Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Papildomai kaltinamasis E. Z. paaiškino, kad K. M., sužinojęs, kad jis turės tą galimybę kredituotis, prašė leisti tomis lėšomis pasinaudoti. K. pasakė, kad grįš namo, pasitars su savais, čia ne vienas, paskambins ir pasakys. K. sakė, kad turi cigaretes, nupirkimą, nuvežimą, pardavimą, sakė, kad pinigus padvigubins. Netikėti nebuvo pagrindo, daug pradirbę kartu, jie grynino per kaltinamąjį pinigus, kur jis galėjo būti tas negeras žmogus ir neatiduoti, bet buvo pasitikėjimas. Paskambinęs pasakė, kad esminė sąlyga, gausis cigaretes tas nupirkti, nuvežti, nesigaus, prašo mėnesiui, tai tegu būna du mėnesiai, iki Naujų metų pinigai turi grįžti į banką, jeigu nesigauna. Į banką, ne kažkur, o į tą patį banką. Gali kilti klausimas, kodėl jis neformino sau. Vienas dalykas, tai yra cigaretės. Tuo metu užsiiminėjo kailiais, neturėjo noro turėti kažką bendro su cigarečių bizniu. Dėl turto įkeitimo – kodėl be turto įkeitimo, čia ir bankininkas rizikuoja, tai buvo nenormalu, bet dėl to, kad jis turėjo gerą reputaciją, su tuo bankininku pažįstami nuo vaikystės, jis pažįsta kaltinamojo tėvus, žino, kad jis žodžio laikosi. Tuo metu kaltinamasis jau buvo pagarsėjęs, kaip žodžio žmogus. Vieniems už žodžio nevykdymą virš pusantro šimto tūkstančių dolerių sumokėjo, tai buvo 1990 metai, kai už 100 dolerių galima buvo gyventi kiek mėnesių. Tai buvo be turto įkeitimo. Užstatyti „m.“, kompiuteris ir dalis retųjų metalų. Po metų, bankiniuose popieriuose matosi, informacija ėjo per kaltinamąjį, jis pasakė, kad užstatytų kažką, kad būtų pretekstas neskaičiuoti palūkanų. Kurį laiką neskaičiavo palūkanų. Kaltinamasis jais dar tikėjo, kad vis tik jiems pasiseks. Įtikino save tokiais dalykais. Dabar sužinojo retųjų metalų kainas, tai akivaizdžiai rodo, kad jos labai mažos. Netgi tuos pinigus, kuriuos pervedė, o pervedė mažiau nei trečdalį, toli gražu – jos nesiekia (čia kainos pasaulinėje biržoje, Rusijoje – dvigubai pigiau). Tuo metu pas juos vyko verslas su spalvotais metalais, pirkimas buvo Rusijoje, grubiai – už 1 000 dolerių, o parduodavo virš 2 000. Klausia, kam dar pirkti kažkokius retuosius metalus, jeigu vyksta biznis. Dabar visiškai aišku, kaip tie pinigai buvo išgyvendinti. Kaip su banku buvo susitarta, problema neiškilo, paskui viskas buvo perduota į Turto banką. K. lėšas leido laisvai. Su kaltinamuoju nebendravo, tais laikais mobiliųjų nebuvo, K. pagauti pasidarė sunku. Bendravo tik su L., L. buvo įtikintas K. versijos, o K. versija buvo tokia, kad labai brangiai parduos. Kai K. kalbėdavo, kai jau apsistojo ties tuo, kad daro lygiaverčiai kažką mainais, tą patį, ką gavo, nurodė, kad tada infliacija prasidėjo. Sako, kad tai minusas, o čia yra pliusas. Tuo metu labai daug kas praturtėjo, tik reikėjo nupirkti už pinigus, kurie stipriai infliuoja, po kurio laiko juos reikės atiduoti, skaičių tą patį, o prekė tai pabrangsta. K. žodžiai, kad neskolingas pinigų, bet skolingas paslaugą ir ją padarys. Kaltinamasis sutiko, tik nurodė, kad paslauga turi būti adekvati. Ką jis apibrėžė, tą J. užrašė. Tą apibrėžė anksčiau, per L., bet J. liko užrašyta. K. teigiama, kad 95–98 procentų pinigų išleido, pirkdami skandžio oksidą. Banko popieriai rodo, kad mažiau negu trečdalį pinigų išleido ne tik skandžiui, bet ir kitiems metalams, tai yra visiškas neatitikimas. Dėl nuskambėjusių frazių iš J. pusės, kad padaryti kažką realiai negali dėl kaltinamojo nekompetencijos, pažymi, kad su juo bendrauja septynerius metus ir pasirodo, kad nieko nežada daryti, nes neturi kompetencijos. Nori pabrėžti, kad gamyklai būtų vadovavęs kažkas kitas, tai jis siūlė nuo pat pradžių, J. iš karto atsisakė. Jis žeminamas, stengiamasi jį parodyti pamišusiu. Sumos pačioje pradžioje, kai jo pusė sutiko išklausyti, kaip K. įsivaizduoja tų reikalų sutvarkymą ir kažką grąžinimą mainais, dalyvavo L., tai sumos išvis nebuvo apibrėžtos, nes neaišku, kokia forma jis gaus tą paslaugą. Jeigu lygiai taip pat – kreditas, tai labai greitai būtų išvesta perkamoji galia. Jis bendrauju su finansistais, perkamoji galia – nebūtinai pagal butus, pinigų vertė skaičiuojama įvairiai, skaičiuoja pagal auksą, pagal maisto krepšelį, yra įvairių skaičiavimų. Jis pasirinko butus dėl to, kadangi tikslas buvo, prasukus tuos pinigus, pirkti būtent butus. Tos sumos, pradžioje – kokia bus forma atiduota, ką įsivaizduoja grąžinti, nuo to ir priklauso suma. Vienas variantas – daro tokį patį kreditą. Antras variantas, kuris buvo ir tuo metu pasiūlytas, bet paskui užsikabino ir pradėjo įgyvendinti J., Slovakijoje. Ten jau ne kreditai, o uždarbis, iš esmės kitos sumos. Lyginti nėra ką, kreditas ir uždarbis. Yra dar variantai: K. pasiūlytų dalyvauti kažkokiame jo versle arba akcijose. Tai tų variantų galima prigalvoti daug. Tai tos sumos pradžioje, jos kaitaliojosi ne iš kaltinamojo pusės. Kai prisijungė J., visa tą išdėstė raštu, ir nuo to laiko kaip ir nesikeistų jokios sumos, išskyrus, kad atsirado Slovakija. Praėjo septyneri metai ir dabar pabaigos nesimato, tai buvo pasakyta, kad jis dar lauktų kažkiek, bet reikia kredito prasifinansuoti vieną verslą, ir tai tą verslą pagrinde suko ne tiek dėl savęs, o tam, kad su žmonėmis atsiskaitytų už senus laikus. Yra su jais atsiskaitęs, bet ne tiek pakankamai, kiek reiktų. Sumos gali būti įvairios – kaip pasiūlys tą paslaugą. Be to, tais laikais bankui grąžinti pinigus buvo visai kitokia situacija, dabar yra sutarčių mokesčiai, visokie mokesčiai, kur reikia daug išleisti, yra dar papildomų pinigų. Tuomet – nesigavo, grąžino, ir jokių problemų. Dėl ginklo, J. vis minimo – jeigu jiems reikia jo galvos ar, kad jo išvis nebūtų, jokių problemų, galima daryti sandorį, jis pasirašo, ką sufantazuos, tą ir pasirašys, bet jie turi įsipareigojimą panaikinti melus, iš kurių kai kuriuos jis gali įrodyti, ir padaryti tai, ką žadėjo. J. sako, kad jis gyvena devyniasdešimtuose, su tuo nesutinka, nes tais laikais nebūdavo jokių metų, ten būdavo – čia ir dabar. Jis susitiko su K., kalbėjosi pusantrų metų, tada susitiko su J., per pirmą susitikimą jis pranešė, kad pasakė saviems, jog gali būti metai, duotų metus jo normaliam, gražiam bendravimui ir pokalbiui. J. pritarė, kad viskas tvarkoje, metai tai ne mėnesiai. Sutartyje grąžinimas nurodytas, bet buvo žodinis susitarimas su J., kuris sakė, kad į ją rimtai nežiūrėti. Grąžinimas būtų, jeigu Slovakijos variantas baigiasi sėkmingai, iš ten būtų ta paskola grąžinama. J. klausė, kiek metų reikia, tai jis galėjo pasakyti, kad dešimt ar dvidešimt metų, bet jis pasakė, jog kiek laiko truks Slovakijos reikalas, tiek ir įrašytų. Dveji metai buvo, pusė metų praėjo, tai įrašė pusantrų metų. Dėl rezultato, 3 punkto, kokiems partneriams, už ką buvo sumokėta – gali pasakyti, kad vieni iš jų – kareiviai, o (duomenys neskelbtini) – nenurodys. Kokį ryšį jie turi su ta paskola iš banko – tai tais laikais, kaip ir visi minėjo, didžioji dalis visų susitarimų vyko per pažintis, žodžiu.

