenų apie atsakovo, kaip UAB „Orfis“ vadovo, nesąžiningus veiksmus, nukreiptus konkrečiai į ieškovę, byloje nėra. Tai, kad 2017 m. kovo 21 d. atsakyme į pretenziją ieškovei atsakovas nurodė, jog prekių savininkas yra UAB „Orfis“, ir informavo apie pradėtas bankroto procedūras, priešingai nei teigia apeliantė, nepagrindžia atsakovo nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ieškovė neįrodė (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad nėra visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, dėl to nėra pagrindo atsakovui, kaip įmonės vadovui taikyti civilinę atsakomybę.
37. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad argumentų dėl netinkamo/apgaulingo apskaitos vedimo ir organizavimo ieškovė neišdėstė teismui pareikštame ieškinyje, šiuos argumentus iškėlė bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės metu bei plėtoja apeliaciniame skunde, tuo nepagrįstai plėsdama teisminio nagrinėjimo ribas. Pažymėtina, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis). Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengti asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju ieškovė, keisdama ieškinio pagrindą, nesilaikė CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Dėl to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės argumentus ir atlikdamas įrodymų tyrimą, pagrįstai laikėsi ieškiniu nustatytų ribų.
38. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Bylos nagrinėjimo ribų, pagal kurias bylą išnagrinėjo pirmos instancijos teismas, išplėtimas apeliacinėje instancijoje šiuo atveju taip pat negalimas. Todėl teisėjų kolegija nevertina ir iš esmės nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su įmonės netinkamu apskaitos organizavimu ir atsakovo pareigomis.
39. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - netinkamai, nevisapusiškai ir nepagrįstai įvertino daugelį byloje surinktų įrodymų, nevertino visų įrodymų jų tarpusavio ryšio aspektu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais.
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, deklaratyviai teigia, kad teismas netinkamai įvertino daugelį byloje surinktų įrodymų arba jų visai nevertino, konkrečiai neįvardindama, kokie byloje pateikti įrodymai liko neištirti ar neįvertinti, prieštaravimai nepašalinti. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, bei padarė teisingas, pagrįstas išvadas.
42. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamo sprendimo išvados negrindžiamos faktiniais ir teisiniais argumentais, kaip to reikalauja CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog apskųsto teismo sprendimo motyvų dalyje nėra nurodyti visi ginčą inicijavusio asmens argumentai, nepateikta detali jų analizė ir vertinimas, savaime nesuponuoja išvados, jog tam tikri argumentai ar įrodymai teismui formuluojant išvadas liko neįvertinti. Apeliantė nedetalizuoja, kokios konkrečiai aplinkybės ir įrodymai, reikalavo išsamesnio jų įrodomosios reikšmės atskleidimo. Įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodomi glausta forma (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad ieškinio esmę sudarančios aplinkybės dėl atsakovo civilinės atsakomybės pagal ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą sutartį, buvo įvertintos, o atitinkami ieškinio argumentai motyvuotai atmesti.
43. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, apeliantės argumentus, kad šiuo atveju teismas, nustatęs, jog žalos dydis nėra aiškus, turėjo ieškinį ne atmesti, o svarstyti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu iki bus išnagrinėta BUAB „Orfis“ bankroto byla. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktika dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo yra suformuota. Joje išaiškinta, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011).
44. Kaip jau minėta, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, ieškovės patirtos žalos dydžio nustatymas, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui įtakos neturi. Todėl šios civilinės bylos sustabdymas nėra tikslingas.
45. Pastebėtina ir tai, kad įrodyti patirtą žalą, jos dydį pareiga tenka ieškovei. Atsakovas atsiliepime į ieškinį atkreipė ieškovės dėmesį, kad žalos dydis nėra aiškus, ir jos teisę reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. 2018 m. gegužės 2 d. parengiamojo teismo posėdžio metu buvo keliamas klausimas dėl bylos sustabdymo. Ieškovės atstovas teigė, jog atsakovui reiškiamas tiesioginis ieškinys ir BUAB „Orfis“ bankroto byla nėra susijusi su šioje byloje reiškiamu reikalavimu. Ieškovė savo poziciją iš esmės pakeitė tik apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismui priėmus jai nepalankų sprendimą.
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas A. G. patyrė 700 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šias išlaidas patvirtina pateikta sąskaita-faktūra, lėšų pervedimo nurodymas. Išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl atitinka CPK 98 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Baltparma“, įmonės kodas 300036857, 700 Eur (septyni šimtai eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidas A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.