Utenos apylinkės teismo sprendimas

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pabrėžė, kad ieškinį grindžia rašytine šalių sudaryta sutartimi ir svarbu išanalizuoti nuostatas, dėl kurių susitarė šalys. Sutartyje numatyta, kad pirkėjas sumoka už pateiktas prekes ne vėliau kaip per 21 kalendorinę dieną, o kol nėra pilnai atsiskaityta, nuosavybės teisė į prekes išlieka pardavėjui. Jei nustatytu terminu pirkėjas už prekes nesumoka, pardavėjui pareikalavus, pirkėjas privalo sugrąžinti prekes pardavėjui. Atsakovas šių sutarties nuostatų neginčija, jas suprato, sutartį pasirašė įmonės vadovas. Ši sutartis yra prekių pirkimo–pardavimo sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės, kurią pardavėjas išlaiko iki tol, kol pirkėjas neįvykdo atsiskaitymo už gautas prekes. Šalys aiškiai išreiškė tokią savo valią dėl nuosavybės teisės į daiktus, tokią galimybę numato tiek Lietuvos Respublikos, tiek tarptautiniai teisės aktai. Atsakovas buvo trečiojo asmens vadovas, kuris pagal buhalterinės apskaitos įstatymą yra būtent tas asmuo, kuris atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, jos tvarkymą ir vedimą. Tad atsakovas, pasirašęs pirkimo–pardavimo sutartį su nurodyta išlyga, privalėjo informuoti įmonės buhalterinę apskaitą vykdantį asmenį, kad prekės, įsigytos iš ieškovės, nėra trečiojo asmens nuosavybė, tad šios prekės negalėjo būti įtrauktos į balansą ir apskaitytos kaip trečiojo asmens prekės. Atsakovas to nepadarė, tad trečiasis asmuo tas prekes pardavė kaip savo. Teigė, kad ieškovei priklausančių prekių įtraukimas į balansą galėjo būti noras parodyti šį balansą geresnį, nei buvo iš tiesų, o tai yra tyčinis klaidingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Išsakė nuomonę, kad ieškovė neprivalo ginti savo teisių bankroto byloje, nes tokia situacija atsirado išimtinai dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų. Šiuo atveju prekės, kurios niekada nepriklausė trečiajam asmeniui, buvo parduotos ir su ieškove nebuvo atsiskaityta. Už šių prekių išsaugojimą, kol jos nuosavybės teise priklausė ieškovei, buvo atsakingas įmonės vadovas – atsakovas. Žalą ieškovė prilygina tai sumai, kuri nurodyta sąskaitose faktūrose už prekes, t. y. 2 795, 57 Eur. Tarp šalių vyravusi bendradarbiavimo praktika, kuria remiasi atsakovas atsiliepime, nereiškia, kad neatsiskaičius su ieškove trečiajam asmeniui buvo perleista nuosavybės teisė. Išrašytomis sąskaitomis faktūromis neįmanoma pakeisti sutartinių nuostatų. Teigė, kad atsakovas nesugebėjo tinkamai organizuoti bendrovės veiklos, nesusitvarkė su piniginiais srautais, pirko ir pardavinėjo prekes nustatydamas, matyt, per ilgus atsiskaitymo terminus, neskaitė sutarties sąlygų, neinformavo apie jas nei vadybininkų, nei buhalterių. Atsakovas, būdamas vadovu ir matydamas, kad bendrovė negalės vykdyti įsipareigojimų, privalėjo informuoti ieškovę, sustabdyti pirkimus. Tvirtino, kad atsakovas, kaip vadovas, netinkamai vykdė savo pareigas, dėl to ieškovė patyrė žalą. Kadangi ieškovei priklausiusios prekės parduotos, reikalauti jų grąžinimo nėra galimybės, tad vienintelis būdas – reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Pabrėžė, kad kreditoriniai reikalavimai tvirtinami ne ginčo teisenoje, tad tai nėra tolygu skolos priteisimui. Tokio reikalavimo patvirtinimas neatima teisės iš ieškovės dar ir reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, o jei po ieškinio tenkinimo atsakovas atlygintų nuostolius, jis galėtų reikšti savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Šiuo atveju tikimybė, kad ieškovės kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje bus tenkinami, yra labai maža, kadangi atsakovas dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi labai vėlai, turėjo tai padaryti anksčiau, kol nebuvo susikaupę tiek daug pradelstų įsipareigojimų.

Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad sutarties sudarymo aplinkybių tiksliai neatsimena. Bendravimas vyko vadybininkų lygyje. Prekės buvo vežamos tiesiai į objektus, tai darydavo ir pati ieškovė. Ieškovė niekada dėl to nekėlė problemų, tokia buvo nusistovėjusi įmonių bendradarbiavimo praktika. Prekės niekada nebuvo sandėliuojamos, jos buvo perkamos tam, kad parduoti. Vėluojant atsiskaityti, ieškovė niekada nėra kėlusi reikalavimo prekes grąžinti, niekada nebuvo ir reikalavimo pateikti ataskaitas apie pas trečiąjį asmenį esančias prekes. Ieškovė sekdavo tik atsiskaitymo terminus. Taigi praktikoje sutartis buvo taikoma kitaip, nei parašyta ir tokia tvarka abi šalis tenkino, kol trečiasis asmuo nepaskelbė bankroto. Nemokumo priežastis buvo kitų neatsiskaitymas. Teigė, kad asmeniškai žalos ieškovei nepadarė. Trečiasis asmuo su juo, kaip su darbuotoju, taip pat nėra iki galo atsiskaitęs. Nurodė kad jis, kaip direktorius, norėjo bankrotą skelbti anksčiau, kreipėsi dėl to laiku, tačiau būtent kreditoriai tam prieštaravo. Teigė, kad dabar tokios sutarties, kokia buvo pasirašyta su ieškove, nebepasirašytų. Tačiau, kadangi bendradarbiavimo su ieškove praktika buvo normali, į šios sutarties punktus atskiro dėmesio nekreipė nei trečiasis asmuo, nei pati ieškovė. Nurodė, kad prekes pardavinėdavo ir užsakinėdavo vadybininkai, kiekvienas padalinys turėjo pardavimų vadovus. Visos prekės būdavo įtraukiamos į vieną apskaitą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pabrėžė, kad ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui. Tačiau ieškovė konkrečiai neįvardino, kokius neteisėtus veiksmus atliko atstovas. Ieškovas teigė, kad atsakovas pardavė prekes, pažeidė prekių pirkimo–pardavimo sutartį, bet pagal įstatymus juridinis asmuo yra atskiras subjektas, veikiantis sutartiniuose santykiuose. Atstovas yra tas, per kurį veikia juridinis asmuo, tad, net jei būtų pripažintas sutarties pažeidimas, atsakingas už jį būtų trečiasis asmuo, o ne atsakovas. Be to, teismo nutartimi yra patvirtintas kreditorinis reikalavimas, tad galima sakyti, kad ieškovė turi priteistą reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį. Trečiasis asmuo turi turto, kuris dar bus realizuotas, tad bus dengiami kreditoriniai reikalavimai. Jei žala būtų priteista iš atsakovo, tai ieškovė, tenkinus bent dalį kreditorinių reikalavimų, be pagrindo praturtėtų. Taigi žalos dydis, kurį patirs ieškovė, iš esmės šiuo momentu nėra aiškus, jis neįrodytas. Neįrodžius neteisėtų veiksmų ir žalos, nėra ir priežastinio ryšio tarp jų.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-10-21 tarp ieškovės - pardavėjo ir trečiojo asmens - pirkėjo, atstovaujamo atsakovo, buvo sudaryta neterminuota pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2013/05. Pagal šią sutartį trečiasis asmuo iš ieškovės laikotarpiu nuo 2017-01-10 iki 2017-03-06 įsigijo prekių, tačiau už jas atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolingas 2 827,77 Eur. Ieškovė ieškinyje patikslino, kad tiksli skolos suma – 2 795,57 Eur. Šalių sudarytos sutarties 3.1 punkte numatyta, kad trečiasis asmuo už pateiktas prekes sumoka ne vėliau kaip per 21 kalendorinę dieną. Jei per šį terminą už prekes nesumokama, pardavėjui pareikalavus, pirkėjas privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas savo sąskaita sugrąžinti prekes pardavėjui, išsaugodamas tinkamą jų prekinę išvaizdą bei savybes (sutarties 4.2 punktas). Sutarties 4.1 numatyta, kad nuosavybės teisė į prekes išlieka pardavėjui iki to momento, kol pirkėjas pilnai atsiskaito su pardavėju, o pirkėjas, priimdamas prekes, prisiima visą atsakomybę už jų išsaugojimą.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas – įmonės UAB „Orfis“ direktorius 2017-03-13 pateikė Panevėžio apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. 2017-03-17 teismas pareiškimą priėmė ir apie tai paskelbė internete. 2017-06-12 Panevėžio apygardos teismo nutartimi trečiasis asmuo pripažintas nemokiu ir jam iškelta bankroto byla. 2017-03-17 ieškovė raštu Nr. S-17-014 trečiajam asmeniui pateikė reikalavimą, remiantis sutarties Nr. 2013/05 4.2 punktu, grąžinti neapmokėtas prekes. 2017-03-21 trečiasis asmuo ieškovei atsakė, kad nuosavybės teisė į prekes priklauso trečiajam asmeniui, o atsiskaityti su ieškove neįmanoma, nes pradėtos bankroto procedūros. 2017-07-26 raštu trečiojo asmens bankroto administratorius ieškovę informavo, kad ieškovės prekės buvo parduotos tretiesiems asmenims iki bankroto bylos UAB „Orfis“ iškėlimo ir pateikė tai patvirtinančių sąskaitų faktūrų kopijas.

Šalių pasirašytos sutarties 4.1 punkte išdėstyta sąlyga, kad nuosavybės teisė į prekes pereina tik visiškai atsiskaičius su pardavėju. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.431 straipsnyje įtvirtinti pirkimo–pardavimo sutarčių su išlyga dėl nuosavybės teisės ypatumai: tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų, teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui ir pirkėjas neturi disponavimo parduodamu daiktu teisės. CK 6.349 straipsnyje suformuluota iš esmės tokia pati įstatyminė taisyklė: jeigu pirkimo–pardavimo sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais tais disponuoti. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2004). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad šalių sudarytoje sutartyje nustatyta išlyga dėl nuosavybės teisės ir trečiasis asmuo, parduodamas prekes, prieš tai už jas neatsiskaitęs su ieškove, pažeidė sutarties sąlygas.