Nukentėjusysis K. M. parodė, kad E. Z. pažįsta seniai, nuo 1987–1988 metų. Kurį laiką, iki 1990 m., jų tarpusavio santykiai buvo normalūs ir draugiški, o po to, kilus nesutarimui ir konfliktui, santykiai stipriai pablogėjo, jaučia agresiją, grasinimus sau ir savo aplinkai. E. Z. tarpininkavo, kad nukentėjusiojo ir L. R. valdoma bendrovė pasirašytų paskolos sutartį su Lietuvos valstybiniu komerciniu banku. Ta sutartis buvo trumpalaikė, ji buvo pasirašyta, buvo užstatas, numatyta abiejų pusių įsipareigojimai ir atsakomybės. Sutartis buvo pabaigta, gal nevisiškai taip, kaip buvo planuota, bet net ir praėjus dešimčiai metų Lietuvos valstybinis komercinis bankas pretenzijų jų įmonei neturėjo, nei nukentėjusiajam, nei L. R.. Nukentėjusiojo supratimu, E. Z. pretenzija, kad turi jam grąžinti paskolą, yra visiškai nepagrįsta, ir tai yra manipuliacija, ir jis trisdešimt metų tai daro. Buvo gal 5–6 atvejai, net neaišku – dėl ko. Buvo kokių dvidešimties metų tarpas, kai buvo ramu. Nukentėjusiojo pozicija buvo visą laiką viena ir ta pati, kad jis (kaltinamasis) atliko tarpininkavimo paslaugą tarp jų įmonės ir banko tam, kad jie susipažintų su banku. Toliau viską perėmė L. R., jis pasirašė sutartį su banku, ir po to jie vykdė įsipareigojimus pagal sutartį. Tarpininkavimo sutartis su E. Z. nebuvo pasirašyta, sutarė žodžiu, jeigu rizikinga operacija, kurią buvo suplanavę, pasiseks, tai su juo pasidalintų pelnu. Tai buvo žodinis susitarimas. Deja, operacija nepasisekė, ir pasidalinti paprasčiausiai nebuvo kuo, bet nukentėjusysis visą laiką teigė ir dabar teigia, kad pasiryžęs padaryti paslaugą, jeigu Z. jo paprašytų, nes paslauga buvo atlikta. Tada buvo daug aiškinimosi – kokio dydžio, kokia forma ta paslauga ir t. t. Dažniausiai jų nuomonės nesutapdavo, buvo visiškai skirtingos. Iš jo (kaltinamojo) pusės pastoviai būdavo arba paslėpti, arba atviri grasinimai. Atėjo toks laikotarpis, kai gimė mintis pasitelkti trečią šalį, t. y. arba teismą ar mediacijos procesą tam, kad trečioji šalis išspręstų nesutarimo gylį ir vertę. Abiem pusėms ilgai diskutuojant buvo nutarta, kad bus tai mediacijos procesas, ir nukentėjusysis pasiūlė J. T., E. Z. su tuo sutiko, ir jie pradėjo mediacijos procesą. Nukentėjusiojo supratimu, mediacijos procesas įvyko sėkmingai: buvo pasirašyta sutartis, susitarimas, kurį pasirašė advokatų akivaizdoje. Tos sutarties esmė buvo tokia, kad nukentėjusysis atlieka dvi paslaugas, t. y. viena paslauga buvo dėl projekto, kurį darė E. Z. – vaikiškų žaislų gamyba, ir jiems reikėjo trumpos apyvartinės paskolos, kurią jis suorganizavo; kita paslauga buvo daugiau ilgalaikė, kuri vertės prasme yra žymiai didesnė, bet ir rizikos prasme žymiai didesnė, t. y. jos sėkmė tikrai yra negarantuota. E. su šiomis paslaugomis sutiko, kad tai bus atitikmuo 1989–1990 m. tarpininkavimo sutarties jo paslaugai arba tarpininkavimui. Nukentėjusysis nuoširdžiai galvojo, kad jie priėjo prie bendro supratimo ir konflikto tikrai daugiau nebus, nes jis vykdė tą susitarimą ir dabar vykdo, bet, deja, dėl to prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą, ir, greičiausiai, teisingai, kadangi įvyko naujas susitarimas ir susitaikymas, bet tuo nesibaigė. Z. atėjo pas mediatorių J. T. ir pradėjo jam grasinti. Jam žinoma, kad E. Z. atėjo pas J. T. į biurą, kuriame buvo ir kiti darbuotojai. E. Z. atsinešė ginklą ir demonstravo, kad dar turi neštinę, kurioje, kaip Z. teigė, yra sprogmuo, ir grasino šiais dviem elementais tam, kad T. čia ir dabar suorganizuotų susitikimą su juo, nukentėjusiuoju. Šitą žino iš J. T. pasakojimo, ir, kadangi grasinimas perėjo jau ir mediatoriui, o priežastis, greičiausiai, yra jo (M.) konfliktas, dėl to pakartotinai kreipėsi į teisėsaugą, kad šiuos veiksmus sustabdytų. Į teisėsaugą kreipėsi ne tą pačią dieną dėl to, kad T. to susitikimo metu, kai Z. buvo atėjęs su ginklu, pavyko susitarti, kad vėl susitiks su Z., ir, kiek žino, jie buvo susitikę, nes T., kaip tikras mediatorius, yra ir geras derybininkas, turėjo viltį suvaldyti tą situaciją. Dėl to buvo priimtas sprendimas dar palaukti, gal pavyks susitarti ir grįžti prie to susitarimo, kurį turi vykdyti ir yra pasirašę raštu. Deja, nepavyko, dėl to priėmė sprendimą kreiptis į teisėsaugą. 2022 m. kovo 8 d. paskolos sutartis – tai susitarimas, kad vienas kitam jie neturi pretenzijų. Tai yra sutartis pagal susitarimą, kuris buvo pasirašytas tą pačią dieną. Sutartis – kur žaislų verslui reikėjo apyvartinės paskolos. 2022 m. kovo 8 d. susitarimas dėl atlyginimo už konsultacines paslaugas – šio susitarimo vertinė išraiška tokia, kad jis, nukentėjusysis, padarė dvi paslaugas: viena, t. y. trumpalaikė paskola, kita – t. y. atstovavimas Z. ir jo partnerių interesų Slovakijos byloje, kurią kartu su J. T. ir toliau tęsia ir vykdo su advokatais. Nukentėjusiojo supratimu, jis įvykdė ir vykdo susitarimą, ir Z. net tame susitarime pasirašė, kad neturi jokių pretenzijų, kurios buvo kilusios iš 1989–1990 m. konflikto. Kreipėsi į teisėsaugą dėl to, kad Z., naudodamasis ginklu ir grasinimais, nori pasipinigauti, t. y. iš T. arba iš jo gauti pinigų, neaišku – kiek ir kada, nes tos sumos per trisdešimt metų keitėsi. Z. vaidmuo imant paskolą iš banko 1990 m. buvo toks, kad jis pažadėjo L. R., jog supažindins su banko K. skyriaus vadovu. Supažindino. Toliau – paskolos pasirašymas, sąlygų suderinimas, užstatų suderinimas, paskolos sutarties įvykdymas – viskas buvo jų atsakomybė, įmonės atsakomybė, jos direktoriaus L. R. rankose. Z. nieko neteko grąžinti bankui. Jie atsiskaitė tuo, kas buvo įkeista, t. y. įmonės turtas, transporto priemonės, sandėlyje esančios prekės ir prekės, kurios buvo pirktos už tą kreditą. Pačiam Z. savo turtu bankui atsiskaityti neteko. Jie atsiskaitė tuo visu turtu, kurį turėjo įmonėje, ir bankas tą paskolą uždarė, ir bent dešimt metų neturėjo jokių pretenzijų jų įmonei. Jei verslas būtų sėkmingas ir sandoris pavyktų, Z. gautų dalį iš to pelno, bet – kokią konkrečiai dalį – nebuvo to aptarę labai tiksliai, kadangi sandoris buvo labai rizikingas, labai trumpas, tikrai nežinojo, koks bus pelnas, apie konkrečias sumas nekalbėjo, sutarė, kad draugiškai pasidalins. Dažniausiai tais laikais „draugiškai pasidalinsime“ – tai yra per pusę. Negali pasakyti, koks turėjo būti numatomas pelnas, susitarti iš anksto ir įvertinti – tuo metu praktiškai buvo neįmanoma. Tai, kad nėra Z. skolingas, tvirtino nuo pirmos pretenzijos, kai ją pareiškė, po pusės metų, kai jie uždarė sandorį su banku. E. Z. pradėjo manipuliuoti ir, nukentėjusiojo supratimu, sumaišė save su kreditoriumi, nes visą laiką savo visuose pokalbiuose per trisdešimt metų teigė, neva jie yra jam skolingi tą visą sumą, kurią pasiskolino iš banko, t. y. keliasdešimt milijonų rublių. Z. yra išsakęs sumą eurais, bet skaičiavimai yra egzotiniai, nes vertino, kiek tada kainavo rubliais butai ir kiek butų tada galima buvo nupirkti. Tokia konvertacija neegzistuoja nei laike, nei tokia forma. Iki 2024 m. liepos įvykio nukentėjusiajam buvo grasinta ginklu iš Z. pusės, tik tą kaltinamasis darydavo, nerodydamas ginklo, t. y. užslėptomis užuominomis, atsiųsdamas nukentėjusiajam nepažįstamą asmenį tamsiu paros metu į stovėjimo aikštelę, kuris jėga vedė į susitikimą su E.. Po to kelis kartus buvo susitikę su Z. viešose vietose, šis ginklo nerodė, bet visą laiką grasino, kad turi ir panaudos, jeigu jis nesumokėsiu „x“ pinigų. Nežino, kokių motyvų E. Z. turėjo dėl 2024 m. liepos mėn. susitikimo su juo, bet, greičiausiai, kaltinamasis ir šiandien galvoja, kad J. T. yra mediatorius, o pinigų šaltinis, iš kurio E. nori pasipelnyti, yra jis. Tai kaltinamasis norėjo būti arčiau pinigų šaltinio. Greičiausiai, tą patį grasinimą ginklu pakartoti jam. T. sakė, kad po to susitikimo, kai E. buvo su ginklu, jie buvo susitikę sekančią dieną ir dar po dienos, ir jau buvo sumos nuo tų 5–7 milijonų nusileidusios iki 120 tūkstančių, kasmet, kas mėnesį ir t. t. Per trisdešimt metų tų sumų buvo skirtingų. 45 tūkstančių eurų – tai yra paskola. Paskolos sutartyje yra numatyta suma ir grąžinimo terminas, yra numatyta, kad trejų–ketverių metų terminas, yra numatytos palūkanos. To, kad tos paskolos nereikia grąžinti, jis E. Z. nesakė ir niekaip to neišreiškė. Kiek žino, ir T. to nedarė. Visą laiką teigė, kad jie su J. T. padarys paslaugą E. Z., t. y. gaus jam kreditą arba tarpininkaus, kad būtų surastas kreditorius žaislų verslui. Tuo metu tas terminas buvo trumpas, jiems labai reikėjo pinigų, ir paprasčiausiai kreditoriumi tapo jis, nes tai buvo lengviausias ir greičiausiais kelias. Iš tos sumos jam nieko nėra grąžinta. Dėl paskolos grąžinimo jis nesikreipė, nes yra konfliktas, kuris peraugo į ikiteisminį tyrimą ir teismus, tai nusprendė jo toliau neaštrinti. Paskola turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip 2023 m. kovo 8 d. Nuo tada iki 2024 m. liepos mėn. nesikreipė dėl paskolos grąžinimo, nes yra mediacijos sutartis ir dar kita sutartis, kur jie vykdo tą kitą paslaugą dėl Slovakijos bylos, kuri „buksuoja“, kur terminai irgi jau yra pažeisti. Tai tam, kad nedarytų dar kažkokių konfliktų dėl terminų, jis nesikreipė į Z. dėl paskolos grąžinimo, nes tiki ir galvoja, kad kiekvienas kreditorius, kuris nevykdo sutarties, daugiau kredito negaus. Mano, kad kaltinamasis pats turėtų suprasti, kad kreditorinių įsipareigojimų nevykdymas veda į verslo praradimą. Mediacijos sutartis – turi omenyje 2022 m. kovo 8 d. susitarimą tarp E. Z. ir K. M. dėl atlyginimo už konsultacines paslaugas. Sako, kad pažeisti terminai, nes sutartyje kalbama apie Slovakijos bylą, o ten konkrečių terminų nesutarė, nes tikrai jų nežinojo, kadangi tai yra tarptautiniai veiksmai, terminai buvo labai sunkiai prognozuojami, ir jų nesutarė, neįsipareigojo, kad jie bus, bet tikėjosi, kad tai bus greičiau, o realiai – yra kaip yra. Tos pažangos, kurios tikėjosi, šiandien dar nėra. Tikisi, kad ji bus, bet bus vėliau. Kuris laikas iki tos sutarties pasirašymo yra sutarę su T., kad komunikuoja su E. tik mediatorius T., tam, kad nebūtų nesusišnekėjimų arba neatsirastų dar daugiau betvarkės, nes tos betvarkės per trisdešimt metų yra be galo. Visą informaciją apie bylos tėkmę ir rezultatus E. teikdavo T.. Kartu su T. vykdė šią sutartį. J. T. statusas – jį vadino mediatoriumi. Susitarime su E. Z. J. T. yra kaip nukentėjusiojo atstovas. Jie sutarė su E., kad T. bus mediacijos proceso vadovas ir ves tą mediaciją, dėl to T. ir vadina, gal ir žargonu – mediatorius. Oficialaus susitarimo tarp J. T. ir nukentėjusiojo nėra sudaryta, kad T. bus mediatorius. Tai yra trečia pusė, kuri atstovauja abi puses tam, kad įvyktų mediacija. Atstovauja draugiškumo pagrindu. Buvo suteikta 45 tūkstančių eurų paskola. Tarp J. ir E. buvo nesusišnekėjimas, nes po to paaiškėjo, kad buvo kalba apie 40 tūkstančių eurų, E. kalbėjo apie 50 tūkstančių eurų, dėl to atsirado tas kompromisas dėl skaičių. Pavedimą jis darė iš savo sąskaitos į E. Z. sąskaitą. Teigdamas, kad E. Z. nieko neskolingas, tai teigia, kad neskolingas pinigų ir neturi jokių kreditinių įsipareigojimų. Prisiima ir visą laiką tvirtino, kad, kadangi kaltinamasis padarė tarpininkavimo paslaugą, jis, nukentėjusysis, taip pat gali ir visai norėtų padaryti tarpininkavimo paslaugą, nes tai yra žmogiška, jeigu vienas žmogus padarė paslaugą, tai yra skolingas taip pat padaryti paslaugą. Aišku, iki konflikto, t. y., kai grasinama ginklu ir prievartaujama pinigų, kalba apie visus trisdešimt metų. Z. trisdešimt metų iš jo reikalavo pinigų. Vertina, kad Z. reikalavo pinigų, nes net nežada atiduoti paskolos. Nebuvo nei skambučio, nei žinios, kad vėluoja atiduoti paskolą, gal tartųsi kitus terminus ir t. t. Nieko. Reiškia, prilygina tą norimą paskolą, kaip pinigų paėmimą negrąžinant. Jis asmeniškai ginklo pas Z. nėra matęs. Teigia, kad tas žmogus, kurį atsiuntė Z. pas jį, suformulavo taip, kad tai buvo žiauriai grubiai. Jis buvo labai išgąsdintas, nes buvo užkluptas iš už nugaros, neaiškaus asmens, tamsiu paros metu, tamsiame parkinge, kur aplinkui nebuvo jokių žmonių, ir jam įspraudė į nugarą kažkokį daiktą, nežino – ar tai buvo ginklas, ar ne, nes nematė, įbruko telefoną ir priverstinai liepė kalbėti su Z.. Tai buvo prievartavimas susitikti su Z.. Gali būti, kad tai buvo ne tą patį vakarą, o kitą dieną, bet prievartavimas buvo atliktas tą vakarą. Apie susitikimą tarp T. ir Z. ir kad buvo ištrauktas ginklas, sužinojo iš pokalbio su T., šis detaliai papasakojo visą to susitikimo eigą, su visomis detalėmis. Po antros dienos susitikimo tarp T. ir Z. jis buvo susitikęs su T., jie padarė išvadą, kad, greičiausiai, E. nesiruošia laikytis susitarimo, kurį pasirašė 2022 m., ir reikalauja naujų sumų, naujų terminų ir tam galo nebus. T. jam perdavė Z. reikalavimą: buvo įvardinta sumos po 120 tūkstančių eurų per metus, po to buvo apie 20 tūkstančių eurų per mėnesį. Jų pokalbis buvo daugiau derybinis, bet jau visiškai kitoje plotmėje, nes šitos sumos visiškai su niekuo nesurištos. Kiek toks reikalavimas – dėl 120 tūkstančių eurų, dėl 20 tūkstančių eurų – realus – jis suprato, kad visi draugiški susitarimai ir mediacija, viskas, ką padarė per paskutinius metus, yra išmetama į šiukšlių dėžę, ir vėl prasideda brutalus pinigų reikalavimas, kaip buvo 1990 metais, kur atsiranda trečios pusės, kriminaliniai elementai ir t. t. E. reikalavo, kad J. suorganizuotų susitikimą su juo, reikalavimo esmės nelabai žino, bet galvoja, kad Z. visą laiką siekė būti kuo arčiau pinigų šaltinio, kad galėtų vykdyti grasinimus. Buvo ir ne kartą anksčiau Z. prašymų susitikti su juo. Nesutiko susitikti, nes pokalbiai su Z. niekada nebūdavo labai taikūs, nesutarė, dėl to buvo pasirinktas mediatorius, kuris geba padaryti bent kažkokį susitarimą, dėl to jis visą laiką vengė susitikimų su E. Z..

