Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rimo Bradūno kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutarties.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu N. J., D. I., A. C., K. V., J. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Bartusevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. J., J. J. ir D. I. buvo kaltinami tuo, kad 2015 m. vasario 25 d., apie 19.00 val., Jurbarko r., Šimkaičių sen., Lapgirių k., D. I. automobilyje „VW Passat“, N. J. automobilyje „Opel Astra“ ir Jurbarko mieste, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą paveikti A. G., R. L., A. K., S. K., S. K., Z. B. ir A. D. Š. valią 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose Jurbarko rajone, pažadėjo jiems sumokėti po 2 Eur už tai, kad balsuotų už Darbo partiją ir Darbo partijos kandidatus V. V. (partijos sąrašo Nr. 4) ir L. I. (partijos sąrašo Nr. 9), juos D. I. ir N. J. automobiliais atvežė į Jurbarką prie Jurbarko rajono savivaldybės pastato, kuriame vyko išankstinis balsavimas, ir parvežė atgal, o po balsavimo jiems už tai sumokėjo po 2 Eur; taip papirkdami šiuos asmenis, trukdė jiems įgyvendinti savo teisę rinkti.

2. A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. vasario 26 d., laikotarpiu nuo 12.00 iki 13.00 val., Jurbarko mieste, automobilyje „Audi A8“ ir bute, esančiame Jurbarke, Kauno g. 23, turėdamas tikslą paveikti K. Č. ir L. Š. valią 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose Jurbarko rajone, panaudodamas prieš juos psichinę prievartą, t. y. pasinaudodamas tuo, kad jie bijo jo kaip konfliktiško ir agresyvaus asmens, įsakmiai ir kategoriškai nurodė jiems balsuoti už Darbo partiją, merą S. L. ir Darbo partijos kandidatus V. V. (partijos sąrašo Nr. 4) ir L. I. (partijos sąrašo Nr. 9), juos atvežė automobiliu „Audi A8“ prie Jurbarko rajono savivaldybės pastato, kuriame vyko išankstinis balsavimas, o jiems pabalsavus, K. Č. parvežė atgal į jo darbovietę ir už balsavimą sumokėjo 89 centus, nes prieš kelias dienas jam buvo pažadėjęs už tai atsilyginti. Taip A. C., panaudodamas psichinę prievartą prieš K. Č. ir L. Š. ir dar papirkdamas K. Č., trukdė jiems įgyvendinti savo teisę rinkti.

3. K. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. vasario 25 d., laikotarpiu nuo 8.00 val. iki ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatyto laiko, automobiliu „Citroen Jumper“ veždamas G. Č., R. Č., E. G., V. D. ir L. D. iš Jurbarko r., Šimkaičių sen., Paulių k. ir Jakaičių k. į Jurbarką, turėdamas tikslą paveikti jų valią 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose Jurbarko rajone, įteikė kiekvienam popieriaus lapelius, kuriuose buvo pažymėta, kaip ir už ką balsuoti, ir pažadėjo atsilyginti alkoholiu ar pinigais už tai, kad šie balsuotų už Darbo partiją ir Darbo partijos kandidatus V. V. (partijos sąrašo Nr. 4) ir L. I. (partijos sąrašo Nr. 9). Taip K. V. papirkdamas trukdė jiems įgyvendinti savo teisę rinkti.

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Rimas Bradūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 172 straipsnio 1 dalies – taikymą ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4.2. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į liudytojų R. L., Z. B., S. K., A. G., K. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir tokių savarankišką reikšmę turinčių įrodymų visiškai netyrė ir nevertino. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šių liudytojų reikšmingų parodymų, iš kurių visumos akivaizdžiai matyti trukdymo pasinaudoti rinkimų teise paperkant schema, kaltinamųjų tyčiniai veiksmai, paperkamų asmenų suradimo ir pristatymo į rinkimų apylinkę aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas taip pat šių įrodymų nevertino ir dėl jų savo sprendime visiškai nepasisakė, taip kartu pažeisdamas ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