Nukentėjusysis J. T. parodė, kad E. Z. pažįsta nuo 2018 m., pirmasis susitikimas vyko K. M. biure. K. M. jo buvo prašęs padėti rasti susitarimą su E. Z., pasakojo, kad anksčiau buvo grasinimų. Buvo sutartas susitikimas, atėjo E. Z. su savo dviem atstovais, tuo metu ir buvo pareikšti E. ir jo pusės reikalavimai, kurie skambėjo truputį kitaip, nei buvo pateikiama jo liudijimuose. Buvo pasakyta, kad, Z. įsitikinimu, negrąžinta bankui paskola, visa negrąžinta suma, privalo būti grąžinta jiems. Tai buvo ta pinigų suma, kurią visą laiką kartojo. Jam, nukentėjusiajam, buvo keistas tas įsivaizdavimas, kad, staiga, banko pinigai pasidaro žmogaus nuosavi. Tame pačiame susitikime jie paaiškino, iš kur atsiranda ta suma – 7 milijonai. Jis tame susitikime pirmą kartą jiems pasakė ir po to kartojo visą laiką tą patį, kad reikalavimas iš K. M. atgauti 7 milijonų sumą yra absurdiškas savo esme, nes viso to sandorio esmė, t. y. sandorio su banku esmė ir paslaugos esmė, kurią abi šalys daugmaž vienodai nupiešė, tilptų po finansinio tarpininkavimo apibrėžimu. Tai buvo vienintelė paslauga, kurią suteikė E. Z., ir tos paslaugos vertė, bent jau šiuolaikiniame finansiniame pasaulyje, paprastai svyruoja tarp dviejų dešimtųjų procento ir vieno procento nuo sumos, ir tai apima visą darbą, ne tik durų atidarymą, kurį, kaip suprato, tuo metu atliko E. Z.. Visą laiką bandė jiems aiškinti, kad čia yra ta dalis, kurios jie galėtų tikėtis. Lygiai taip pat jiems aiškino, kad jų susitarimas, t. y. kad jie sutarė dalintis gautą pelną perpus, reiškia labai paprastą dalyką: versle visada pusės sudeda kažką į verslą ir atitinkamai dalinasi gautą pelną. Tai tas faktas, kad E. nori gauti pusę pelno, jau savaime reiškia, kad teisės į tą finansinio tarpininkavimo mokestį jis neturi, nes tai yra jo indėlis į tą verslą. Tas susitarimas atrodo labai keistai, jų reikalavimai atrodo labai keistai, nes jie reikalauja, kad pinigai, t. y. paimta visa paskola, būti grąžinta ir atiduota jiems, o kažkodėl ne bankui, o antra, sandorio esmė, apie kurią jie šneka, neatlaiko tradicinės verslo logikos. Apie tai, kad buvo kalbama apie 7 milijonus – tai labai gerai atspindi pirmasis elektroninis laiškas, kuris yra tarp elektroninių laiškų, pateiktų į bylą. Jie jau tame susitikime tvirtai laikėsi pozicijos, kurios K. visą laiką laikėsi, kad M. buvo padaryta paslauga, ją pripažįsta, paslauga ir grąžinsiąs. Ir bandė tą daryti. Jis, nukentėjusysis, bandė padaryti to susitikimo santrauką, kad maždaug būtų aišku, apie ką šalys kalbėjo, t. y. kalba apie 2018 m. gegužės 22 d. elektroninį laišką, jis yra byloje. Šis elektroninis laiškas ir rodo, kur yra tikrieji reikalavimai, ir jie skiriasi nuo to, kaip savo parodymuose pateikinėja E. Z.. 5 punkte yra aiškiai parašyta, kad E. Z. vertina gautą paslaugą 7 milijonais eurų. Kitaip tariant, nori visų pinigų, kuriuos bankas buvo paskolinęs K. M. įmonei. Tą aiškiai rodo ir sekantis punktas, kad pasiūlymas būtų realizuojamas, t. y. projektas, kurio vertė – 20 milijonų eurų, iš kurių 13 tūkstančių eurų – būtų banko paskola, o 7 milijonai eurų – tai yra ta dalis, turto dalis, kurį verslą vykdantis žmogus įdeda pats. Tas labai aiškiai rodo, kad tie 7 milijonai atsirastų, M. turėtų duoti 7 milijonus, o po to dar reikėtų bankinės 13 milijonų paskolos. Visos tos istorijos daug kartų keitėsi, vertėsi, rutuliojosi, bet visa pradžia ir visa esmė, kai susipažino su E. Z., yra čia. 2024 m. liepos 23 d. jis buvo sutaręs 11 val. telekonferenciją, grįžo į biurą apie 10.45 val., prie biuro durų rado sėdinti E. Z.. Įėjo į biurą ramiai, ėjo į savo kabinetą. Kaltinamasis ne kartą ten yra lankęsis, išėjo ir vėl įėjo, už savęs užrakino kabineto duris, atsisėdo ir išsitraukė ginklą. Paaiškino, kad jam „viskas, gana, atėjo laikas, klausimas išsispręs iki galo rimtai“. Nukentėjusysis paklausė, ko kaltinamasis nori, šis pasakė: „tu dabar paskambinsi K. M. ir suorganizuosi man su juo susitikimą kur nors miške“. Nukentėjusysis ramiai pasakė, kad jeigu galvoja, kad tą padarys, teks iššauti, nes apsikarsčiusio ginklais žmogaus pas draugą neveš. Atėjo laikas telekonferencijai, reikėjo pertraukos, kad susidėliotų savo mintis, kaip elgtis tokioje situacijoje, pasakė kaltinamajam, kad gali daryti, ką nori, turi telekonferenciją. Telekonferencija buvo vieno verslo klausimais, jis nuėjo, įsijungė savo kompiuterį, pasileido telekonferenciją. Kaltinamasis užėjo už nugaros ir pasakė, kad žiūrės, ką jis daro. Matyt, turėjo abejonių, ar jis nepasiųs kam žinutės. Po to, apėjęs ratu, baigiant telekonferenciją, kaltinamasis išsitraukė keistą diržą, kurį skersai savęs užsikabino, kai pokalbis tęsėsi toliau, rankose buvo ginklas, laikas nuo laiko jį pasidėdavo, išsitraukdavo, ir ne vieną, ir ne du kartus, tapšnojo per diržą, aiškino, kad viskas, jis viskam pasiruošęs, viskam pasiryžęs, arba jam suorganizuos susitikimą su K., arba čia visi išlėks į orą. Buvo ilgas pokalbis. Jis stengėsi suprasti, ko kaltinamasis realiai iš K. M. nori. Klausė, ką duos tas pokalbis, prie ko ves. Kaltinamasis tiesiai pasakė, kad arba K. atvažiuos su lagaminu pinigų, arba viskas baigsis paprastai. Kaltinamajam aiškino, kad tas reikalavimas skamba labai kvailai, todėl, kad niekas pas jį nevažiuos su pilnu lagaminu pinigų, niekas šiais laikais pinigų namuose neturi. Daug kalbėjo, nes reikėjo, visų pirma, kad žmogus nusiramintų ir suprastų, kad elgiasi tikrai nelogiškai ir neprotingai, nes didžiąją dalį to pokalbio buvo įsitempęs, besielgiantis neadekvačiai, o kaltinamąjį labai gerai pažinojo, tai leido neabejoti, kad bent jau ginklas tikras. Nėra tikras dėl sprogmenų, bet, kai taip žmogus elgiasi, irgi rizikinga. Tai buvo ilgas pokalbis. Pamažu iš kaltinamojo „išėjo oras“, kažkiek pykčio. Galiausiai, susitarė, kad pasimatys kitą dieną iš ryto, ramiai aptars, ko kaltinamasis nori, jis davė žodį, kad pokalbis liks tarp jų dviejų. Nesijaučia pažeidęs duotą žodį, kadangi vienintelis žmogus, kuriam tai papasakojo, yra K. M., bet šiam ir turėjo papasakoti, nes rezultatų, pasekmių ir viso kito kaltinamasis norėjo ne iš jo, o iš K. M.. Faktas buvo, kad jie susitarė, jog lieka tarp jų. Tai, kad E. nepatenkintas tvirtina, kad neliko tarp jų, sako savaime, kad pokalbis buvo labai specifinis ir buvo atitinkamos aplinkybės. Tai rodo ir sekančios dienos jų susitikimas restorane ir įrašas. Nukentėjusysis turbūt kelis kartus pakartojo, kad kaltinamasis grasino ginklu ir jų santykiai pasikeitė. Tame įraše nėra nė vieno žodžio, kad žmogus neigtų tą faktą. Šiuo atveju E. toks pareiškimas visiškai neskambėjo kaip laukinis, tai aiškiai rodo, jog jis sako tiesą. E. Z. atvykimas į biurą buvo netikėtas, dėl šio susitikimo nebuvo tartasi. Prieš tai, prieš mėnesį prieš buvo susitikę, kaltinamasis vėl buvo pradėjęs reikalauti pinigų, t. y. papildomai prie tos paskolos. Jis pasakė, kad pakalbės su K., šio atsakymas buvo: „ne“. Po to kaltinamasis pasirodė su ginklu. E. Z. reikalavimo 2024 m. liepos 23 d. esmė buvo paprasta – kaltinamajam turėjo suorganizuoti akis į akį susitikimą su K. M., pirminėje versijoje buvo įvardinta – miške. Kai kaltinamojo paklausė, kaip ir ką įsivaizduoja, kas ten bus, tai pasakė, jog arba išvažiuos iš ten su lagaminu su pinigais, arba pasibaigs atitinkamai. E. Z. visada labai atsargiai dalinosi grasinimais, jie niekada nebūna išreikšti visiškai aiškiai ir tiesiai, lygiai kaip ir pinigų reikalavimai būdavo dedami labai atsargiai, kad nesimatytų, apeinant. Yra reikalavimai, bet, jeigu reikalavimas išnyra žodžiu, tai raštu – niekada, vengiama pakartoti, arba labai aptakiomis formomis tai daroma. Iš karto po liepos 23 d. nebuvo kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo visų pirma dėl to, kad jis labiau pasitikėjo savo nei pareigūnų sugebėjimais išvengti šūvių ir sprogimų. Suprato, kad visa tai baigsis vienareikšmiškai – tai bus jo parodymai prieš E. parodymus, teisingai įvertino tą situaciją, kad visa tai niekur nenuves. Ginklą matė akivaizdžiai. Pats turi ginklą, žino ginklus ir įsivaizduoja, kaip jie atrodo, tai ginklas, kurį turėjo Z., priminė „W“, tas ginklas nebuvo visiškai naujas ir prižiūrėtas, turėjo sriegį vamzdžio gale, koks paprastai naudojamas duslintuvui užsukti. Diržas priminė tas pinigines, kokias anksčiau žmonės mėgdavo nešioti, buvo užsegamas, plati dalis buvo per krūtinę. Kaltinamasis tą diržą užsisegė, kai jis kalbėjo telekonferencijos metu. Z. su diržu neatėjo, diržą atsinešė, greičiausiai, kuprinėje. Diržo turinio jis nematė. Z. du ar tris kartus darė pastabas, rodydamas į diržą, kad visi išlėks į orą, žmogus buvo įsitempęs, buvo nenatūralioje būsenoje, tai ir leido daryti išvadą, kad nejuokauja. Kai įėjo į biurą, Z. turėjo kuprinę. Išeidamas iš biuro, Z. dar laikė tą ginklą rankose, kaltinamajam dar pasakė įsikišti į kišenę, negąsdinti žmonių. Kai kaltinamasis išeidinėjo, diržas buvo prisegtas, jis jo nenusiseginėjo. 2018 m. į K. M. biurą Z. atėjo su dviem asmenimis, jų pavardžių neatsimena. Vienas iš žmonių buvo turėjęs reikalų su buhalterija, aiškino tuos keistus skaičius, iš kur jie gavo tuos 7 milijonus, o kito žmogaus vaidmens tame susitikime nežino. Reikšmingus dalykus šnekėjo E. ir tas kitas žmogus, kuris pateikinėjo skaičius ir vertinimus. E. beveik visada pastoviai kartodavo, kad ne jis vienas pinigų reikalauja, kad už jo yra kiti žmonės, ir jis stengiasi gražiuoju išspręsti, kad yra įvairių žmonių. E. visą laiką kartodavo, kad kiti praras kantrybę, nelauks. Kas tie žmonės – to niekada nebuvo pasakyta. Be tų žmonių, E. buvo atvykęs su dar keletu, matyt, artimesnių žmonių. Jie nagrinėjo projektus. Jų su K. noras buvo kažkaip gražiai išspręsti tą reikalą. Tam, kad tą padarytų, stengėsi surasti ne vieną įmonę, ieškojo, kur galima būtų, pasiskolinus pinigų iš banko, tokią įmonę įsigyti, kad verslas būtų toks, jog sugebėtų tą paskolą atpirkti, ir, tuo pačiu, kad E. turėtų kažkokią protingą pinigų sumą pragyvenimui. Peržiūrėjo nemažai projektų. Sudėti tokį projektą, kuris tenkintų sąlygas, yra sunku. Viena iš kertinių problemų, su kuria jis visada susidurdavo, t. y. kaip vertino paties E. sugebėjimus versle, šis atrodė kaip žmogus, užšalęs 1990 metuose, į šiuolaikinį pasaulį žiūri tomis pačiomis akimis. Tai surasti, ką sugebėtų daryti, tvarkyti – tikrai yra gan sudėtinga. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl visi projektai buvo dedami į šoną ir jie vėl ieškodavo kitų. E. labai pykdavo, jam reikėdavo pinigų čia ir dabar, bet jie ieškojo sprendimų. Nuo 2018 m. su E. matydavosi labai įvairiai: kai būdavo kokia nors idėja ar projektas, tai matydavosi dažniau, po to – rečiau, buvo įvairūs etapai, ir tie kriminaliniai būdai tam, kad išspręstų klausimus – ne pirmas kartas, kai jie išlįsdavo. Daug kartų su E. diskutavo bendrais filosofiniais klausimais, šio įsitikinimas buvo, kad valdžia ir teisėti būdai yra negerai, o šito pasaulio kareiviai, kaip jis vadino, yra tie, kurie sąžiningai tuos klausimus išsprendžia, ir kad gali prie to sugrįžti, jis labai nenorėtų, bet visa tai grįždavo, ir ne kartą. Apytiksliai 2020 m. E. atsivedė A. S., kaip vieno iš projektų galimą partnerį, ir tas projektas atrodė logiškas, nes tai būtų susiję su Vakarų Europoje bankrutavusių įmonių turto nupirkimu ir pardavimu, žmogus atrodė gerai suprantantis, ką daro ir ką kalba, tai buvo kažkas panašaus į tai, kas atitiktų E. sugebėjimus, tačiau visa tai baigėsi tuo, kad po kurio laiko tas žmogus pats atėjo į nukentėjusiojo biurą ir pasipasakojo, kad E. nusamdė ir užsakė Maskvos mafijos atstovus, susijusius su Lietuvos mafijos atstovais, buvo įvardintos pavardės, tyrimas buvo pradėtas, taip pat pasakė, kad K. M. yra sekamas, sekami jo namai Ispanijoje ir t. t. Žmogus buvo labai išsigandęs, nes tie mafijozai pradėjo iš jo paties reikalauti mašinos, neva, už visas išlaidas, kurias jie patyrė. Visa ta istorija baigėsi tyrimu be rezultato. E. tvirtinimas buvo, kad ne jis čia tuos mafijozus surado, kita pusė surado, bet nukentėjusysis E. aiškiai sakė, kad šis palaimino visa tai, leido tą daryti. E. tvirtinimas, kad ana pusė surado, greičiausiai, yra teisingas, tikriausiai, kad taip ir buvo, bet kaltinamasis pats ruošėsi tais metodais naudotis, vaikščiojo į susitikimus. Dėl frazės iš 2020 m. rugpjūčio 20 d. žinutės, t. 2, b. l. 129: „žaidi su ugnimi“ – kaltinamajam parašė, kad žaidžia su ugnimi, tai Z. į tą ugnį ir atsakinėja, čia kalba apie atvejį su A. S., kai paaiškėjo, kad už viso to yra banditų publika. Dėl 2020 m. rugpjūčio 23 d. žinutėje esančių E. Z. atsakymų: „J., atsakau, namų darbų nebūtina buvo daryti, aš ir taip labai atvirai viską dėstau, o be to, tie knisimaisi po nešvarius drabužius niekam nepatinka <...> Dabar apie ugnį, mane galite nurašyti, nebėra, įskaitant ir fizinį buvimą <...> buvau kaip advokatas K., buvau už gražų, taikų to klausimo sprendimą <...>“ – gali pasakyti, kad kartais E. išvedžiojimus sunku suprasti, bet tai atitinka tą pastovų E. kalbėjimą. Kartais kaltinamasis bandydavo rašyti, kad čia jis tik vienas, yra daugiau žmonių, ir aliuzija į tai, kad jis yra ta geroji dalis, yra dar blogesnių. Dėl frazės iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. žinutės, t. 2, b. l. 129–130: „aišku, supratau, kad viskas čia pavirto tik pažaidimu su manimi, tiksliau mano puse, na, bet dar kartą pabandysiu priminti, kas rašyta ne kartą prieš braukiant brūkšnį“ – ką reiškia tas brūkšnio braukimas – tiksliai neatseks, nes senokai tas buvo, tai, ką E. turėjo mintyje, bet tokių užslėptų grasinimų buvo ne vienas ir ne du, tai gali būti, kad čia ta sudėtinė dalis, bet nebūtinai. Dėl frazės iš 2021 m. vasario 25 d. žinutės, t. 2, b. l. 131: „savo gyvenimo taisykles ir nuostatas pačiam esu sakęs, jos nepasikeitė, su amžiumi tik stiprėja <...> tik maname rate, kur už žodžius reikia atsakyti „statymai“ irgi kiti“ – tai tų tekstų iš E. daug girdėjęs, su juo yra daug kartų diskutavę apie teisingumo supratimą, E. jį supranta kitaip. E. ne kartą aiškino, kad kareiviai yra teisingesni, jie teisingai mato ir sprendžia, o visi kiti bando apgauti. Tai, jeigu reikės, tie kareiviai teisingai išspręs tuos klausimus. Žmogus, apie kurį kalbėjo K., kuris buvo prie jo priėjęs parkinge, tai E. į jį kelis kartus yra daręs nuorodą, kaip į tą sąžiningą kareivį. Kareivis – naudoja E. žodžius, jo supratimu, tai yra žmonės, kuriems įstatymai nereikalingi, jie juos išsprendžia kitaip – jėga, ginklu. Jų nuomone, jeigu jau esi teisus, tai turi teisę į tai. Tarpininkavimą jis teikė M. neatlygintinai. K. M. yra geriausias draugas. Tai, kad jis bus tarpininku ir kas jis yra, E. ir jo žmonėms buvo paaiškinta, ir jie tai priėmė. Ne kartą yra sakęs Z., kad M. neskolingas šiam už tą 1990 metų sandorį. K. jam buvo papasakojęs visą buvusią istoriją su paskola, nepavykusiu verslu, kokie buvo principai ir t. t. M. nesakė, kad skolingas kažkokią sumą Z., K. labai aiškiai apibrėžė, kad jis jaučiasi esąs skolingas paslaugą ir paslaugą yra pasiruošęs padaryti. Iki įvykio, kai bendravo su Z., nebuvo tokio atvejo, kad šis demonstruotų ginklą. Z. nėra sakęs, kad turi ginklą. Ginklas buvo nukreiptas į jį, nukentėjusįjį, bet kaltinamasis nelaikė pastoviai nukreipto. Z. po to ginklą vis panaudodavo, kaip argumentą. Kitą dieną susitiko su Z., nes norėjo išsiaiškinti, ką žmogus tiksliai turi mintyje ir ką daro. Antra, norėjosi pasižiūrėti, kaip elgiasi žmogus po šitos situacijos. Jis paprašė savo biuro darbuotojo, kuris turi specialų krašto apsaugos paruošimą bei ginklą, apsaugos, jeigu kartais situacija rutuliotųsi nevykusiai, bet E. elgėsi ramiai, ir tos buvusios įtampos nebuvo. Buvo kalbama apie lagaminą pinigų, bet suma nebuvo įvardinta. E. pokalbio antroje pusėje pats pradėjo kalbėti, kad tai nevisai realu, tada pradėjo kalbėti, kad jam, kaltinamajam, suorganizuotų su K. susitikimą neutralioje vietoje, jį galės apieškoti, bus neginkluotas ir t. t. Liepos 24 d. buvo įvardintos konkrečios sumos, kaltinamasis norėjo gauti po 10 tūkstančių į mėnesį dvejus metus, kuriuos jis lauks rezultato Slovakijos projekte ir jam to užteks, arba sakė, kad duotų 200 tūkstančių iš karto, po 100 tūkstančių į metus, tada bus mažiau. E. aiškiai davė suprasti, kad čia ne pabaiga. 10 tūkstančių į mėnesį tam, kad Z. lauktų, nukentėjusysis taip suprato. Dėl liepos 25 d. elektroninio laiško frazės, t. 1, b. l. 28: „susitarimas dar galimas“ – nežino, ką Z. turėjo mintyje, tai yra geras pavyzdys to, kaip E. visada vengia to, kas gali turėti nemalonias pasekmės išdėliojimo raštu. Pokalbis yra viena, o raštu – kita. Dėl elektroninio laiško frazės, ties punktu Nr. 1; t. 1, b. l. 29: „jei rinksitės kitą kelią, nesitikėkite, kad be manęs kas tai ką tai derėsis“ – neįsivaizduoja, apie kokį kitą kelią kalba E., bet tą suprato kaip nurodą į tą dažnai kartotą pasakymą, kad už jo yra kiti piktesni ir negeresni asmenys. „Kg“ – nukentėjusiajam nežinoma, kokia tai grupė, keistai skamba pats išsireiškimas. „Kg“ – dvelkia, kaip nevisai teisėta organizacija, bet tai, greičiausiai, E. kažkada turėti draugai. Tai turbūt aliuzija į senuosius laikus, į 1990 metus, santykius su banku ir t. t. Nukentėjusiajam ta frazė niekada nebuvo minėta pokalbių metu. Po 10 tūkstančių į mėnesį dvejus metus arba 200 tūkstančių iš karto arba po 100 tūkstančių į metus E. prašė duoti, tikrai ne skolinti. Prieš tą apsilankymą su ginklu, gerą mėnesį prieš tai E. prašė dar papildomų sumų, tai buvo 10 tūkstančių, gal 20 tūkstančių. Prašymas toks buvo, jį aptarė su K. ir sprendimas buvo labai paprastas, kad nesibaigianti istorija ir laikas sustoti. Verslą E. iš tiesų bandė vystyti, mano, kad pinigus panaudojo tam verslui, bet bėda ta, kad šiuolaikinis pasaulis reikalauja truputį kitų sugebėjimų. Dėl 45 tūkstančių eurų – E., pasirašęs sutartį, prisistatė pas jį, sakydamas, kad šnekėjo apie 50 tūkstančių. Jis buvo užsifiksavęs 45 tūkstančius ir juos buvo užrašęs. Jis pasakė E., kad, jeigu tas verslas judės, nėra jokių problemų, jie suras dar 5 tūkstančius, jeigu mano, kad susitarimas buvo kitoks. Dėl 2022 m. kovo 8 d. susitarimo dėl atlyginimo už konsultacines paslaugas gali pasakyti, kad tai yra gan komplikuota byla, susijusi su investicijomis Slovakijoje, kur investuotojai nukentėjo dėl neteisėtų tuometinės valdžios veiksmų. Jie teisėsi Slovakijoje, buvo praėję paskutinę stadiją ir buvo atėję į tą stadiją, kai galima kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT). Jie ruošėsi kreiptis, neturėjo reikiamų kompetencijų, tai buvo E. draugai ir pažįstami, jis juos atvedė, ir jie su K. sutarė pabandyti, investuoti į to projekto vystymą. Jeigu pasiseks, sumos ten turėjo būti gan didelės, keli milijonai, tai, jeigu pasiseks, tegu kaltinamasis tuos pinigus turi, ir bus ramybė visiems. Tikimybė – ne pati didžiausia, nes tai yra susiję su keletu dalykų: visų pirma, suinteresuota slovakiška pusė turi sakyti tiesą, jie tos tiesos nesakė, viskas baigėsi tuo, kad EŽTT ieškinys buvo grąžintas atgal, jie Slovakijoje vėl praeidinėja visą tą procedūrą iš naujo, tai to projekto pasekmė miglota. Jų uždavinys buvo nuo tos stadijos, kai byla jau keliavo į EŽTT, ten būtų panaudoję visas savo turimas žinias, lygiagrečiai dirbo su slovakų advokatais, su kuriais sudarė sutartį, kurie visa tai seka, prižiūri, renka duomenis. To nėra pabaigę, nėra užbraukę. Jeigu visa tai baigsis sėkmingai, savo žodžio pratęs laikytis, E. gaus tuos pinigus. Kokia tikimybė šiuo metu – nepasakys. Informacija apie projekto eigą buvo teikiama E., su E. diskutavo, ką klausdavo, atsakymus gaudavo. Dėl 7 milijonų analogiškos paskolos – tai yra sintezė dviejų pozicijų, ne vienos. Po diskusijos, kuri buvo, stengiantis aiškintis, jau tada jis E. tiesiai pasakė, kad jie neturi jokios teisės pasisavinti banko pinigus, kad vienintelis dalykas, į kurį jie galėtų pretenduoti – tai būtų finansinio tarpininkavimo mokestis, kuris būtų visiškai kitas. Jie dėliojo vėl kitą, ir jis tiesiog nuosekliai sudėjo raštą, reikėjo turėti raštu labai aiškų apibrėžimą. E. padėjo gauti paskolą, tai šiuo atveju į tą paskolą, į tuos 7 milijonus jis ir pretendavo, ir dar į 13 milijonų paskolos. E. pasisakyme visą laiką sukosi, kad yra grąžinama paslauga gauti paskolą – tačiau viskas prasidėjo ne nuo to, viskas prasidėjo nuo tiesioginio reikalavimo tų 7 milijonų, ir tas elektroninis laiškas gan aiškiai viską parodo. E. reikalavo 7 milijonų paskolos iš M. ir 13 milijonų paskolos iš banko tam, kad realizuotų 20 milijonų eurų projektui. Tik pirminis reikalavimas buvo visai kitoks, jis yra 4-ame punkte. E. nuomone, paslaugos vertė yra 7 milijonai eurų. Kitaip tariant, jų reikalavimas buvo 7 milijonai eurų. Jis apibrėžė taip, kaip matytų tą situaciją. Paskaičius kitus elektroninius laiškus, matyti, kad E. su pateiktomis sąlygomis dėl 7 milijonų, 13 ir 20 milijonų eurų nesutiko. Buvo bandymų sugrįžti prie to, kad jam yra skolingi 7 milijonus Dėl 2022 m. kovo 8 d. susitarimo 5-o punkto – suprastų taip, kad, jeigu susitarimas yra įgyvendinamas, tai skolos, paslaugos baigiasi, bet šis susitarimas reiškia dar vieną dalyką, t. y. viskas, taškas, jokių atėjimų su ginklu, reikalaujant 10 milijonų, 10 tūkstančių, 100 tūkstančių į metus – neegzistuoja, tai neturi nieko bendro. Tai tiesiog ketverių metų rezultatas, praeitų turbūt kokių 6–8 projektų, laiko išlaidų ir viso kito. Bet bent jau šioks toks rezultatas. Tai, kad kita pusė turbūt įsivaizdavo skirtingas sumas iš Slovakijos projekto, tai čia jau kitas klausimas. Realiai tai, ką jis vertino, t. y. nuostolių dalis, kurią Slovakijos pusė būtų atgavusi, o už visa tai, ką jie investuoja į to proceso vystymą, tai būtų tik 30 procentų atgauta, tai jie turėjo atgauti tarp 5–10 milijonų, tai tokia suma būtų buvusi reali. Tai asmeninis vertinimas. Dėl terminų – byla buvo pasiekusi tą stadiją, kai galima pradėti rašyti kreipimąsi į EŽTT. Tas procesas jau savaime nėra paprastas, bet, kai sugrįžo atgal į Slovakiją, ką nors apibrėžti su terminais jau yra labai sudėtinga. Ši informacija buvo žinoma E., nes jis dalyvavo tuose susitikimuose. Jis parašė tekstą, formuluotę, kur E. reikalauja 7 milijonų – šiek tiek sušvelnino, t. y. parašė, kad tuometinės paslaugos vertę E. vertina 7 milijonais eurų. Kaltinamasis tą kartoja ir dabar, kai sako, kad K. davė 7 milijonus kaip equity – ne, 7 milijonai buvo banko paskola, užtikrinta atitinkamais įkeitimais, jie ne iš karto atsiranda, yra bankinių instrumentų pačių įvairiausių, kur įkeitimai atsiranda tada, kai už tuos pinigus yra įsigyjamos prekės. E. nedavė K. 7 milijonų, E. K. neskolino 7 milijonų. Jis atidarė duris banke ir daugiau nieko. E. reikalavo 7 milijonų. Susitikime, nuo ko viskas prasidėjo ir visa tai grįždavo tolesniuose pokalbiuose ne vieną ir ne du kartus, buvo reikalavimas šitos konkrečios sumos, t. y. 7 milijonų. E. niekada to neparašė, kad reikalauja 7 milijonų, bet žodžiu sakė. Susitikime buvo pasakyta ir ne kartą pakartota. Jis sušvelnino E. reikalavimą, nes jo uždavinys buvo rasti susitarimą, derėtis ir suvesti pozicijas bent jau iki kažkokių suvokiamų. Tai, kas parašyta, yra trijų valandų pokalbio rezultatas. Jie kalbėjo, kad grąžins paslaugą. Tai E. taip ir vertina – jam turi būti grąžinti 7 milijonai, tokia paslaugos vertė. Taip jis ir užrašė. Jeigu E. turėjo kokių priekaištų, visada galėjo jam parašyti. Atidžiai paskaičius visus tolimesnius susirašinėjimus, galima pamatyti, kad E. nepritarė jo raštui. Prie tos temos, kad tai yra pinigai, buvo grįžtama ne vieną ir ne du kartus. E. sutiko dėl Slovakijos projekto ir priėmė tokį susitarimą. Nukentėjusiojo statusas visame šitame reikale yra dvejopas. Jis atstovavo K., daug kartų E. sakė labai aiškiai, kad neturėtų iliuzijų, draugų jis neteisia. Kaltinamojo aiškinimai, kad K. sukčius, šioks anoks, ir kaip jis gali bendrauti – tai nukentėjusiojo nelietė. Antra, jis dirbo kaip mediatorius tam, kad padėtų jiems susitarti. Pagaliau, įvykdyti tai, ko K. prašė pradžioje, t. y. padaryti paslaugą, surasti kažką, kas užtikrintų E. normalias pajamas gyventi toliau. Jis padarė darbą tiek, kiek galėjo padaryti. Tas, kas likę – tikimybės nevertina, bet gali pakartoti, jeigu tai, kiek nuo jo priklauso, atsitiks, tai, kas E. priklauso – šis gaus, t. y. tai, kas pasirašyta, nepriklausomai nuo nieko. Jis susitarimų laikosi, netgi, jeigu žmogus jam ir grasina ginklu. E. jis sakė, kad kvailai atrodo, atėjo su ginklu, bet nori lagamino pinigų, ir šis nepaneigė tokio teiginio, sekančios dienos pokalbyje jis du kartus tą pakartojo. Nebuvo ką neigti, nes ginklas buvo kaltinamojo rankose, o į tą diržą su aliuzija, kad ten sprogmenys – kaltinamasis pastabas darė ne vieną ir ne du kartus. Nukentėjusysis priėmė tai rimtai ir tai atrodė rimtai. Pagrindinis argumentas, kad tai atrodo rimtai – buvo paties žmogaus elgesys ir savijauta. Antrą dieną jis E. išsakė priekaištą, kad vakar buvo atėjęs su ginklu. Dar pasakė, kad viskas, padėtis pasikeitė. Kaltinamasis tokių teiginių nepaneigė, tiesiog nutylėjo. Nukentėjusysis kelis kartus tą sakė, abu kartus kaltinamasis tiesiog nutylėjo. Susitikimo metu jis jautė grėsmę ir priėmė rimtai. Atsakydamas į klausimą dėl 2018 m. gegužės 22 d. sutrumpinimų laiške M. ir Z., t. 2, b. l. 122, paaiškino, jog 1 punkte 700 K Eur – tai yra 700 tūkstančių eurų, 5 punkte 7 mln. Eur – tai Eur yra eurai, tai standartinis terminas; SPV – tai yra anglų k. terminas special-purpose vehicle, t. y. specialios paskirties įmonė, kuri yra sukuriama vienam konkrečiam projektui vykdyti; equity analogas – tai yra kiekvieną projektą realizuojant, jeigu žiūrėtų į bankinį finansavimą, tai yra atitinkamą dalį finansų, dažniausiai – 30–40 procentų teks įnešti savo nuosavą equity.