4.3. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojų A. K., S. K., Z. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nes Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Generalinei prokuratūrai pateikti nurodytų liudytojų pareiškimai patvirtina apie ikiteisminio tyrimo metu jiems darytą spaudimą. Tačiau Imuniteto tarnyba, atlikusi tyrimą pagal gautus skundus, pažeidimų atliekant liudytojų apklausas nenustatė. Priešingai – apeliacinės instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad netrukus po išankstinio balsavimo ir Z. B. apklausos ikiteisminio tyrimo įstaigoje pas ją atvyko nepažįstama moteris paimti jos rašyto pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kurį teigė pristatysianti, kur reikia. Šių pirmosios instancijos teisme liudytojos Z. B. nurodytų aplinkybių teismai nepatikrino ir neįvertino. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kitų liudytojų (K. Č., S. K., A. G., A. D. Š., V. D., L. D., E. G., R. Č., G. Č., R. L.) parodymai irgi buvo atmesti tais pačiais argumentais, nors šie dėl jiems neva darytos įtakos niekur nesiskundė, o K. Č., A. G., R. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodymus davė savo valia ir jie yra teisingi. Kaip liudytojai apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai R. I., M. D., A. P., D. Z. paneigė liudytojų A. D. Š., S. K., Z. B. bei kitų parodymus apie psichologinio ar kitokio poveikio jiems darymą. Netgi Z. B. ir S. K., kurios rašė skundus dėl joms ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto spaudimo, ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtino, kad jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra teisingi. Todėl, prokuroro įsitikinimu, priimdami sprendimus teismai privalėjo vertinti teisiamajame posėdyje vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi perskaitytus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojų parodymus, kurie kartu su kita baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad išteisintieji padarė BK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

4.4. Prokuroras nurodo, kad atsakomybė pagal BK 172 straipsnį atsiranda tada, kai trukdoma asmeniui įgyvendinti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume, bent vienu iš alternatyvių neteisėtų būdų: panaudojant psichinę prievartą, paperkant arba apgaule. Atsakomybė kyla, kai visiškai neleidžiama pasinaudoti šia teise arba šios teisės įgyvendinimas yra pasunkintas. Trukdymas asmeniui įgyvendinti savo teisę rinkti paperkant pasireiškia rinkėjo palenkimu už jam pačiam ar kitiems asmenims duodamus ar žadamus pinigus ar kitokias materialines vertybes bei tokio pobūdžio paslaugas ar lengvatas atsisakyti pasinaudoti rinkimų teise, naudojantis šia teise balsuoti už ar prieš konkretų kandidatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2014). Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl dažniausiai reali žala teisiniam gėriui nebūna padaryta, tačiau vien dėl tokios grėsmės atsiradimo veika pripažįstama pavojinga. Todėl šiuo konkrečiu atveju pakanka įrodyti patį papirkimo, kuriuo buvo trukdoma asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę, faktą. Nusikaltimas laikomas baigtu nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu kaltininkui pavyko sukliudyti asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2014, 2K-256/2014). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir tai, ar išteisintieji papirkdami sutrukdė asmenims įgyvendinti savo teisę rinkti, nepagrįstai išplėtė baudžiamosios atsakomybės ribas, reikalaudamas ne tik paties trukdymo, bet ir padarinių.

4.5. Prokuroro teigimu, iš kaltinime nustatytų aplinkybių matyti, kad išteisintieji, mokėdami pinigus, ribojo šių asmenų pasinaudojimą rinkimų teise, pasunkindami jos įgyvendinimą, siekdami paveikti asmens valią balsuoti rinkimuose. Nors šiems asmenims iš pradžių buvo tik žadamas, o vėliau ir buvo sumokėtas nedidelis atlygis už tai, kad jie balsuotų už Darbo partiją ir jos kandidatus, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamajai atsakomybei kilti neturi įtakos pažadėto ar sumokėto atlygio dydis, kai rinkimų teise trukdoma pasinaudoti paperkant. Šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kad taip buvo siekiama papirkti rinkėją, kad šis elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Šioje byloje iš liudytojų L. Š., K. Č. parodymų matyti, kad jie balsavo taip, kaip jų paprašė, tai rodo, kad papirkėjui savo tikslą pasiekti pavyko, padariniai, kurių reikalauja apeliacinės instancijos teismas, kilo. Iš kitų asmenų – S. K., R. L., A. G., A. K., V. D., L. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat matyti, kad jie balsavo taip, kaip buvo jų prašoma. Be to, šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, ar atlygis duodamas, žadamas duoti rinkėjui ar kitam asmeniui, ar atlygis buvo duotas dar iki asmens balsavimo rinkimuose ar pažadėtas duoti jau pabalsavus. Bandymas papirkti siūlant ar paduodant jiems materialią vertę turintį daiktą, yra trukdymas įgyvendinti savo teisę rinkti.