Liudytojas M. P. parodė, kad E. Z. pažįsta tik iš matymo. Eidamas susitikti, E. Z. kartais laukdavo šalia liudytojo darbo vietos, ir jie pasisveikindavo. Liudytojas dirba UAB „1“, adresu (duomenys neskelbtini), kabinetas 8-ame aukšte. Pažįsta J. T., jis dirba tose pačiose patalpose, nuo liudytojo darbo vietos – maždaug 15 m, už kitų stiklinių durų. E. Z. yra matęs daug kartų, ateidavo susitikti su J. T.. Susitikimai būdavo biure, yra susitikimų kambarys, speciali erdvė, kurioje vyksta susitikimai. Nuo J. kabineto pusės tame susitikimų kambaryje durys yra stiklinės, o liudytojo kabineto pusės – filinginės. Paskutinį kartą E. Z. matė 2024 m. vasarą, birželį–liepą. Apie paskutinį E. Z. apsilankymą biure teko kalbėti su J. T.. Tai buvo liepos 24 d., su J. T. susitiko, kai liudytojas ėjo iš vieno susitikimo. J. pasakė, kad liudytojas geriau neitų į biurą, nes ten gali būti pavojinga, gali būti ginkluotas asmuo. Liudytojas į biurą nenuėjo, ėjo namo pasiimti ginklą savigynai. Liudytojui buvo nurodyta, kad tas ginkluotas asmuo gali būti E.. Jis T. daugiau nieko neklausė, nesiaiškino. Jam pasakyta sukėlė nuostabą, nes pas juos biure ginkluoti žmonės nevaikšto. Anksčiau pavojaus iš E. Z. pusės jis nematė. T. ir Z. susitikimų turinys jam nebuvo žinomas. K. M. tuose susitikimuose biure nedalyvaudavo. Ar buvo kažkur kitur tokie susitikimai – liudytojui nežinoma. T. sakė, kad buvo susitikęs su Z., bet nedetalizavo, kada. Liepos 24 d., grįždamas iš namų, liudytojas paėmė ginklą savigynai, nes nežinojo, ko tikėtis, eidamas pastato apačioje, kavinėje matė sėdinčius E. su J. Po E. ir J. susitikimo, su T. bendrais bruožais pasikalbėjo, kad baimės nesimaterializavo. T. pasakė, kad buvo grasinimas, jis yra netikėtas, bet baimės dėl grasinimų nesimaterializavo. J. minėjo, kad buvo grasinama, buvo pagrasinta, jog į biurą ateis su ginklu ir (ar) su sprogmenimis. T. minėjo, kad ginklas buvo rodytas, apie sprogmenis nedetalizavo.

Liudytojas G. V. parodė, kad E. Z. pažįsta nuo labai senų laikų, susipažino per kompanijoną V. D., kartais būdavo bendroje kompanijoje. Santykiai su E. Z. – pažįstami. K. M. pažįsta, kažkada, 1990–1993 metais, turėjo bendrus finansinius reikalus. J. T. nepažįsta, nematęs. 35 metus yra vilnietis, iki tol gyveno (duomenys neskelbtini), su (duomenys neskelbtini) nėra susijęs. Apie bylą žino tik bendrais bruožais. Buvo sutikęs E. prieš kokį mėnesį Vilniuje ir šis pasakė, kad iškelta reketo byla, dėl to labai nusistebėjo. Su E. Z. verslo santykių neturėjo. Su M. turėjo verslo santykius. 1991–1992 metais buvo metalo bumas, jis buvo tas žmogus, kuris važiavo į Maskvą, supirkinėjo metalą, t. y. varį, kobaltą, ir veždavo į Lietuvą pas L. R. ir K. M.. Buvo grupė saugumiečių, dirbančių pas juos, kai išvaikė Saugumą, jie paėmė į darbą Saugumo darbuotojus, šie padėdavo tuos metalus per sieną įvežti į Lietuvą, paskui jie kraudavo ir veždavo į Vokietiją, K. važiuodavo į Vokietiją, juos pardavinėdavo ir veždavo pinigus atgal, tada liudytojas vėl važiuodavo į Rusiją, vėl pirkdavo metalus, vėl veždavo, buvo toks ratas, toks esminis jų bendradarbiavimas. Verslas baigėsi gal 1996 m., kai buvo pradėtos griežtinti sienos, rusai pradėjo saugoti savo sieną stipriau, tai verslas pradėjo slopti. Nuo tų laikų M. su R. liko liudytojui skolingi apie 60 tūkstančių dolerių, jis turėjo visus skaičiavimus. Kadangi jie išsiskyrė su R., pradėjo savo atskirus verslus, liudytojas padalino tą sumą į dvi dalis ir pateikė kaip skolą R. ir M.. L. tuo metu buvo visai be pinigų ir nieko neturėjo, pasižadėjo grąžinti galbūt kada nors dalimis. Atėjo pas K. į jo biurą „K“, šis labai abejojo, jie skaičiavo, liudytojas rodė, kad tikrai yra skola. K. tempė kelis mėnesius, paskui liudytojas pamatė, kad visai nenori mokėti, supyko ir pakėlė balsą, jam pasakė ateiti kitą dieną. Liudytojas atėjo rytojaus dieną į biurą pasiimti pinigų, o ten jau sėdi „(duomenys neskelbtini)“ banditai, S toks buvo, ir jam buvo paaiškinta, kad K. nieko neskolingas, jokių pinigų nešviečia ir turės tik problemų. Tada buvo jaunystė, karštas kraujas, išėjo pasipiktinęs, kaip galima taip apgaudinėti, santykiai buvo tokie geri ir draugavo. Po kelių savaičių pas liudytoją naktį namo atėjo banditai, jį sudaužė, sulaužė žandikaulį, šonkaulius, paėmė medžioklinius ginklus, mašiną „BMW“, ir išeidami pasakė, kad jis neteisingai gyvena ir neteisingai elgiasi, dėl to tokios problemos atsirado. Liudytojas gulėjo Žalgirio ligoninėje, ten jam klijavo žandikaulį iš gabaliukų. Tada L. R. padėjo, atbėgo pagelbėti. Liudytojas buvo labai nustebęs, kad po 2 mėnesių, kai išėjo iš ligoninės, byla buvo baigta, jokių tyrimų nebevyko. L. paaiškino, kad suprastų, kur įlindo, iš M. nieko negaus, turės tik problemų, šis yra pardavęs mašiną prokuratūrai, ten turi draugų, pačiam bus byla iš karto iškelta, visi bus liudininkai, kad reikalavo pinigų. Liudytojas suprato, kad ne jo lygmuo, negali nieko padaryti, įrodymų jokių neturi, jo skaičiavimai niekiniai, teisme nieko nereikštų, ir nusiramino, nuėjo į šalį, ir viskas. Suprato, kad nieko nepasieks ir turės tik problemų, užsidirbs kalėjimą. Paskui su L. kadangi su juo santykius išlaikė, bendravo. Kai su L. kalbėdavo, šis priėjo prie išvados, kad gudrus M. susitarė su R., Maskvoje toks draugas buvo, nupirkti skandį, o su lenku susitarė, kad lenkas labai brangiai jį parduos. Kai nupirko tą skandį ir išėjo pinigai į Rusiją, o lenkas pasakė, kad negali parduoti, tai čia buvo tokia standartinė schema, rusiškai vadinama „podstava“, t. y. pinigus išplauti, pasidalinti, o paskui visiems būna paaiškinta, kad biznis nesigavo. Bet tai buvo L. nuomonė. L. R. po 15 metų, būdamas girtas, guodėsi, kaip buvo apgautas ir kaip visa tai buvo padaryta. Apie paskolą, kurią bankas suteikė „A.“, žinoma tiek, kad kompanijonas V. D. pasakė, jog padarė gerą darbą K., turės dividendus, E. galėjo paimti didžiulius pinigus, kreditą iš banko, nukreipė pas M., tas juos įsuks, ir žadėjo paskui visiems padalinti, visi turės iš to naudos, nes Z. atvedė, supažindino. Žino iš V. D. pasakojimų, kad E. K turėjo labai gerus, draugiškus santykius su kažkokiu banku ir galėjo didžiules sumas paimti, nes jį finansavo tas bankas, kai jam reikėdavo, galėjo pinigus paimti be užstatų, be nieko, čia tais laikais buvo kosmosas. Apie Z. ir M. tarpusavyje sudarytas sutartis liudytojas nieko nežino. Tuo laiku visos sutartys būdavo žodinės. Buvo nepagarba ir nedraugiškumo ženklas rašyti kažkokias sutartis. Jie, pavyzdžiui, vežė šimtus tūkstančių dolerių, per jų rankas ėjo, iš Vokietijos vežė markes, dolerius, net minties nebuvo pasirašyti, nes būtų įžeidę vienas kitą, pasirašydami kažkokią sutartį, todėl liudytojas ir nukentėjo, nes tada nebuvo sutarčių, todėl ir negavo savo paskutinės dalies pinigų. Nebuvo priimta rašytis sutartis. Būdavo susitarimas, rankų paspaudimas, nes tuo laiku, 1991–1992 metais, visi būtų pasmerkę, jei kažkas kažką apgautų. Tada ir nebuvo tokių įvykių tame rate, kur jis buvo, o paskui viskas pasikeitė.