4.6. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras. (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Pasak prokuroro, sprendžiant klausimą, kokia atsakomybė turi būti taikoma – baudžiamoji, numatyta BK 172 straipsnio 1 dalyje, už trukdymą pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise, ar administracinė, numatyta ATPK 207⁷ straipsnio 3 dalyje, už rinkėjo balsavimą už atlygį, siūlymąsi balsuoti už atlygį ar kurstymą tai daryti rinkimuose ar referendume, turi būti atsižvelgiama ne tik į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą, bet ir į subjektą, padariusį atitinkamus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-393/2013). Šioje byloje nustatyti išteisintųjų veiksmai yra ne kaip rinkėjų, o kaip asmenų, kurie trukdė rinkėjams įgyvendinti savo teisę rinkti. Be to, jų veiksmai apėmė ne tik kurstymą balsuoti už atlygį, bet jie atliko ir pavojingus veiksmus, numatytus BK 172 straipsnio 1 dalyje – papirkimą, dėl to asmenims buvo sutrukdyta įgyvendinti savo teisę rinkti. Veika padaryta išankstinio balsavimo dieną, papirkinėjami ir balsuoti buvo vežami ne pavieniai asmenys, o grupelės, tai rodo tokių veiksmų didesnį pavojingumą ir neleidžia padarytos veikos vertinti tik kaip administracinio nusižengimo. Be to, išteisintieji N. J., J. J. ir D. I. veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

5. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Bradūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

6. Kasacinio skundo esmė, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kasatorius teigia, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes netyrė ir nevertino liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui.

6.1. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

6.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491-303/2015).

6.3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys paneigia kasatoriaus teiginį, kad šis teismas netyrė liudytojų R. L., Z. B., S. K., A. G., K. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes tiek šie parodymai, tiek parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų nuostatos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų analizę ir vertinimo motyvus bei teismo išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo. Teismas nuosprendžiu nustatė, kad liudytojai – rinkėjai A. G., R. L., A. K., S. K., S. K., Z. B., A. D. Š. bei K. Č. su L. Š. ir G. Č., R. Č., E. G., V. D. ir L. D. – kaltinamųjų (rinkėjai ir kaltinamieji vieni kitus pažinojo) buvo nuvežti iš jų gyvenamosios vietos į balsavimo vietą – Jurbarką ir parvežti atgal, tačiau net ir nustačius, kad po balsavimo rinkėjams galėjo būti duodami pinigai ar perkamos vaišės, iš esmės visi minėti rinkėjai. kaip liudytojai apklausti asmenys, parodė, kad jie buvo apsisprendę balsuoti už Darbo partiją ir jos kandidates L. I. bei V. V., kurias pažinojo. Teismas padarė išvadą, kad: tokie kaltinamųjų veiksmai neturėjo įtakos liudytojų apsisprendimui už ką balsuoti ir nesutrukdė jiems įgyvendinti rinkimų teisės; kita vertus, kaltinamųjų veiksmai nesiekia tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, o vertintini kaip rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimas pagal ATPK 207² straipsnio 1,3 dalis. Teismas N. J., D. I., A. C., K. V., J. J. išteisino pagal BK 172 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, o ne 2 punkto pagrindu, kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

6.4. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu prokuroras teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus – dėl liudytojų (rinkėjų) parodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų – yra atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Šio teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

6.5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes išteisintiesiems nebuvo teisinio pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados kasatoriaus argumentai nepaneigia. Vienas esminių kasatoriaus argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų R. L., Z. B., S. K., A. G., K. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Bylos medžiaga patvirtina, kad, minėtus liudytojus apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo perskaitomi jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir klausiama, ar jie juos patvirtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia liudytojų apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra netinkama, nes neatitinka BPK 183 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurioje nustatyta: ,,Apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti. Po to liudytojui gali būti užduodami klausimai. Draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus“. Dėl šios priežasties teismai minėtų liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, pagrįstai nevertino.

6.6. Taigi, kolegijos nuomone, teismai, nagrinėdami šią bylą ir vertindami byloje surinktus įrodymus bei nustatydami faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

6.7. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rimo Bradūno kasacinį skundą.