Liudytojas V. D. parodė, kad su E. Z. yra seniai pažįstami. Kažkada visi buvo draugai, t. y. jis, M., E. ir G. V., rinkdavosi visi pas liudytoją namie, buvo gera, linksma kompanija, po to prasidėjo kooperatyvai, visoks verslas. J. T. nepažįsta. Žino, dėl ko nagrinėjama ši byla. Su E. daug metų nesimatė, E. kreipėsi, priminė istoriją, kuri buvo 1991–1992 m. Tais metais E. jam pasakė, kad galima paimti kreditą kažkokiame banke, palankiomis sąlygomis, tada visi norėjo vystyti verslą, bet liudytojo tai nedomino, jis papasakojo K. M., ir po to jie susitiko, kaip toliau vystėsi jų reikalai – nežino, nes po to labai mažai bendravo su visais, ir su K. M., ir su E., buvo ilgam išvykęs, nebuvo Lietuvoje. Žino tik, kad kreditas buvo suteiktas, o kaip ten viskas toliau vystėsi – nežino. Kaip suprato, E. rekomendavo K. M., kad gautų tą kreditą. Tuomet pakakdavo žodinės rekomendacijos. Jie, kai vienas kitam skolindavo pinigus, net raštelio neimdavo, viskas buvo grįsta pasitikėjimu. Nemano, kad be E. būtų suteiktas toks kreditas, ten buvo jo asmeninės pažintis. Apie to kredito grąžinimą nieko nežino.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2024 m. gruodžio 6 d. nutarimo duomenimis, nutraukta ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-30263-24 dalis, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymių (t. 1, b. l. 12–15).

J. T. 2024 m. liepos 30 d. apklausos metu pateikė iš E. Z. gautus elektroninius laiškus.

2024 m. liepos 25 d., 13.00 val., iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) buvo siųstas tokio turinio laiškas:

„J., kaip žadėjau raštu. Žodžiais vėl kokios tai ,,rizikos“ kurias turėjau prisiimti, nors jų neprisiėmiau ir su manim nieks nesprendė kur pinigus leido. Turiu vėl n-tąjį karta pakartoti ką sakau nuo pat pradžių. K. tais 91-ais nesilaikė mūsų susitarimo. Kadangi nebeliko tų prekių (ar net nebuvo) kam buvo prašomos lėšos ir buvo nupieštas puikus biznio planas, jis nesilaikė susitarimo ir negrąžino lėšų į banką. (Ką mes praradom, ką aš praradau kad garantavau už K., kaip sugriuvo planuoti reikalai jau nebesikartosiu. Sakyta, rašyta ne kartą. Jums gi neįdomu) Stengėsi pradingti iš „ryšio“ (naudojomės laidiniais tel.) Ir leido pinigus savo nuožiūra. Suprasčiau jeigu būtu susitikęs su manim, taręsis ką darom, ką perkam tai gal būčiau ir prisiėmęs kokias tai rizikas... J., arba man raštu atsakyk kokias aš rizikas turėjau prisiimti, arba nebekartok. Pageidautina niekur. Mano pagrindinė rizika buvo, kad patikėjau „draugu“, K. ir ji nepasiteisino su kaupu. Šiais laikais sekė jo pasiūlymas, kad jis darys mano pusei ką tai panašaus... Aš buvau ne kartą išsakęs, parašęs kaip mes suprantam „mainus“ Kas mums tiktų. Nesutikot – reikėjo aiškiai pasakyt ir netęsti tų „muilinimų“ Na dabar jau pats praėjęs laikas viską pasako, kad nebuvo į tai pažiūrėta atsakingai. Kokius 8 kartus pasako. Ką sakiau nuo pat pradžių – vieni metai. Netinka – nesiimat. Dėl jūsų galimo argumento, ką esam surašę minipaskolos sutartyje. Esu jau sakęs, parašysiu: ji liečia tik mane, ir tik...nesikartosiu ką minėjau žodžiais. Susitarimas dar galimas. Sąlygas mūsų pusės minėjau žodžiu. Nors manau ir įrašas gavosi. Ar ne? Kaip ten bebūtų, mano kursas nesikeičia... nuo pat pradžių“ (t. 1, b. l. 28).

2024 m. liepos 27 d., 11.35 val., iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) siųstas ir 2024 m. liepos 27 d., 13.00 val., į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) persiųstas tokio turinio laiškas:

„1. Jei vis tik nuspręsit eiti paskolos suteikimo keliu, tai tiks tik tokiomis pat kaip buvo sąlygomis. Pratęsiant ir ankstesnį susitarimą, be papildomų... 2. Jei rinksitės kitą kelią, nesitikėkit, kad be manęs kas tai ką tai derėsis. 3. J., tavo ir pagrinde tavo atsakomybė už tuos 6.5 metus. Jeigu matei, kad priešišku stovyklų reikalo sprendimo skirtumai tokie dideli, nereikėjo eiti į tuos ginčus. Suteikiai per daug vilčių. Pripažinsiu meistriškai, kaip ir per daug nežadant... Tik tavimi tikint buvo laukiama (beje tikėjau tik aš, už ką dabar turiu susimokėti. vienaip ar kitaip) Buvai įvardintas kaip „mediatorius“, tai reikėjo matyt kokį tai vidurio sprendimą. O ne taip kaip dabar į vieną pusę, nelyginamais dydžiais... Buvo iš tavo pusės (kaip minėjai, ir aš pritariu) ir teigiamų judesių. Na jei jų nebūtu buvę, anksčiau jau iliuzijos būtų išsisklaidę. Beje belaukdamas vienas žmogus jau paliko šia žemelė, neskaitant kurie anksčiau... O simboliai, kuriuos teko matyti žinok (kaip sakiau, pasikartosiu) yra skirti daugiau man pačiam, jūs čia tik tarpinė stotelė... Nebenoriu suteikt kažkam progos ką tai man reguliuoti...Tikiuosi atsakymo per savaitę (pats minėjai kad dienu užteks)“(t. 1, b. l. 29).

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2022 m. liepos 29 d. nutarimo duomenimis, nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35379-20 E. Z. ir A. T. M. atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymo (t. 1, b. l. 55–95).

Kitų objektų apžiūros 2024 m. spalio 2 d. protokolo duomenimis, apžiūrėtas garso įrašas „2024-07-24_11-01-29.mp3“, kurį liudytojas J. T. 2024 m. rugpjūčio 8 d. pateikė elektroniniu paštu. Apžiūros protokole J. T. (JT) ir E. Z. (EZ) pokalbio stenograma. Stenogramoje, be kita ko, užfiksuota:

JT. – Tik noriu pasakyti, kaip čia, kai kurie metodai visam šitam netinka. EZ. – A kitų nelieka. JT. – Tai, che, klausyk, E., kai tu prisistatai su ginklu ir grasinti dar man, tokie istorijos netinka. Aš nebegaliu tavęs traktuoti visiškai taip, kaip traktavau anksčiau. EZ. – Nu. JT. – Aš manau, kad tu tą supranti? EZ. – Taip. JT. – Ir jeigu įsivaizduoji, kad tokios priemonės gali duoti rezultatą, tai ne. EZ. – Nu. JT. – Kai, kai, aš paprastai ginuosi. EZ. – Tai aš patį, patį, maždaug charakterį nesukvyliau??? Bet tai ką, nu ką? Bet aš irgi nemeluoju, aš neblefuoju, galiu iškart pasakyt, neblefuoju.

Stenogramos duomenimis:

Kaltinamojo gynėjo pateikto bendravimo elektroniniu paštu bei SMS žinutėmis duomenimis, užfiksuotas bendravimas tarp E. Z. ir J. T. nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. (t. 2, b. l. 115–131).

E. Z. kaltės nepripažino. Apklausiamas kaltinamasis laikėsi pozicijos, jog su J. T. 2024 m. liepos 23 d. tiesiog vyriškai pasikalbėjo, ginklo ir sprogmenų nurodytą dieną neturėjo. Aiškino, jog liepos 23 d. jis reikalavo, kad J. T. suorganizuotų susitikimą su K. M., o liepos 24 d. suformulavo reikalavimą, kad K. M. mokėtų po 10 tūkstančių eurų į mėnesį dvejus metus arba mokėtų du kartus po 100 tūkstančių eurų, tam, kad jis, kaltinamasis, lauktų dar dvejus metus. Tai būtų paskola, kuri turėtų būti grąžinta identiškai 45 tūkstančių eurų paskolai, t. y. grąžinta iš „Slovakijos reikalo“. Laikėsi pozicijos, kad K. M. jam yra skolingas už paslaugą – tarpininkavimą banke su K. M. susijusiai įmonei suteikiant 54 milijonų rublių paskolą, kurios ekvivalentas šiuo metu būtų daugiau nei 7 milijonai eurų. Nurodė, kad, pagal J. T. nuo 2018 m. tarpininkaujant pasiektą susitarimą, buvo sutarę dėl atsilyginimo jam, kaltinamajam – išsprendus juridinį klausimą byloje prieš Slovakijos Respubliką ir gavus atlygį, kurį pasidalintų. Teigė, jog 2024 m. 200 tūkstančių eurų ar 240 tūkstančių eurų – tai tik tarpinė stotelė, kadangi pagrindinis reikalas – „Slovakijos sprendimas“.